Knygos: didieji romanai grįžta lietuviškai – John Fowles "Magas", Julio Cortazar "Žaidžiame klases"

 

Tikriausiai daugelis sutiksite, kad šie du kūriniai nėra tiesiog knygos – tai intelektualūs labirintai, skirti tiems, kurie literatūroje ieško ne pramogos, o transformuojančios patirties. Jų dar nesu skaitęs, nors mano knygų lentynoje jau laukia seniai savo eilės. Štai kodėl verta pasinerti į šiuos „mega romanus“:

John Fowles „Magas“

Šis romanas yra vienas meistriškiausių psichologinių žaidimų literatūros istorijoje, įtraukiantis skaitytoją į tirštą, mistišką ir pavojingą atmosferą atokioje Graikijos saloje. Jį verta skaityti dėl neprilygstamos įtampos ir autoriaus gebėjimo nuolat trinti ribą tarp realybės ir iliuzijos, tiesos ir melo. Skaitytojas čia atras negailestingą savęs pažinimo veidrodį: pagrindinio herojaus Nikolajaus klystkeliai priverčia kelti esminius klausimus apie asmeninę laisvę, atsakomybę už savo veiksmus ir tai, kiek mes patys esame savo gyvenimo režisieriai, o kiek – tik aktoriai svetimuose scenarijuose. Tai knyga, kuri nepalieka komforto zonoje; ji manipuliuoja jūsų lūkesčiais taip pat, kaip paslaptingasis Konchis manipuliuoja Nikolajumi, kol galiausiai lieka tik gryna, apnuoginta egzistencinė tiesa.

Julio Cortázar „Žaidžiame klases“

Tai antiliteratūros šedevras, kuris sugriovė tradicinio pasakojimo taisykles ir pasiūlė skaitytojui tapti aktyviu kūrinio bendraautoriumi. Vertėtų leistis į šį nuotykį dėl unikalios romano struktūros – knygą galima skaityti eilės tvarka arba šokinėjant tarp skyrių pagal autoriaus pateiktą schemą, taip kaskart sukuriant vis kitokią prasmę. Skaitytojas šiame kūrinyje atras džiazuojantį Paryžiaus ir Buenos Airių intelektualų gyvenimą, persmelktą metafizinių ieškojimų, meilės, absurdo ir begalinio ilgesio. Cortázaras meistriškai parodo, kad gyvenimas, kaip ir vaikiškas žaidimas klasėmis, yra bandymas pasiekti „dangų“, tačiau svarbiausia yra pats procesas, improvizacija ir drąsa klaidžioti savo paties sąmonės koridoriais. Tai kūrinys tiems, kurie nori pajusti kalbos laisvę ir atrasti, kad literatūra gali būti gyvas, kvėpuojantis ir nenuspėjamas organizmas.

Maištinga Siela

Pirkiniai: Haruki Murakami, Česlovas Milošas, Julio Cortazar, Kristina Sabaliauskaitė, Jurga Ivanauskaitė, Antonella Cilento

Sveiki,

Ir kas per velnias, kad visas spalis toks laikus? Stebuklas, kad skėtis nesulūžo, nors prieš akis tokių, kurių lietsargius nunešė vėjas, sulaužė stipinus ir kitaip „išprievartavo“ apsaugą nuo amžino lietaus, tikrai nestigo. Nepamenu jau ryto, kada eidamas į darbą, neišskleisčiau skėčio! Pasivaikščiojimai? Jau purto vien nuo minties, kad reikės išeiti į parduotuvę grietinės ar riešutų...

Bet štai neatsispyriau pagundai apsilankyti knygų išparduotuvėje. Kaip visada. Iš ten neišeinu tuščiomis. Kadangi artėja ligų sezonas, galbūt teks su kai kuriomis knygomis „padraugauti“. Dalijuosi naujais laimikiais. Tai – Jurga Ivanauskaitė ir jos „Stebuklinga spanguolė“, kuri pradinėse klasėse dar buvo įtraukta į vadovėlį, tiesiog net negalėjau pagalvoti, kad su ja aš užaugsiu, šios knygos perleidimas – dovana.

Česlovo Milošo eilėraščiai gražiai išleisti, versti tikrų profų ir tiesiog cituoti ir skaityti mažomis dozėmis, o kam čia paslaptis – dar kartais ir padulkėti lentynoje. Dieve, juk čia Milošas, kažkas aiktelėjo prie urmo ir įsidėjo į krepšį penkis egzempliorius. Aš tai nedrąsiai dar pastoviniavęs irgi įsimečiau. Taigi.

Haruki Murakami. Kur jis buvo? Kodėl visi dėl jo alpsta? Bučiuoja jo knygos viršelius? Kam tas Nobelis Šnobelis ir lažybos? Ai, gi Murakami... Prieš dešimt metų neįveikta „Avies medžioklė“ gerokai atitolino mane nuo šio autoriaus, nors kažkada „Norvegų girią“ tiesiog sukrimtau. Bandysime pirmiausia nuo apsakymų „Vyrai be moterų“ išleistu kietu fantastišku viršeliu.

Kvailiausias tikriausiai pirkinys – italų rašytojo Antonello Cilento „Lizarija, arba moteriško malonumo paslaptis“ – klaikus pavadinimas, viršelis baisus, bet taip įtraukė anotacija, kad net nebeišėmiau iš pirkinių krepšelio. Tikriausiai taip ir neteks kada perskaityti jos, blemba, kurių galų aš ją pirkau? Mat apie moters orgazmą 17 amžiaus Italijoje... Kurgi ne!

Tai tiek šįkart. Dieve, tik laimink skėčius ir užsuk debesų čiaupus!

Jūsų Maištinga Siela