Filmas: "Alisa Veidrodžių karalystėje" / "Alice Through the Looking Glass"

Sveiki, skaitytojai,

Po šešerių metų pertraukos sulaukėme filmo „Alisa stebuklų šalyje“ tęsinio pavadinimu „Alisa veidrodžių karalystėje“ (angl. Alice Through the Looking Glass) (2016). Po Tim Burton filmo tikriausiai jau nelabai kas tikėjo, kad kas imsis šio projekto tęsinio, bet galiausiai sulaukėme. Kino kritikai naujausią Alisos dalį tiesiogine to žodžio prasme sumalė į miltus, todėl ne labai entuziastingai su draugais ėmiausi šio filmo seanso, bet paskutiniuoju metu nutinka taip, kad komercinis kinas taip smarkiai nebenuvilia, kad ir kaip blogai pasiruošiu, įspūdis būna kur kas geresnis.

Taip šįkart nutiko ir su šiuo filmu. Pirmiausia akivaizdžiai trūko realumo ir estetikos niuansų, bent jau filmo pradžioje, kai Alisa darbuojasi jūroje, atrodo, kad būtų ne realiame gyvenime, o jau Veidrodžių karalystėje. Žinoma, net devynioliktojo amžiaus Londoną kūrėjams tenka iliustruoti kompiuterine grafika. Pradžia bauginančiai nuobodi ir, kol neišaiškėja tikroji siužetinė problema bei konfliktas, praktiškai filmas atrodo pernelyg ištęstas. O ir pats siužetas – ko iš jo norėti, juk filmas galiausiai kaip pasaka, skirtas šeimai. Nepasakyčiau, kad istorija kažkuo itin įdomi ir originali, tačiau ne tokia jau ir prasta, kad šeima negalėtų pažiūrėti šio filmo. Netgi nebūtinai šeima, galiausiai ir suaugę žmonės gali visai neblogai praleisti laiką žiūrėdami šį, sakyčiau, gana vidutinišką filmą, kurio siužeto pagrindas – konkurencija ir žaidimas laiko valdymo galiomis gana sustyguotos pagal akivaizdų pasakos pasakojimo struktūrą. 

Filme po penkerių metų sugrįžta tie patys aktoriai: Mia Wasikowska, Anne Hathaway, Johnny Depp ir kiti, kurie jau kuria tuos pačius puikiai T. Burtono spalvotai sukurptus personažus. Filmas pakankamai patrauklus, kažin ko nesitikėkite, tačiau pastangos išlaikyti masinės minios susidomėjimą prabangiomis detalėmis ir žinomais aktoriais visgi pavyko, nors ir toje pačioje masinėje minioje būta nemažai nusivylusių. Galiu pasakyti, kad tikėdamasis paties prasčiausio rezultato, nusivylęs nelikau.

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 34/100

IMDb: 6.3

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "45 metai" / "45 Years"

Sveiki, skaitytojai,

Kai pirmą kartą pamačiau režisieriaus Andrew Haigh filmą „Savaitgalis“ (2011), kuris paliko gan gero filmo įspūdį, pamaniau, na štai, tai dar vienas režisierius, kuris sukūrė filmą apie homoseksualus ir tikriausiai po šio filmo sėkmės toliau atsidės šios temo plėtojimui savo kine, bet kaip maloniai suklydau, kai pažiūrėjau naujausią darbą „45 metai“ (angl. 45 Years) (2015), kurį spėjo išliaupsinti tiek žiūrovai, tiek kino kritikai.

Na, filmas išties man priminė kino genijaus Michael Hanike filmą „Meilė“, kuris mane buvo itin sujaudinęs – apie senukų meilę ir santykius papasakota nepaprastai idiliškai, o štai filme „45 metai“ lyg properšomis britiško peizažo apsuptyje pasakojama irgi senukų istorija, tik čia įsisuka nedorėlė gyvatė – paslaptis, kuri sujaukia idilišką senolių gyvenimą ir lyg iš pamatų paplauna, rodos, neįveikiamą pasitikėjimo kalną. Rūpinimasis, maloni ir jauki senolių namų atmosfera, šuo, sulėtėjęs intelektualų gyvenimas atrodo nepakartojimas, nei ligos, nei anūkų klegesys, viskas taip vaisku ir tyra, bet štai senukas gauna laišką, kad rasta jo mylimoji, dingusi prieš 50 metų, įšalusi lede. Neįtikėtinas jausmas, jauna ir nepasenusi mylimoji lede ir jau gyvenimo saulėlydį pasitinkantis senukas, kuris 45 metus nugyveno su visai kita moterimi...

Ar bereikia sakyti, kad scenarijus šiam filmui puikus? Labai mėgstu, kai kinas nusilenkia jaunystės kultui ir tyrinėja visai kitus parametrus, o senolių gyvenimas, jų patirtys ir paslaptys, neslėpsiu, atrodo, kur kas įdomesnės ir netikėtesnės. Puikūs aktoriai, ypač puikiai pasirodė mano mėgstama aktorė Charlotte Rampling – visada elegantiška ir intelektuali, visada stoiška ir aristokratiška, tikriausiai sukūrė savo gyvenimo vaidmenį, už kurį ji jau nominuota „Oskarui“, regis, filmo aktorius ištiko toks pat likimas kaip kažkada M. Hanike „Meilė“ aktorius – sėkmė neabejotina. 

