Aktualijos: Ar teisinga buvo atimti Lietuvos pilietybę Margaritai Drobiazko? Kodėl karas tampa verslu ir populizmo įrankiu?

 

Sveiki,

Atsibusti! Taip norisi pasakyti visiems, kurie mano, kad Lietuva yra ne kokia perspektyvi šalis, o kažkokia pelkė, kurios uodus baido pelkių Vanda. Aš nežinau, kaip paaiškinti tai, kas dedasi mano šalyje. Kai prasidėjo Rusijos ir Ukrainos karas, daugelis įspėjo apie rusafobiją, kuri gali ištikti Lietuvos rusų tautinę mažumą. Manęs niekas neprašė niekada patvirtinti, stoti su plakatu, aukoti Ukrainai ar visaip kitaip viešai palaikyti, bet rusai, turintys Lietuvos pilietybę, kažkodėl (dabar taip išeina) privalėjo. Visgi gerai Margarita Drobiazko pasakė, jog ji yra laisva neišreikšti jokios politinės valios ir jokios pozicijos, žinoma, Lietuva spėja tuo pasinaudoti masėms pamasinti.

Lietuva pasinaudojo Margarita Drobiazko ir atitinkami žmonės, ne karvių melžėjai, o politikai ir jų interesantai, surengė tikrą pilietybės atėmimo cirką. Iki pat paskutinės minutės maniau, kad tai nepavyks, juk ir paskutiniam durniui aišku, jog tai populizmas, maniau, kad patarėjai Gitanui Nausėdai sukuždės į ausytę, kaip tinkamiau pasielgti, bet klydau. Rėkiančių heiterių minia tiesiog nušlavė Nausėdos simpatijas ir mūsų Julijus Cezaris iš balkono pažėrė pikdžiugiškai nuobodžiaujančiai liaudžiai duonos ir žaidimų. Tai yra aukščiausio lygio absurdas prieš visokius rinkimus! Sukurkime daugiau teisingumo ir paskerskime pilkąsias aveles. Aš nežinau, kodėl žmonės dar nestovi prie Vyriausybės su plakatais, nes, matyt, visgi aukojimas yra normalus dalykas demokratinėje šalyje.

Neanalizuoju Margaritos Drobiazkos pasirinkimo, tai jos laisvė, jos pasirinkimas pasilikti tyloje, tačiau iš to kažkas uždirba, mieli vaikučiai, ir toli gražu ne Lietuvai draugiškos struktūros. Kaip lengva manipuliuoti antraštėmis ir sukurtais teisingumo įvaizdžiais, o Nausėdai ir toliau šokti viliotinį su „patogia“ liaudimi. Politinė prostitucija, ne kitaip.

Prisimenu, kaip Vakaruose nuvažiavęs mūsų Viešpats deklaravo liberalias vertybes, kad kiekvienas turi laisvę į saviraišką, turėti lygias teises, o grįžęs į bakužių kraštą ir toliau tautiečiams porina apie „mes dar nepasirengę priimti visų, palaukime, nepykdykime daugumos tautos“. Gitanai, koks turite būti išverstaskūris, atleiskite, kad šitaip žaistume žmonėmis, o pats būtumėt pastumdėliu? Bet juk tai tiesa. Mes prezidento neturime, turime „lakierkas“ ir kaklaraištį, kapitalistinio apynasrio simbolėlį, tik tą kaklaraištį leidžiama tampyti išskirtinai Gitano daugumai. Šis atvejis neatsitiktinis, bet kodėl niekas viešojoje erdvėje apie tai nekalba kritiškai? Kodėl niekas nekalba, kas iš tikrųjų dedasi Lietuvoje? Nes beveik visas žinias išstūmė sąmoningi klerkai, nusukdami kameras į Rytus, kad nematytume nei kaip mūsų kišenės kraustomos, nei kaip teisingumas išvagiamas. Šiandien sakau, kad netikiu tavimi, Lietuva! Tu negali būti tokia luoša vištelė ir dėti kiaušinius būsimiems valdžios ir galios kanibalams. O už ką balsuoti ateinančiuose rinkimuose? Nėra už ką. Absoliučiai. Kol dabarties politikai ir jų oponentai naudojasi Ukrainos padėtimi ir uždirba pinigus net už duonos pakuotę su nelaimėlių šalies dvispalve (neva palaiko šalį, o iš tikrųjų durnina rinkos vartotojus), tol turėsime tikriausiai ne Lietuvą, o vištų lesintojus. Ar tu irgi višta?

