Knyga: Jurga Ivanauskaitė "Šokis dykumoje"

Sveiki mielieji, dabar mano rankose nuostabi Jurgos Ivanauskaitės poezijos rinktinė “Šokis dykumoje“. Šią rudu viršeliu knygutę sugriaužiau per vieną laisvą paskaitą universiteto bibliotekoje. O štai dabar ji ir vėl pas mane sugrįžo ir tikriausiai nebe reikalo. Šioje eilėraščių rinktinėje neapsakomai daug sunkios dvasios, kad net pašiurpsti skaitydamas kaip kokias rytietiškas sentencijas. Ši Ivanauskaitės knyga labai skiriasi nuo „Odės džiaugsmui“ rinktinės. Gaila, kad kol kas leidykla nesiruošia perleisti „Šokis dykumoje“ rinktinės, tad tenka tenkintis bibliotekos suteikiamomis paslaugomis. Jurgos Ivanauskaitės eilėraščiai yra tokie, kuriuos norisi atsiversti vėl ir vėl, kaityti pačiomis liūdniausiomis gyvenimo akimirkomis ir save suvokti, perprasti ir pagauti savo impulsą kurti kažką panašaus, bet neplagijuoti. Šie eilėraščiai iš jos knygos, mane įkvėpė sukurti ne vieną ketureilį, kurį buvau čia paskelbęs. Daug nedaugžodžiaudamas tiesiog pacituosiu knygutės viršelio pačios autorės parašytą anotaciją: „Eilėraščius rašiau mokykloje, o įklimpusi į prozą nebesitikėjau prie jų sugrįžti Keliaujant po Himalajus, kartais, dažniausiai naktimis, iš manęs ėmė lietis (o gal – lietis į mane) trumpi posmeliai. Buvau jų taip nustebinta, kad nė nedrįsau savintis ir knygoje „Prarasta Pažadėtoji žemė“ paskelbiau kaip Tibeto joginės Pemos Dočen poeziją. Vėliau, jau grįžus į Vilnių, kelis kartus apėmė ta pati, ne sunkiasvoriais romano sakiniais, ne tapybos spalvomis, o tik eilėmis išreiškiama būsena...“ Jurga Ivanauskaitė. Ir iš tiktųjų ta ypatinga ir sakrali būsena, skendinti tarp eilučių, stipriai jaučiasi ir realizuojasi per žodžių semantiką ir skaitytojo rekonstruojamos sąmonės žaidimo dėlionės. Gaila, kad autorė tiek ilgai slėpė šiuos eilėraščius tik beveik praėjus 10 metų, išdrįso juos išspausdinti. Kiek žinau, nemažai prie to prisidėjo ir poetė Dovilė Zelčiūtė, kuri internetiniais laiškais susirašinėjo su Ivanauskaite ir ragino eilėraščius parodyti leidyklai. Ir dabar, po autorės išėjimo Anapilin, vis dar galime pasidžiaugti jos tekstais. Žinau, kad yra labai daug Ivanauskaitės nemylėtojų ir juodintųjų, kurie į jos tekstus žiūri kaip per padidinimo lūpą, ieškodami priekabių matydami vien tik paklaikusios bobos depresijas ir destrukciją. Bet ne kiekvienas gali priimti tai, kas yra išreiškiama per įvairias meno prizmes, ne kiekvienas gali užčiuopti tuos pačius dalykus. Tikiuosi, kad niekas už tai manęs nebars, todėl pridėsiu keletą eilėraščių iš jos knygos:

