Filmas: "Bjaususis aš 4" / "Despicable Me 4"

 

Sveiki,

 

Džiaugiuosi tomis akimirkomis, kai leidžiu sau juoktis. Vedamas tokios nostalgijos puoliau žiūrėti naujausią „Bjaurusis aš“ dalį – „Bjaurusis aš 4“ (angl. Despicable Me 4) (2024), kurį režisavo Chris Renaud. 2010 metais pasirodžiusi pirmoji dalis sukėlė animaciniame kino pasaulyje sensaciją, nes visi norėjo pamatyti gerietį blogio genijų, aplipusį dar anuomet nematytais geltonais pampačkiukais pakalikais, kurie kėlė nemažą juoką, o vėliau tapo mūsų mega prekybos centrų už pirkinius davinėjamais lipdukais ir mini plastikinėmis figūrėlėmis.

 

Per jau beveik 15 metų trunkantį šio projekto gyvavimą teko sulaukti ne vienos serijos bei paralelinių projektų. Vienų geresnių, kitų prastesnių, kitų labai vidutiniškų ir neįsimenančių, tačiau pratęsiančių tas pačias idėjas kiek kitais siužetiniais niuansais. Naujausioje dalyje blogio genijus Gru, tenka pripažinti, visiškai ne blogio genijus. Tai jau net nebepateisinamas įvaizdis, nes Gru absoliučiai kaip tėvas, kaip žmogus atstovauja teisingumui. 4 vaikų tėtis suima žmogų vabalą – vieną aršiausių piktadarių tuo metu ir atima iš jo blogio pagrindinį metų apdovanojimą. Nuteistas tarakonas prisiekia, kad pabėgęs iš kalėjimo pirmiausia atkeršys Gru šeimai, atims jo mažiausią kūdikį ir pavers jį monstru...

 

Galiausiai visas siužetas laikosi „ant to“, kad Gru šeimai suteikiamos vyriausybinės jėgos pasislėpti mažame turčių miestelyje, tačiau ir ten snobiškoje kaimynystėje atsiranda piktadarių, kurie atpažįsta Gru ir juo pasinaudoja. Aišku, šalia fone veikia visų pamėgti geltonieji pakalikai, o kai kurie iš jų mutuoja į super pakalikus ir tampa dar įdomesni. Gal nesumeluosiu sakydamas, kad man labiau patiko paskutinioji matyta „Pakalikai“ projekto dalis nei „Bjaurusis aš 4“. Gal dėl to, kad pats siužetas šiek tiek pasirodė lėkštokas ir nuspėjamas, panaudojami tie patys nuspėjami įvaizdžiai, o dinaminis vyksmas sukasi apie infantilias keršto suaugusiųjų ambicijas. Pabaigoje labai tipinė ir jau nuobodi – du konkurentai savotiškai susitaiko dainuodami vaikiškas daineles ir galiausiai laimi ne stipriausias, o tas, kuris turi daugiausia supratimo – taigi, kaip sakant, visi kalėjimo blogiukai pakelia oranžines šikneles ir šoka kažką panašaus į makarena, nes juk nepaliksi jaunųjų žiūrovų nelaimingų. Štai kuo skiriasi Disnėjus nuo, tarkim, puikiosios japonų animacijos. Šablonai suinstaliuoti labai doroviškai saugūs ir kiek nulaižyti, atsibodę per daugel metų įvairių tokio stiliaus kino kūrėjų, bet filmą gelbsti nostalgija, retsykiais pavykę juokeliai, smagūs, nors ir tipažiniai, veikėjai.

 

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 52/100

IMDb: 6.2

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Eurovizijos dainų konkursas: Ugnies Sagos istorija" / "Eurovision Song Contest: The Story of Fire Saga"

Sveiki,

Vasarai atėjus, norisi kokio lengvo, neįpareigojančio ir paprasto filmo, kuris būtų absurdiškas ir šiek tiek atspindintis realią mūsų visų situaciją, požiūrį į save, tam tikrus reiškinius ir pan. Manau, vienas iš tokių filmų yra „Erovizijos dainų konkursas: Ugnies Sagos istorija“ (angl. Eurovision Song Contest: The Story of Fire Saga) (2020), kuris pajuokia šio konkurso (ne)rimtumą, o kartu perteikia ir tam tikras tiesiog linksmai azartiško konkurso užkulisius.

Amerikiečiai kuria filmą apie „Euroviziją“. Daugelis klausia: o ką tie amerikiečiai išmano apie mūsų tarpinę religiją „Euroviziją“? Ogi labai daug! Akivaizdu, kad filmo kūrėjai ne šiaip sau iš po pasijonio sukūrė filmo scenarijų, kad pajuoktų kvailius europiečius. Jie ne juokais konsultavosi, domėjosi šio konkurso praeitimi, dabartini, politiniais užkulisiais. Filme taip pat rasite ABBA laikmečio, perdėtų aistrų ir svajonių laimėti šį konkursą, kuris prilygsta olimpinėms žaidynėms. Pasirinkta šalis – Islandija, kurioje „Buką ir bukesnį“ primenantis veikėjas Larsas nuo vaikystės visur ir visada smarkiai susimaudamas, galiausiai įrodo, kad gali laimėti nacionalinę atranką ir gal netgi pačią „Euroviziją“. Nors daug kam (kažkodėl) nepatinka aktorius Will Ferrell, manding, jis šiam vaidmeniui labai tiko, kaip ir amerikiečių aktorė Rachel McAdams, man asmeniškai visiškai netikėtame amplua.

