Serialas: "Monstras: Edo Geino istorija" / "Monster: The Ed Gein Story" (3 sezonas / season 3)

 

Sveiki, mieli skaitytojai,

 

Naujausias Rayn Murphy ir Ian Brennan sukurtas trečiasis antologijos serialo sezonas pavadinimu „Monstras: Edo Geino istorija“ (angl. Monster: The Ed Gein story), tiesą sakant, mane pribloškė. Gal ne tiek, kai tuo metu žiūrėjau (nors jau ir tada), bet tada, kai iš tikrųjų sėdausi rašyti šios recenzijos, nes seriale tiek daug dokumentuotos amerikietiškos medžiagos, kad sunku viską aprėpti ir suvokti, kaip puikiai scenaristai perteikė visas šios istorijos grandis ir poveikį masiniams amerikietiškiems XX amžiaus nusikaltimams ir populiariajai kino kultūrai. Tiesa, serialas yra sulaukęs ir nemažai kritikos dėl nukrypimo nuo tikrosios Geino istorijos, dėl pernelyg angažuoto ir niuansuoto laisvo seksualinio turinio vaizdavimo ir perteikimo.

 

Nors pirmojo sezono nemačiau, o antrasis apie brolius Menendesus man padarė didelį įspūdį, tad nusprendžiau pažiūrėti ir šį sezoną. Sužiūrėjau ir pamaniau: ar nepadariau klaidos, kad praleidau pirmąjį sezoną? Reiktų, manau, grįžti. Visgi tai antologijos serialas, kuris kiekvieną sezoną pasakoja vis naują JAV plačiai pagarsėjusį kokį nors nusikaltėlį. Naujausias skirtas žudikui Edui Geinui. Čia įterpsiu šiek tiek dokumentinės medžiagos, kad geriau suprastumėte tikrąjį serialo asmenį Edą Geiną.

 

Edvardas Teodoras Geinas (Edward Theodore Gein, 1906–1984) iš tikrųjų buvo JAV žudikas ir kapų plėšikas iš Plainfieldo, Viskonsino valstijos, kurio nusikaltimai šokiravo visuomenę ir įkvėpė tokius siaubo filmus kaip „Psichopatas“ (Psycho), „Tekaso grandininių pjūklų žudynės“ (The Texas Chain Saw Massacre) ir „Avinėlių tylėjimas“ (The Silence of the Lambs). Geinas gyveno uždarą gyvenimą vienkiemyje su savo fanatiškai religinga ir dominuojančia motina, kurios mirtis 1945 m. tapo katalizatoriumi jo psichopatiškam elgesiui. Jis žudė moteris (prisipažino nužudęs dvi – Mary Hogan 1954 m. ir Bernice Worden 1957 m.) ir plėšė kapus, kad iškastus palaikus naudotų makabriškų suvenyrų ir namų apyvokos daiktų gamybai – iš žmogaus odos gamino kaukes, dubenis, kėdes, o iš kaulų – dubenėlius ir drabužius, pavyzdžiui, „moterų kostiumą“. Geinas buvo suimtas 1957 m. po Bernice Worden dingimo; policija jo namuose rado siaubingus įkalčius, o teismo sprendimu jis buvo pripažintas nepakaltinamu dėl teisinio beprotybės ir visam likusiam gyvenimui uždarytas psichiatrinėje ligoninėje.

 

Išties, lyginant su antruoju sezonu, šis nepaprastai tamsesnis ir niūresnis. Visa vienkiemio ir miestelio atmosfera (filmuota daugiausia žiemą!) įgavo nepaprastos tamsumos, miglos, kas savaime sukuria siaubingą serialo atmosferą. Kaip gimsta monstrai? Visada šis klausimas skamba antologijos paraštėje. Šįkart irgi akivaizdu, kad Geinas turėjo ištisą traumų ir negydomų psichinių sutrikimų bagažą, bet labiausiai tai užtvirtino jo religingoji motina, kuri sūnų auklėjo gėdindama ir menkindama. Nors Geinas daug kartų seriale idealizuoja ir įsivaizduoja puikius santykius su motina, tikrovė buvo kur kas žiauresnė. Išsikasęs šalia motinos kapo palaidotos nepažįstamosios lavoną, parsigabenęs palaikus namo, jis nudiria jos veido odą ir pasigamina kaukę. Lavoną įkurdinęs motinos miegamajame manosi, kad ji iš tikrųjų egzistuoja.