Apskritai tai subtilus, lėtas ir įdomus filmas, kur žvilgsnis, susimąstymas, judesys išduoda veikėjų mintis, ketinimus ir jausmus, tramdomus pagarbos ir įprasto etiketo. Turėjau retą malonumą išgyventi tokias gelmes be, rodos, staigių katastrofų, tačiau tylios dramos veikėjus ir kartu žiūrovus sužeidžia iki pačių gelmių.

Mano įvertinimas: 9.5/10

Kritikų vidurkis: 94/100

IMDb: 7.2

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Princesė Diana" / "Diana"

Sveiki, kino gerbėjai,

Šiandien noriu pakomentuoti kino filmą „Princesė Diana“ (angl. Diana) (2013), kurią labai žaibiškai spėjo į miltus sumalti tiek kino kritikai, tiek ir žiūrovai. Vos tik išgirdau, kad Naomi Watts įkūnys princesę Dianą ir išvydau pirmąsias nuotraukas iš filmavimo aikštelės, pamaniau, kad aktorė tikrai bus nominuota „Oskarui“. Juk šiaip ar taip tendencija labai paprasta – biografinių dramų aktoriai susišluoja pagrindinius apdovanojimus, tačiau pasirodžius pirmiesiems atsiliepimams apie „Princesę Dianą“ teko gerokai nusivilti, filmas visiškai neatitiko visuomenės turėtų lūkesčių.

Su ta neigiama inercija apie šį filmą ir sėdausi į seansą, kad pats įvertinčiau juostą. Sudėtinga žiūrėti tikrai nebuvo, nes man asmeniškai labai patinka Naomi Watts ir išvysti troškau jos naująjį amplua, nesvarbu, ką sako kritikai ir kiti žiūrovai. Pats filmas visgi nėra toks prastas, kaip apie jį vis kalbama, priešingai – įdomūs princesės Dianos gyvenimo užkambariai, apie kuriuos menkai ką ir težinojau. Filmas iš esmės pasakoja tik apie du paskutiniuosius princesės gyvenimo metus iki lemtingos autokatastrofos Paryžiuje (1995-1997). Filmo kūrėjams visgi svarbiausia buvo papasakoti ne apie pačią princesę ir jos asmenybę, bet pademonstruoti sudėtingą meilės istoriją tarp indų kilmės daktaro ir princesės Dianos. 

1995 metai lemtingi princesei, kadangi ji pasitraukia iš monarchų ir skandalingai skyrėsi su princu Čarlzu. Tuo metu ėdri spauda ją persekioja ant kiekvieno kampo, todėl meilės istorija smarkiai įtakota visuomenės spaudimo ir kvailomis bulvarinėmis interpretacijomis, žmonių meilė prieš visuomenės veidrodį. Princesė Diana išgyvena didžiulį spaudimą, o kartu ji tampa ir žmonijos numylėtine, dosni labdaromis ir kelionėmis už taiką pasaulyje. Filme iš esmės trūko didesnio mosto apie Dianos asmenybę, nes papasakota daugiau tik meilės istorija, tačiau iš esmės neatrodo, kad filmas būtų užčiuopęs tikrąją Dianą. Techninė filmo dalis taip pat abejotina, o vaidyba, nors N. Watts ir labai stengėsi, ji neatrodė kaip princesė Diana, veikiau kažkokia kita moteris panaši į ją. Pati aktorė yra užsiminusi, kad iki beprotybės analizavo Dianos vaidmenį ir ji rinkosi labiau interpretuoti, o ne kopijuoti Dianos įvaizdį, nusižiūrėtą iš išlikusių vaizdo įrašų. N. Watts tikrai nėra atsakinga už nesėkmingos juostos atsiradimą, sakyčiau, didžiausia klaida pačių filmo kūrėjų, jų pasirinkimas vaizduoti tik tokią Dianą – sentimentalią, jautrią, minkštaširdę, o didieji jos darbai pasiliko kažkur užnugaryje.

Filmas „Princesė Diana“ neturėtų būti paskutinis filmas apie vieną populiariausių visų laikų pasaulio moterų. Manau, ateityje tikrai atsiras norinčių, liaudiškai tariant, „perspjauti“ šį filmą ir atskleisti sudėtingesnę Dianos asmenybę. Aišku, filme trūko bendros energetikos, atmosferos, karališkosios šeimos pusės pavaizdavimo, paimta per maža Dianos gyvenimo amplitudė, tačiau kalbant tik smulkmeniškai, „Diana“ nėra jau toks prastas filmas, jeigu tik žiūrėsime iš jos sudėtingai besirezgančios meilės istorijos prieš žūtį.

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 35/100

IMDb: 5.5

Jūsų Maištinga Siela