Knyga: Andris Kalnozols "Mane vadina Kalendorium"

 

Andris Kalnozols. „Mane vadina Kalendorium“ – Vilnius: Odilė, 2022. – p. 328.

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Leidyklos Odilė išleistą ir vertėjo Laimanto Jonušio išverstą latvių romaną Mane vadina Kalendorium (lat. Kalendars mani sauc), kurį parašė latvis Andris Kalnozols (g. 1983), tikriausiai, kad nebūčiau net skaitęs, nes knyga prasmego mano namų bibliotekos lentynoje, kai tik ją įsigijau, tačiau vasario mėnesį ruošiuosi žiūrėti Klaipėdos dramos teatro pastatymą pagal šį kūrinį, o režisierius daug kam žinomas latvis Elmārs Seņkovs. Šįkart nutariau pasidaryti namų darbus ir prieš pasineriant į spektaklį perskaityti šį kūrinį, apie kurį prieš keletą metų, kai tik knyga išėjo lietuviškai, puikiai socialiniuose tinkluose pasisakė daugelis žymių skaitytojų, tuokart ir profesorė Viktorija Daujotytė, sakydama, kad latviai turi puikų romaną.

 

Knyga puikiu ir išskirtiniu dizainu – alyvinis viršelis, kurį atsivertus pasitinka akinanti ryški rožinė spalva, primena išties kažkuo senuosius kalendorius, kokius leisdavo sovietmečiu, t. y. su visais patarimais, kaip ką sėti, arti, kirsti, megzti. Tik šįkart kalendoriumi tampa pagrindinis veikėjas Oskaras, kuris visus metus kiekvieną dieną rašo dienoraštį į darbo kalendoriaus eilutes, skirtas darbams pasižymėti. Oskaras ypatingas tuo, kad jis nepaprastas žmogus, o turi sindromą, tikėtina, kad didelio spektro autizmą, todėl elgiasi kitaip, nei aplinkiniai. Oskarą visi pravardžiuoja Kalendoriumi, kadangi Latvijos miestelyje, kur jis gyvena, yra viso labo 10 tūkstančių gyventojų ir daugelis Oskarą žino iš to, kad jis kitoks ir moka kiekvienos dienos vardadienius mintinai. Jis niekada nesuklysta. Daugelis Oskaro veiksmų yra inertiški, pasikartojantys ir cikliški, tačiau jam romane pavyksta ne kartą priimti ir nestandartinius sprendimus, kurie turi lemiamos įtakos jam, jo senutei motinai bei miestelio gyventojams.

 

Romano struktūra matematinė, ji struktūruota pagal kalendorines dienas ir savaites. Kiekviena savaitė turi 7 Oskaro įrašus (su specialiu savaitės žodžiu-raktažodžiu), lakoniškus, perteikiančius kasdienybę ir vykstančius pokyčius, išreikštus ir neišreiškiamus, tarp nutylėjimų pasilikusias veikėjo būsenas, jausmus, mintijimo prasmes. Primintų dienoraščio žanrą, nors yra ir cituojamų profesoriaus iš Rygos Otto laiškų fragmentų, su kuriuo Oskaras kurį laiką susirašinėja iš miestelio bibliotekos. Kaip bežiūrėsi, bet stilistiškai sakiniai naivoki, trumpi ir kapoti, bandantys išreikšti kitokio žmogaus kalbėsenos algoritmo logiką ir nuo pat pirmųjų Oskaro įrašų tas juntama ir tęsiasi visą romaną. Kitaip sakant, veikėjo kitoniškumas rašytojui A. Kalnozolui padeda konstruoti romano teksto kalbinį kodą, kuris nesudėtingas, pateisintas ir lengvai skaitomas, bet paradoksaliai veikiantis, nes kuo paprasčiau pasakoma, tuo daugiau atsiveria gyvenimiškosios tiesos.

 

Kaip bepažiūrėsi, tačiau rašytojo žvilgsnis krypsta į latvių provincijos skaudulius, kurie primena pirmuosius dešimtmečius po Nepriklausomybės. Girtuoklystė ir prasmės praradimas, sudužusių likimų, nelaimingų meilių ir traumuotų žmonių skausmas, malšinamas priklausomybėmis, tampa socialinė problema. Man regis, kad lietuviškuose kaimuose pamažu ši problema apnykusi, nebe tokia opi, kokia buvo prieš du dešimtmečius, nes kartos pasikeitė, atsikėlė nauji gyventojai, kurie rekonstravę sodybas suturistino kraštą, pristatė pirtelių, prikasė tvenkinukų, pradeda kurti ramų nuo didmiesčio atitolusį (bet neužmirštą) savo kampelį. Man regis, kad Andris Kalnozols vis dar vaizduoja aną postsovietinio paveldo kaimą, kita vertus, Oskaro aplinkoje išskirtinai seni žmonės (mama, Janina, Otto, Leninas ir kiti senoliai, kurie nusprendžia prisidėti prie Oskaro statomo spektaklio apleistoje vietos ligoninėje). Visi ženklai byloja apie aną prarastą pasaulį: motina prie mirties slenksčio, uždaryta sovietinė ligoninė, senolis pravarde Leninas vis dar su nostalgija mena sovietinius laikus ir karą, likę senoliai, kurių jaunystė ir gyvastis prabėgo sovietmečiu, ir jie tapo pamiršti, vieniši...