***

Vienuolė sulaužiusi įžadus

Ragana nužiūrinti juodu žvilgsniu

Pravardes gausesnes už išmaldą

Nukertu vienu kapoklio smūgiu

***

Žeme praskrenda drugio šešėlis

Ir sudrebina visatą

Į staiga atsivėrusią Tuštumą

Grįžtu kaip į motinos įsčias

***

Skerdikų juoką

Ėriukų kraują

Sugeria sniegas

Palieku Lhasą

***

Viskas jau išbandyta

Daugiau nebeturiu

Ką patirti

Šešių pasaulių valdove

Laiko Viešpatie

Leisk man išnykti

***

Putojantis debesų vynas

Mėlynoje kalnų taurėje

Naujųjų metų rytą

Prie laužo šildant rankas

***

Kapinyne netoli Lhasos

Vilkė iščiulptais speneliais

Bando man pasiguosti

Pakvimpa rudeniu

***

Srėbdama sriubą elgetyne

Girdžiu tavo šilkų šiugždesį

Prausdama raupsuotąjį

Glostau tavo ilgus plaukus

***

Žmonės pagarbiai linkčioja

Lyg būčiau įveikusi slibiną

Jie net nenutuokia

Kad didžioji pergalė

Mane pribaigia

***

Kopiu ir kopiu

Sustoju atgauti kvapo

Kailašo jogas šnibžda:

Pavydžiu kalnui

Privertusiam tave

Taip aistringai alsuoti

***

Rausvas dienos pumpuras

Išsiskleidžia vidurdienį

Pavakare subliūško

Užsikloju nuvytusiais žiedlapiais

***

Išsiduriu akis ir matau

Samsara- Nirvanos papuošalas

Neįkainojamas vėrinys

Iš brangakmenių ir mėšlo

***

Užliūliuota slinkties

Liūdnų ir linksmų dienų

Rašau savo dienas

Smilgomis ant akmenų

***

Medituoju nepastovumą

Nuo savo urvo angos

Nuplėšiu voratinklį

Rytmečio rasą

***

Mano liūdesio vandenyse

Atsispindi pilnaties veidas

To kurį baltame vienuolyne

Vadina Kupinuoju Palaimos

***

Kai po ilgų trejų metų

Vėl grįžtu į Lhasą

Nė nenusilenkusi dievams

Dairausi tavęs

***

Prie kalnų upelio

Jauna kaimo mergaitė

Glaudžias mylimo glėby

Patvinstu vienatve

Ko dabar vertos

Mano giliausios žinios?

***

Kaip akloji

Kuri nebijo tamsos

Puolu į tavo glėbį

Ir tik sudužusi

Praregiu

***

Arbatos kvapas tavo pastogėje

Glaudžiamės po bemiegės nakties

Kai ne debesys o šviežias

Laukia mano pėdsako šnibždi:

Dakine Žengiančioji Dangun

Šiame gyvenime nebesusitiksime

Jūsų Maištinga Siela

Su gruodžio 1-ąją!!! Su prasidėjusia žiema!

Sveiki mielieji! Traukit roges iš senų garažų bei rusių ir eikit pačiuožinėti ant kalniukų! Juokauju, sniego dar nematyti ir orai dar visai šilti. Todėl sveikinu visus su atėjusia kalendorine žiema! Ta proga, šiek tiek atnaujinau šios svetainės dizainą, apsikuopiau ir pradėjau visiškai naują "žiemos" etapą, kuris truks iki mano mylimo ir taip laukiamo pavasario! Linkiu Jums visiems ištvermės, sveikatos ir pomidorų prie arbatos! O šiaip nesugalvokite pasigauti kokio viruso, žinokit, sirgti neverta, net jei ir labai norit "nusimuilinti" nuo pamokų, paskaitų ar darbo, žinokit, tegul serga kiti, o jūs būkit sveiki kaip ridikai. Meilės, laimės, gerų Kalėdų, atostogų, mokslų, kad piniginės nebadautų, ir kad skrandis patenkintas būtų, kad Senis Šaltis pro šalį nepraeitų, kad širdį neskaudėtų, kad šypsena visada kybotų ir šiaip kad laimingi būtumėt! Taigi dar kartai su atėjusia Žiema! Būkit laimingi!


Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Jaunatis"

Sveiki mielieji, man penktadienis buvo išties labai turininga diena, spėjau pabuvoti ir filmo „Jaunatis“ premjeroje. Kaip žinote kinas yra kone pati populiariausia meno šaka, į kurį suplūsta daugiausiai žmonių, tokio dėmesio nesulaukia net dailės parodos, nei dramos teatrai, nei kitos menų šakos. Nenuostabu, kad po labai sėkmingo filmo „Saulėlydis“, tęsinys „Jaunatis“ susilaukė beprotiško pasisekimo. Jaunimas tiesiog saldžiai alpsta dėl vampyrų, nors dar prieš keletą metų visi tik ir traukė į save Hario Poterio magiškus burtus. Žmonėms patinka magiški dalykai, už tai jų negalima kaltinti ar smerkti. Iš pačios aukščiausios kino teatro ložės teko stebėti „Jaunatį“, nesibaigiančios mirtingosios ir vampyro meilės istorijos. Pakomentuosiu ir salės reakcijas, kurios kėlė man didelį juoką. Ypač merginų reakcijas pamačius pusnuogį raumeningą vaikino kūną. Visos kone išsiskietusios kaip vištos alpėjo, atrodė, kad pagrindiniams vyriškos lyties aktoriams atiduotų savo kūną nė nemirktelėjusios. Nemažiau bandos jausmą pagavę kvatojo ir iš vieno kvailelio, kuris juokėsi be priežasties, o iš paskos savo nevalyvu juoku užkrėtė pusė salės, o žemiau sėdinčioji eilė tik ir blizgino į akis savo prabangiais spalvotais mobilaizeriais, trukdydami mėgautis filmu. Nepaisant visų humaniškumo kultūrinių trūkumų, man filmas patiko. Aišku, buvo tokių scenų, kurios galėjo labai greitai užbaigti. Romantinės scenos, kurios beveik nieko, mano akimis, naujo nepasakė, buvo ištęstos iki begalybės. Kur kas įdomiau buvo nagrinėti vampyrų įstatymus, kraugeriškus vilkolakių ir vampyrų susitarimų peripetijas ir Belos šaltakraujišką balansavimą tarp mistinių būtybių, sergant nesibaigiančia depresija. Prie visko buvo labai gerai suderintas filmo niūrumas, tas tirštai apsiniaukęs dangus, po kuriuo kaip po prekybos centru trainiojasi vampyrai ir vilkolakiai tarp miškų ir žmonių. Viską netikėtai pakeičia saulėtoji Italija, kuriame mane pašiurpino vampyriškoji herarkija, kuri į savo požemius atsivilioja turistų grupes ir skaniai pasisotina jų klyksmais ir krauju. Dar vienas kabliukas užmetęs intrigą buvo Belas mokėjimas atsispirti vampyriškoms galioms. Niekas nesugeba skaityti jos minčių ir nukreipti kitų vampyriškųjų galių. Kuo ta Bela tokia ypatinga? Šioje dalyje tai neatskleidžiama, belieka laukti tik sekančios filmo dalies „Užtemimo“. Dabar sėdžiu ir mąstau, kur yra ta riba tarp gero ir populiaraus kūrinio ir nepažabotos laukinės komercijos ir totalaus šlamšto. Kur yra ta riba kai geras kūrinys ir „totalus prifarširuotas briedas“ yra suplakama taip gardžiai, kad sunku atskirti nuo šedevro. Galiausiai turime mokėti individualiai atsirinkti, kas mums priimtina. Galiu pasidžiaugti nors tiek, kad kinas kol kas vis dar gyvena savo aukso amžių ir yra be galo populiarus. Nenustebčiau, kad sekančioji „Užtemimo“ dalis bus dar labiau laukiama ir dar labiau populiaresnė. Neseniai Lietuvoje išversta jau ketvirtoji žymios amerikiečių sagos rašytojos knyga „Brėkštanti aušra“. Nereikia nė sakyti, kad ši knyga tuoj bus visų topų viršūnėse. Kaip keista, kad paskui knygą arba paskui filmą glaudžiai susikabinusios skirtingos menų šakos tempia viena kita už ausų ir kelia į viršų. Šį dešimtmetį labai glaudžiai bendrauja kinas ir knyga, dailė su muzika. Ar galime ateityje laukti šių menų šakų susidvejinimo? Galbūt belieka tik pagyventi ir pamatyti.

