Filmas: "Mandarinai" / "Mandariinid" / "Tangerines"

 

Sveiki,

 

Sakartvelo režisierius Zaza Urushadze (1965-2019) plačiai nuskambėjo, kai į „Oskarus“ geriausio filmo užsienio kalba kategorijoje pasibeldė su filmu „Mandarinai“ (angl. Tangerines) (2013). Istorija mus nukelia į 1992 metus, kai Kaukaze (Abchazijoje) gruzinai kovojo su čečėnais dėl teritorijų. Įdomu tai, jog tuometinėje Gruzijoje gyveno ir estų pulkelis, užsilikęs dar nuo Sovietų Sąjungos laikų, kurie vertėsi mandarinų auginimu ir pasilikę tose žemėse regėjo protu nesuvokiamus karus.

 

Pagrindinis veikėjas Ivo, kurį suvaidino šviesaus atminimo estų aktorius Lembit Ulfsak, užslinkus karui, priešingai nei daugelis vietos gyventojų, visgi lieka kaimo sodyboje. Kartu su kaimynu ir darbo draugu jie rūpinasi savo namais, augina mandarinus, kala naujam derliui dėžes, tačiau neaišku nei kam tie mandarinai bus reikalingi, nei kas juos visus nupirks, kai aplinkui vyksta karas. Į kiemą užsuka čečėnų kariai, kurie prašosi senuko Ivo maisto, apžiūri jo šeimos fotografijas, tačiau Ivui tai skaudi tema ir galbūt su tuo susijusi priežastis, kodėl jis kaip Don Kichotas pasiliko šiose žemėse skinti mandarinus.

 

Netrukus paaiškėja ir viso filmo įtampos struktūra, kai netoli Ivo namų per susišaudymą jis aptinka sužeistą čečėną ir leisgyvį gruziną. Paguldęs savo namuose į skirtingus kambarius du mirtinus karo priešus, senukas, rizikuodamas viskuo, imasi jų slaugos... Čečėnas netrukus pareiškia, jog žūtbūt nužudys priešą, gulintį už sienos...

 

Šiaip filmas gan įdomus, nes toji slaugomų priešų priešprieša ryškiai kelia įtampą, tačiau jau nuo pat pradžių tampa aišku, link kokios didaktikos keliauja kino kūrėjai. Filmas itin mažo biudžeto, nufilmuotas provincijoje ir vienoje gan apleistoje sodyboje, tačiau filmo idėja remiasi su(si)taikymu su kultūrinėmis skirtybėmis. Ar karo metu įmanoma, kad du priešai taptų ne tik draugai, bet ir kovotų abu už naują idėją? Šiaip filmas savitas dėl nematytų arba retai Lietuvoje matomų Kaukazo karo bei kultūrinių kontekstų, tačiau tenka pripažinti, jog filmas primena senos pasakos motyvą t. y. senukas kaskart duoda savo namų taisykles, o vyrukai turi jų laikytis, pavyzdžiui, kol abu yra jo namų viduje, jie negali vienas kito nei mušti, nei žudyti, tad belieka laukti, kol jie pasveiks... Ir taip kaskart su vis naujomis sąlygomis, kol du priešai pradeda bent jau pakęsti vienas kitą. Dialogai taip pat konstruojami nenatūralūs, suliteratūrinti, dvelkia liaudies pasakų sugestija, nors šalia ir vyksta žiaurus karas, vaizduojami susišaudymai...

 

Apskritai tai keistokas filmas. Manau, režisieriui pavyko šalia brutalių karinių filmų išgauti savitą karo istorijos su pasakos motyvais koloritą, kuris, bent jau manęs, neįtikino, tačiau graudino kaip graži didaktinė pasakaitė. Galiausiai režisierius, pats būdamas gruzinu, ieško šiame filme ne atpirkimo, o susitaikymo, todėl iškelia vienybės ir karo beprasmybės dėl kvailų įsitikinimų idėją. O ir mandarinų giraitės papėdėje tas pats čečėnas, tas pats estas, tas pats gruzinas gali valgyti šašlykus ir kalbėtis apie muziką. Manau, daugeliui kino gurmanų padarys įspūdį.

