Kaimietis mieste arba kaimo ir miesto panašumai bei skirtumai

Sveiki mielieji, šiandien noriu pakalbėti apie kaimo ir miesto skirtumus ir panašumus. Esu pastebėjęs, kad pasakymas „kaimietė“ yra kažkas tokio negero. Kadangi aš beveik visą savo gyvenimą augau ir gyvenau kaime, todėl man tai skamba kaip įžeidimas. Kaimo kultūra ir miesto kultūra paskutiniuoju metu vis labiau tapatinasi ir vienodėja. Bet visgi vis dar išlieka toks kultas, kad neva miestas yra aukščiau nei kaimas, giliai panagrinėjus nė velnio taip neatrodo. Nes mūsų istorija visa prasideda nuo vienkiemių ir kaimų, juk anksčiau didžioji dalis žmonių ir gyveno kaimuose! Todėl miestiečiams riesti nosies nereikėtų, juolab, kad visa ko pagrindas ir yra kaimas. Gerai pagalvojus juk miestas nė vienos dienos neatsilaikytų be kaimo teikiamų gėrybių: bulvių, pieno, mėsos. Beveik visi maisto priduktai ir atkeliauna iš kaimo, net ir ta pati perkama duona kažkada augo „kaimiečių“ laukuose ir dabar jūs ją dedate į burną. Be to kaimo gyvenimas yra kitoks. Ir ne visada toks pilkas ir nykus, kaip nupasakoja dauguma žmonių. Taip beveik kiekviename kaime yra prasigėrusių žmonių bandos, bet ką padarysi. Bet noriu atkreipti dėmesį, kad kaimo gyventojai yra kitokie. Man patinka jų viena labai gera savybė – jie niekur neskubu. Atsikelia su saule, eina gulti su saule. Dienos eigoje lieka tik ūkio darbai, o visa kita tik laisvas laikas, na jei neturi dvidešimt vaikų ir nereikia per dienas kuistis prie puodų. Miesto žmonės užuodę šūdo kvapą aukštai riečia nosį. Man tai labai juokinga, nes jie tikriausiai nėra įkritę į mėšlyną ir nėra gerai pasiniugdę. Aš pats kaime vengdavau ūkinių darbų, nebuvau labai juos pajėgus dirbti, bet bulviakasiai, medžių vežimai, grūdų sėmimai būdavo neatsiejami sezoniniai darbai. Miesto mokyklinukai juokiasi, jiems nesuprantamas dalykas, kaip mes mokykloje galėdavo nešti medžius. Iš tikrųjų mūsų mokykla įkinkydavo lengviausią ir gausiausią mokyklos darbo jėgą – mokinius. Na suprantu, talkos ir aplinkos tvarkymo dienos yra būtinos dar nuo Stalino Marino laikų. Galbūt keistai skamba, bet miesto kultūra, kuri šiepiasi išdidžiai nuo galimybių gausos: teatrų, kavinių, prekybs centrų, koncertų, kino teatrų iš tikrųjų stovi ant paties karvašūdžio – kaimo ir liaudiškai tariant ėda tame pačiame mėšle išaugintą bulvę. Kai pamatau miestė išlepintus vaikus, o dabar vaikų lepinimas yra nesvietiško masto, jie gauna ko tik nori ir ko tik užsigeidžia. Na, gal ir gerai, sakysime, artėjame prie vakarų, bet pagalvokime kokie tada vaikai užauga. Turčių vaikai būna ypač žiaurūs, išpuikę ir išlepę, net patys tėvai jų nebesuvaiko, bet vien dėl to, kad patys taip leido. Kaimo žmogėlis, kad ir koks jis pijokėlis bebūtų, jis nuoširdus, paprastas ir pasiruošęs padėti sugrėbti šieną, tik pastatyk „plėškikę“ ant stalo. Aš čia per daug ginu kaimišką kultūrą, bet galiu