Asmenybė. Danų rašytoja Solvej Balle – gyvenimas ir literatūros bruožai

 

Sveiki,

 

Kadangi baiginėju danų rašytojos Solvej Balle knygą „Apie tūrio apskaičiavimą“, tad sugalvojau plačiau pasidomėti apie pačią rašytoją.

 

Solvej Balle (g. 1962 m. rugpjūčio 29 d.) yra viena iš labiausiai gerbiamų ir kartu paslaptingiausių šiuolaikinės Danijos rašytojų. Ji iškilo 1990-aisiais ir įsitvirtino kaip mąsli, konceptuali prozininkė, kurios kūryba dažnai tyrinėja laiko, atminties ir realybės suvokimo filosofinius klausimus. Rašytoja kilusi iš nedidelio Hemmet miestelio Vakarų Jutlandijoje. Nors jos vaikystė ir jaunystė plačiajai visuomenei menkai žinoma, manoma, kad ji nuo pat mažens buvo smalsi ir linkusi į meną bei filosofiją, kuri vėliau tapo jos kūrybos ašimi.

 

S. Balle studijavo literatūros mokslus Kopenhagos universitete, kur gilinantis į literatūros teoriją ir estetiką susiformavo jos išskirtinis, intelektualus stilius. Jos akademinė patirtis atsispindi jos prozos struktūroje ir temų gvildenime. Iškart po studijų baigimo ji staiga įsiliejo į Danijos literatūrinį gyvenimą 1980-ųjų pabaigoje ir 1990-ųjų pradžioje.

 

S. Balle kūryba yra žinoma dėl savo filosofinio, fragmentiško ir eksperimentinio pobūdžio. Jai patinka mažas tūris, tačiau didelė prasmė. Ji nėra masinės rinkos rašytoja – jos tekstai reikalauja atidaus, mąslaus skaitytojo. Balle debiutavo 1986 m. romanu „Øvelse” (liet. „Pratimas“), bet didžiausios sėkmės sulaukė 1992 m. išleista knyga „Ifølge loven” (liet. „Pagal įstatymą“). Tai buvo aštuonių trumpų, konceptualių prozos tekstų rinkinys, kuris iškart pelnė jai avangardinės ir konceptualios prozos atstovės reputaciją.

 

Po dešimtmečius trukusios pertraukos, per kurią ji mažai publikavo grožinės literatūros, Balle sugrįžo su trilogija (vėliau tapusia net 7 knygų serija) „Om udregning af rumfang” (liet. „Apie tūrio apskaičiavimą”). Tai – naujausias, pats garsiausias jos darbas. Ši serija pasakoja apie moterį, kuri, pergyvendama gyvenimo krizę, pradeda kiekvieną dieną išgyventi iš naujo, įstrigdama toje pačioje dienoje – motyvas, primenantis „Švilpiko dieną“, tačiau traktuojamas su giliu egzistenciniu apmąstymu.

 

Būtent „Apie tūrio apskaičiavimą” jai pelnė tarptautinį pripažinimą. Jos pirmoji trilogijos dalis, išversta į anglų kalbą pavadinimu „On Calculation of Volume“, 2023 m. buvo nominuota prestižinei Tarptautinei „Booker“ premijai (angl. International Booker Prize). Ši nominacija patvirtino Balle, kaip vienos ryškiausių Danijos rašytojų, statusą pasaulinėje arenoje. Danijos literatūros kritikai Solvej Balle vertina kaip „rašytojų rašytoją“ – rašytoją, kuri yra itin stipri idėjiniu lygmeniu ir yra lyg lakmuso popierėlis literatūrinei Danijos kokybei.

