Knyga: Dr. Agnė Kajackaitė "WO/MEN"

 Agnė Kajackaitė. „WO/MEN“ – Vilnius: Baltos lankos, 2023. – p. 208.

 

Sveiki, knygų skaitytojai ir lyčių stereotipų laužytojai,

 

Visiškai netikėjau, kad perskaitysiu Agnės Kajackaitės knygą WO/MEN, kurią išleido leidykla Baltos lankos, išvertė Laima Bezginaitė. Visų pirma, kad mano skaitymo racioną sudaro beveik išskirtinai tik grožinė literatūra, tačiau norėjosi sužinoti ką nors daugiau, o apie A. Kajackaitės knygą buvau šį bei tą girdėjęs iš viešosios spaudos, kurioje knyga pristatoma kaip unikalus tyrimas, pagrindžiantis ekonomikos elgsenos pavyzdžiais, jog iš esmės vyrai ir moterys, nors ir panašūs, visgi skiriasi. Knyga kaip tik turi panašią paantraštę: Ar moterys ir vyrai išties tokie skirtingi, kai įprasta manyti? Taigi pati Agnė Kajackaitė, nors ir jauna, tačiau jau daug mačiusi ir išmaišiusi pasaulio, o šios knygos užuomazgos prasidėjo, kai ji su kolegomis vyrais pradėjo kalbėti apie biurų patalpų temperatūrą, nes mokslininkei šalta, o vyrukams toje pačioje patalpoje normalu. Gal dėl to, kad moterys jaučia kitaip temperatūrą? Vėliau knygoje esantys eksperimentai parodė moterų ir vyrų darbo našumą pagal temperatūrą, pasirodo, jog iš tikrųjų tai ne mitas...

 

Knygą sudaro devyni skyriai, kitaip sakant, autorė pasirenka devynis aspektus, pagal kuriuos nagrinėja lyčių skirtumus ir panašumus. Kuri lytis labiau linkusi rizikuoti, būti dosnesnė kitiems, kuri labiau konkurencinga, kas tiki sąmokslo teorijomis ir t. t., ir pan. Pradėsiu nuo to, kad jau nuo pat pratarmės autorė atsisako perdėto mokslinio stiliaus. Kažkur teko skaityti, kad rašydama knygą siekė ją perteikti taip, kad suprastų net autorės močiutė, todėl kažin kokio sudėtingo mokslinio veikalo nesitikėkite, nes knygą iš dalies gali perskaityti ir septintokas bei viską joje suprasti paraidžiui.

 

Iš vienos pusės toks šiek tiek infantilus rašymo dėsningumas glumina, nes autorė kiekvienam skyriui pasirinkusi aiškią pasakojimo strategiją, kuri galiausiai iš vieno skyriaus į kitą monotoniškai kartojasi. Pirmiausia pateikiamas asmeninis koks nors pavyzdys, dažniausiai susietas su seserimi dvyne ar šeimos nariais, vėliau nueinama prie to, kokie tyrimai buvo atliekami pasaulyje (nuorodas visas rasite knygos pabaigoje, jos gausios ir turtingos) ir galiausiai išdėstomi tų atliekamų tyrimų rezultatai. Klaikiausios buvo visgi knygos skyrelių pabaigose suformuluotos išvados, nes jos priminė Motiejaus Valančiaus literatūros ištarmes t. y. perdėta didaktika ir moralinis postringavimas: tiktai, vaikai, jūs šitaip nedarykite, kaip Jurgelis daro. „Akivaizdu, kodėl per menkas pasitikėjimas savimi gali tapti trūkumu. Jei nepakankamai tikėsime savimi, neteksime daug galimybių – nepretenduosime į darbo vietas, kurias iš tiesų galėtume gauti, ir nesileisime į nuotykius, kuriuos galėtume patirti. Perdėto pasitikėjimo savimi pavojai mažiau akivaizdūs (p. 94).“

Agnė Kajackaitė (nuotr. P. Peleckio)

 