 

Atrodo, kad romano kontekstas turėtų būti liūdnas, bet taip nėra. Nors alkoholio ir atsiveriančių istorijų tikrai netrūksta, bet autorius randa šviesą, kuria atstumtųjų socialinius ryšius, teikia vilties, kad, jeigu labai nori, viskas yra įmanoma. Oskaro kasdienį ritmą vieną dieną pakeičia įsimylėjimas. Kadangi jis bijosi miestelyje gyvenančios gražuolės, bijo sužinoti ir jos vardą, atidengti meilės paslaptį, todėl instinktyviai, kaip auksinė žuvelė pasikeitus vandens temperatūrai, keičia savo trajektoriją. Netrukus jis susipažįsta su aguročius auginančia vietos girtuokle Janina Neimane, autorius tarsi kuria iš jų komišką porą, primenančią Don Kichotą ir Sančą Pansą. „Arvydui jau turbūt taip pat žinoma tiesa, kad mes drauge degraduojame. Ji labai daug geria ir šėlsta, ir aš bijau, kad su tokiu gyvenimo būdu gali ilgai neištempti. Ir jeigu išvis ji numirs, aš jos ilgėsiuosi. Ir tas bus toks ilgesys, kai nieko nebegalima sulaukti. Būsiu amžinas žvalgas. O Janina Neimanė yra tankistas (p. 60).“ Vėliau sužinome, kodėl Neimanė apsėsta aguročiais, visas tas derlius iš vienos kadaise jos mirusio vyro rastos sėklelės kišenėje. Šitaip dramatiškai suvokiama skausmingos meilės tąsa, įsipareigojimas kiek įmanoma gyventi dauginant sėklas kaip atminimą.

Andris Kalnozols

 

Viena iš gražiausių Oskaro savybių yra naivus tikėjimas, kad yra taip, kaip jis nori. Tai puikiai atsiskleidžia per tapatybę, kurią Oskaras per visą romaną pakeičia ne kartą. „Neoficialiai aš galiu būti kas tik noriu. Pavyzdžiui, praeitą savaitę kurį laiką aš iš tiesų buvau detektyvas, nes užsiėmiau šnipinėjimu ir apsimetinėjau. Ir dar aš rimtai tebesvarstau dramaturgo ir režisieriaus amatą. O vakar galvojau apie daržininkystę. Dar anksčiau esu dirbęs geležų kraustytoju ir spintų nešiotoju. Esu įkūręs vieną labdaros organizaciją ir gatvėse ieškojęs pinigų (p. 222).“ Ypatingai veikiančios smegenys ir pasaulio suvokimas Oskarui leidžia neturėti išankstinių nusistatymų, nėra įprastinio vertinimo, bet kartu jis suvokia ir žmogiškojo orumo būtinybę. „Kodėl aš išvis tai pradėjau? Tiesiog noriu, kad kai kas galėtų pavalgyti sriubos be pinigų. Ir viskas. Bet nenoriu, kad tai būtų labdara. Noriu, kad tai būtų normalu. Pavalgyti sriubos yra normalu (p. 79).“

 

Mokykloje kentęs patyčias ir užgauliojimus suaugęs Oskaras stoja senukų pusėn, apleidžia kunigo Arvydo bažnyčią ir imasi statyti spektaklį, kuris sutelkia žmones į bendruomenę. Neatimsi vieno – knyga turi didaktinio polėkio, koksai dažnai panašus Holivudo sukurtuose filmuose. Knyga lyginama su Winston Groom knyga Forestas Gampas, pagal kurį pastatytas itin didelės sėkmės sulaukęs Roberto Zemeckio filmas, kuriame vaidina Tomas Hanksas. Nors knygos neskaičiau, tačiau Oskaras išties primena Forestą iš filmo, atpažįstama nesavanaudiška logika, inertiški elgsenos modeliai, pvz., Oskaras palaidojęs mamą susiruošia į gyvenimo kelionę, jam reikia eiti pėsčiomis į Romą, nes ėjimas yra vienintelis būdas susivokti, kas per pastaruosius metus įvyko, kuo jis tapo, nes tik būdamas atskirtyje nuo draugų ir artimųjų gali permąstyti save. Panašiai Forestas Gampas elgiasi ir filme, kai šis pradeda bėgti per Amerikos valstijas ir niekaip negali sustoti, kol neateina toji mintis, kad laikas sustoti.