 

Paprasti skaitytojai S. Balle knygas vertina nevienareikšmiškai. Nors daugelis pripažįsta jos intelektualumą ir teksto kokybę, jos kūriniai, ypač ankstyvieji, gali atrodyti sudėtingi, šalti ar pernelyg abstrakčiai filosofiški vidutiniam skaitytojui. Vis dėlto, pastaroji trilogija tapo populiaresnė, nes „įstrigimo laike“ motyvas yra pakankamai patrauklus ir sujungia aukštąją literatūrą su universaliu siužeto kabliu. Jos vieta Danijos literatūroje yra esminė ir nepakeičiama: ji atstovauja nepriklausomai, konceptualiai ir šaltai analitiškai literatūros srovei, kuri veikia kaip atsvara tradiciniam realizmui ir biografinei prozai.

 

Apie Solvej Balle asmeninį gyvenimą žinoma labai nedaug. Ji yra viena iš tų rašytojų, kurios kruopščiai saugo savo privatumą. Balle beveik nesirodo viešumoje, vengia didelių interviu ir leidžia kalbėti savo kūriniams. Šis privatumo pasirinkimas tik dar labiau sustiprina jos, kaip keistos, konceptualios mąstytojos ir atsiskyrėlės reputaciją Danijos literatūros scenoje. Ji gyvena už Kopenhagos ribų, toliau nuo intensyvaus literatūrinio šurmulio.

 

Viena iš didžiausių S. Balle keistenybių yra jos ilgos kūrybinės pertraukos. Po sėkmės 1990-aisiais ji tylėjo beveik du dešimtmečius, o 2005 metais netgi išleido esė rinkinį apie „rašymo nutraukimą“ – „Det umadelige“. Tai neabejotinai sustiprino legendą apie ją kaip apie rašytoją, kuriai rūpi tik aukščiausios kokybės ir tikslingumo idėjos, o ne nuolatinė buvimo viešumoje būtinybė. Jos sugrįžimas su trilogija po tokios pertraukos buvo didelis įvykis Danijos kultūroje, patvirtinantis jos unikalų statusą kaip sąžinės balsą modernioje Danijos literatūroje.

 

Maištinga Siela

Knyga: Olga Ravn "Darbuotojai"

 Olga Ravn. „Darbuotojai“ – Vilnius: Rara, 2023. – p. 144.

 

Sveiki, knygų skaitytojai,

 

„Ar žmogų apibrėžia tai, kad jis turi rastis iš kito žmogaus kūno? O gal galiu būti žmogus, išstumtas iš maišo gleivių, ikrų krūvos, kurkulų gumulo ežere, javuose ar lauko žolėje? Ar aš gyvenu pasaulio centre, ar aš čia reikalingas? Ar aš – tik vienas iš didelės masės minkštų kiaušinėlių? Mačiau valgykloje vaikštantį kadetą su stiklo rutuliuku burnoje, jis visaip voliojo jį liežuviu, rutuliukas vis skimbčiojo į dantis, sakykit, ar tai jūsiškis? (p. 38).“

 

Retai kada imuosi mokslinės fantastikos knygų, tačiau tai mano nepelnytai atstumta į šalį literatūros dalis, kurią skaitant kyla nemažai neatsakomų klausimų. Danų rašytoja Olga  Ravn (g. 1986) savo šalyje žinoma ir kaip poetė, ir kaip romanistė. Pasirodęs jos antrasis romanas Darbuotojai (dan. De ansatte) tiek gimtojoje šalyje, tiek užsienyje sulaukė nemažai dėmesio, buvo įtrauktas į Booker International Prize sąrašą, kuriame šiaip mokslinės fantastikos žanras retai kada pasirodo. Novatoriškas ir keistas romanas atsirado, kaip teigė pati rašytoja, padedant ruošti draugės Lea Gulditte Hestelund meno parodai, kuri pasižymėjo erdvinėmis pačiomis įvairiausiomis formomis ir figūromis. Menininkė paprašė rašytojos sukurti mažus darbų aprašymus, kurie perteiktų keistas šių formų istorijas ir parodos lankytojams būtų įdomiau tekstą susieti su kūriniu. Iš šios draugiškos menų sintezės vėliau Olga Ravn sudėliojo romaną Darbuotojai, kurį iš danų į lietuvių kalbą išvertė Aurelija Bivainytė, o išleido leidykla Rara.

