XIV Dalai Lama: kaip tibetiečiai supranta, kur reinkarnuosis kitas Dalai Lama? Dalai Lamos – Tibeto lyderio paskyrimo istorija

 

Sveiki, skaitytojai!

 

Nesuklysiu sakydamas, kad Tibeto lyderis Dalai Lama XIV populiarus Lietuvoje ir visame pasaulyje. Ne kartą jis svečiavosi ir Lietuvoje, Užupyje tebėra pasodinta jo obelis, kuri vis auga ir veši. Nors apie Dalai Lamą jau žinau nemažai, tačiau vis vien įdomu, kaip tibetiečiai, kaskart numirus Dalai Lamai, atranda jo reinkarnaciją ir suteikia jam tą patį titulą. Šių dienų Dalai Lama jau XIV – tai garbaus amžiaus dvasininkas, kuris anksčiau ar vėliau vis tiek išeis iš savo kūno ir paliks šį pasaulį, o tibetiečiai ieškos jo naujosios reinkarnacijos. Smalsu, kaip vyksta šis procesas? Kviečiu šiame įraše susipažinti!

 

Pirmasis Dalai Lama, vardu Gendunas Drubas (Gendun Drup), gimė 1391 metais ir yra laikomas Gelug (Geltonkepurių) tibetiečių budizmo atšakos bei pačios Dalai Lamų linijos pradininku, nors pats šis titulas jam buvo suteiktas po mirties. Jis išgarsėjo kaip vienas artimiausių garsiojo reformatoriaus Tsongkhapos mokinys, įkūrė įžymų Tshalunčio vienuolyną Shigatse regione ir pelnė milžinišką autoritetą dėl savo gilaus mokytumo bei dvasinės praktikos. Jo reinkarnacijos koncepcija ir pačios linijos tęstinumas buvo įtvirtintas ne iš karto jam gyvam esant, o po jo mirties 1474 metais, kuomet jo dvasiniai bendražygiai ir mokiniai pastebėjo ypatingus dvasinius ženklus bei pradėjo kryptingas paieškas. Netrukus buvo atrasta vaiko reinkarnacija, vardu Gendunas Gyatso, kuriam pripažinus Genduno Drubo dvasinį palikimą, ir oficialiai prasidėjo reinkarnacinio vadovavimo tradicija, vėliau trečiojo Dalai Lamos laikais oficialiai įgavusi ir patį „Dalai Lamos“ vardą.

 

Tibetiečių budizme Dalai Lamos reinkarnacijos nustatymas yra gilių dvasinių tradicijų, mistinių ženklų ir kruopščių paieškų procesas, grindžiamas tikėjimu, kad dvasinis lyderis yra Užuojautos bodhisatvos Čenrezigo emanacija, sąmoningai pasirinkusi atgimti tam, kad padėtų visiems gyvoms būtybėms. Kai esamas Dalai Lama miršta, prasideda sudėtingas laikotarpis, kurio metu aukščiausieji Lamos ir valstybės dvasiniai vadovai stebi įvairius gamtos bei kosminius reiškinius. Jie atidžiai analizuoja mirusiojo hierarcho paskutines regos kryptis, kūno kreipimą jo kremavimo metu, taip pat kreipiasi patarimo į Nečungo valstybinį orakulą bei interpretuoja sapnus ar vizijas, galinčias nurodyti kryptį, kurioje gimė naujasis dvasinis ieškotojas.

 

XIII Dalai Lamos Thubten Gyatso perėjimas į XIV Dalai Lamos kūną yra vienas geriausiai dokumentuotų istorinių pavyzdžių. Jam mirus 1933 metais, jo balzamuotas kūnas sėdėjimo pozoje buvo pastatytas šventovėje, ir vieną dieną vienuoliai pastebėjo, kad jo galva, pradžioje pasukta į pietus, mistiškai atsisuko rytų kryptimi. Netrukus prie stupos, kurioje buvo įkurdintas kūnas, pastebėti ypatingi grybai bei debesų dariniai, o valstybės orakulas regėjime pamatė tipišką rytų Tibeto peizažą su vienuolių vienuolynu, turinčiu mėlyną stogą, ir kuklų namelį netoli jo. Šie gauti kosminiai ženklai ir pranašystės tapo pagrindiniu žemėlapiu paieškų ekspedicijai, išvykusiai į Amdo regioną.

XIV Dalai Lama apie 1944 metus.

Jaunasis XIV Dalai Lama.