 

Man regis, Andris Kalnozols iš esmės rekonstruoja Forestą Gampą į latviškos provincijos socialinę terpę, padaro kartu ir mums, lietuviams skaitytojams, artimesnį, nors galbūt autorius tokio tikslo net neturėjo. Dėmesys jautrioms ir pažeidžiamoms socialinėms grupėms, įskaitant ir tokius kaip Oskaras, leidžia kalbėti apie tai, kad ištisos senolių kartos negavo jokios psichologinės pagalbos ir jie visą savo gyvenimą turėjo vieni patys nugyventi su savimi tokiais, kokie jie yra, įkalinti savo vienatvės, traumų, skausmo. Oskaras tampa tam tikra prasme socialinės grupės vienijančiu terapeutu, pats to nežinodamas, pasikliaudamas savo vidine laimės ir gerumo samprata bei logika. Galiausiai, kaip V. Daujotytė ir sakė: „Jei esi senas ir vienišas, paskambink, ir mes ką nors sugalvosim“, – tokį skelbimą tiems, kuriems nuo 70 iki 100, parašo Oskaras. Ir randa atsiliepiančių. Turi būti veiksmų, atgaivinančių dvasią, leidžiančių pajusti tarpusavio bendrumą. Kas žmoniškumas nelengvoje žmonių kasdienybėje, jei ne ryšiai, pasisakymai ir išklausymai, jei ne labdaringa sriuba, jei jau būtina. Bet kažkas ir daugiau. Kodėl ne teatras, kuriamas iš tų pačių žodžių, kurie kažkuo svarbūs.“ Galiausiai įpusėjus skaityti knygą, tampa aišku, kad daugiau ar mažiau mes patys turėtume lygiuotis į Oskaro gyvenimo sampratą, jis yra tas teisingo socialinio elgesio ir pilietiškumo pavyzdys ir normalesnių už jį, kažin ar yra.

 

Maištinga Siela

Knyga: José Saramago "Pasaka apie neatrastą salą"

 

Jose Saramago. „Pasaka apie neatrastą salą“ – Vilnius: Odilė, 2021. – p. 72.

 

Sveiki,

 

Prieš pradėdamas skaityti vieną naujausių vertimų į lietuvių kalbą sensacingo portugalų rašytojo Jose Samarago (1922-2010) knygelę Pasaka apie neatrastą salą (port. O Conto da Ilha Desconhecida), kurią išvertė į lietuvių kalbą Audrius Musteikis, tikėjausi parašysiąs išsamią ir ilgą šio kūrinio recenziją, tačiau klydau. Knyga, kurią galima suskaityti per pietų pertrauką kur nors ant parko suolelio ar jaukioje kavinėje, tiesiog išgaravo kaip amoniakas. Ji buvo absoliučiai per trumpa, kad manyje paliktų kokius nors esminius įspūdžius, bet, nepaisant visko, pabandysiu perteikti tai, ką pavyko užsifiksuoti.

 

Apie J. Saramago kūrybą ir jo biografiją pasakojimo neplėtosiu, tą esu padaręs ankstesnėse recenzijose. Jo gyvenimas neatsiejamas nuo literatūros, o literatūra nuo autoriaus gyvenimo. Šią ploną geltoną knygelę minkštu viršeliu išleido leidykla Odilė, o kūrinys, lyginant su visu autoriaus palikimu, nėra tas, apie kurį literatūros kritikai daug kalbėtų. 1997 metais originalo kalba pasirodęs pasakojimas turi kitokį žanrą – tai trumputė alegorinė pasaka, kuri papasakota J. Samarago įprastu stiliumi, išvengiant konkrečių geografinių vietų ir vardažodžių, o ir sintaksė – be tiesioginės kalbos tipinės skyrybos. Tą jau galėjome pastebėti ir ankstesniuose autoriaus kūriniuose. Tai paskutinis autoriaus kūrinys, prieš 1998 metais gaunant Nobelio literatūros premiją: kukli, maža pasakaitė, į kurią sudedami tipiškiausi J. Samarago literatūriniai bruožai.

