Filmas: "Ikaras. Mieteko Košo legenda" / "Ikar. Legenda Mietka Kosza"

 

Sveiki,

Mėgstantiems šiuolaikinį lenkų kiną, manau, nepraslysta nė vienas žinomesnis lenkų darbas. Štai Maciej Pieprzyca režisuota drama „Ikaras. Mieteko Košo legenda“ (lenk. Ikar. Legenda Mietka Kosza) (2021) pasakoja apie realiai gyvenusį lenkų džiazo aklą pianistą Mieczyslaw Kosz, kuris iš gyvenimo pasitraukė 1973 metais, sulaukęs vos 29 metų.

Mėgstu biografines menininkų istorijas, tačiau mėgstu ir kitokias menininkų asmenybių pateiktis, norisi to neholivudinio prieskonio, kada žiūri filmą ir jauti, kad scenaristai ir kino kūrėjai susėdę negalvoja komerciškai, kaip iš turimos medžiagos padaryti visiems nesunkiai suvokiamą naratyvą ir nepadaryti gėdos, kitaip sakant, parodyti teigiamus menininko gyvenimo aspektus. Tas būdinga ir dokumentiniams filmams, todėl man svarbu tokiuose filmuose pamatyti įvairiapusiškumą ir kontraversiškumą, jeigu jis, žinoma, egzistavo. M. Kosz asmenybė, manding, nelabai kuo skiriasi nuo puikiai įvertinto „Edith Piaf. Rožinis gyvenimas“. M. Kosz vaikystėje apanka ir tėvai, paprasti kaimo ūkininkai, palieka sūnų vienuolyne, kuriame globojami panašaus likimo vaikai. Čia mažasis Kosz būtent ir pradeda savo pirmąsias pianino pamokas, o visiškai praradęs regėjimą, nebepasiduoda vienuolių įsakymams ir ima pašėlusiai improvizuodamas skambinti... Toliau viskas pagal gyvenimišką ir daugelyje filmų matytą scenarijų – M. Kosz lemta tapti lenkų džiazo legenda.

Iš tikrųjų pirmas pusvalandis praslinko ganėtinai abejingai. Iš lenko kino tikiuosi pačios aukščiausios kokybės ir puikių, neeilinių scenarijų. Deja, šioje istorijoje atpažinau beveik visus svarbiausius filmų apie menininkus mechanizmus, todėl filmas ganėtinai schematiškas t. y. vaikystės vaizdinius „užkloja“ dabarties veikėjo problemos, galiausiai per visą filmą mažomis nuotrupomis bandoma sulygiuoti ir vaikystės vaizdiniais paaiškinti asmenybės tapsmo istoriją, akcentuojant kokią nors negalią ar socialines sudėtingas aplinkybės, kurios emociškai nepaliktų žiūrovo abejingo. Tiesą sakant, netgi Kosz gyvenimas, kai jis užsidega kurti ir nebegali be muzikos gyventi, tampa aišku, kad kaip daugelis taps neurotikas, atstums ir susipriešins su savo draugais, nusigers ir pasieks, žodžiu, dugną, nes genijus ir paprastas gyvenimas, kaip žinia, pas daugelį žymių menininkų, įskaitant ir šį džiazistą, nesuderinami dalykai. Viskas kaip iš vadovėlio.

Visgi filmo stipriosios pusės būtų pagrindinio aktoriaus, tikriausiai mano nuo šiol mėgstamiausio lenkų aktoriaus Dawid Ogrodnik atlikimas. Labai įtaigiai įsijautęs į šį vaidmenį! Kaip mūsų aktorius Giedrius Arbačiauskas LRT studijos rengtame reportaže „3 minutės iki filmo“ teigė, aktorius per 10 metų sukūrė ne vieną įsimintiną vaidmenį ir tai yra plataus europinio masto aktorius. Tai ne pirmas sykis, kai atkreipiu D. Ogrodink – verta pamatyti šį jo vaidmenį. Nors Kosz nesu tyrinėjęs, visgi jo laikysena man nuolat priminė Andrejaus Tarkovskio išvaizdą. Kitas svarbus filmo pliusas, žinoma, yra nuolat be paliovos skambanti džiazo muzika, kuri tampa ne tik filmo fonu, bet iš tikrųjų sukuria bendrą emocinį atmosferos gaudesį, jautiesi lyg kokioje jaukioje kavinėje. Tik jums spręsti, ar norite pamatyti šį filmą. Manau, tikri muzikantai pamatys kur kas daugiau, nei man pačiam pavyko, nes biografiją papildo ir muzikos žanras, to laikmečio stilius.

Mano įvertinimas: 6.5/10

IMDb: 6.6

Jūsų Maištinga Siela