 

Paieškos grupė, persirengusi paprastais piligrimais ar pirkliais, keliavo po nurodytas vietoves, kol aptiko namą su turkio mėlynumo stogu, atitinkantį vizijos aprašymą. Ten jie rado mažą berniuką, vardo Lhamo Dhondup, kuris gimė valstiečių šeimoje. Kad įsitikintų vaiko tapatybe, paieškos grupės lyderis apsimetė paprastu tarnu, o tikrąjį vadovą įkūnijęs lama užsikabino ant kaklo rožinį, kuris priklausė mirusiam XIII Dalai Lamai. Mažylis iškart atpažino šį daiktą, griebė jį ir pareiškė, kad tai priklauso jam, o paklaustas, kas jis toks, užtikrintai atsakė esąs „Sera lama“ iš tam tikro vienuolyno.

 

Atpažinimo procesas yra griežta ir kompleksiška procedūra, kuria siekiama eliminuoti bet kokias apgaulės ar atsitiktinumo galimybes. Vėlesniuose etapuose kandidatui paruošiamas rinkinys daiktų, kuriuos sudaro mirusiojo Dalai Lamos asmeninės relikvijos – rožiniai, būgneliai (damaru), lazdos ar puodeliai – sumaišyti su identiškais, tačiau svetimais daiktais. Vaiko be klaidų pademonstruotas gebėjimas pasirinkti tik buvusiam lyderiui priklaususius daiktus tampa lemiamu įrodymu. Galutinai patvirtinus kandidatūrą per papildomus orakulų patikrinimus bei tradicinius ritualus, vaikas iškilmingai palydimas į Lhasos Potalos rūmus, kur jam prasideda dešimtmečius trunkantys sunkūs monastiniai mokslai.

 

Paskutinieji du – XIII ir XIV – Dalai Lamos turi daug bendra, nes abu gyveno didelių istorinių sukrėtimų ir geopolitinių negandų laikotarpiais. XIII Dalai Lama aktyviai gynė Tibeto nepriklausomybę nuo britų, rusų ir kinų imperialistinių ambicijų bei pradėjo pirmuosius modernizacijos žingsnius, o XIV Dalai Lama buvo priverstas pratęsti šią kovą tremtyje, susidurdamas su kur kas brutalesne Kinijos ekspansija. Vis dėlto jie skiriasi savo globaliu vaidmeniu: XIII Dalai Lama didžiąją laiko dalį praleido izoliuotame Tibete, o XIV Dalai Lama tapo pasauline taikos ikona, nuolat keliaujančia per žemynus, derinančia budizmo filosofiją su šiuolaikiniu mokslu ir aktyviai ginančia žmogaus teises.

 

Atsakant į klausimą, ar jau žinomas XV Dalai Lamos reinkarnacijos metas, reiktų pažymėti, kad tiksli data ar gimimo vieta nėra ir negali būti žinoma, kol dabartinis dvasinis lyderis yra gyvas. Pats XIV Dalai Lama yra ne kartą pabrėžęs, kad jo reinkarnacija pasirodys tik po jo mirties, o jos pagrindinis tikslas bus pratęsti nebaigtus darbus bei užuojautos misiją. Svarbu tai, kad reaguodamas į politinį spaudimą iš Pekino, kuris siekia perimti reinkarnacijos kontrolę per istorinę „Auksinės urnos“ procedūrą, Dalai Lama oficialiai paskelbė, jog jo perėmėjas bus ieškomas tik laisvajame pasaulyje, o už paiešką ir autentiškumo pripažinimą bus atsakingas tik jo paties įsteigtas „Gaden Phodrang Trust“ fondas.

 

Kalbėdamas apie savo ankstesnes patirtis ir prisiminimus, pats XIV Dalai Lama interviu ir autobiografijose nuolat išlieka nuolankus bei racionalus. Jis yra atviras, kad vaikystėje tikrai jautė gilų emocinį ryšį su tam tikrais daiktais ir prisiminė kai kurias detales iš ankstesnio gyvenimo, tačiau sulaukęs pilnametystės jis šiuos ankstyvuosius vaikiškus pojūčius vertina ramiai, labiau pasitikėdamas logišku dvasiniu supratimu negu mistinėmis haliucinacijomis. Jis ne kartą teigė neprisimenantis savo praeitų gyvenimų kasdienio gyvenimo detalių tarsi kokio filmo, tačiau patyręs gilų dvasinį tęstinumą, leidžiantį jam instinktyviai suprasti budiškuosius mokymus ir prisiimti lyderio naštą nuo pat ankstyvos vaikystės.