 

Istorija pasakoja apie nežinomą karalystę, kurioje iš esmės galioja mums lyg ir atpažįstami biurokratiniai elementai. Šalį valdo karalius, kuris nuo durų prie durų sprendžia šalies problemas, o iš esmės tą tvarko jo pavaldiniai. Prie prašymo durų vieną dieną atsiranda vyrukas, kuris nori ne pinigų, ne garbės, ne sveikatos, o būtent laivo, kad galėtų išplaukti ir atrasti neatrastą salą. Galiausiai savo užsispyrimu jam pavyksta net iš paties karaliaus gauti laivą, tad neturėdamas jokios jūreivystės patirties, jis vis tiek ryžtasi plaukti į jūrą, o prie jo prisideda rūmų valytoja, esminė visų prašytojų lėmėja, kuriai atsibodo valytojos darbas. Netrukus vyras gauna laivą, tačiau neturi įgulos, jam padedanti moteris valytoja galiausiai ima patikti ir jis pasinėręs į fantazijas susapnuoja, kaip laivu išplaukia į jūrą. Čia derėtų paminėti, kad autorius išskiria dvi tikrovės plotmes: plūduriuojantį tikrąjį laivą prieplaukoje ir tą sapnišką idilinę kelionę, kai laivas, apaugęs vijokliais ir medžiais, tampa sala. Galiausiai pasaka baigiasi labai paprastu moralu: „Apie pusiaudienį, pučiant palankiam vėjui, Neatrastoji sala pagaliau išplaukė į jūrą ieškoti pati savęs (p. 66).“

 

Paprasta kaip du kart du, nors pasakose sudėtingų elementų ir nereikia. Nagrinėjant filosofinę, idėjinę pasakos pusę, galima kalbėti apie žmogaus, šiuo atveju, apie socialinę visuomenės citadelę, kuri gyvena absoliutaus pažinimo pasaulyje, kuriame visos galimos pasaulio kryptys, krantai ir salos yra ištirtos. Žinoma, tai utopija, tačiau neretai stabteldavau ir žvelgdavau į nūdienos visuomenę, kur vėlgi galioja tam tikros pažinimo ir suvokimo sistemos: patogios ir nelabai patogios. Pavyzdžiui, mokslo pasaulis ir vakcinacija, politika, žiniasklaidos patikimumas. Tam tikri šiandienos parametrai akivaizdžiai rodo, kad politikai ir sistemai yra keblus žmogus, kuris kelia klausimus, nepasitiki jam primestais mokslo faktais, nori išsiaiškinti prielaidas. Tokie žmonės labai greitai buvo (ir tebėra) nurašyti, išvadinti antivakseriais, konspiracijų kūrėjais ir priskirti maršistams, tarsi pasaulyje ir Lietuvoje nebūtų galima apskritai kelti nepatogius klausimus, kadangi vienaip ar kitaip atsigręš prieš patį žmogų, individas bus priskirtas kaip neprotingas, neišsilavinęs pilietis. Panašią socialinę sandarą turime ir J. Saramago pasakoje, kurioje atsiranda keistas Don Kichotas, kuris veikia ne dėl patogumo sau ir kitiems, o iš nepažinumo, svajonių ir idėjų inercijos, jog už to dirbtinai sukurto visko aiškumo kupolo egzistuoja tai, kas dar neištirta. Manau, kad tai galinga J. Saramago idėja, tačiau šis pasakojimo žanras tiesiog per mažas ir per paprastas išplėtoti aštriau ir įtaigiau visą šią idėją.

Jose Saramago

 

Kalbant apie literatūrinės pasakos stilistiką, ji be jokios abejonės sofistinė. Socialiniai galios vaidmenų dialogai tarp vyro ir karaliaus primena anekdotines situacijas: „O kas tu toks, kad jį tau duočiau, O kas jūs toks, kad neduotumėt, Aš šitos karalystės valdovas, ir visi karalystės laivai priklauso man, Veikiau jūs jiems priklausote nei jie jums, Ką nori pasakyti, sunerimo karalius, Kad jūs be jų esate niekas, o jie ir be jūsų gali plaukioti (p. 18).“ Autorius remiasi arba bent iš dalies imituoja sofijų pasakos dialogų konstravimo būdą: įtakingas ir galios poziciją užimantysis visada pralaimi prieš socialiai skurdesnį, bet gudresnį veikėją, todėl galiausiai visada protas laimi prieš galią.

 

Dar viena svarbi pasakos tema – gebėjimas sustyguotoje ir aiškiai sukristalizuotoje vaidmenimis visuomenėje prisiimti atsakomybę keisti savo likimą. Pasakoje tą padaro moteris valytoja, kuri meta savo darbą ir susiranda vyrą, kuris svajoja apie neatrastą salą. „Todėl durys, kurių iš tiesų troškau, pagaliau buvo atvertos, ir todėl, kad nuo šiol valysiu tikrai laisvus, Tai tu nusprendei keliauti su manimi ieškoti neatrastos salos, Išėjau iš rūmų pro sprendimų duris... (p. 33).“ Tam tikra prasme tokie svajokliai žmonės, kurie trokšta ir geba išsiveržti iš įprastinių socialinių rėmų ir rizikuoti, visada griauna valdžios galios svertus, nes jų ketinimai pagrįsti laisvės proveržiu ir nežinomybe. Eksperimentuojantys gyvenime yra „nepatogūs“ visuomenei, kuri apsimeta, kad viską pažįstą ir bijo pokyčių, progreso.