 

Istorija papasakota iš ateities perspektyvos, kuri vaizduoja XXII amžių, kada iš Žemės planetos pasiunčiamas erdvėlaivis į Atrastąją gyvenamą planetą. Iš tikrųjų visas romanas sudurstytas iš atskyrų protokoluotų liudijimų apie gyvenimą ir darbą kosminiame laive, o šiuos liudijimus pasakoja ir žmonės, ir žmogonai. Žmogonai – serijiniai robotai, savo forma primenantys žmones, tačiau yra užprogramuoti ir nemirtingi. Pirminis šių pasakojimų tikslas – išsiaiškinti darbo našumo principus ir sąlygas, santykius tarp žmonių ir žmogonų bei objektų, keistų formų stacionarios būtybės, kurios skleidžia švytėjimus ir kvapą. Su šiais objektais dirba tiek žmonės, tiek žmogonai, tik jų poveikis kiekvienam vis skirtingas.

 

Taigi romano struktūra iš vienos pusės administracinių formų dūrinys, kurių sąsajas, prieštaravimus ir panašumus į bendrą gyvenimą erdvėlaivyje skaitytojas turi sujungti pas. Kad ir kaip bežiūrėtume, tai postmodernus tekstas tiek savo forma, tiek raiška. Autorė, kurdama bevardžius, tačiau individualizuotus pašnekovus, atsisako įprastų epinių romano standartų, tad pasiduoda juslėms, stengiasi perteikti atmosferą ir gyvenimo sąlygas ne per regą ir vaizdinį, bet būtent per kvapą, lytėjimą ir skonį. Iš tikrųjų labiausiai pradžioje domina objektų santykis su gyventojais, tai labai stalkeriška, netgi primena Stanislavo Lemo Soliarį, nes įspūdis toks, kad darbuotojus valdo ne programos ir įvesta tvarka, bet būtent objektai. „Vakar po susirinkimo staiga supratau, kad sėdžiu patalpoje, ant kelių pasidėjęs vieną iš objektų, o visai atsipeikėjęs pastebėjau, kad glostau objektą nykščiu taip, lyg tai būtų kažkas mylima, o aš juk niekad nejutau meilės, bet vis tiek tą akimirką mane, dar nesuprantantį, ką darau, buvo užplūdusi meilė, žinojau, kaip ir žinau sapnuose, ką reiškia mylėti gyvą būtybę (p. 102).“

 

Paradoksalu tai, kad autorė „nusausina“ tekstą, neplėtodama už liudytojų parodymų jokių istorijų, net pats klausinėtojas nekalba, bet tai tampa strategine galimybe kitaip kurti ir plėsti pasakojimo atmosferą, kurios, tiesa, romane tikrai netrūksta. Netrukus iš liudytojų sužinome, kad laive kyla tam tikri nesutarimai, netgi įtampa tarp žmonių ir žmogonų, nes jų prigimtys skirtingos. Žmonėms lemta mirti ir niekada neprisikelti, o žmogonams būti perinstaliuotiems ir pamiršti patirtis. Tiesa, autorė tarsi klausia, o kas baisiau, ar gyventi įstabų, bet laikiną gyvenimą, ar būti darbo išnaudojamu robotu, kuris pamažėl tampa labai žmogiškas, bet jam lemta tą kaskart pamiršti?