 

Šiuo metu XIV Dalai Lama Tenzinas Gyatso yra 91 metų amžiaus, o jo fizinė būklė ir toliau išlieka pasaulio tibetiečių bei budistų bendruomenės dėmesio centre. Gyvendamas tremtyje Dharamsaloje, Indijoje, jis jau atsisakė visų oficialių politinių funkcijų ir valdžios galių, perleisdamas jas demokratiškai išrinktam Tibeto ministrui pirmininkui bei parlamentui. Dabar jo pagrindinės funkcijos yra išimtinai dvasinės, šviečiamosios ir filosofinės – jis keliauja po pasaulį mokydamas atjautos, skatindamas pasaulinių religijų dialogą, puoselėdamas pasaulietinę etiką bei rūpindamasis nykstančios Tibeto kultūros, vienuolynų ir tradicijų išsaugojimu ateities kartoms. Lietuvoje XIV Dalai Lama lankėsi 4 kartus: 1991, 2001, 2013 ir 2018 metais. Vizitų metu jis yra susitikęs su šalies vadovais (Vytautu Landsbergiu, Valdu Adamkumi, Dalia Grybauskaite), skaitęs viešas paskaitas bei lankęsis Seime.

 

Maištinga Siela

Šios dienos citata: Dalai Lama XIV apie problemas, nerimą ir sprendimo būdus

 

Sveiki,

 

Šįkart, kaip ir dažniausiai, budistų lyderis Jo Šventenybė Dalai Lama XIV yra teisus, sakydamas ir budistinę, ir šiaip pragmatišką vakarietišką tiesą. Kiek mes sueikvojame pastangų įrodinėdami, įveikinėdami, taisydami, kovodami su tuo, kas galbūt yra beprasmiška, nes nieko nepakeisi, ir kaip dažnai išpučiame iš musės dramblį, kai sprendimus tiesiog reikia pasirinkti ir įgyvendinti, tačiau dėl tingumo, vangumo, susipriešinimo dažniausiai labai bambame ir aklai įrodinėjame, jog sprendimų nėra.

 

Jūsų Maištinga Siela

Jurga Ivanauskaitė. Posmai iš "Tibeto mandala".

Sveiki, skaitytojai,

Lapkričio 14 dieną gimė viena žymiausių Lietuvos rašytojų Jurga Ivanauskaitė. Kaskart sunku kažką pasakyti, nes kai galvoju apie gimimą, visada prisimenu ir mirtį. Tai tikriausiai neišvengiama. Dalijuosi keliais posmais iš jos vieno įspūdingiausių darbų „Tibeto mandala“. Vėliau ši poezija įėjo į „Šokis dykumoje“ rinkinį.

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos citata: Donatas Petrošius apie Kinijos minkštąją galią ir naikinamą Tibetą

Sveiki,

Vienas geriausių straipsnių paskutiniame „Literatūra ir menas‘ (Nr. 3692) buvo Donato Petrošiaus pasidalijimas apie minkštąją galią, kuri veikia ir meno pasaulį. Neseniai į kinų kalbą išverstas visas pulkas lietuvių poetų, kurie džiaugėsi, jog „prabilo“ tokia egzotiška kalba, tačiau D. Petrošius iškėlė moralinę dilemą ir teigia, kad tai tam tikras moralinis žlugimas, nepabijokime ištarti to žodžio, tai ir išdavystė.

Nors straipsnyje yra išsakyta ir D. Petrošiaus pozicija, tačiau nesunkiai galima iš šios pozicijos priskaldyti daug malkų. Sutinku, kad Kinija yra didžiulė politinės arenos lošėja ir neretais atvejais didelė agresorę, invazinė valstybė, kuri „įleido nagus“ į daugelį sričių. Menas ne išimtis. Jau nuo Dalai Lamos pirmojo vizito Lietuvoje ir po to, kai atvyko Kinijos prezidentas, tapo aišku, kad mūsų politikai yra dviveidžiai palaižūnai. Kalbant apie menininkų poziciją, leisti publikuoti komunistinės Kinijos bazėse, atmetant kaip politinę priemonę „prisijaukinti“ Lietuvą kaip dalį Vakarų sraigtelį, manding, daugelis neskiria, kad jie visi tėra tos supervalstybės įkaitais.

