Maištingos sielos archetipas lietuvių literatūroje: maišto tema, problema ir veikėjai lietuvių literatūroje

 

Sveiki, mieli skaitytojai.

 

Jau daug metų rašau šį dienoraštį ir tik šiandien toptelėjo labiau paplėtoti maištingos sielos archetipą bei įvaizdį lietuvių literatūroje. Esame dažnai suvokiama kaip romi, paklusni ir greitai su realybe susitaikstanti tauta. O kaip yra su mūsų literatūra?

 

Maištingos sielos archetipas yra viena pamatinių kultūros figūrų, įkūnijanti individo pasipriešinimą nusistovėjusioms normoms, valdžios struktūroms ar egzistenciniam beprasmiškumui. Šis archetipas remiasi prielaida, kad asmeninė laisvė ir tiesos paieškos yra aukščiau už bendruomeninį saugumą ar aklą tradicijų laikymąsi. Literatūroje toks herojus dažnai tampa pokyčių varikliu, nors jo kelias neretai paženklintas vienatvės, pasmerkimo ar tragiškos lemties ženklu. Pasauliniu mastu šis vaizdinys kyla iš Antikos mitų apie Prometėją, pavogusį ugnį iš dievų bei biblinio Liuciferio maišto, tačiau vėliau jis evoliucionavo į sudėtingus tipažus, tokius kaip Miltono „Prarastojo rojaus“ herojus ar baimės nepažįstantys Byrono ir Goethe’s kūrinių personažai.

 

Lietuvių literatūroje maišto tradicija formavosi specifinėmis istorinėmis aplinkybėmis, kai asmeninis pasipriešinimas dažnai susiliedavo su tautiniu išsivadavimu. Senojoje raštijoje ir Renesanso epochoje maištingoji siela pasireiškė per intelektualinį proveržį, pavyzdžiui, Abraomo Kulviečio ar Martyno Mažvydo veikloje, kurioje ryškėjo priešinimasis sustabarėjusiai religinei dogmatikai ir kova už gimtąją kalbą. Nors tai nebuvo individualistinis romantikų maištas, šie autoriai drįso kvestionuoti galios centrus ir siekti dvasinio atsinaujinimo, kuris kėlė grėsmę tuometinei politinei ir religinei tvarkai.

 

XIX amžiaus romantizmas Lietuvoje galutinai įtvirtino maištingą herojų kaip tautos pranašą ir vienišių. Adomo Mickevičiaus Konradas iš poemos „Vėlinės“ tapo universaliu prometėjiško maišto pavyzdžiu: jis meta iššūkį pačiam Dievui, reikalaudamas „sielų valdžios“, kad galėtų išgelbėti kenčiančią tėvynę. Šis maksimalizmas ir pasirengimas aukoti savo ramybę dėl bendrojo gėrio persmelkė ir Maironio lyriką. Nors jo maištas švelnesnis, lyrinis subjektas nuolat pabrėžia opoziciją tarp miegančios, dvasinį snaudulį išgyvenančios minios ir budraus, degančio patrioto, kurio siela veržiasi iš „siauros kasdienybės gniaužtų“.

 

XX amžiaus viduryje, egzistencinių katastrofų akivaizdoje, maišto samprata įgavo tragiško absurdo atspalvį. Antano Škėmos romane „Balta drobulė“ pagrindinis veikėjas Antanas Garšva tampa modernaus maištininko simboliu, kuris atsisako prisitaikyti prie mechanizuoto pasaulio ir banalybės. Jo maištas yra nukreiptas tiek prieš sovietinę sistemą, tiek prieš emigracijos nužmoginimą, tačiau svarbiausia – tai maištas prieš kūrybinę vidutinybę. Garšva neieško laimės ar sėkmės, jis siekia išlikti autentiškas net beprotybės akivaizdoje, taip primindamas Alberto Camus aprašytą Sizifą, kuris randa prasmę pačiame pasipriešinimo procese.

 

Vėlyvuoju sovietmečiu ir atkūrus nepriklausomybę, literatūrinis maištas įgavo ryškų provokacijos ir demaskavimo pobūdį, o viena ryškiausių šio etapo atstovių tapo Jurga Ivanauskaitė. Jos kūryboje, pavyzdžiui, romane „Ragana ir lietus“, maištingos sielos archetipas reiškiasi per moters laisvę klysti, ieškoti savo dieviškumo ir laužyti seksualinius bei religinius tabu. Ivanauskaitės herojės meta iššūkį miesčioniškai moralei ir katalikiškai dogmai, jos ieško egzaltacijos, transcendencijos ir nesutinka būti įkalintos tradiciniuose socialiniuose vaidmenyse, taip tęsdamos vakarietiškąją bitnikų ir hipių kultūros maišto tradiciją.

 

Sigito Parulskio kūryba įnešė kitokį – brutalų ir ironišką maištą prieš didžiuosius naratyvus, šventumą ir pačią literatūros tradiciją. Jo tekstuose, tokiuose kaip „Trys sekundės dangaus“, maištingas subjektas naudoja sarkazmą ir fiziologišką kalbą, kad nuplėštų kaukes nuo dirbtinio heroizmo ar romantizuotos istorinės atminties. Tai maištas prieš iliuzijas, siekiant apčiuopti tikrą, nors ir nepatogią, egzistencijos mėsą. Parulskio herojus dažnai yra nusivylęs, ciniškas, tačiau būtent šis nusivylimas tampa jo skydu nuo konformizmo ir aklos bandos jausmo.

 

Šiuolaikinėje prozoje maišto formos tampa subtilesnės, tačiau ne mažiau galingos, kaip tai matome Kristinos Sabaliauskaitės istoriniuose romanuose. „Silva Rerum“ sagoje maištinga siela atsiskleidžia per intelektualinę laisvę ir dvasinę aristokratiją. Personažai, tokie kaip Jonas Motiejus Birontas, maištauja prieš savo epochą ne su ginklu, o su knyga ir mokslo žiniomis, atsisakydami paklusti prietarams, tamsumui ar provincialumui. Sabaliauskaitė rodo, kad didžiausias maištas dažnai vyksta žmogaus viduje, pasirenkant išsilavinimą ir kritinį mąstymą ten, kur dominuoja fanatizmas ir akla baimė.

 

Visos šios literatūrinės kartos įrodo, kad maištingos sielos archetipas nėra statiškas, jis nuolat kinta priklausomai nuo to, kas konkrečiu metu varžo žmogaus prigimtį. Nuo kovos už tautos išlikimą XIX a. iki kovos už asmeninę, lytinę ar intelektualinę laisvę XXI a. – literatūros herojai išlieka tie, kurie drįsta pasakyti „ne“. Nors maišto kaina dažnai yra didelė, būtent šis archetipas neleidžia visuomenei sustingti ir primena apie individualios valios galią transformuoti tikrovę.

 

Galiausiai, žvelgiant į lietuvių literatūrą kaip visumą, matome, kad maištas yra ne tik griovimas, bet ir naujų prasmių kūrimas. Nesvarbu, ar tai būtų Garšvos kova su lifto narvu, ar Ivanauskaitės herojų dvasinės paieškos Tibete, ar Sabaliauskaitės intelektualų pasipriešinimai baroko tamstai – visais atvejais tai yra žmogaus pastanga įrodyti, kad jis yra daugiau nei aplinkybių produktas. Šis nenutrūkstamas judėjimas prieš srovę yra tai, kas daro literatūrą gyvą ir leidžia kiekvienai naujai kartai rasti savo būdą maištauti prieš savo pačių „sienas“.

 

Maištinga Siela