Visgi nemaža dalis knygos buvo gan nuobodoka, nes pasirinkti aspektai pynėsi tarpusavyje ir buvo lengvai nuspėjami. Pavyzdžiui, akivaizdu, jeigu vyrai labiau linkę rizikuoti, kaip rodo tyrimai, tai faktas kaip blynas, kad jie yra ir konkurencingesni. Nemaža dalis sklandančių mitų, pavyzdžiui, apie tai, kad moterys labiau atsargios, o vyrai mėgsta konkuruoti, yra tipiniai lyčių folkloriniai stereotipai, pasirodo, ne iš piršto laužti. Eksperimentai, kuriuos pateikia autorė, būtent tai ir iliustruoja. Visgi, nepaisant tam tikrų niuansų, knygoje aptikau ir stebėtinai naujų ir negirdėtų dalykų, dėl ko, aišku, džiaugiuosi skaitęs knygą. Pavyzdžiui, apie pagalbą kitiems: „Paaiškėjo, kad kai „pagalbos teikimo situacijoje“ būdavo stebėtojų, vyrai pasisiūlydavo padėti daug dažniau nei moterys. Tačiau jei stebėtojų nebūdavo, vyrai ir moterys buvo panašiai paslaugūs. Vadinasi, kai suteikta pagalba galėdavo atrodyti heroiškai (kai stebėdavo aplinkiniai), vyrai būdavo paslaugesni nei moterys. Pasak JAV filosofo Erico Hofferio: „Be ryškaus publikos pripažinimo šlovės siekimo nebelieka (p. 76).“ Betgi akivaizdu, kad visuomenėje priimta tikėtis iš vyro, kad jis eidamas pro šalį padės panešti naują šaldytuvą. Elgseną formuoja ne tiek vidinis noras padėti, o įsipareigojimas kitų lūkesčiams t. y., tam, ko iš tavęs kaip vyro tikisi visuomenė. Iš vienos pusės gali pasirodyti tai kaip narciziškumas, heroizmo poreikis, o iš kitos uždėta našta būti ir elgtis taip, kaip reikalauja tavęs kaip iš lyties atstovo. Nelygu, kaip pažiūrėsi.

 

Arba apskritai istoriniai faktografiniai stebinantys dalykai, kurie šiandienos visuomenėje priimami ir suvokiami priešingai nei XX amžiaus pradžioje. „Jei norite rengti mažylį spalvotais drabužėliais, berniukui rinkitės rožinės, o mergaitei melsvos spalvos apdarus, ypač jei mėgstate vadovautis tradicijomis (p. 126).“ Lyčių stereotipai istoriškai dažnai kisdavo, pavyzdžiui, juk pėdkelnės pirmiausia buvo išrastos vyrams, o sijonus dažnai juosdavosi tiek vyrai, tiek moterys.

 

Mane labiausiai sudominęs skyrius visgi buvo apie sąmokslo teorijas. Turėjau klaidingą įsitikinimą, jog moterys yra naivesnės ir patiklesnės, linkusios labiau tikėti tai, kas pateikiama internetinėse platybėse. Aišku, tyrimui paimtos pačios populiariausios sąmokslo teorijos, pavyzdžiui, apie COVID-19 skiepus ar „QAnon“ judėjimas prieš JAV vyriausybę, kurie, sakyčiau, internete retsykiais itin įtikinamai pateikiami. Nors pati autorė skeptiškai vertina bet kurią sąmokslo teoriją, tačiau visgi atlikti tyrimai rodo, jog visgi amerikiečiai vyrai yra labiau linkę tikėti tomis sąmokslo teorijomis, kurios susijusios su politika. Bet įdomu tai, kad kitose šalyse visgi šis lyčių pasiskirstymas nebuvo ryškus.

 

Visgi didžiausią klausimą bent man kėlė tyrimų eksperimentų metodika. Kiek ji yra tiksli ir iš tikrųjų apibendrina lyčių skirtumus ir panašumus? Tokie patys atlikti tyrimai su šimtais dalyvių kokioje Šveicarijoje gali rodyti vienus rezultatus, o Argentinoje visiškai kitokius, mat tam įtakos turi siaubingai daug faktorių, bet labiausiai kultūriniai aspektai. Jeigu visuomenėje moterys yra pripažinta kaip lygiavertė su vyrais, gausite vienokius rezultatus, jeigu moters statusas yra gimdyti ir gaminti valgį, gausite toje šalyje visiškai kitokius rezultatus, tad užmaukšlinti šių eksperimentų vieną bendrą šabloninį apibendrinimą ant kiekvienos kultūros ar šalies žmonių iš esmės neįmanoma. Ką tai rodo? Visgi grįžtu prie kitų autorių ištakų, kad vyro ir moters sąvokos yra socialinis konstruktas, atmetus kelis aiškiai fiziologiškai grindžiamus faktus, pavyzdžiui, temperatūros jutimą, manau, daugelis nagrinėjamų aspektų yra absoliučiai kultūriniai dirbtiniai dalykai, pagrįsti nusistovėjusiais lyčių elgsenos stereotipais. Iš vienos pusės Agnės Kajackaitės darbas didelis, nes ji surinko ir susistemino daugybę duomenų, o iš kitos tarsi ir paliudijo tai, ką ir taip intuityviai žinome.

 

Jūsų Maištinga Siela

Aktualijos: Barbė, Justino Marcinkevičiaus paminklas, Salomėjos Nėries gimnazija, Sinéad O'Connor akys, Margaritos Drobiazko pilietybė

 

Sveiki,

 

Kol visi rengiasi it pamišę rožiniai, nes, supraskite, filmą „Barbė“ reikia švęsti, laukiu, kada pamatysiu ir aš filmą, nes dabar salės beveik pilnos. Visai neseniai skaitydamas Agnės Kajackaitės knygą „Wo/Men“, sužinojau, kad dar XX amžiaus pradžioje rožinė spalva buvo laikoma drąsos ir ryžto spalva, taigi, ji tinka labiau vyrams ir ji buvo laikoma vyriška spalva. Nežinau, ar du pasauliniai karai perkeitė kažką žmonijos suvokime, tačiau viskas šiuo metu yra atvirkščiai... Visgi šaltibarščių spalva matoma ir Lietuvoje, pavyzdžiui, Laisvės partijos logotipe, kuriame kviečiama džiaugtis, bet iš tikrųjų žinai, kad reikia pasiimti ir servetėlių ašaroms, nes džiaugtis galės ne visi.