Aktorius Charlie Hunnam ir R. Murphy

 

Netrukus puritoniški namai tampa Geino kiaulide, čia žarnos, mėsgaliai, baisus dvokas pasiglemžia iš pažiūros tvarkingą Geino kasdienybę, tačiau viešumoje jis reprezentuojasi kaip tykus avinėlis. Geiną visi pažįsta, jis geras vyrukas, kuris nė musės nenuskriaustų. Viena keisčiausių istorijos dalių yra Edo ir Adeline Watkins savotiška Boni ir Klaido primenanti meilės ir aistros istorija. Tiesa, serialo kūrėjai Edo ir Adelinos (mirtį ir skerdynes mėgstančią fotografuoti merginą) gerokai interpretavo ir sukūrė dėlei įdomumo, tikroji Adeline gyvenime buvo 50-metė moteris, turėjusi tik šiaip draugiškus ryšius su Edu, o romantinius santykius ji buvo viešai paneigusi. Nepaisant to, serialas toks labai patologiškai liguistas, nes visi žmonės, su kuriais susiduria (ar tai būtų Adeline, ar kokia šaunamųjų ginklų parduotuvės pardavėja), visi jie tarsi paliudija, kad ir patys yra patologiški, turi iškrypusių iliuzijų ir aistrų. Tas šaržavimas ir karikatūrinis hiperbolizavimas kelia dvejopus jausmus: iš vienos pusės jis žavus, pavojingas ir intriguojantis, o iš kitos – atitolina tikrąją Edo gyvenimo atmosferą ir istoriją.

 

Visgi tai serialas tik iš dalies paremtas tikrąja istorija, kūrėjai laisvai leidžia interpretuoti ir kurti personažus, adaptuotus sukurti savo interpretacijos variantą. Ką, beje, ilgą laiką darė kino kūrėjai, pavyzdžiui, Alfredas Hitchcokcas, kuris sukūrė vieną siaubingiausių XX amžiaus vidurio siaubo filmų „Psichopatas“, remdamasis būtent Edo Geino istorija. Tiesa, seriale sušmėžuoja įvairūs intarpai, kaip Hitchcocas kuria „Psichopatą“, kaip vėliau kuriama siaubo klasika „Kruvinos skerdynės Teksase“. Kitaip sakant, Edas iš vienkiemio duoda pagrindo kurtis jo tariamam savotiškam bjaurasties ir žiaurumo kultui.

 

Serialo epicentre – seksualumo problema. Nieko jau nepadarysi ir nepabėgsi, jeigu jau žiūrite R. Murphy produkciją, visada siužetas suksis apie smarkiai angažuotus seksualinius dalykus. Seriale vaizduojamas Edas, kuris turi fetišą moteriškiems rūbams, juos dėvi (kaip, beje, ir moterų nuluptą odą). Jo motyvacija nebuvo transseksualumas ar tiesiog transvestizmas, o greičiau nekrofilijos ir kraujomaišos Oidipo komplekso apraiškos, kurias lėmė sunkūs psichikos sutrikimai (vėliau jam buvo diagnozuota šizofrenija). Jis siekė fiziškai įlįsti į savo motinos (ar moters) odą. Autoriai gana laisvai interpretuoja Edo potraukį moteriškiems rūbams, tikėtina, kad tai inspiravo pats filmas „Psichopatas“, kuriame veikėjas vilki suknelę. Taigi Edas seriale tampa ne tik dokumentuotas, bet ir perkurtas iš tų pačių masinėje kultūroje sukurtų stereotipų.