pasakyti, kad ir mieste yra pilna gerų, nuoširdžių žmonių, su kuriais man asmeniškai įdomu bendrauti. Iš tikrųjų mieste išsiugdo sudėtingesnės ir charizmatiškesnės asmenybės, nes aplinkui gausu visko, o kaimo minimalizmas leidžia žmogui suvokti visai kitokias vertybes, bet neretai stokoja meniškumo ir švelnumo, todėl kaimiškasis žmogelis būna šiurkštesnis, atgrubnagis, nes nesupranta daugumos dalykų. Ne, ne tai kad nesupranta, bet pas jį nėra išugdyta tų „mėščioniškųjų“ receptorių. Nors turiu pripažinti, kad tai labiau tinka senesnejai kartai. Dabartinis kaimo jaunimas turi didesnes galimybes: internetai, išvažiavimai į užsienius ir t.t. Todėl naujojo kaimo įvaizdis sparčiai gretinasi prie miesto kartu nyksta ir mūsų agrarinė kultūra. Labiau kuriasi specialios firmos, kurios gamina visą reikiamą produkciją, o kaimiečiai ir smukieji ūkininkėliai eis vaikyti šunų į pamiškes. Kas man buvo sunkiausia adaptuojantis atvažiavus gyventi į Vilnių? Galiu drąsiai pasakyti, kaktomušomis susidūriau su laiku. Miesto laikas kažkoks kitoks, jis per greitas. Jeigu tu nori nusigauti į kitą Vilniaus vietą, tau prireiks nemažai laiko, kamščiai ir kiti „biesai“. Iš pradžių paskirtus susitikimus tekdavo atidėti, nes nemokėdavau tinkamai paskaičiuoti laiko ir atstumo. Žmonės čia intensyviai įkinkyti į savo terpę ir kaip rugių daigeliai siekia dar didesnių aukštumų, kitaip sakant, kad būtų dar labiau įkinkomi į atsakomybės pančius. Nors jau yra tokių ponulių, kurie jau nieko nebedirba, nes viską už jį jau dirba kiti, belieka tik keliauti po pasaulį ir mėgautis kelionių eliksyrais. Kas be kot tenka priprasti ir prie kitos tarmės, nori nenori pradedi atsisakyti žemaitybiškų kanonų ir pereiti prie „normalios“ kalbėsenos. Iš pradžių tai trigdo, pinasi liežuvis ir pats jautiesi kvailai taip kalbėdamas, bet čia susiduri kaktomušom su rusais, lenkais, kurie taip pat netobulai šneka lietuviškai ir pasijunti geriau. Ir akcentai duoda savotiško egzotiškumo, kas kad iš žemaitiško kaimo. Aišku jau pripratau prie tokių gėrybių kaip šiltas vanduo, nebereikia kaisti katilų ir šildytis, kad galėtum galvą išsiplauti, o apie lauko išvietę jau nebekalbu, dabar reikalus atlieku baltame puode, kurį visi išdidžiai čia vadina „unitazu“. Daug mieste patogumų. Iš tikrųjų to ir siekiau, kad galėčiau išsilieti į tą kultūrinę ir meninę tėkmę ir save atitinkamai realizuoti. Iš tikrųjų pajutęs miesto privalumus nebenoriu grįžti į kaimą. Manau, ir dauguma nebenori. Aišku, pasiilgstu gamtos, pievų, medžių savų vietelių, bet miesto ritmas tave pakeičia savaip. Bet iš kur beeičiau, ką bedaryčiau mėgstu patvirtinti, kad esu iš kaimo. Ir iki šiol pažinęs kaimišką kultūrą galiu drąsiai pasakyti, kad ji tikrai nėra kažkuo prastesnė, blogesnė už miesto, todėl miestiečiai, nerieskite nosių ir nežiūrėkite į kaimiečius iš aukšto, tą patį taikau ir patiems kaimiečiams.