 

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 73/100

IMDb: 8.1

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "1944" / "1944"

Sveiki, skaitytojai,

Kaip jau esu ne kartą sakęs, labiausiai iš Baltijos šalių kino mane intriguoja estų kinas, kuris bene labiausiai įdomus ir gana aukšto lygio, kadangi yra gerai finansuojamas ir platinamas. Režisierius Elmo Nuganen kol kas nebuvo patekęs į mano akiratį, nors jam pavyko tai, ko nepavyko nei lietuviškam, nei latviškam kinui. Jo kino juosta „Mandarinai“ buvo nominuota „Oskarui“ kaip geriausia užsienio šalių juosta. Tai pirmas sykis, kai patenkame su Baltijos šalių kontingentu į tokias nominacijas. Nors „Mandarinų“ taip ir nepamačiau (kol kas), bet pasitaikė puiki proga pažiūrėti jo naujausią darbą gana neįdomiu ir angažuotu pavadinimu „1944“ (est. 1944) (2015).

Pasakysiu tik tai, kad filmų apie Antrojo pasaulinio karo baisumus, apkasus ir t. t. yra sukurta tiek, kad nors vežimu vežk ir tikriausiai dėl to ne aš vienas esu išlepęs, žiūrėdamas tokios tematikos filmą, todėl kaskart reikalavimai tokiam kinui vis aukštesni ir aukštesni. Žinoma, ši estų drama yra vykusi, įtraukianti ir įdomi, nors ir kaip nekęsčiau istorijų iš po apkasų, bet negalėjau praleisti estų kino! Filmas geras, nors man, tiesą sakant, pradžia gana sunkiai įsivažiavo, daug judrių scenų apkasuose, kuriuose neaišku, kas ir už ką kovoja. Vėliau išsivysto tikroji šios istorijos drama t. y. ne tai, kad žmonės pyškina vienas į kitą, kad artimieji tremiami į Sibirą, nors aišku, dramos yra ir tame, bet šiame filme svarbiausia baltųjų nacių ir raudonųjų sovietų stovyklos, kuriose susiskaido estų kariai. Iš esmės kovoja virš karių galvų dvi propagandinės jėgos, o apkasuose tie patys estai, paveikti skirtingų propagandinių idėjų. Tiesą sakant, tame didžiausia ir drama, kad nebėra teisingo pasirinkimo ir teisingos kulkos, nes estai žudo tuos pačius estus. Pas mus Lietuvoje kažkaip baltųjų ir raudonųjų nesutarimai nebuvo tokie ryškūs, kaip Latvijoje ir Estijoje, todėl šis filmas puiki meninė medžiaga susipažinti su tuo, kas galbūt galėjo dėtis pas mus.

Įdomu dar ir tai, kad pagrindinis herojus miršta viduryje filmo. Tiesą sakant, Holivude herojus nemiršta, jis išgyvena iki filmo pabaigos arba laimi arba pralaimėjęs miršta, o čia estafetę perima kita fronto dalis. Iš tikrųjų toks sprendimas teisingas, nes režisierius mums suteikia progos pabuvoti vienoje ir kitoje ideologijos pusėje. 

Jeigu atvirai, man mūsų „Ekskursantė“ gal patiko kiek labiau nei „1944“, nes labiau romantizuota, bet iš esmės „1944“ galingas estų sukurtas paminklas istorijai, kuri pagaliau gal net pirmą kartą papasakoja istorija iš vokiečių ir rusų pusių, bet iš esmės niekas nelaimi, o aukų, nors vežimu vežk. Nors filmas apie karą ir apkasus, bet iš esmės tai ideologijų karas, kuris paskutiniu metu vėl užsimezgė tarp Rusijos ir Vakarų. 

Mano įvertinimas: 8/10

IMDb: 7.4

Jūsų Maištinga Siela