Visumoje filmas atliepia absurdišką „Eurovizijos“ maniakišką įsitraukimą, kuris reiškia: jeigu man pavyks, aš būsiu pastebėtas, atnešiu savo šaliai pergalę, būsiu svarbus ir pripažintas. Su tokia intencija Ugnies Sagos duetas vykstą į šį konkursą. Tiesa, absurdiškiausios filmo vietos susijusios su amerikiečių atlikėja Demi Lovato, kuri susprogsta Islandijoje su visais šios šalies atlikėjais. Didžiausias motyvas – piktadarys prodiuseris, kuris bijo, kad Islandija laimės šį konkursą, nes tada šalis bankrutuos. WTF? Jeigu didžiausius indėlius įneša didžiosios finalininkės? Balsavimo pusfinalio sistema taip pat filme neatitiko realios situacijos. Nesigilinau į tam tikrus motyvacijos ir logikos trūkumus, tačiau pats faktas, kad visi Islandijos atlikėjai miršta, atrodė vis tiek labai juokingas. Kaip ir Rusijos atstovo tipažas – klastingas atvirai „užsislaptinęs“ arogantiškas lapinas homoseksualas: „Rusijoje gėjų nėra!“ ir intrigantė favoritė iš Graikijos. Filmes, beje, pasirodo nemažai tikrų „Eurovizijos“ atlikėjų, kuriuos tikrai atpažinsite.

Visgi filmo finalas labai nuspėjamas ir holivudiškas. Komedija virsta stačiu slaptų kėslų atskleidimu ir didaktiniu pamokymu. Kaip ir daugelis „Eurovizijos“ dainų su pasirodymais. Filmas tampa kaip linksma žinute pasauliui, viskas padaryta pagal „Eurovizijos“ standartus ir dvasią, nors ir amerikietiškai bei holivudiškai. Tačiau juk ir pats „Eurovizijos“ formatas primena amerikietiškąją komercinio kino tradiciją: viską labai tiesmukai, paprastai, spalvingai pateikti. Filmas iš esmės patiko, atliko visas funkcijas, kurias tikėjausi aptiksiąs. Po filmo dar ilgai galima su draugai „naudoti“ tam tikrus šio filmo juokelius, net jeigu ir nesate tikrosios „Eurovizijos“ gerbėjas.

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 50/100

IMDb: 6.6

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Mano žmona - ragana" / "Bewitched"

Sveiki, kino mėgėjai,

Šiandien noriu trumpai pakomentuoti kino filmą „Mano žmona – ragana“ (angl. Bewitched) (2005), kurį tikriausiai daugelis iš jūsų yra matę. Man tai nutiko netyčia – pažiūrėjau per televiziją. Pasijutau trumpam grįžęs į akmens amžių – filmas su reklamos intarpais, dievaži, net buvo keista, jog filmą galima žiūrėti per televiziją.

„Mano žmona ragana“ nėra joks perdirbtas kūrinys, tačiau smarkiai remiasi į legendinį amerikiečių serialą „Kerėtoja“ pamatus. Siužetas paprastas: viena amerikiečių kino kompanija nutaria perkurti šį serialą su pasitikėjimo netekusiu komiku, tačiau niekas negalėjo patikėti, kad Samantos vaidmuo atiteks tikrai raganai, vardu Izabelė. Šis filmas leido vėl trumpam prisiminti serialą, tačiau tuo viskas ir pasibaigė, nes filmą tiesiogine šio žodžių prasme, kritikai sumalė į miltus, o aktorė Nicole Kidman, kuri laikoma gero filmo garantu, buvo nominuota kaip blogiausia aktorė auksinei avietei. 

Man asmeniškai filmas nėra jau toks prastas, tačiau scenarijus gana primityvus. Tokiame siužete filmo kūrėjai galėjo nustebinti kino žiūrovus, tačiau buvo nueita pačiu lengviausiu keliu – struktūriniu šabloniniu scenarijumi. Filmas dar nykesnis turėtų atrodyti tiems, kurie apskritai nėra girdėję ir matę serialo „Kerėtoja“ – apie ką šis filmas, kiltų klausimas nežiniukams. Ir visgi, buvo smagu žiūrėti į Kidman, kuri tikrai filme nebuvo pati prasčiausia, tiesiog jai komedijos žanras nėra skirtas, kaip ir viskas, kas stebuklinio filmo siužetuose. Ji čia nešvytėjo ir neatrodė įdomi kaip ir blankiame filme „Auksinis kompasas“ – jai geriau drama ir trileriai. Aktorė pati prisipažino, kad vaidmenį gavo tik dėl savo nosies, panašios į aktorės, vaidinusios „Kerėtoją“.

Ieškau alternatyvų kine ir randu „Mano super buvusioji“, kuris man pasirodė šiek tiek įdomesnis nei „Mano žmona ragana“ dėl velniai žino ko, dabar nepasakysiu. Šiaip tai vienkartinis filmas, kuriam trūksta dvasios, bet dėl Kidman nesigailiu pažiūrėjęs.

Mano įvertinimas: 4.5/10

Kritikų vidurkis: 34/100

IMDb: 4.8

Jūsų Maištinga Siela