Jūsų Maištinga Siela

Mano naujasis paveiklas "Susidvejinusi Madam Butterfly"

Sveiki mielieji, taigi, neseniai pabaigiau rašyti savo trečiąją knygą, net akys paskaudo, nes pastaruoju metu ją redaguoju, skaitau ir bandau suprasti klaidas. Na, o po to ją duosiu savo geriausių draugų teismui, kurie perskaitys ir pasakys savo nuomonę. Galiausiai padėsiu į stalčių ir imsiuosi ketvirtosios, rimtos, storos knygos apie reinkarnaciją. Taigi, jau laukiu nesulaukiu, kada galėsiu suleisti dantis į sultingą tekstą, nes ketvirtosios knygos turiu parašęs apie šimtą puslapių, pavasarį buvo kilęs didžiulis įkvėpimas. Tai dabar reikės tęsti ir užbaigti. Iš tikrųjų per vasarą rašant tarpinį kūrinį kilo labai daug minčių ir bandysiu kaip nors jas realizuoti tekste. Šiuo metu bandau susitelkti ne tiek į gausumą ar produktyvumą, kiek į kokybę. Tikiuosi, kad lituanistikos studijos nuo rugsėjo man tik padės siekti kuo geresnės kokybės ir dar labiau išjausti, suprasti, suvokti ir pertransformuoti save literatūros plotmėje. Nagaliu atsisakyti dar vienos savo aistros – tapymo. Visą vasarą, kol pas mane vyko remontai taip ir knietėjo išbandyti savo jėgas ant tikros drobės! Visą vasara tyliai inkščiau kaip šunytis, kol galiausiai atsirado sąlygos ir nubėgau tekinomis nusipirkti drobės. Įdedu naujausio darbo nuotrauką, kuris papuoš mano jaukų kambariuką. Tikiuosi, kad netolimoje ateityje, kai pagerės finansinė situacija, galėsiu nutapyti daugiau darbelių. Mėgstu siurelistinius tapymus, tikrovės, o gal mano vidinio pasaulio iškreiptą, pertransformuotą tikrovės kratinį, todėl mano paveikslai gaunasi tokie netikroviški, nenaturaliai ryškūs, bet toks matyt jau esu. Net mintyse su savimi juokavau, kad šį paveikslą reikės pavadinti „Susidvejinusia Madam Butterfly“. Juokauju. Kai kam tai gražu ir patinka, kai kam tai gali pasirodyti infantiliška ir demoniška, bet tokia ta jau mano kūryba.

Jūsų Maištinga Siela

Kodėl pavojinga ir nedovanotina skaityti knygą nuo galo?

Sveiki mielieji, pastebėjau tokią keistą tendenciją susidūręs su įvairaus plauko skaitytojais, kad visi turi savo skaitymo stilių. Vieni knygą skaito pasiėmę į rankas nuosekliai, kiti pavarto, paskaitinėja iš vidurio, iš galo ir tada nusprendžia, skaityti ar ne, o dar kiti paskaitę knygos galą pradeda skaityti pradžią. Manau, kad tai – baisi liga. Tada klausiu savęs, kam tada sukurtos tos recenzijos ir anotacijos, jeigu žmogų jos vis vien neįtikina, kad knyga yra gera? Dabar skaitydamas knygą, niekada neskaitau jos nuo galo, tai ne tik, kad žalinga, bet ir pavojinga susigadinti visą istoriją ir malonumo receptorius. Juk kur kas didesnis malonumas yra išgyventi visą istoriją, nežinant, kas laukia kitame puslapyje. Man kaip pačiam rašančiam – labai skvarbu, kad žmogus skaitytų kūrinį nuosekliai ir suvoktų visą jos kelionės receptą ir skonį. O knygos pabaigoje neretai būna pateikiama steigmenų, apie kurias nevalia žinoti iš anksto. Nesuprantu, kaip galima po to skaityti knygą, kai žinai jos pabaigą, tai mažų mažiausiai niekšiška. Tai yra mano nuomonė, jūsų gal - kitokia, juk kiekvienas žmogus galiausiai renkasi kaip jam geriausia skaityti ir gilintis į tekstą, siužetą, istoriją. Todėl visus noriu paraginti, neskaitykite knygų nuo pabaigos, taip žeidžiate autorių, bent mane tai tikrai žeistų. Galiausia į knygą nereikia žiūrėti ne kaip į popieriaus krūvą primargintą virvelinių tekstų virtinę. Knyga yra kūrinys, nuo pradžios iki pat pabaigos, todėl labai svarbu, kad knygą skaitytumeme tinkamai ir išjaustume žodžius popieriuje. Viskas yra kitaip, jei knyga yra peršama per prievartą, kai spaudžia laikas ir reikia atsiskaityti, tada griebiame koncpektus, knygos sutrumpinimo variantus ir t.t. Viskas tada suprantama, bet jei knyga yra skirta maloniam grožinės literatūros skaitymui, tadėl norėtųsi, kad ją tinkamai ir gerbtų. Kažkada žiūrėjau filmą apie rašytoją Renatą Šerelytę ir ji pareiškė, kas nori, tas gali su ja ginčytis, bet ji teigė ir teigs, kad tobuliausias žmonijos išradimas – raštas ir knyga. Realiai pagalvojus taip ir yra. Knyga tiek vertė mus mąstyti ir tobulėti, kad jaučiu dabar nebūtų nei tų kompiuterių, nei kitų mums įprastų technologijų, o jau nebekalbu apie mokyklas ir išsilavinimą. Taigi, mielieji, žiūrėkite, ką imate į rankas, o jei jau imate, tada imkitės atsakomybės ir deramai vertinkite kūrinį.

