Filmas: "Aklumas"

Sveiki mielieji, šiandien noriu pristatyti dar vieną filmą, kuris mane tikrai įaudrino. Ir šį kartą tai filmas „Aklumas“ („Blindness“) (2008m.). Net nežinau nuo ko pradėti. Gal nuo pačių paprasčiausių žodžių: vauuu. Pagaliau ir vėl geras filmas, kuris ilgam neišeina iš minčių. Daugybė aliuzijų, daugybė nuorodų į dabarties egzistencijos, globalizacijos, tikėjimo ir humaniškumo apraiškas. Tai filmas, į kurį įaugau žiūrėdamas ir tapau vienas iš tų aklųjų, kurie regi.

Siužetas gan paprastas ir realistiškas: žmonės pradeda apakti gatvėje, darbe, namuose, žodžiu, savo įprastiniame gyvenime, bet jie apakę mato ne juodą šviesą, bet baltą. Galiausiai aklumas plinta tarsi virusas ir tie žmonės izoliuojami, prie jų bijoma prisiartinti. Pasaulyje vyksta masiškas chaosas, o pirmieji ligoniai grumiasi bunkerį primenančiame pastate dėl savo vietos po saule. Jie, būdami akli, sukuria savo žaidimo taisykles, kurios neretai praranda viską, kas yra žmogiška. Tarsi vėl reikėtų akliesiems siekti naujo civilizacijos lygio, pradėti viską vos ne nuo akmens amžiaus, tačiau tarp jų yra viena moteris su savo vyru, bet ši yra reginčioji, ji neapakusi ir tik nedaugelis tai žino. Šiai moteriai tenka susidurti su daugybe sunkumų, nepalūžti, ištverti savo pačios kančią, savo tikėjimo ribas ir nepasimesti tarp reginčiųjų, jiems padėti.

Galima tik diskutuoti, kodėl ji neapako, bet tai per daug akivaizdi režisūrinė išmonė. Pasaulis apakęs baltoje šviesoje, kurie yra ne kas kitas, o apvalančioji, gydančioji šviesa. Tai paaiškėja filmo pabaigoje, kai žmonės tiesiog jau ima susitaikyti su savo aklumu, ima tiesiog džiaugtis šia diena. Taip, tai giliai motyvuotas, įdomus filmas, kuris apakina žiūrovą dviem valandom savo gilia fikcija. Aklumas yra tarsi žmonijos sąmonės užtemimas, mes viską esame įpratę matyti vien akimis, tyrinėjame pasaulį akimis ir vienas toks blyksnis ir ši dovana atimta. Atimtas tik vienas pojūtis, tačiau tai pasaulinė katastrofa: žlunga transportas, pramonė, visi ryšiai ir nieko nebelieka. Tušti miestai ir badaujantys žmonės.

Aklumas tampa ir gėdos pašalinimo priežastimi. Nuogumas, šlapinimasis ar mylėjimasis viename kambaryje – na kas čia tokio, juk niekas nieko nemato, visi akli? Aklumas sulaužo visus stereotipus, žmonės tampa arčiau vienas kito, priklausomybė, sąlytis, bet kartu pagimdo ir kitus. Labiausiai tampa pažeidžiama žmonijos kaip civilizacijos didybė, rodos, kokie galini, bet tik užbaltink akis ir nieko iš jų nebeliks, sunyks kaip rudens lapai. Sakau, jums tiesiog reikia pamatyti šį filmą. Pagrindiniam vaidmeniui pasirinkta nepaprasta aktorė Džiulija Mūr. Nežinau kaip jums, tačiau man šis filmas buvo tarsi lašas narkotiko į kraują, sunku atsitokėti. Baisiausiai rekomenduoju visiems.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Naujoji dukra"

Sveiki mielieji, šiandien noriu labai trumpai pristatyti ir pasidalyti įspūdžiais apie filmą „Naujoji dukra“ (The new daugther). Tai mistinis trileris apie vyrą, kuris atsikrausto į naują namą su dviem vaikais. Bet staiga čia ima vykti siaubingi ir nepaaiškinami dalykai. Filmas įdomus, nes ne iš tos kategorijos, kad name ima eilinį kartą vaidentis, filmas turi savo specifinį audinį, kuris kažkiek skiria jį nuo serijinių „siaubekų“. Filmas pagrįstas psichologiškumu; vargšas tėvas bando visais įmanomai būdais pateisinti dukters paauglės pokyčius. Juos iš pradžių aiškina labai paprastai: sunkus amžius, taip ir turi būti, viskas praeis. Tačiau darosi keisti dalykai, nes prie namo egzistuojanti kalva nepaprastai traukia jo dukrą ilgoms žaidynėms, iš po kurių visada grįžta purvina ir pikta.

Filmas, sakyčiau, bando remti į mokslinę fantastiką, saikingai į ją įpina senovės indėnų mitą, kuris, mano galva, tik tai tarp kitko, trūko man geresnio paaiškinimo. Mistiką tuojau keičia pabaisos, kurios primena skruzdžių gyvenimą ir valdymą. Na, iš tikrųjų tai nenuobodus, įdomus filmas, kadangi viskas pavaizduota realistiškai, gera seno veterano Kevino Kostnerio vaidyba. Žinot, filmą žiūrėjau labai įdomiai, bet po kokio mėnesio vargiai prisiminčiau, kad jį žiūrėjau, jis kažkaip mano atmintyje labai greitai išgaruoja, tarsi visi patirti filmo metu potyriai būtų jau eilinį kartą išgyventi tie patys, todėl niekas nebestebina.