 

Galiausiai pasakos pabaiga gana nuspėjama ir tipiška. Kelionė, kuri turėjo išvesti veikėją į pažinimą, tampa savęs pažinimu ir naujų jausmų atradimu. Jis įsimyli moterį ir jo laivas sužydi tarsi sala – alegorinis sielos ir gyvenimo prasmės simbolis. Argi ne visada mes keliaujame dviem kryptimis? Viena kryptis fizinėje erdvėje, o kitoje – dvasinėje. Abi kelionės yra vienodai svarbios. Šioje ryškiai geltonoje knygelėje, kuri nemažai kam patiko, man pristigo įprasto autoriaus aštrumo ir vaizdingumo, tačiau tai tikriausiai dėl žanro kanonų, bet kokiu atveju knygelė estetiška ir netipiška, iliustruota signalinėmis jūros vėliavomis.

 

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Vidas Morkūnas "Pakeleivingų stotys"

Vidas Morkūnas. „Pakeleivingų stotys“ – Vilnius: Odilė, 2019 – 120 p.

Sveiki, knygų skaitytojai,

Metų knygos rinkimuose nominuota Vido Morkūno (g. 1962) prozos knyga Pakeleivingų stotys jau susilaukė internete nemažai skaitytojų dėmesio ir netgi susižavėjimo. Pamaniau, kad knygą paimsiu į rankeles ir perskaitysiu per keletą vakarų, bet užsitęsė beveik iki savaitės. Nepaskaitoma knyga. Turiu galvoje, jos neįmanoma skaityti greitai kaip romaną, bet tai specifinis literatūrinis prozos žanras. Kuo proza trumpesnė, tuo labiau ji reikalauja juvelyrinio įdirbio ir lėtesnio, atidesnio skaitymo. Nors prozos tekstai nėra apibrėžti, bet visumoje tai būtų vaizdelių ir miniatiūrinių novelių, novelečių subalansuotas žanrų lydinys. Iš vienos pusės iki tikros novelės trūksta situacijos užbaigtumo, iš kitos tekstai turi novelei būdingos netikėtos atomazgos.

Viktorija Daujotytė, kalbėdama apie V. Morkūno tekstus, įvardija du esminius raktinius žodžius – šiurpą ir grožį. Tai kas pakankamai kontrastinga, bet iš esmės yra neatsiejama nuo paties gyvenimo. Kai buvau mažas, man gražu atrodė išskersta kiaulė, man patiko nagrinėti vidaus organus, stebėtis jų spalvą, tekstūrą ir tik paaugęs supratau, jog tai lavonas, tai šiurpus mirties aktas, žvėržudystė. Panašiai ir su V. Morkūno tekstais, kurie turi savitą grožio ir šiurpo formulę, išreikštą itin skvarbia, pagaulia literatūrine kalba.

Viename iš įspūdingiausių tekstų kalbama apie berniuką, kuris keliais ropoja atsiprašyti močiutės, bučiuoja dvidešimt kartų jos raukšlėtą ranką, o suaugusieji stebi jo egzekuciją. Tas pažeminimo, atgailos ir netgi traumuojančios vaikystės įdagas, deginamas į sąmonę; jis toks atpažįstamas kaip netikęs auklėjimo būdas, kad net primena sadistišką suaugusiųjų grifų puotą. Autorius pagaviai aprašo situacijų nuotaikas, kurios dažniausiai krypsta į vidurinės klasės arba visiškus paliegėlius, nuskurdusius žmones, kurie pamynę savo orimą arba jo net nesuvokę, kaip antai vandens bokšte mirusi prostitutė mergaitė, „išdalijusi“ save dykai, nes neturėjo geros šeimos ir galimybių tapti integralia visuomenės naria. Vyrukas dėvintis sportinę aprangą su blunkančiu Norge užrašu, iš kalėjimo grįžę nusikaltėliai, rytinės mankštos trenerė ir kiti, kurie paliudija sovietinių laikų, pirmąjį dešimtmetį, atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, kasdienybės realijas ir nuotaikas.