Jūsų Maištinga Siela

Madonna ką tik pabuvojo Estijoje

Kol Lietuvoje krizė ir kaip įmanydami į savo kuklias arenas kviečiame pasaulinio lygio žvaigždes, Estijoje apsilankė Madonna. Antradienį Taline įvyko popžvaigždės Madonnos koncertas, susilaukęs stulbinančios sėkmės, rašo DELFI.ee. Tai vienas jos pasaulinio koncertinio turo „Sticky&Sweet“, prasidėjusio liepos 4 d. Londone, koncertų. Madonna atliko ir naujus, ir senus kūrinius, o vieną dainą netgi skyrė Michaelui Jacksonui. Ją atliekant buvo pademonstruota garsioji „mėnulio eisena“. Žvaigždę apšildė garsus didžėjus Paulas Oakenfoldas. Privatus Madonnos lėktuvas Taline nusileido 15:15 val. Žvaigždė, lydima asmens sargybinių, įlipo į „Cadillac Escalade“ automobilį ir nuvyko į Dainų slėnį, kur įvyko repeticija. Apie 21:25 val. dainininkė pasirodė scenoje ir 80-ies tūkst. žiūrovų minios paklausė: „Estonia, are you ready?“ (Estija, ar tu pasirengusi? - liet.) Stulbinantį dviejų valandų šou, kuris jau įtrauktas į Guinneso rekordų knygą kaip pelningiausias turas, dainininkė baigė daina, skirta Michaelui Jacksonui. Po koncerto, kuris baigėsi 23:15 val., Madonna išvyko į Suomiją. Man pačiam labai smalsu, kur vyko tas koncertas, jei Taline galėjo sutilpti net 80 tūkstančių žmonių! Tokią sceną teturi Rusijos eurovizinė estrada, matyt, estai pasistengė kaip reikiant, kad papopintų savo dievaitę Madonna. Na galime dairytis į juos pavydžiai ir kandžiai, arba tiesiog pasidžiaugti eiline kaimynų sėkme.


M.S.