Jūsų Maištinga Siela

Aktualijos: Barbė, Justino Marcinkevičiaus paminklas, Salomėjos Nėries gimnazija, Sinéad O'Connor akys, Margaritos Drobiazko pilietybė

 

Sveiki,

 

Kol visi rengiasi it pamišę rožiniai, nes, supraskite, filmą „Barbė“ reikia švęsti, laukiu, kada pamatysiu ir aš filmą, nes dabar salės beveik pilnos. Visai neseniai skaitydamas Agnės Kajackaitės knygą „Wo/Men“, sužinojau, kad dar XX amžiaus pradžioje rožinė spalva buvo laikoma drąsos ir ryžto spalva, taigi, ji tinka labiau vyrams ir ji buvo laikoma vyriška spalva. Nežinau, ar du pasauliniai karai perkeitė kažką žmonijos suvokime, tačiau viskas šiuo metu yra atvirkščiai... Visgi šaltibarščių spalva matoma ir Lietuvoje, pavyzdžiui, Laisvės partijos logotipe, kuriame kviečiama džiaugtis, bet iš tikrųjų žinai, kad reikia pasiimti ir servetėlių ašaroms, nes džiaugtis galės ne visi.

 

Nepaisant visko, vis nepaliauju galvoti apie airių atlikėjos S. O‘Connor mirtį. Dalijuosi netgi netikėtai sukalto eilėraščio fragmentu.

 

[...]

Iš siaubo, ką galima padaryti

Su tyrumu

Įniršio taukuotais ir replių išklaipytais

Piršteliais,

Kaip galima sąmonę sutepti

Viską ėdančia derva,

Tokia juoda,

Kaip vinilo plokštelės grioveliai,

Įtraukę jos amą, jos žadą, jos transą

Ir užkonservavę

Tamsoje

Josios balse sutilpusią

Tylą.

 

Kol galvoju apie S. O‘Connor akis, banaliai pasakysiu, bet jos iš tikrųjų panašios į stirnos, kai kas pliekiasi dėl Justino Marcinkevičiaus paminklo. Vilniaus Salomėjos Nėries gimnazija kratosi „išdavikės“ vardo ir, atrodo, kad Lietuvoje vyksta kažin koks teisingos atminties perregistravimas, tik ne visi žino, kokia ta tiesa yra tikra. Aš nežinau, tiesiog neturiu jokių kompetencijų spręsti, ar Marcinkevičius išdergė Lietuvą savo trilogijoje, ar ne.

 

Tiesą sakant, net nežinau, atimti iš Margaritos Drobiazkos Lietuvos pilietybę, ar ne. Šiandien per žinias šis klausimas buvo paprastiems žmonėms užduotas nacionaliniu lygiu (va tai šou, galėjo skambinti ir balsuoti!) ir ženkle persvara žmonės nubalsavo, kad reikia atimti. Minia rėkiančių ir žinančių fariziejų, kas yra teisinga, o kas ne. Aš nežinau, kiek Margarita yra pavojinga Lietuvai, bet puikiai pamenu, kaip žiūrėdavau su ja ledo šou ir klausydavausi vedėjų liaupsių ir pasididžiavimo Lietuva ir čiuožėja. Vakar tave liaupsino – šiandien siunčia ant laužo. Taigi, netgi tai, ką šiandien mes liaupsiname ir laikome kaip nacionaliniu didvyriu, rytoj galime laisvai nuteisti, nes viskas tėra reliatyvu ir nieko nėra tikro. Arba, kaip mano pažįstamas sako, viskas yra politika ir politinis kontekstas. Ypač Eurovizija.

P. S. Visgi siūlau pastatyti paminklą Barbei. Kai prasidėjo karas Ukrainoje, buvo svarstoma pastatyti vienam ukrainiečių kilmės gėjų porno aktoriui paminklą, kuris būtų atsakas į Rusijos ir rusišką antivakarietišką kultūros veiklą, nes, kaip žinia, Rusija seniai garsėja homofobiniais įstatymais, kurie jau siejami su Putino režimo reikšmėmis. Visgi pas mus Barbės paminklas šalia Lietuvos Rašytojų Sąjungos būstinės būtų šis bei tas. Juk Barbė švari, nesusitepusi, nekolaboravo su sovietais, o svarbiausia – nieko neparašė, ką reikštų analizuoti ir vertinti, tai tik tokiai kaip tik reikia paminklo! Geriausią ne kokį postmodernų, o tikrą bronzinę ar švininę Barbę, kad visi atpažintų iš toli ir pribėgtų nusifotografuoti. O kas fotografuosis prie Marcinkevičiaus trilogijos krėslo? Atmeskime politizuotus vertybinius aspektus, pasiduokime rožinės komercijos šėlsmui, nes tas, kas per rimta ir sureikšminama, tas nesveika.

 

Jūsų Maištinga Siela