Galvodamas apie tekstų formulę, galėčiau išskirti keletą esminių Vido Morkūno rašymo ypatybių. Daug tekstų prasideda aplinkos aprašymu, tokiu netradiciniu, labiau krypstančiu pasakotojo žvilgsniu į socialinę aplinką: apleisti namai, kaimiškos ar urbanistinės lauko vietovės, aptrintų stočių detalės. Staiga aprašyme atsiranda koks nors veikėjas, išgyvenantis ypatingą momentą, išgyvenąs esminį egzistencijos potyrį – mirtį, netektį, išdavystę ar net netikėta kuriozą. Pavyzdžiui, vyrukas, kuris bando bare užkalbinti ilgaplaukį vyruką, nes iš šono palaiko jį mergina: „Jį apėmė neviltis, nusvilino gėda, pro storą neįmantrios būties plutą netgi prasikalė geibus vaizduotės daigelis. Vyrukui magėjo susitraukti, virsti pele ir kuo greičiau smukti į kokį tamsų pakampį. Tarpduryje šiek tiek pažįstamas drimba šiurkščiai stuktelėjo jam petimi. Atsitiesti jis neišdrįso – nebe vierchas buvo (p. 30-31).“ Visa tai perteikta vienoje plokštumoje ir labai kasdieniškai, atrodo, kad tai patyrė daugelis iš mūsų, tačiau prozos įtaiga ir pasakotojo filosofiniai pamąstymai atveria momento esmę, kuri pasako apie veikėjus ir patį gyvenimą kur kas daugiau nei pati aprašoma situacija, dažniausiai tai, kas lieka už paties teksto: veikėjo neišrašyta biografija, mąstymo maniera, pasaulėžiūra, kuriuos nesunkiai iš taupių detalių gali nusilipdyti skaitytojo vaizduotė.

Vidas Morkūnas

Trumposios prozos žanre svarbu yra detalės meistrystė. Vido Morkūno prozoje jų daugybė. „Toli praeityje likusią komandiruotę į Vidurinę Aziją jam primindavo puošnus išeiginis chalatas, kabantis spintoje, kurios durų vyriai kaskart sucypdavo, atidarant – vienaip, uždarant – šiek tiek kitaip (p. 95).“ Durų cypimo detalė romane būtų visiškai nereikšminga, netgi pretenzinga, tačiau trumpojoje V. Morkūno prozoje ji virkdo kaip smuikas; detalė kalba apie vienišus namus, vienišo vyro, parsidavusio ir išdavusio dvasinį skurdumą. Arba tokia visiems atpažįstama gyva detalių orkestruotė: „Prie atvirų durų suglumusi stovėjo Verutės duktė su didžiuliu šaltienos, aš sakydavau šaltinienos, dubeniu rankose. Atrodė, laiko mažytę užšalusią kūdrą. Po ledu kur ne kur dūlavo rusvos kerplėšos, oranžiniai rąstgaliai (p. 110).“

Pasakotojas neužsiiminėja farsu, atsisako cinizmo ir hiperbolizuotos ironijos, kas šiaip jau būdinga šiuolaikinei lietuvių prozai. Sakinio intonacija primena vyresnės lietuvių literatūros klasikus. Retsykiais Bronių Radzevičių, kartkartėmis Juozą Aputį, Bitė Vilimaitę, tačiau Vidas Morkūnas nepalyginamai atviresnis šiurpą keliančioms egzistencinėms akistatoms. Sakinio gestikuliacija turtinga ir išraiškinga meninėmis priemonėmis – aliteracijų ir asonansų orkestruotė leidžia aiškiai girdėti būties lygmeniu išreikštą veikėjų egzistencijos emocinę melodiją. Tai gana labai reta literatūroje, nes daugiau rašytojai „investuoja“ į fabulą ir struktūras, bando nustebinti intertekstualumu, sukurti daugiamatiškumą, akrobatinę dėlionę, o V. Morkūno proza priešingai – ravi ir naudoja truputį primirštą lietuvių kalbos verbalinį arsenalą. Neretai primena kaimišką, XX amžiaus lietuvių prozos sakinį, truputį granauskišką žemaitišką struktūrą. Gausybė įdomių jau labai retai šiuolaikinėje literatūroje sutinkamų žodžių formų, ypatingai žemaitiškos tarmės priesagos, vaizdingų veiksmažodžių retenybė, kad net truputį skaitydamas jautiesi primirštų žodžių muziejuje. Tokia proza stebina savo kalbine išraiška.

Netipinis ir Deimantės Rybakovienės knygos dizainas. Kad ir minkštu viršeliu ir vos 800 tiražu išleista knygelė visgi kaip maldaknygė reikalauja akylaus susikaupimo, o ne beaistrio poteriavimo iš puslapio į puslapį. Kai kuriuos tekstus tekdavo skaityti iš naujo, neregima įtampos gija priartėti prie atomazgos, išgyventi pasakotojo paruoštą egzistencinę mįslę, tos mįslės įminimą. Autorius vadinamas atsiskyrėliu, vienišu vilku ir rašo taupiai, mažai, leidžia retai, bet užtikrintai ir kokybiškai. Tai knyga, kuri ateina ne iš vaizduotės siautulio, bet iš gyvenimiškosios išminties, mąstant ir permąstant gyvenime sutiktus žmones, jų paliktus pėdsakus, kuriuos galime simboliškai pavadinti stotelėmis. Kiekvienas tekstas skaitytojui tampa priebėga nuo lietas, laukiant, kol atvažiuos autobusas arba nustos lyti.

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Marijus Gailius "Oro"

Marijus Gailius. „Oro“ – Vilnius: Odilė, 2019. – 432 p.