Asmenybės: Natalia Oreiro

Sveiki, mielieji,nors iš serialo laikų jau kaip ir išaugau ir televizorių dabar retai bežiūriu, noriu visgi pakalbėti apie Natalia Oreiro, kuri mane kažkada buvo sužavėjusi kaip asmenybė. Būtent, ji man išliko ne kaip muilų operų žvaigždė, bet kaip patrakusi maištinga ir pašėlusi asmenybė. Tokia ji buvo ir savo serialuose, nenuostabu, juk ji pati tokia ir gyvenime, na, bent jau panaši iš dalies. Daug apie ją nepasakosiu, nes daug ir nežinau, tisiog sėdėjau ir pradėjau klausytis jos dainų, sakau imsiu ir trumpai apie ją aprašysiu. Natalia Oreiro, maištingoji urugvajietė nuo mažens buvo užsispyrusi ir neklaužada. Mokykloje jai ne kaip sekdavosi, kaip beje daugumai maištingų asmenybių, nuo dvylikos pradėjo dirbti modeliu. Jos graži išvaizda ir aukštas ūgis atitiko modelio kanonus, todėl Natalija ėmėsi modelio darbo, dažnai važiuodavo į užsienius ir filmuodavosi visokioms reklamoms. Aišku, tėvai nelabai iš džiaugsmo šokinėjo, todėl Natalijai neretai tekdavo meluoti, kad ji išeina pas draugę pernakvoti kitoje gatvės pusėje, o iš tikrųjų sėsdavo į lėktuvą ir išvarydavo į užsienį filmuotis. Iš Urugvajaus į Argentiną ji atvyko gyventi vos sulaukusi 17, savarankiškai. Nuo pat mažens norėjo būti dėmesio centre ir filmuotis serialuose. Iš pradžių čia ji gavo nedidukus vaidmenis, kol galiausiai 1999m gavo pagrindinį vaidmenį „Laukinis angelas“, kuriame nuvilnijo per visą pasaulį kaip gera aktorė. Apie jos vaidmenis nekalbėsiu, kalbėsiu kas mane žavi. O žavi Natalijos energingumas, paprastumas ir beprotiškumas. Išvažiuoti į svetimą šalį septyniolikos be jokios paramos! Nuostabu! Be to ji dar išleido ir tris CD su skirtingais stiliais ir balsų tembrais. Drąsiai pati keičia savo stilių. Jei reikia nusikerpa plaukus iki pat šaknų, jei reikia persidažo juos mėlynai, tokia patrakėlė, bet nuoširdi. 2001 metai ištekėjo už tokio mano akimis baisaus diedo slapta nuo visų kažkokiam ežero vidury. O vietoj žiedo ji pasidarė tatiuruotę! Ši beprotė net buvo pasirašiusi kontrakta su Rusijos televizija ir vienais metai filmavosi rusiškame seriale nemokėdama jų kalbos, bet tai jos neigąsdino. Nuo kekšiško įvaizdžio, šiandien Oreiro priėjo prie vienos elegantiškiausios ponios Argentinoje ir nori tapti įtakingiausia moterimi visoje šalyje. Ir jai sėkmingai sekasi. Dabar Oreiro kuria savo drabužius ir yra atidariusi savo parduotuvių tinklą „Los Oreiro“ ir pastaruoju metu daug filmuojasi nebe serialuose, o rimtuose kino filmuose. Vienas geriausių jos darbų „Kleopatra“ 2003. Kas mėgsta svajingą ir meninį ispaniško stiliaus filmus, tikrai patiks, o gal jau ir spėjote pamatyti. Šiais metais ji pasirodė dar keliuose filmuose. O kur dar labdaringi renginiai, televizijos laidų vedimas, fotomodelio darbas, reklamų filmavimasis.... Dieve, šita moteris hiperaktyvi ir ji net neketina mažinti tempo! O savo charakterį ji apibūdina trumpai „uraganas“. Pridedu video klipuką ir vieną mėgstamiausių jos dainos žodžius lietuviškai. Išties, labai graži, gili, prasminga ir jaudinanti daina.

LAISVĖS SPARNAI

Vaikai auga

priešiškame pasaulyje,

Kur neegzistuoja nei teisingumas nei tiesa.

Ir kaip skaudu,

tiek liūdesio jų šypsenose.

Taip sunku pripažinti realybę

Ten kur alkis

jau yra įprotis

bet kurio miesto pakraščiuose.

Ką nematot, ką negirdit,

ką nejaučiat?

Ką daugiau daryti,

jei jie visada buvo ten?