 

Nepaisant visko, vis nepaliauju galvoti apie airių atlikėjos S. O‘Connor mirtį. Dalijuosi netgi netikėtai sukalto eilėraščio fragmentu.

 

[...]

Iš siaubo, ką galima padaryti

Su tyrumu

Įniršio taukuotais ir replių išklaipytais

Piršteliais,

Kaip galima sąmonę sutepti

Viską ėdančia derva,

Tokia juoda,

Kaip vinilo plokštelės grioveliai,

Įtraukę jos amą, jos žadą, jos transą

Ir užkonservavę

Tamsoje

Josios balse sutilpusią

Tylą.

 

Kol galvoju apie S. O‘Connor akis, banaliai pasakysiu, bet jos iš tikrųjų panašios į stirnos, kai kas pliekiasi dėl Justino Marcinkevičiaus paminklo. Vilniaus Salomėjos Nėries gimnazija kratosi „išdavikės“ vardo ir, atrodo, kad Lietuvoje vyksta kažin koks teisingos atminties perregistravimas, tik ne visi žino, kokia ta tiesa yra tikra. Aš nežinau, tiesiog neturiu jokių kompetencijų spręsti, ar Marcinkevičius išdergė Lietuvą savo trilogijoje, ar ne.

 

Tiesą sakant, net nežinau, atimti iš Margaritos Drobiazkos Lietuvos pilietybę, ar ne. Šiandien per žinias šis klausimas buvo paprastiems žmonėms užduotas nacionaliniu lygiu (va tai šou, galėjo skambinti ir balsuoti!) ir ženkle persvara žmonės nubalsavo, kad reikia atimti. Minia rėkiančių ir žinančių fariziejų, kas yra teisinga, o kas ne. Aš nežinau, kiek Margarita yra pavojinga Lietuvai, bet puikiai pamenu, kaip žiūrėdavau su ja ledo šou ir klausydavausi vedėjų liaupsių ir pasididžiavimo Lietuva ir čiuožėja. Vakar tave liaupsino – šiandien siunčia ant laužo. Taigi, netgi tai, ką šiandien mes liaupsiname ir laikome kaip nacionaliniu didvyriu, rytoj galime laisvai nuteisti, nes viskas tėra reliatyvu ir nieko nėra tikro. Arba, kaip mano pažįstamas sako, viskas yra politika ir politinis kontekstas. Ypač Eurovizija.

P. S. Visgi siūlau pastatyti paminklą Barbei. Kai prasidėjo karas Ukrainoje, buvo svarstoma pastatyti vienam ukrainiečių kilmės gėjų porno aktoriui paminklą, kuris būtų atsakas į Rusijos ir rusišką antivakarietišką kultūros veiklą, nes, kaip žinia, Rusija seniai garsėja homofobiniais įstatymais, kurie jau siejami su Putino režimo reikšmėmis. Visgi pas mus Barbės paminklas šalia Lietuvos Rašytojų Sąjungos būstinės būtų šis bei tas. Juk Barbė švari, nesusitepusi, nekolaboravo su sovietais, o svarbiausia – nieko neparašė, ką reikštų analizuoti ir vertinti, tai tik tokiai kaip tik reikia paminklo! Geriausią ne kokį postmodernų, o tikrą bronzinę ar švininę Barbę, kad visi atpažintų iš toli ir pribėgtų nusifotografuoti. O kas fotografuosis prie Marcinkevičiaus trilogijos krėslo? Atmeskime politizuotus vertybinius aspektus, pasiduokime rožinės komercijos šėlsmui, nes tas, kas per rimta ir sureikšminama, tas nesveika.

 

Jūsų Maištinga Siela

Kultūros barai, A. Kristof "Vakar", Nemunas, V.Despentes "Vernonas Subutexas 3", Dr. Agnė Kajackaitė "Wo/Men"

 

Sveiki,

 

Maniau, kad jau per pastaruosius metus pavyko išguiti iš savo gyvenimo tą keistą įprotį pirkti kultūrinę spaudą. Dažniausiai net nebelieka laiko ne tik suskaityti įdomiausius straipsnius, bet dar net išvis neatsiverčiu, todėl leidiniai kaupiasi stirtomis, ir galvoju, gal vieną dieną parduoti... Bet vasara, atostogos, galvoju, gal tikrai pavyks rasti laiko „Kultūros barams“ ir „Nemunui“. O ką jau sakyti apie karštas „Baltų lankų“ knygas.

 

Jūsų Maištinga Siela