Sveiki, skaitytojai,

Iš tikrųjų laukiau naujausios šio autoriaus knygos. Nors lentynoje dar dūla neskaityta debiutinė knyga Šlapias spalis (2012), šįkart nusprendžiau griebti jautį už ragų ir perskaityti sunkiasvorį distopinį romaną Oro, kurį parašė gana gerai lietuvių literatūros lauke žinomas autorius Marijus Gailius (g.1983).

Iki tol distopinius romanus ir apsakymus lietuvių literatūroje rašęs Jaroslavas Melnikas jau prasimušė į tarptautinę literatūros rinką. Jo išties puikus romanas Tolima erdvė, kurį autorius tikina parašęs visiškai neskaitęs G. Orlwelio, tapo bestseleriais Ukrainoje ir Prancūzijoje. Neskaitant kai kuriuos kitus artimus žanrus, kaip antai mokslinę fantastiką, tikriausiai nelabai ką ir turėjome lietuviškai, ką galėtume įvardyti kaip distopinį romaną. Štai į šią literatūros nišą bando įsirašyti – sąmoningai ar nelabai – Marijus Gailius.

Prisipažinsiu, kad distopinis žanras man labai patinka, tačiau ne visada sužavi išplėstų faktų gausa, o ne žmogaus emocija, sodrūs fantastinio ateities pasaulio technologijų aprašai, naujakalbės, visokiausi hibridai, kurie vienaip ar kitaip patvirtina lakią rašytojų vaizduotę, tačiau skaitytoją neretai nualina sunkiai ištariamais anglicizmais ar kitų kalbų (tarmių) autorių ir vertėjų sukurtais kalbiniais hibridais. Regis, pas M. Gailių kaip tik toks alinantis tekstas, kuris iš pat pradžių sukelia nemalonumą ir atmetimo reakciją – neįspėsi, ką skaitai, nes tekstas šarada, tekstas mįslė, tekstas žaidimas, nors aišku, kad reikia kūrinį „ištverti“ iki galo, kad atsidengtų visos paslaptys – čia kaip D. Browno Da Vinčio kode – tačiau, kur tada norimas skaitymo malonumas?

Teko diskutuoti apie šį romaną netgi su tais, kurie po šimtojo puslapio numetė, neištvėrė. Verdiktas: rašo gerai, bet nemalonu skaityti, neįtraukia, nesusidėlioja. Tenka išties nemažai paantrinti tokiems subjektyviems vertinimams, nes ir man kirbėjo šioji mėlynoji knyga rankoje, kilo daug abejonių. Nebūtinai intelektualumo ir sodrumo, galvosūkio ir žaismės literatūra bus įdomi ir įtaigi, jeigu ją darysime kuo įmantresnę. Būtent autoriaus akivaizdus intelektualus strategavimas pasakojimo laikais ir veikėjais padarė knygą ne visiems įveikiamą ir ne dėl to, kad stigtų pačiam skaitytojui intelektualumo, tiesiog nuo tokio teksto pavargstama. Aišku, galima sakyti, kad romanas „atstovauja“ elitinei literatūrai ir ne visiems privaloma būti greitai suskaitomas ir apskritai paskaitomas. Romane yra ir naujakalbė, ir naujas išplėtotas ateities variantas, technologijų terminija, meilės istorijos, politinės aferos, vaikai mėgintuvėliuose, plati geografinė zona, ekologinė apokalipsė ir intelektualinis (Dan Brown stiliaus) paslėptas kodas, kuris intelektualinėje dėlionės literatūroje iš esmės įgalina ir pramoginio žanro difuziją.

Taip, romanas tirštas ir jo ryškesnis vaizdas pradeda dėliotis tik antrojoje romano pusėje, kai jau daugiau ar mažiau aišku, kur pasakotojas veda visą istoriją. Iki tol vien nuorodos, istorijos padriki fragmentai, netgi intelektualus užsiplepėjimas, – sakoma „autorius užsižaidė“, – todėl tekstas vietomis atrodo „neužveržtas“, bereikšmiškai išplėtotas neįdomiais aprašymais, kurie neduoda nieko pačiai istorijos visumai. Manau, norint suvaldyti šitiek veikėjų skirtingose realybių plotmėse reikėjo pasirinkti kitokį pasakotojo toną ir strategiją, gal būtų pavykę gerėliau. Ypač daug gražių, bet iš esmės populiariame meilės romane primenamų aprašų, pavyzdžiui, kaip flirtavimas, vyro požiūris į moterį bare, vyno ir burbono gurkšnojimas, jų elgesio pokyčiai po vyno butelio... Visi tie pop literatūros lengvi įvaizdžiai įtaigos pačiam romanui nepridėjo, tačiau įnešė tam tikro lengvesnio balanso.