Ką nematot, kad yra vaikai,

jie negali laukti.

Padėkime, kad pradėtų skirsti.

Savo sparnuose neša mūsų laisvę.

Jie žingsniuoja basi

link nežinomybės

savo liūdnos tikrovės keliu.

Jei tik aš galėčiau

duoti jiems daugiau nei vieną monetą,

bet vieno duonos gabalėlio nepakanka.

Ir eina prarasdami, kenčiantys,

Auga kartono ir vienatvės lopšiuose.

(vaikų choras)

Ką nematot, ką negirdit,

ką nejaučiat?

Ką daugiau daryti, jei jie visada buvo čia?

Ka nematot, esame vaikai, negalim laukti.

Padėk mums, kad pradėtume skraidyti.

Savo rankose neši mūsų laisvę.

Kiti Jos klipai:

Maištinga Siela.

Muzika: Nauji Shakiros ir Britney klipai.

Sveiki, mielieji, šiandien noriu jus pristatyti du naujus klipus ir dainas, kurios jau pasaulyje sisilaukė "hitų" etiketės. Pirmasis klipas - Britney Spears "Kill The Lights", manau, tikrai neblogas. Nesu tas žmogus, kuris pasiduoda amerikietiškų "pop žvaigždžių" psichozės madoms, bet pasidomėti visada pasidomiu. Taigi, šis Britney klipas tikrai daug geresnis, nei paskutinysis "Radar", kuris man pasirodė blankus ir nuobodokas. Na, o kam aš čia tauškiu, geriau patys pasižiūrėkite:

Kita daina, kuri mane nustebino, "She wolf" - Shakira. Mano manymu, šiai dainininkei naujasis vilkės įvaizdis tikrai tinka. Regis ir įvaizdį bando susigrąžintį, tokį, koks jis buvo 2001-2003 metais. Ilgaplaukė blondinė. Daina tokia originali, įdomi ir šiaip įdomiai skambanti. Pasižiūrėkite:

M.S.

Asmenybės: Petras Gražulis. Ar tikrai jis vygdo paties Dievo misiją?

Sveiki, mielieji, kartais nori nenori tenka pakalbėti ir apie nemėgstamus žmonės. Neretai susiginčyti, diskutuoti ir neprieiti jokių išvadų. Kas vienam atrodo teisinga, kitam gali atrodyti gryniausias absurdas. Pastaruoju metu ne tik Lietuvoje, bet ir per visą pasaulį nuvilnijo Petro Gražulio vardas. Kiek teko matyti jį televizijos leidose, jis ne tik, kad gūžiasi, bet ir didžiuojasi išgarsėjęs ir susilaukęs pasaulinio masto dėmesio, bet kad visas pasaulis į jį žiūri kaip į klouną, jam tikrai nerūpi. Na taip, juk tokiems žmonėms, bet koks dėmesys yra neatsietinas pripažinimas, o ar jis neigiamas ar teigiamas, pačiam nerūpi. Petras Gražulis, pažiūrėkite gerai į šias nuotraukas ir paklauskite savęs, kokias nuotaikas ir jausmus jis jums sukelia?

Čia Petriukas šviesus ir gražus kaip švytintis apaštalas, net neatspėsite, kokios kerštingos mintys ir planai sukasi jo demoniškoje galvoje. Net skaisčios kaip nekaltos mergytės akys, negali suabejoti paties Dievo siųsta dovana - teisti ir skirstyti kas teisinga, o kas neteisinga. Apačioje šiek tiek mano pakoreuota nuotrauka ir, mano manymu, atspindintis tikrasis Gražulio veidas. Aplodismentų ir gėlių už kūrybą nereikia, dėkui :)