Jūsų Maištinga Siela

Vandai Juknaitei sukanka 60 metų!

Sveiki mielieji! Šį penktadienį teko garbės pabūti savo mielos dėstytojos Vandos Juknaitės vakare. Mūsų mylimai rašytojai sukanka 60 metų, bet vis dar kuo puikiausiai supranta humorą ir, atrodo, atradusi gyvenimo pilnatvę. Vanda Juknaitė Lietuvoje puikiai žinoma kaip rašytoja parašiusi "Stiklo šalis", "Šermenys", "Išsiduosi. Balsu" ir "Tariamas iš tamsos". Po paskaitų Juknaitė skubėjo į savo garbei rengiamą vakarą „N klausimų Vandai Juknaitei“, nors iš tikrųjų jos gimtadienis šį šeštadienį, bet rašytojų sąjunga ir VPU atstovybė surengė nepakartojamą penktadienio vakarą su rašytoja ir jos buvusiais mokiniais (Mindaugu Stasiuliu (Saulėnu), rašytoju Antanu Šimkumi ir t.t.) Buvę mokiniai nestokojo gerų klausimų savo buvusiai dėstytojai. Klausimai buvo susiję ir su pedagoginiu darbu, ir su asmeniniu, ir šiaip humoristiniai, pvz.: ar esate užsiregistravusi facebook?). Vanda Juknaitė ir tą vakarą nestokojo savo nuostabios iškalbos ir pasidalijusi savo pastarųjų metų sukrėtimais. Ji pasakojo istoriją apie žmogiškumą (kuris aktualus jos kūryboje) ir apie tai, kaip spalio mėnesį ji lankėsi kalėjime ir turėjo bendrauti su kaliniais, nuteistais iki gyvos galvos. Kaip tai buvo sunku ir kokią įtampą išgyveno bijodami pažiūrėti viens kitam į akis. Tą vakarą Juknaitė vėl nestokojo savo „legendinio“ juoko, kuris iš pradžių gąsdina pirmakursius, daug šypsojosi ir atrodė kaip niekad patenkinta savo metų tėkme. Atrodo visą gyvenimą vargusi ir vienatvėje nemažai gyvenusi rašytoja, sulaukusi 60 draugų susirado į valias, nes jos laukė pilnutėlė salė. Smagu buvo pabuvoti tokioje sueigoje, kuriame sukosi nemažai žinomų - literatų ir kitų menų atstovų. Vakare taip pat viešėjo dailėtyrininkė ir J. Ivanauskaitės mama Ingrida Korsakaitė, filosofė Jūratė Baranova, Vandos Juknaitės kolegos iš VPU universiteto, Lietuvos sąjungos rašytojai. Iš tikrųjų man teko pabuvoti pirmą kartą Lietuvos rašytojų sąjungos būstinėje, kurioje buvo ir tarpukario meto garsioji Lietuvos lakštingala Salomėja Nėris ir kiti. Iš tikrųjų tą rašytojų būstinė ir dvelkia ta kultūra, kurios niekada nesinori liautis semtis į save. Ir vakaras vykęs po nuostabiomis ir puošniomis lubomis tik skleidė pagarbą rašytojų luomui. Ir nenorėjau sutikti su to vakaro pasisakiusiu vienu rašytoju Donatu Petrošiumi, kuris teigė, kad literatūra dabar yra vien tik komercija ir nieko daugiau. Taip, yra ir komercinių dalykų, bet šalia jos egzistuoja ir kitokia literatūra, kuri nedvelkia populizmu, o atvirkščiai, skaidrina individualią žmogaus dvasią, kurią raidėmis ant popieriaus gebame kiekvienas atsigaminti, įkvėpti gyvybės. Na kas ta knyga be gyvo skaitančio žmogaus? Kas tas žmogus, kuris nenori skaityti knygos? Juknaitė pasakė nuostabią kalbą apie knygą ir jos gyvybingumą apie kultūros barų puoselėjimą ir neužmirštumą. Kas žino ant kiek išliks knyga vertinga kaip žmonijos paveldas, kai jas nuolatos keičiame internetu. Juk knygas dabar skaitome net per kompiuterį! (Nekalbu apie finansines galimybes, nes knygos irgi kainuoja), bet kalbu apie besikeičiantį pasaulį. Nors Vanda Juknaitė sulaukusi 60 metų lyg ir turėtų gręžti mintimis atgal į praeitį ir viską permąstyti iš naujo, bet ji daro atvirkščiai - daug kalbėjo apie ateitį ir tolimesnę humaniškumo, menininko, lituanistų ir rašytojų raidos likimą. Džiaugiuosi galėjęs sudalyvauti šiame renginyje! Kaip ir visi kultūriniai renginiai, skatinantys humaniškumą, atskleidžiantys žmogiškumo vertybes yra vertos egzistuoti. Šis vakaras buvo vienas iš tokių.

