Ką atsakyti homofobui, kai šis vėl kalba apie šeimos apsaugą nuo LGBTQ, jų ėjimą prieš gamtą, ideologijos brukimą ir tiesiog... heitina?

 

Sveiki,

 

Iš esmės niekas nepadės, jeigu homofobo artimoje aplinkoje nebus pačių homoseksualų, o geriausiai tokius pamoko jų pačių vaikai homoseksualai, tad jie atmeta bet kokius paistalus apie tai, kad REIKIA IŠSIUGDYTI ATŽALAS HETEROSEKSUALIUS. Jie tiesiog nepajėgūs priimti to, kad patys susimovė.

 

Kita vertus, homofobai labai jautrūs dėl savo šeimos, jie 100 proc. įsitikinę, kad LGBTQ žmonės nori kažko iš jų šeimos. Užuot bendravę su savo šeima ir vaikais, stiprinę tarpusavio ryšius, homofobai rėks, kad gėjai ir lesbietės kėsinasi į šeimas. Ką patys padarė dėl savo šeimos, nežinia, bet ir jie tikriausiai patys nežino.

 

O iš tikrųjų lietuviams homofobams yra atsibodęs liberalizmas ir tolerancija, jie tiesiog ištroško diktatūros, ir ne bet kokios, o tos rusiškos su Putino kvapeliu, kuri paliudytų tik jų pačių tariamą dominuojančią „tiesą“ apie žmonių seksualinę įvairovę, t. y., kad visi iškrypę, o jie tai labai puikūs ir „normalūs“. Tokiems, kurie dažnai kaip liaudies dainą užtraukia apie brukamą lyčių ir seksualinės orientacijos įvairovės propagandą, reikia rodyti du pirštus: 1) vidurinį (Fuck You!); 2) smiliumi į Baltarusiją ir Rusiją, jeigu vakarų tolerancija ir liberalizmas smarkiai išsekino jautrias homofobų širdeles.

 

Maištinga Siela

Dienos citata: Marija Teresė imperatorė apie kitų neapykantą ir paniekinimą, galią ir šlovę

 

Sveiki,

 

„Geriau visą gyvenimą būti nekenčiamai, nei vienai dienai pasijusti paniekintai.“ Marija Teresė

 

Marija Teresė (1717–1780) buvo viena įtakingiausių ir galingiausių XVIII a. Europos valstybių monarchių, vienintelė Habsburgų dinastijos moteris, valdžiusi Austrijos, Vengrijos ir Bohemijos karalystes. Nors ji niekada nebuvo oficialiai karūnuota Šventosios Romos imperatore, ji neoficialiai vadinosi imperatore, nes jos vyras Pranciškus Steponas Lotaringietis buvo išrinktas imperatoriumi. Ji įrodė, kad gali sėkmingai vadovauti didžiulei ir sudėtingai imperijai, o jos asmenybė ir valdymas paliko gilų pėdsaką Europos istorijoje.

 

Marija Teresė gimė 1717 m. gegužės 13 d. Vienoje, Austrijos erchercogo Karolio VI šeimoje. Po tėvo mirties 1740 m. ji perėmė Habsburgų dinastijos valdymą. Nors tėvas stengėsi užtikrinti jos paveldėjimo teisę vadinamąja Pragmatine sankcija, daugelis Europos valstybių, ypač Prūsija ir Bavarija, atmetė šį susitarimą. Tai paskatino Austrijos įpėdinystės karą, per kurį Marija Teresė parodė išskirtinį ryžtą ir politinį talentą. Nors Prūsijos karalius Frydrichas II užėmė Sileziją, ji sugebėjo sėkmingai apginti kitas savo valdas.

 

Kaip asmenybė, Marija Teresė buvo itin gili ir emocinga moteris. Ji pasižymėjo stipria valia, ryžtingumu ir giliu pamaldumu. Jos gyvenimas buvo persmelktas pareigos jausmo, tačiau ji taip pat buvo aistringa ir ištikima žmona bei atsidavusi motina. Su savo mylimu vyru Pranciškumi Steponu Lotaringiečiu ji susilaukė net šešiolikos vaikų (ne visi sulaukė pilnametystės), kuriuos vėliau sėkmingai ištekino ar apvesdino su kitų Europos monarchijų atstovais, taip sustiprindama Habsburgų politinę įtaką. Ji taip pat buvo ir Marijos Antuanetės, Prancūzijos karalienės, motina.