Taigi, mielieji, šis ponas - užkietėjęs homofobas. O kas juokingiausia, jis iki šiol tai puikiai vygdo savo sumanymus, kad net pats šventai įtikėjo savo šventumu ir skaistumu. Šis žmogus persisunkęs perdėtų krikščioniškųjų tiesų ėmė kone vygdyti Dievo sumanymus. Vienoje televizijos laidoje "Teisė žienoti" Petriukas taip aiškiai puolė homoseksualus, kas antrame sakinyje vartodamas Dievo ir krikščionybės terminus. Jo sukurtas įstatymas, kuris neva apsaugo vaikus nuo homoseksualizmo, buvo priimtas viso seimo ir pasirašytas Dalios Grybauskaitės, kuri jau nieko nebegalėjo padaryti, nes kartą Adamkus jau buvo vetavęs šį įstatymą. Petras iki apsiputojimo smerkė, niekino tiesioginėje eteryje homoseksualizmus vadindamas juos: "veisle", "iškrypėliais" ir panašiai. Ir tai kalba pats tikrasis krikščioniškas balsas! Nors ir mulkiui aišku, kad jis anoks katalikas, religija staiga Petrui tampa geras skydas norint susidoroti su homoseksualais, nes pats neretai patekdavo į www.gayline.lt pupulių rinkimus ir negi buvo laimėjęs geriausio pupulio titulą už savo antihomoseksualinę veiklą!