Jūsų Maištinga Siela

Lapkritis - plaučio vėžio mėnuo

Sveiki mielieji! Vakare lėtai slinkau Gedimino prospektu, šiltas ir šiek tiek drėgnas oras teikė nuostabią nuotaką. Aplinkui tarytum užtrauktukai zujo žmonės ir buvo nepaprastai gera tarp visų tų magiškų Vilniaus šviesų bei lengvai atsipūtusių žmonių. Tolumoje pamačiau baltas palapines ir nutariau prieiti ir pasižiūrėti, kas gi čia dedasi! Ogi tai – nuotraukų paroda! Palapinėje stovėjo dvi didelės garso kolonėlės, pro kurias ėjo kvėpavimo ritmas – prisipildantys plaučiai ir tuštėjantys plaučiai. O visa nuotraukų paroda buvo susijusi su plaučiais. Prie baltosios palapinės stovėjo vyras, dalijantis skrajutes apie plaučių vėžį. Pasirodo, kad plaučių vėžys yra viena iš pagrindinių ligų, dėl kurių miršta žmonės ir kasmet šia liga suserga 1,3 milijono žmonių, pvz.: 2006 metais Europoje vien nuo šios klastingos ligos mirė beveik pusė milijono žmonių. Ir kas liūdniausia, kad 80-90 procentų plaučių vėžio atvejų sukelia rūkimas, o šalia būnantys žmonės (pasyvus rūkimas) sukelia 25 procentus. Todėl tie, kurie rūkantys giriasi, kad neva nerūkantiems labiau kenkia, iš tikrųjų taip nėra. Pasyvus rūkimas kenkia žymiai mažiau, bet jis taip pat yra žalingas. Visa nuotraukų paroda, kurioje pavaizduoti miesto aplinka, jūra, paukščiai ir t.t. yra vienaip ar kitaip susiję su plaučiais. Paroda – spalvinga, įdomi ir nuotraukos yra gyvos, dinamiškos. Žmonės mielai susidomėję lauko palapinėje apžiūrinėjo nuotraukas ir galiu pasakyti, kad aplinkui bent jau tuo metu nemažiau nė vieno rūkoriaus, kuris prie šios garbingos akcijos būtų taip žemai nusiritęs. Pavyko užfiksuoti kelis kadrus, juos pridedu.