Žinoma, galima laikytis tos visuotinai banalios pozicijos, kad menas ir politika yra du skirtingi dalykai, kaip antai „Eurovizija“ ir politika nipričiom, tačiau akivaizdu, kad viskas yra politika, nori to ar nenori, todėl, mano galva, tik nuo paties rašytojo, menininko priklauso versti jį į kinų kalbą, ar neversti, ir tai yra jo asmeninės pozicijos, įsitikinimų išraiška, palaikant Tibetą ir visus tuo milijonus žmonių kankinamų koncentracijos stovyklose.

Jūsų Maištinga Siela    

Šios dienos nuotrauka: Šventasis Kailašo kalnas (Kailash)

Jurga Ivanauskaitė prie Kailašo kalno.

Sveiki,

Ieškodamas, kas galėtų mane įkvėpti Naujųjų metų dieną, tai prisiminiau, kad kažkada piketuodavau „Free Tibet!“ Vilniuje prie Kinijos ambasados. Ir štai! Tibetas „iššoko“. Pirmasis dalykas – egzotiškieji Himalajai ir, žinoma, legendinis šventas Kailašo kalnas (aukštis 6638 m.), kurį reikia apeiti bent kartą per gyvenimą. Hinduistams šis kalnas – dievo Šivos namai, budistams –tai visatos centras ir į patį kalną kopti negalima, jį galima tik apeiti. Tiems, kurie bandė ten nueiti, pakriko protas ir šiaip atsitiko keisti ir kiek kraupūs dalykai, apie tai šiek tiek užsimenama lietuviškoje dokumentinėje video medžiagoje, tad ir siūlau Jums jį pasižiūrėti:

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos nuotrauka: Dalai Lama ir Vytautas Landsbergis

Sveiki,

Nėra pasaulyje daug žmonių, kurių laukčiau atvykstant į Lietuvą. Na, neskaitant kai kurių meno atstovų, bet tų, kurie užsiimtų politika ir dvasingumu, tikriausiai pirmiausia mintis šovusi į galvą – Dalai Lama. Po dvidešimties metų pertraukas Jo Šventenybė vėl atvyko į Lietuvą.

Sakoma, kad susitikti su Dalai Lama yra nuostabus karminis įspaudas, ženklinantis ypatingą gyvenimo kryptingumą. Pirmą kartą su Juo nesusitikau, nes buvau tiesiog per mažas...

Šįkart su Juos nesusitikau, nes buvau atitvertas darbų... Kol iškilūs politiniai veikėjai galėjo paliesti Dalai Lamos bent jau rūbo skverną, aš tikriausiai buvau uždarytas tvankiame ofisais kvepiančioje patalpoje ir toli gražu neatrodė, kad gyvenimas eina šventyn.

Toks, matyt, tas likimas. Atrodo, kad daugiau ir nebesulauksime Dalai Lamos atvykimo į Lietuvą.

Likimo ironija. Štai Vytautui Landsbergiui ir po dvidešimties metų pavyko vėl susitikti su Dalai Lama. Iš fotografijos matyti, ką reiškia būti šalia Dalai Lamos. Nors vienai akimirkai.

Jūsų Maištinga Siela

Bastūnas ir fotografas Paulius Normantas: “Maniau, kad lietuviai geriau atlaikys Vakarų atakas”

Sveiki mielieji, radau puikų straipsnį apie mūsų klajoklį – bastūną Paulių Normantą. Jeigu nežinote, kas jis toks, interviu metu apie jį sužinosite. Pridedu:

Su fotografu Pauliumi Normantu susitikome sekmadienį po pamaldų Šv.Mikalojaus bažnyčioje. „Einam ten, kur galima pavalgyti sriubos be lavonienos. Beveik niekur nėra, Lietuvoje neįmanoma normaliai pavalgyt“, – niurzgėjo mėsos nebevalgantis pasaulio bastūnas. Prisėdome vegetariškoje užeigoje, tačiau ten sriuba jam pasirodė ataušusi, o perlinės kruopos priminė sovietmečio valgyklą.

Tačiau P.Normanto veidas nušvito, kai iš kuprinės, kurią vadina žmona, išsitraukė naujutėlį fotografijų albumą. Šiandien, trečiadienį, 18 valandą Vilniaus Rotušėje jis pristatys tai, ką pavyko nuveikti budistinėse šventyklose. Klajojantis kaip vėjas fotografas į Budos ramybę pro fotoobjektyvą žvelgė Indijoje, Butane, Mianmare, Tailande, Tibete.