Kadangi mano saitas pasisako už lygybę, už teisę į savo prigimtį ir būvį savimi pačiu, todėl negaliu nepapeikti Petro Gražulio, kuris seime spjaudosi kaip kobra keiksmažodžiais ir niekas už tai jo nebaudžia, bet vos tik Adamkų pavadino švelniai tariant "negražiai" iškart visi sukluso ir net parašė Gražuliui ryškų papeikimą, kad kitą kartą savo "hitlerinėse" kalbose ko nors daugiau neįžeistų, na, iš skyrus homoseksualų, jie juk ir taip įžeidinėjami. Man juokingiausia buvo, kai seimūnė Marija Povilionienė pasakė repliką, kad taip homoseksualų negalima įžeidinėti, o Petriukas apsiputojęs ėmė aiškinti, kad tai jie jau jį patį gali įžeidinėti vadindami jį - homofobu. Petrui net šis žodis skamba kaip įžeidinėjimas, bet ši sąvoka tikrai nėra įžeidimas, tai sąvoka, kuri apibūdina žmogų, kuris neapkenčia homoseksualų ir bijo pripažinti ligybę. Negana to, kad Petras laidoje patyrė graudų pralaimėjimą, įstatymas jau įsigalios, aišku, prezidentė, jau ruoškia visokias pataisas, todėl homoseksualai, simpsaunai ir viskas, kas susiję su fantastika bus išgelbėta nuo Gražulio "misijos". Man juokingiausia yra tai, kad Gražulis parengė šį įstatymą ir visas seimas kaip avinų banda, kone nubalsavo lygiosiomis, kad reikia gelbėti vaikus pasmerkiant kitą visuomenės dalį. Įstatymas skamba kilniai, todėl pasirašome, o jei dar Petras prie tribūnos užgiedos kaip gaidys iš vis visi suklusę kaip apaštalai aplink pranašą ims ir krauju pasirašys šį įstatymą. Bet tai dar ne viskas. Petras taip nekenčia homoseksualų, kad jis jau prieš tai ilgus metus kūrė ir kišosi į seimo "įstatymyno kūrimo procesą" ir kaip įmanydamas stengėsi, kad visi įstatymai būtų ne homoseksualų naudai. Vakaruose tai jau kuo seniausiai priimta kaip norma ir laisvė būti savimi, net Estija jau greitai spręs, ar jų šalyje homoseksualūs asmenys galės susirašyti metrikacijos biure ir dalytis turtu kaip normali šeima. O štai mūsų Lietuvėlė, su etikėte - Marijos žemelė, tegali tik graudžiai verkti perimdama sovietinių laikų ideologiją, cenzūrą ir laisvės ribojimą. Ir bravo, visos šios juokingai graudžios sumaišties epicentre randame - Petrą Gražulį su kryžiumi rankoje, kuris kaip įmanydamas tvirtina, kad gina savo krikščioniškasias vertybes. Rita Miliūtė perskaitė, ką pats katekizmas sako apie homoseksualus, o jis teigia, kad šie žmonės turi savo Dievo pašvęstą misiją ir jų teisti ar niekinti tikrai negalima. Katekizmas! Petras pasitempė, akyse ugnelė, vadinasi dar daugiau ryžto grumtis su homoseksualizmu, nesvarbu, kad jau pati realigija prieštarauja jo nusistatymams, ne, Petras bus šventasis ir jis vis tiek gins religiją. Graudu, kai žmogui į galvą įkalti tokie keisti ir nesuvokiami dalykai, o dar juokingiau, kad niekas už tai nebaudžia, niekas nieko nedaro, o Petriukas savivaliauja į sveikatą. Neseniai "Parlamentaras traumą patyrė netoli savo namų Mastaičių gyvenvietėje, keliaudamas su bendraminčiu Rusijos Dūmos nariu Aleksandru Čiujevu. Jis pas lietuvį politiką buvo atvykęs praleisti atostogų. Klerikalinių ir nacionalistinių pažiūrų A.Čiujevas žinomas kaip aktyvus kovotojas su homoseksualais. Jis Rusijoje su bendraminčiais yra pristatęs įstatymo projektą, siūlantį taikyti baudžiamąją atsakomybę už homoseksualizmo propagandą Rusijoje." Taigi, regis Petras ir vėl nerimsta ir netgi jau su rusų politikais, kurie švarumu tikrai nepasižįmi, jau derina naujus slaptus įstatymus, kuriuos gausiai žers Lietuvai, o apkvailusių seimūnų gauja tik ims ir pasirašinės savo naujojo mesijo "sakrementus". Ir nesvarbu, kad visas likęs pasaulis pasmerkė Lietuvą kaip atsilikusią valstybę, o dalis Lietuvos piliečių Gražulį laiko kaip išgelbėtoju nuo homoseksualios gėdos. Internetiniuose komentaruose netgi juokaujama, kad tikriausiai Petras dabar mano, jog akmenį ant kelio padėjo gėjai niekadėjai ir už tai dabar Lietuvos homoseksualų laukia dar didesnė Gražulio rūstybė. Na taip, užuot rūpinesis Lietuvos krize, Petriukas tiesiog mėgaujasi kurdamas įstatymus prieš tam tikrą viesuomenės dalį. Ir kas drįs suabejoti, juk prieš Petro akis net pats Dievas stovi ir su lazdele krapydamas švęstą vandenį ir laimina jį šiai šventai misijai. Pats nuo mažens augo 15 vaikų šeimoje. Galbūt net skriaudžias? Įžeidinėjamas? 1988 metais kaip įmanydamas bėgo nuo kariuomeninės prievolės ir netgi buvo suiimtas Lukiškėse, taigi teko ir kalėjimo duonos paragauti Gražuliui, o kas žino, kokie dalykai dėjosi kalėjimo viduje, kad po to šitaip nežmoniškai užsiplieskė neapykanta homoseksualams. Pats asmeniškai esu prirašęs Petrui į "emailą" laiškų, pasipiktinimų ir pasvarstymų, kad neva imtų ir man kaip Lietuvos piliečiui pasiaiškintų, kodėl jis vygdo tokias nesąmonės, dėja, nė vieno atsakymo taip ir nesulaukiau. Na savaime suprantama, juk nėra laiko, tenka rūpintis naujais planais, kaip išvalyti Lietuvą nuo tų parazitų homoseksualų. Iš tikrųjų Petras Gražulis dabar man primena šmaikštųjį animacinio serialo "Pinkis ir Makaulė" personažą peliuką Makaulę. "Petrai Gražuli, ką veiksime kitą dieną?"- "Kaip ir kiekvieną dieną, bandysime sugniuždyti homoseksualus." Ar pavyks atlikti jam šią Dievo, bet jokiu būdu ne velnio, siųstą misiją? Sužinosime kituose Petro Gražulio nuotykiuose.

Jūsų Maištinga Siela