 

Edas, jau būdamas psichiatrinėje ligoninėje, tariamai susisiekia su pirmąja JAV vieša atlikėja Christine Jorgensen (asmuo realus, paruošiau jau atskirą straipsnį apie ją), kuri iš vyro tapo moterimi. Edas negali atsiginti minties, kad galima save transformuoti, tapti moterimi, todėl leidžiasi į sąmonės užtemimus, elgiasi patologiškai. Tiesa, Adeline taip pat pamasina Edą fantazuoti, pakišdama ne tik Jorgensen nuotraukas, bet ir komisus, vaizduojančius „Buchenwaldo kalę“, istoriškai tikrai egzistavusios Ilse Koch komiksus, kaip ji seksualiai sadistiškai linksminasi žudydama iš koncentracijos stovyklos esančius žydus. Būtent paralele, o ne tiesioginė sąsaja, kad ji buvo kaltinama dariusi iš žydų nuluptos odos žibintus, ką iš esmės darė ir Edas, autoriai susiejo šias nesusietinas istorijas. Beje, labai serialui pridavė žiaurumo. Netikėta, kad Koch vaidmenį atliko Liuksemburgo puikioji aktorė Vicky Krieps, kuri sukūrė nepaprastai spalvingą esenininko žmonos vaidmenį.

 

Jeigu pirmoji sezono dalis šokiruoja Edo veiksmais ir patologijomis, tai antrojoje šokiruoja Edo atsivertimas ir taikingumas psichiatrinėje ligoninėje. Kaip daugelis pastebėjo, kad Edas nė musės nenuskriaustų, o pradėjęs vartoti vaistus atgavo šviesų protą, kad net iš laikraščių iškarpų gebėjo įminti dar vieno kultinio JAV žudiko prie ežero mįslę (tikėtina, kad vėlgi tai serialų kūrėjų interpretacija ir sąsaja su JAV kriminalais).

 

Pagrindinį vaidmenį seriale sukūrė Charlie Hunnam, kuris infantiliai, švelniai ir kartu kraupiai perteikė sutrikusį Edą Geiną. Sunku būtų įsivaizduoti, kad šis aktorius negautų bent jau Auksinio gaublio ar Emmy nominacijos už geriausią vaidmens vyro atlikimą, nes vaidmuo įspūdingas kaip ir visas serialas. Smagu buvo pamatyti ir britų aktorę Lesley Manville, kitus mažiau žinomus aktorius. Murphy „išgaląsta“ kamera veikia efektingai, estetiškai, atsisako natūralizmo, bet sukuria karikatūrinį poveikį, pasaulį atskirame pasaulyje. Šis sezonas galėjo būti puikia „Amerikietiško siaubo istorijos“, kito kūrėjo projekto, istorijos ašimi, nes priminė senuosius geruosius sezonus, ko dabar „Amerikietiškoje siaubo istorijoje“ labai stinga.

 

„Monstras: Edo Geno istorija“ – tai iš smukių masinės kriminalinės ir pop kultūros žinių suaustas kūrinys, galingai estetiškai ir kraupiai perteikiantis patologijos priežastis ir pasekmes, bet drauge leidžia patirti intelektualinį patirčių matricą apie JAV masinę kultūrą, suvokti, kaip vienkiemio baisios istorijos gali inspiruoti tai, kuo žmonės persirengia per Helovyną ir pokštaudami džiaugiasi. Sezoną vertinu kaip labai pavykusį, atmosferiškai bauginantį, vietomis šlykštoką, bet tai ir yra visos šios istorijos esmė.

 

Maištinga Siela

Filmas: "Monstras" / "Monster"

Sveiki,

Prieš maždaug šešerius metus pirmą kartą pamačiau filmą „Monstras“ (Monster) (2003), kuris man tada padarė neišdildomą įspūdį, tačiau, metams bėgant ir plečiant suvokimą apie kiną, nutariau kai kuriuos labai seniai matytus filmus pakartoti, tai šis filmas buvo vienas iš tų, kuriuos troškau pamatyti šviežiomis akimis. Žinoma, seansas vyko taip pat įtemptai, kaip ir kažkada, kai dar nebuvau labai „užsirovęs“ ant kino.