Jūsų Maištinga Siela

Po Seimo langais bučiavosi jaunuoliai, pasipiktinę homofobija Lietuvoje

Sveiki mielieji! Vilniuje įvyko įdomus manifestas, apie kurį sužinojau tik iš laikraščių. Lietuvoje kol kas to dar nebuvo, kad kova su homofobija būtu išreikšta tokiais būdais. O jūs išdrįstumėt tokiais būdais ginti tuos, kurie negali apsiginti nei prieš liaudį, nei prieš įstatymus svarstančius seimūnus? Jau numanau, kad šios akcijos dalyviai kokiuose Šiauliuose, Kaune ar Panevėžyje būtų žaibiškai nušvilpti, bet sostinėje jie surengė tikrą manifestinį pasirodymą, pridedu straipsnį:

Ketvirtadienio pavakarę prie Seimo rūmų homoseksualams tolerantiški jaunuoliai surengė akciją „Bučiniai kovai su homofobija“, kurios metu keliolika vaikinų ir merginų atvirai bučiavosi su tos pačios lyties atstovais tiesiai po parlamento langais. Į aikštę prie Seimo subėgo keliolika jaunuolių, kurių nugaras puošė tokie užrašai, kaip „Lesbė“, „Pederastas“, „Iškrypėlis“, „Gaidys“ anglų bei lietuvių kalbomis. Netrukus kelios poros vaikinų ir merginų puolė glamonėtis ir bučiuotis. Iš pradžių po du, vėliau – ir po tris. „Sharing is caring“, – sušuko trys merginos, prieš suglausdamos lūpas (angl. „Dalintis reiškia rūpintis“). Mes norime parodyti, kad gali būti ir vienalytės šeimos, – sakė V.Juknelis.Po kelių intymių minučių jaunuoliai patraukė arčiau Seimo ir tęsė „bučinių akciją“ prie pat senuosius Seimo rūmus juosiančios tvoros bei parlamento ženklo. Vykstant akcijai, Seimo rūmų prieigose pasirodė ir parlamento apsauginiai. Tačiau juos sudomino ne intymi akcija, o neleistinoje vietoje žurnalistų pastatytas automobilis. Jį patraukus, apsauginiai grįžo į Seimo rūmus. Akcija nesudomino ir parlamentarų – pabendrauti su tolerantiškais jaunuoliais nepanoro nė vienas Seimo narys, mat tuo metu vyko plenarinis posėdis. Abejingai jaunuolius nužvelgė ir pro šalį atsitiktinai ėjęs „tvarkietis“ Julius Veselka. Akciją organizavo žmogaus teisių aktyvistai iš Lenkijos, Baltijos ir Šiaurės šalių. Tos pačios lyties atstovų bučiniais prie Seimo jie siekė atkreipti dėmesį į negerbiamas žmogaus teises Lietuvoje. Pavyzdžiui, jie piktinosi Seimo priimtais Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamos informacijos įstatymo pakeitimais, kuriais numatoma drausti informaciją apie homoseksualizmą. Numatoma, jog minėti įstatymo pakeitimai įsigalios kovo mėnesį. Papildyta. Tačiau tuo akcija nesibaigė. Jau pradėjus skirstytis žurnalistams iš Seimo išėjo parlamentaras Rokas Žilinskas. Jis bučiniu apdovanojo netoliese stovėjusį homoseksualų aktyvistą su visų vaivorykštės spalvų vėliava. Skubiai prisistačiusi (Seimo apsaugos iškviesta akcijos dalyviams tramdyti) policija nežinojo ką daryti. Pastovėjo, surašė lietuviškai kalbančių jaunuolių duomenis (dauguma buvo užsieniečiai) ir pasišalino. „Lietuvos ryto“ televizijos reporterio K.Vaitkevičiaus paklaustas, kodėl pabučiavo vaikiną su gėjų vėliava, Rokas Žilinskas atsakė: „Kodėl aš galiu nepabučiuot žmogaus, jei jis to prašo. Sako, pabučiuok mane. Pabučiavau".