Olga Ravn

 

Humanizmo klausimai kyla beskaitant ir smarkiai koreliuoja su šiuo metu viešojoje erdvėje aptarinėjamu dirbtinio intelekto poveikiu mūsų gyvenimams. Tiesa tokia, kad dirbtinis intelektas vis labiau ir labiau bus panašesnis į žmogų... „Mano žmogiškasis kolega kartais sako nenorintis dirbti, o tada pasako kai ką keista, kai ką tokio visai paiko – kaipgi ten? Jis sako: žmogaus gyvenimas nėra vien darbas, o gal – žmogus nėra vien darbas? O kuo gi dar gali jis būti? Iš kur rastųsi maistas, kas palaikytų kompaniją? Kaipgi gyventi be darbo, be kolegų? Negi tik spintoje stovėsi? (p. 31).“ Tam tikri žmogonų ir žmonių skirtumai bei egzistencinės prasmės klausimai skiriasi, tačiau kai autorė juos kelia šiame romane, skaitytojas nori nenori juos kelia ir savo egzistenciniame gyvenime. Kartais atrodo išties, kad mes savoje tikrovėje ne tiek gyvename, kiek dirbame dėl pačios sistemos, kad išlaikytume ir turėtume pinigų, karjerą ir pan.

 

Viena svarbiausių Olgos Ravn meninių priemonių – paradoksalumas. „Dvyliktasis kadetas mūvi galvos apdangalą su veidą pusiau dengiančiais juodais odiniais kutais. Niekas nesupranta, ar kaukė – bausmė, ar apdovanojimas (p. 51).“ Tokių iš pažiūros keistų nutylėjimų per skirtingas mąstymo perspektyvas, kurios, atrodo, mums savaime suprantamos, bet XXII amžiaus gyventojams tampa nebesuprantamos. Pakitusi vertybinė ir egzistencinė prasmė yra labai svarbi, tačiau sužmogėję žmogonai ir surobotėję žmonės vis dar balansuoja tarp prigimtinių ir socialinių konstruktų tapatumo prieštarų, pavyzdžiui, vienai veikėjai rodomos žaidžiančio vaiko hologramos, kurios vėlei sužadina motiniškus instinktus ir ji apgauna save, jog vėl yra motina.

 

Kaip teigė pati autorė, „visose savo knygose bandžiau atrasti – nors žinau, kad tai neįmanoma, – erdvę, atsiveriančią tarp to, kas tu esi, ir to, kas tau sakoma, jog esi. Iš tisų bet kokia idėja, nusakanti, kas yra žmogus, per maža sutalpinti visam tam, kas žmogus iš tiesų yra. Atrodo, jog visada čiuopiame tik to, kas žmogus iš tiesų yra, paribius, – ir būtent tai mane domina (p. 139). Sakyčiau, būtent apie tai romanas ir yra. Daug klausimų kelianti knyga perteikia kintančio žmogaus sąvokos ambivalentiškamą, nes iš vienos pusės žmonės romane paversti tikrais darbuotojais, sistemos vergais, bet būtent toje nuobodžiai diena iš dienos užguitoje erdvėje ir tikrovėje žmogaus „talpumas“ ir reikšmės išsiplečia bei pranoksta rėmus. Lygiai taip pat ir mūsų pačių gyvenime, kai save įgaliname patogioje komfortiškoje zonoje ir nebetobulėjame, nebeatrandame ko nors naujo, nebesidžiaugiame įvairove ir netikėtomis patirtimis.

 

Olgos Ravn trumpa knygelė Darbuotojai suskaitoma per vieną vakarą, tačiau kūrinys maloniai apdovanoja kiek kitokia skaitymo patirtimi. Romanas fragmentuotas, pilnas nutylėjimų, per kuriuos jungiasi veikėjų išartikuliuoti ir neatsakomi klausimai. Panašiai kaip ir mes, kai klausiame, kas mes, žmonės, tokie esame, ar yra Dievas, kuris už visa tai atsakingas, lygiai taip pat ir žmogonai romane kelia analogiškus klausimus apie savo egzistavimo prasmę. Nors romanas pavadintas Darbuotojai, didžiausias romane prabylančių veikėjų darbas yra išsiaiškinti ir suvokti savo egzistavimo priežastis ir paskirtį, o didžiausias atskaitos taškas tampa mirtis arba atminties ištrynimas, kai nebelieka tai, ką buvai susikūręs iš atskirų gabalėlių kaip vientisą asmenybę.

 

Jūsų Maištinga Siela