Na, pasakojimas apie gatvės prostitutę Aileen Wournos tapo tikra legenda! Tai biografinė drama apie Aileen Wournos, kuri yra laikoma pirmąja serijine žudike moterimi Amerikoje. 2002 metais, po 12 metų kalėjimo, jai buvo įvykdyta egzekucija ir suleista mirtina dozė nuodų. Aileen buvo kaltinama 6 vyrų nužudymu, moteris kaltę prisiėmė. Po metų pasirodė dokumentinis filmas apie jos „žygius“ ir „darbą“, kuriame moteris kalbinama prieš egzekuciją ir teismo metu. Tais pačiais metais pasirodė ir šis vaidybinis filmas, kur pagrindinį vaidmenį atliko gražuolė Charlize Theron. Aktorė už šį vaidmenį gavo aukščiausios prabos pripažinimą – „Oskarą“. Lesbietė prostitutė ir jos meilės ir sunkaus gyvenimo istorija išties šokiruoja. Netgi žiūrint filmą po daugel metų. Tiesą sakant, Charlize Theron, mano galva, sukūrė vieną iš neabejotinai verčiausių ne tik savo vaidmenų, bet ir vaidmenų, kuris tikrai vertas „Oskaro“, o juk būna, kada aktoriams skiriamas šis apdovanojimas, bet nežinoma už ką. Taip buvo ir šiais metais, kai šį apdovanojimą pelnė J. Lawrence.

Tikroji Aileen Wournos

Charlize Theron A. Wournos vaidmenyje.

Biografinė drama suręsta itin apgalvotai. Aktorės grimas ir persikūnijimas į A. Wournos yra toks stulbinamai panašus, kad pažiūrėjus tikros nusikaltėlės vaizdo įrašus ir filmo medžiagą, galima tik stebėtis, stebėtis ir dar kartą stebėtis visu nuveiktu darbu! Charlize Theron ir Christina Ricci nudirbo nepakartojamą darbą, o pats filmas žiba aukščiausia praba, nors iš Lietuvos apžvalgininkų nemažai pylos sulaukė dėl savo tamsumo ir niūrumo, kuris lieka po filmo seanso. Taip, filmas ne apie Pelenę virtusią princese, - juk tai biografinė drama! Aileen‘os atsisakė motina, tėvas nusižudė, o sulaukusi 9 metų mokykloje už pinigus teikdavo seksualines paslaugas, kad galėtų prasimaitinti. Galiausiai ji glaudėsi pas senelį, kuris ją mušdavo ir tvirkindavo, 15 metų susilaukė nuo senelio draugo-prievartautojo vaiką, kurį atidavė kitų globai, kad pati galėtų dirbti greitkelio prostitute. Moteris tvirtina, kad visus vyru ji nužudė gindamasi, nes jie visi bandė ją išprievartauti, tačiau filme pamatysime šiek tiek kitokį variantą.

Mano galva, tai vienas iš tų nuostabių gyvenimiškų slogių filmų, kuriuos verta pažiūrėti. Aišku, tie, kurie tikisi lengvos dramelės su garsiomis aktorėmis, tam teks apsigauti per visą pilvą. Juosta kur kas vertesnė. Nežinau, kaip kitiems, bet man patinka žiūrėti stipriai egzaltuoto gyvenimo dramas, ypatingai kai esu nusiminęs, jos man pakelia ūpą ir priverčia užvesti optimizmo motorą, - juk nėra jau taip blogai, kaip toms moterims iš pvz. filmo „Monstras“. Nors filmas ir „jėginis“, tačiau filmo pabaiga galėjo būti labiau išvystyta, norėjosi didesnio emocinio sprogimo, galgi net pačios egzekucijos momento, kuri buvo praleistas, kad filmas visiškai paralyžiuotų nervus, tačiau režisierė Patty Jenkins to kažkodėl atsisakė, pasirinkdama švelnesnį variantą. Ko mes negalėjome pamatyti L. Von Treiro filme „Šokėja tamsoje“, kur su pasimėgavimu rodoma egzekucija.

Taip, tai vienas įsimintiniausių biografinių dramų, kuri nepaliks abejingo daugelio. Tai tik skonio reikalas, kas patį žiūrovą jaudina, o mane jaudina patys purviniausi dalykai – seksas, prostitutės, lesbietės, žudynės, sunkus gyvenimas. Juokauju, bet kartu tame ir yra dalis tiesos. Tai tikrai nenuobodi ir neeilinė biografija, kuri gal net perspjauna visą atsibodusią tiradą apie Drąsių Kedį.

Mano įvertinimas: 10/10

Kritikų vidurkis: 74/100

IMDb: 7.3

Anonsas (Trailer)

Tikroji Aileen Wournos prieš egzekucijos išvakarėse:

Jūsų Maištinga Siela