Marijus Gailius

Kitą vertus, žavi, kaip autorius valdo kalbą, kaip logika grįsta kalba, kone kietai atsverianti šiaip iš esmės gana poetišką juslinę kalbą grožinėje literatūroje, galima sakyti, kad šis romanas yra „vyriško rašymo“ pavyzdys greta dažnai aptariamo „moteriško rašymo“. Savaime lytis nieko neįrodo, tai teksto mąstymo energetinis lygmuo, kurį pajunta, manau, patys jautriausi skaitytojai ir jis kokybės nenusako. Autorius šiame romane ne kartą panaudoja kalbinį charakteringumą, kurdamas per dialogą personažų charakteristiką, todėl neapkaltinsi, negyvais ir mediniais dialogais. Viena iš autoriaus teksto kūrimo ypatybių – netikėtai blykstelėję perliukai-palyginimai: „... jis tiesiog toks buvo – patvarus kaip vokiška žemės ūkio technika, gyvenimo nepalaužiamas kaip Kernavės piliakalnis (p. 268); Izabelės sesutė atrodė kaip rašytojo siaubas prieš pirmąjį kūrinio sakinį (p. 301); įsitaisė ant sofos kvepianti ir baltutėlė, atrodė lyg skaisčiausioji mergelė prieš ėmimo dangun procedūrą (p. 360)“.

Ateities naujakalbė neatsiejama nuo technologijų ir anglicizmų. Veikėjų internetiniai prototipai kalba naujai autoriaus sudurstyta (pranašiška?) kalba. Man asmeniškai priminė Laimanto Jonušio verstą David Mitchell Debesų atlasą, kada jis pasitelkęs šiaurės aukštaičių dialektą, sukūrė išties vykusį vertimo stebuklą. Bet kokiu atveju, tos naujalbės dažnam skaitytojui būna nelabai įdomios – bent jau man – įtariu, kad tai autoriams linksmas kalbinių galimybių testavimas ir žaismingas skaitymas patiems kalbininkams.

Iš pajūrio kilęs Marijus Gailius daug dėmesio skiria nūdienos realijoms ir pajūrio geografinėms zonoms – šiokia tokia atsvara Vilniaus romanų bumui. Daug politinių niuansų įdėta į romaną kaip autentiškumo priemonė atsekti pranašiškas pasakotojo spėliones. Dažnai panaudodamas nūdienos realijas, autorius taikliai ironizuoja: „Pats GAP tais laikais, vadovaudamasis sąjunginės pasaugų direktyvos dvasia, prastūmė Seime pataisą, pagal kurią už pašykštėtą klientui šypseną užtekdavę skundo ir vaizdo įrašo, kad darbuotojas būtų atleistas be įspėjimo, galimybės pasitaisyti ar apgailestavimo ritualo – tik dėl tokių kompleksinių priemonių Lietuva 2041 metais primą kartą tapo Europos šypsenų sostine (p. 79)“. Juokas juokais, tačiau esame draudimų įstatymo eros ir negatyviosios statistikos vergai ir itin skaudžiai bandoma manipuliuoti skaičiais net pačiuose absurdiškiausiuose skaičiavimuose. „Rimta nebent dėl dvigubos vė, kuri Lietuvoje baisiau nei dvi promilės prie vairo (p. 218).“

Nesileisiu į dideles diskusijas ir analizę dėl istorijos niuansų ir veikėjų charakteristikos, manau, šiame iš esmės solidžiame kūrinyje yra sudėta daug žurnalistikos, daug paties autoriaus žinių. Gal kiek tikėjausi, kad ekologijos katastrofa (Danielius) bus išplėtojama labiau moksliškai, tačiau toji daug žadėta tema liko tik kontekste. Nesu tikras, ar visa šioji knygos struktūra veikia tinkamai, daug užsižaista, nors knygos finalas atperka ir viskas galiausiai išaiškėja kaip mįslinguose detektyvuose, tačiau neapleidžia jausmas, kad struktūra nesuveikė, liko nesuveržta, iki galo neįtraukianti ir pripažinkime – norėta išties plačiai apžioti, tačiau gal būtų pavykę su kur kas mažiau personažų? Sveikinu su ambicingumu, nes tokių kūrinių, kurie rizikuotų ir norėtų daugiau nei įprastai rašoma romanuose, manau, lietuvių literatūroje trūksta. Vis skaičiau kūrinį ir vietomis galvodavau: na gerai, ką man visa tai primena? Tikrai ne J. Melniką. Na, ką? Ogi Andriaus Tapino Vilko valandą, kuriame iš esmės pertransformuoti pagal kitą žanrą Lietuvos istorijos faktai. Panašiai jaučiausi skaitydamas Vilko valandą, nors Oro nepalyginamai ambicingesnis ir originalesnis kūrinys, turintis savyje nemažai intelektualios jėgos.

Jūsų Maištinga Siela