***

– Kaip jūs, klajūnas, jaučiatės Lietuvoje?

– Jau šeštą mėnesį esu tėvų žemėje. Daugiausia drastiški tie jausmai. Į tą patį vandenį upėje du kartus neįlipsi. Buvau naivuolis, prieš dešimtį metų maniau, kad lietuvių tauta geriau atlaikys Vakarų atakas. Tačiau pasirodė, kad lietuviai nė kiek ne protingesni už vokiečius, suomius ar prancūzus. Visur dabar Šėtono imperija.

Skubu iš Lietuvos kuo greičiau išvykti. Planuoju lįsti į savo namučius Himalajuose. Per šimtą šešiasdešimt dienų Lietuvoje nebuvo, kad bent pusdienį pabūčiau vienas. Pavargau.

– Ką patiriate budistinėse šventyklose, kurias nuolat fotografuojate?

– Dalai Lama – vienas mano mokytojų. Porąkart buvau jo glėby. Vienąkart gal dvidešimt minučių dariau interviu ir jis mane buvo dešine ranka apkabinęs. Tai buvo milžiniška dovana. Kitą kartą buvau Budapešte jo knygos pristatyme ir jis praeidamas trinktelėjo man į dešinį smilkinį, taip savo slapta technika perdavė man jėgų ir žinių.

Bet aš nesu budistas. Kol gyvas, griaunu tą mitą. Galbūt mano draugui profesoriui Audriui Beinoriui, kuris mano fotografijų knygai parašė puikius straipsnius apie teravados budizmo sklaidą, tai ne visai patinka, bet jis nutyli kaip draugas, kai studentams paaiškinu, jog esu budistinių pažiūrų Romos katalikas. Šį sekmadienį meldžiausi Šv.Mikalojaus bažnyčioje.

– Budistinių pažiūrų katalikas?

– Manau, kad bet kur būnant svarbiausia išlikt žmogumi. Ne mirusiu, ne kurčiu, ne internetiniu žmogumi. Dalai Lama čia man didžiulis pavyzdys. Daug rytiečių guru buvo atvykę į Lietuvą, visi jie ieškojo avelių. O Dalai Lama kiekvieną savo paskaitą pradėdavo: išpažinkit savo tėvų tikėjimą. Jei norite pastudijuoti budizmą, mes padėsime, bet iškilus pirmai dvejonei būtinai grįžkit į tėvų tikėjimą.

Todėl man jis toks ir mielas. Net nelengva kalbėt, dreba balsas.

– Tai Dalai Lama jus ir sugrąžino į katalikybę?

– Ne, jis tik labiau paskatino. Praktikuojančiu kataliku tapau pabendravęs su Tėvu Stanislovu. Žiūrėkit – štai ši jo dovanota maldaknygė matė šešiolika Himalajų kelių. Į ją įdėta trispalvė, kurią ką tik pašventinau Šv.Mikalojaus bažnyčioje, kad kelionėse išlikčiau gyvas. Tai padeda ligos atveju, saugo rizikos zonose

Mane poetas Gintaras Patackas pirmąkart nuvežė į Paberžę 1989 metais. Pabuvau savaitę, paskaldžiau malkas. Jau turėjau bilietą į Tibetą. Tėvas Stanislovas atkalbinėjo – sakė, nevažiuok, turi maitinti šeimą Vengrijoje, grįši paliegęs. Tas šventas aiškiaregis neapsiriko – tikrai po trijų mėnesių grįžau leisgyvis ir sirgdamas po visokių bado streikų prie Kinijos sienos.

Tačiau paklausiau Tėvo Stanislovo raginimo nesimėtyti. Vakare prie arbatos jis sakė: „Normantėli, tai pradėsi dabar kolekcionuoti religijas?“ Sakiau, kad nepradėsiu, nors slapta melavau, nes galvojau tapti budistu. Ačiū Dievui, nepavyko.

– Kokius esminius skirtumus matote tarp budizmo ir katalikybės?

– Matau skirtumus liturgijoje. Pudža – tibetietiškojo budizmo liturgija visiškai kitokia. Ir budistai, ir katalikai moko, kaip gyventi, kad nevogtum, nežudytum. Tik sutrose apie tai dėstoma plačiau.

Vakariečiai budizmo kritikai per mažai žino. Jeigu jie perskaitytų Mahajanos šventraščius, kurie susideda iš 333 tomų, galbūt kalbėtų kitaip.