 

Marijos Teresės valdymas buvo žymimas nuosekliomis reformomis, kurios modernizavo imperiją. Ji centralizavo administraciją, reorganizavo mokesčių sistemą, įvedė privalomą pradinį mokslą ir įkūrė medicinos fakultetą Vienos universitete. Šios reformos sustiprino valstybę ir padidino jos efektyvumą. Jos pomėgiai atspindėjo renesanso epochos dvasią – ji rėmė meną, ypač baroko architektūrą, o jos mecenatystė praturtino Vieną ir kitus miestus.

 

Nepaisant savo didelės galios, Marija Teresė buvo itin jautri. Po mylimo vyro mirties 1765 m., ji paniro į gilų sielvartą ir iki pat gyvenimo pabaigos dėvėjo gedulo drabužius. Nors netekusi sutuoktinio, ji ir toliau tvirtai laikė valdžią savo rankose, tačiau pradėjo daugiau galių suteikti savo sūnui ir bendravaldžiui Juozapui II.

 

Marija Teresė mirė 1780 m. lapkričio 29 d. Vienoje nuo plaučių uždegimo. Jos mirtis užbaigė ne tik ilgą ir sėkmingą valdymą, bet ir žymėjo Habsburgų imperijos istorijos lūžį. Jos asmenybė ir valdymas iki šiol vertinami kaip vieni sėkmingiausių XVIII a. istorijoje, o jos atsidavimas pareigai ir šeimai tapo pavyzdžiu ateities kartoms. Ji buvo valdovė, kuri sugebėjo suderinti motinišką meilę su geležine valia ir politine išmintimi.

 

Maištinga Siela

Šios dienos citata: Leonidas Donskis apie heiterius, neapykantos kurstytojus ir niekintojus - kodėl jie taip daro?

 

Sveiki,

 

„Mes“ ir „jie“ dažniausiai tėra fikcijos, naudingos tuo, kad patiriame momentinį solidarumą su kitais tada, kai mūsų individuali sąžinė yra nešvari ir nepajėgia stoti prieš melą. Tais momentais mus ir gelbsti kolektyvinis dalijimasis anonimine ir iš esmės fiktyvia atsakomybe.“ Leonidas Donskis

 

Beskaitydamas Leonido Donskio vėlyvąją publicistiką esu labai ramus. Tai išmintingi tekstai. Jau nežinau, kiek įvairiausių citatų prisirankiojau ir kiek čia aš jomis dalysiuosi, nes vis tiek visko neperteiksiu – reikia patiems perskaityti „Leonidas Donskis: man skauda“ (Tyto alba, 2022). Visgi labiausiai mane knygoje žavi, kaip L. Donskis suvokia visuotinius Lietuvoje procesus, kurie per karantiną ir po jo, jau autoriui nebesant gyvam, vis smarkiau pasireiškė, ypač internetiniai heiteriai, kitų niekintojai, kurie solidarizuojasi į atskiras grupes ir varo, varo, varo... Net tikriausiai nelabai suvokdami kodėl, bet jausdami kažin kokį teisuolišką pasitenkinimą. Citatoje Donskis įvardija, kodėl taip yra. Nes daugelis iš jų per menki būti savimi, mums reikia paliudijimo ir užnugario, perlipti per kitų galvas ir įsmeigti vėliavą į tariamą Everestą, kad pamintume savo menkumą ir pažeidžiamumą.

 

Maištinga Siela

Šios dienos citata: Wisława Szymborska, lenkų poetė, apie pyktį ir neapykantą

 

Sveiki,

Šįkart beskaitydamas Tomo Venclovos verstus lenkų poetės, nobelistės Wisławos Szymborska (1923-2012) eilėraščių rinktinę „33 eilėraščiai“, įsiminė ten užfiksuota citata, kaip autorė svarsto apie neapykantos vadinamąjį geną, kuris liudija rašytoją mąstančią kaip apie šio reiškinio paveldimumą tikriausiai kultūriniais kodais. Vis nepaliauju galvoti tarp eilučių suskambusia prasme: o kiek neapykanta iš tikrųjų pasitarnavo kaip tarnaitė istorijoje? Jeigu ne ji, gal manęs ir tavęs, skaitytojau, čia nebūtų?