Knyga: Leene Lander "Tegul užeina audra"

Sveiki mielieji, kaip jūs gyvenate? Tikiuosi, kad gerai ir nesergate kiaulių gripu! Kol kas ir jis manęs nepuola, kažkaip nesinorėtų juo susirgti, nes vaistai tai kainuoja vieną jautį! O tai, mano akimis, yra daug. Bet galvokime pozityviai ir neprisišaukime sau bėdos. Šiandien noriu pakalbėti apie knygą. Kaip bebūtų keista, po gerų knygų virtinės ateina ir tokia knyga, kurios net valios pastangomis negali įveikti ir perskaityti. Šį kartą man taip ir nutiko. Knygyne įsigijau labai patraukliu viršeliu ir recenzija papuoštą knygą Leene Lander „Tegul užeina audra“. Iš tikrųjų recenzija mane suviliojo tuo, kad joje kalbama apie moteris, tradicijas, magišką bendravimą su akmenimis. Ši tema man aktuali, kadangi panašia tema jau kuris laikas renku medžiagą, bet knyga mane išties nuvylė. Negaliu pasakyti, kad tai – bloga knyga. Tai per daug individualu, kad būtų galima skirstyti knygas į geras ir blogas, jos gali skirstytis į banalias, intelektualias ir t.t. Ši knyga nėra iš banaliųjų, bet šios istorijos koncepcijos pateikimas manęs „neužvedė“. Prasikankindamas perskaičiau vos 100 puslapių ir neapsikentęs mečiau. Prisipažinsiu, buvo vietų, kurios tikrai įtraukdavo, bet siūlas tuojau nutrūkdavo ir gaudavosi tokia išmėsinėta fabula, kad iš faršo turi imti dėlioti kiaulę. O tai ne man. Šiaip mėgstu knygas, kurios yra „sunkesnės“, o fabula netradicinė, bet šioje man žiojosi per didelės skylės, be to, ir pats siužetas nė iš tolo nekvepia ta dvasia, kuria švytėjo knygos viršelio recenzijoje. Mielai šią knygą išmainyčiau į kitą arba parduočiau bei nusipirkčiau naują, bet jaučiu, kad ji liks pas mane kaip pavyzdys, kad ne visas knygas galiu imti į rankas ir tatai skaityti, kaip sakė mūsų literatūros tėvas Martynas Mažvydas. Galbūt man trūko valios ir kantrybės, galbūt knygai persiritus į kitą pusę, būčiau jau atradęs aliuzijų į bendrą suvokimą, bet pajutau, kad šios knygos skaitymas man neatneša jokio katarsio (meninio kūrinio suvokimo orgazmo), todėl nutariau nebekankinti savęs, kai eilėje laukia jau nebe dešimtys knygų, o šimtai, kurias turiu ir noriu perskaityti. Vertinu autorės pastangas individualią grožinę fikciją sujungti su moksliniu stiliumi ir visa tai pateikti kaip faktus (intarpus kūrinyje) apie uolienų klodų susidarymą, jos kasybą ir išgaminimą. Prie visų šių sunkiai prisimenamų dalykų paraleliai vystosi ir intriguojantis siužetas apie mirusią mergaitę. Kodėl ji mirė? Šis kabliukas mane ir traukė skaityti tuos šimtą puslapių, bet nuolatinis blaškymasis tarp senelės pasakojimo ir dabarties pasakojimų, kurie kaskart vis totaliai skiriasi ir neabsorbuoja bendrosios fabulos, mane pradėjo erzinti. Ką galiu pasakyti apie stilių? Kadangi ši knyga versta iš suomių kalbos tai ir vėl nuopelnai – vertėjai, kuri iš dalies ir formulavo šios knygos stilių. Autorė rašo lengvai, bet nepaprastai, kiekvienas žodis šį bei tą reiškia. Nėra ilgų pastraipų, ilgų beprasmių aprašinėjimų, perdėtų detalizavimų ir bereikalingo daugžodžiavimo. Bet kartu knygos leksikonas nėra sausas, kadangi kaip sakiau, jis sumišęs su moksliniu stiliumi. Ar verta skaityti šią knygą? Galbūt ir verta, kad susivoktumėte literatūriniame kontekste, o kas žino, galbūt jums ši knyga kaip tik patiks.

Jūsų Maištinga Siela