Katalikų Bažnyčia jau nebe tokia stipri, kaip anksčiau. Jai kenkia modernėjimas. Ji serga daugeliu ligų, apie kurias dabar nenoriu kalbėti.

Budizmo šventyklose taip pat ne viskas idealu. Tailande pastebėjau, kad daugelį Teravados budizmo vienuolių kamuoja tingulys. Užeini į šventyklą, kai turėtų būti vakarinės maldos, jie aiškina, kad bus rytoj. Ateini rytoj, poryt. Jie tingūs vartosi nuo šono ant šono, sako – gal tu jau nebevaikščiok, neklausinėk.

Visur yra blogų ir gerų dalykų. Moderniame pasaulyje destrukcinės energijos tikrai persveria baltąsias jėgas.

– Kaip elgiatės įėjęs į budistinę šventyklą?

– Triskart nusilenkiu, atlieku kelis ritualinius judesius. Reikia prisijungti prie to agregoro, kuriame esi. Jei į Indiją ar Nepalą vyksi su katalikiškais davatkiškais įsitikinimais, greitai sudegsi. Gal net susirgsi.

Teko iš lietuvių girdėti klausimą, kodėl stabus fotografuoju, bet čia yra žmogaus išsilavinimo stoka. Aš neturiu tokių kompleksų. Neišduodu Dievo. Lenkiuosi prieš Budą kaip prieš reiškinį, atsiklaupęs žodžiais ir judesiais atsiklausiu, ar galiu ten fotografuoti.

Per daugybę metų aš ne taip jau mažai supratau. Padariau apie šimtą tūkstančių fotografijų. Kai pradėjau suprasti doktrinas, tapo lengviau padaryti tokias nuotraukas, kurių negalėtų kritikuoti net budistai. Mano fotografijose jie nepamatys nupjautų šventyklų stogų, bokštų, stupų viršūnių ar skulptūrų galvų. Nežinodamas sistemos iš vidaus gali tik padaryti gražų reportažą, bet nuotraukos neskleis vidinės šviesos.

Aš net atėjęs į tuščią vietą sugebėsiu iš krūmokšnių ar žemės struktūrų pafotografuoti kažką, kas būtų budistinėje šviesoje. Šioje srityje laikau save jau ne pradžiamoksliu.

Bet mes vis tiek fotografuojam, meldžiamės ar mąstom per savo tradicijas, įgimtus ar anksti vaikystėje išmoktus kodus.

– Ar tai reiškia, kad vakarietis labai sunkiai gali tapti budistu?

– Gali tapti. Per dvidešimt metų daug stebėjau vakariečius, kurie bando tapti vienuoliais. Jie apsirengia vienuoliškais drabužiais, susivynioja šešių metrų ilgio juostą. Tačiau dauguma yra silpni žmonės, kurie negali pavežti sunkaus Mahajanos budizmo vežimo. Jie vaikščioja skustuvo asmenimis. Mačiau nemažai vakariečių, kuriems ten nučiuožė stogai.

Pirmiausia tai yra nepritapimas prie savo šaknų. Lietuvoj yra žmonių, kurie pabandė būti katalikais, žvėriškai puolė į pagonybę, sudalyvavo galybėje ritualų, pamatė, kad per sunku ar netikra, ėmė ieškoti naujos srovės, rado kokį nors Sai Babą ar “Tikėjimo žodį”. Pasimetusį žmogų lengva užverbuoti.

Problema čia ir ta, kad nedaug tokių dvasininkų kaip Tėvas Stanislovas ar monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas, kurie parodė kelią į priekį tūkstančiams.

– Esate bandęs užsiimti rytietiškomis meditacijos praktikomis?

– Kartą mėginau išbūti vipasanos meditacijoje. Tačiau reikėjo keltis ketvirtą ryto, o aš paprastai tuo laiku einu miegoti. Todėl visiškai nemiegojau. Nuo to nemiegojimo važiavo stogas. Be to, negalėjau ramiai sėdėti, nes man vis lindo į galvą mintys apie fotografiją. Ten buvo tokie gražūs šventyklos stogai! Todėl po trijų dienų pasakiau mokytojui „ačiū“ ir nufografavau kelis gerus kadrus.

Mano dvasinė praktika yra laikyti glėbyje meilužę fotografiją. Devyniasdešimt procentų laiko praleidžiu dirbdamas kaip fotografas. Mano tikslas – padaryti gyvas fotografijas, kuriose pleventų gyvenimas.