Jūsų Maištinga Siela

Ko negalima vaikams ir kvailiams daryti internete? Klaipėdietė Kristina Kripa jau žino šį atsakymą (N-18)

 Sveiki,

Aš vėl su savo pamokslais. Bet gal ne tiek Jums, kiek sau pačiam, bet jeigu esate išmintingi, galite ir jūs pasimokyti. Šiaip įrašo šio nebūčiau daręs, bet peržiūrėjau puikų politikės Aušros Maldeikienės įrašą, kuriame ji didžiuojasi ir džiaugėsi, jog jai kažkada teko galimybė studijuoti Maskvos universitete, kuriame mokėsi didžiausi Sovietų Sąjungos protai. Maldeikienė aiškiai įraše papasakojo ir išdėstė argumentus, kodėl tas universitetas buvo geras, bet tą pačią dieną jos profilyje randu jaunos merginos iš Klaipėdos, kuri facebooke pasivadinusi Justina Kripa (tikriausiai pavardės trumpinys), kuri baigė Klaipėdos Hermano Zudermano gimnaziją, vėliau ir, kaip nurodyta profilyje, mokėsi Klaipėdos socialinių mokslų kolegijoje. Nežinau, ko moko socialiniuose moksluose ir ar mergina juos baigė, tačiau jos žinutė Aušrai Maldeikienei daugiau nei aiški.

Vis nesuprantu tų kvailių, kurie rašinėja protingiems politikams štai tokias pilnas keiksmų, beraštybės pertekliumi pradvisusius įrašus. Jie ką, argi nemato, kad visa tai plačiai viešinama ir skelbiama, kad tie įrašai kaip blogas tvaikas vilksis į tavo būsimą darbą (socialinį?!), juos skaitys tavo pirmasis, antrasis ir visi vyrai, kuriuos turėsi, ir tavo vaikai, o tu, vištele, net nesuvoki, kad viskas sugrįžta atgal vienu google paspaudimu. Visgi, vaikučiai ir brangūs skaitytojai, nedarykime internete tokių šposų, dėl kurių tenka vėliau gailėtis.

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos citata: Almantas Samalavičius apie diletentų epochą ir viešą neapykantos normą

Sveiki,

 

Gal kiek pavėluotai, o gal kai kam pačiu metu pasirodė Kultūros baruose (Nr. 9, 2021) publikuotas Almanto Samalavičiaus straipsnis Užsitęsusi diletantų epocha, kurioje iš esmės teigiama, jog neturime etiškos ir profesionalios politikos bei žiniasklaidos. Po rugpjūčio sąmyšio prie Seimo internete sprogo ištisas pasmerkimo antikultūros burbulas, kurio kritikuoti buvo negalima, nes tai reikštų, jog tu maršistas ar dar kažkoks nesveikas antivakseris. Influenceriai, politikai, TV žinių portalai – visi, kas tik netingėjo, turėjo savo poziciją ir žodžių, kaip sako vertalas iš slavų, į vatą nevyniojo. Normalu tapo ne būriuotis ir protestuoti, normalu tapo tiesiog... nekęsti nepaklusnių, klausimus ir abejones rodančius žmones, kurie galbūt ir ne tokie apsikarstę diplomais ir ne stirtas knygų perskaitę, tačiau vis tiek turintys, mano suvokimu, teisę abejoti.

 

Čia prisiminiau tuos religinius fanatikus, kurie dar Kristaus laikais griežė dantį ant abejojančių ir keliančių tam tikrus klausimus. Visi jie buvo pasmerkti. Ką sako A. Samalavičiaus straipsnis? Jis bando surasti ryšius tarp valdžios ir žiniasklaidos palaikymo, kurie tais pačiais terminais ir vienu smuikeliu juk griežė visą tą pasiskiepyti skatinančių ir žeminančių etikečių klijavimo olimpiadą, kurioje kiekvienas abejojantis yra kvailys, nupirktas Rusijos valdžios arba tiesiog konspiracijų teorijų auka. Žodžiu, pavojus, kaip visada išorėje, bet ne valdžioje ir ne pas inteligentus ir intelektualus, kurie drąsiai žemino, ciniškai postringavo ir visaip kitaip rodė savo išverstą teisuolišką kailį. Nesakau, kad visi tokie, tačiau būtent šis straipsnis, jau atvėsus rugpjūčio karščiui, leidžia permąstyti mūsų visuomenės procesus, ten vykstančias ideologines sąveikas ir taip dažnai per teisuolišką lęšį nebematomas priskretusias savo pačių panages.

 

Jūsų Maištinga Siela