Bet nepaisant mano užmaršumo, filmą laikyčiau pusėtinu, žiūrėti tikrai galima, galima žiūrėti ir įdomiai, juk visgi tai mistika. Mistikos grandams tai gali būti ir neblogas perliukas filmų rikiuotėje. Galiausiai pagrindinė mintis yra žmonių santykiai apgaubti mistikos. Kaip tėvas vis dar gali žiūrėti į naująją dukrą, kai ši viduje jau nebėra jo dukra, tai yra kažkoks šaltas ir svetimas gyvis. Kalba ir kūnas tas pats, bet dukra kita. Ir vienintelė galimybė išsigelbėti yra paaukoti savo dukrą, tačiau ar tėvas bus toks monstras ir taps žmogžudžiu? Atsakymą sužinosite tik pamatę filmą.

Jūsų Maištinga Siela.

Filmas: "Kuždesių sala"

Sveiki mielieji, šiandien noriu Jums pristatyti dar vieną filmą. Bet iš pradžių apie tai, kad man darosi baisu, kad šis saitas tampa panašėti į kitus saitus, kuriuose tiesiog aprašomi filmai, bet tikiuosi, kad tai problemų nesukelia, kadangi, mano galva, filmai yra vienas tas blyksnis, į kuriuos mes galime žiūrėti tarsi į gyvenimo atšvaitus. Koks įdomus dalykas yra filmas! Kartais aš pats to neįvertinu, nes tai taip subanalėjo ir tapo įprastu reiškiniu, kad filmas čia geras ar blogas jau nieko nebereiškia, tačiau yra visai priešingai. Filmų daugybė, mes galime ir turime teisę juos pasirinkti, mes turime teisę mėgautis jais, analizuoti, vertinti ir gyventi su jais, patirti tai, ko galbūt realiame gyvenime niekada nepatirsime, nepatirsime to ir knygose.

Taigi apie filmą... „Kuždesių sala“ (Shutter island) 2010 metų kūrinys su legendiniu Leonardo DiCaprio. Paskutinis filmas matytas su juo buvo „Nerimo dienos“, stebėtinai gerą vaidybą demonstravo vyrukas, ko, aišku, mažiau atsiskleidė jo „kietuose“ trileriuose. Iš tikrųjų ir apie „Kuždesių salą“ buvau susidaręs panašią nuomonę. Ir jeigu ne „grupiokas“ Donaldas, tai šis filmas taip ir būtų praslydęs pro mano akiratį, o visai be reikalo.

Filmas tikrai įdomus. Siužetas iš pradžių klaidinantis ir apgaulingas, panašiai kaip „Infiltruoti“, tačiau čia nagrinėjamos visai kitokios žmonių peripetijos. Visų pirma filmas atrodo nieko neišsiskiriantis, tačiau gilus psichologizmas ir žaismas padaromas įdomus kičas su pačiu žiūrovu, tai neabejotinas režisieriaus įdėtas darbas. Kino režisūros meistrystė puikiai atsiskleidžia per filmo aranžuotę, žiūrovui įteikiamas netikras placebas, kurį žiūrovas daugiau kaip pusę filmo „grumuliuoja“ t.y. kramto sau laimingas netikrą viltį, ir štai tik filmui einant į pabaigą, jau darosi nebeaišku, kur yra tiesa, o kur priešai.

Įdomiausia tai, kad filmas parodo iš pradžių priešišką pasaulį, daugybę aliuzijų į antrąjį pasaulinį karą ir žmogų apsėstą geradarystės manijos, tačiau filmo esmė yra tame, kad žmogus dažniausiai būna sau priešas. Taip yra dėl to, kad ilgą filmo dalį vilkinama bepročio realybė, jo siauras pasaulis, kada jis sau susikuria nereikalingas iliuzijas ir jomis kaip sėkmingas mizantropas sau gyvena. O kam? Tam, kad apsisaugotų nuo realybės. Jis įtiki savo sukurtu pasauliu, savo misija ir leidžiasi į gyvenimą, tačiau, realiai jis tėra paprastas potencialus beprotis, kurį aplinkiniai tik bando apsaugoti nuo jo paties iliuzijų, nes šios galinčios jį pražudyti.

Galbūt per daug atskleidžiau čia taukšdamas, tačiau nepraleiskite progos pažiūrėti šį filmą, nes po jo lieka toks labai keistas jausmas, kad galbūt ir mes individualiai esame potencialūs bepročiai, savo sukurto gyvenimo – žaidimo valdovai, o iš tikrųjų mūsų realybę valdo visai kitos personos. Galiausiai kas nuo ko turi apsisaugoti? Ar įmanoma išgyti nuo beprotybės? Kartais tas pagijimas reiškia totalų žmogaus susinaikinimą, tiesa ne tik gali žeisti, bet ir būti labai pavojinga. Kad išliktume, mes gebame ne tik fiziškai, bet ir psichiškai prisitaikyti ir susikurti adaptuojančią savo gyvenimo versiją. Filmas būtent apie tai. Siūlau jį Jums pažiūrėti!

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Veronika nusprendė mirti"

Sveiki mielieji, šiandien netikėtai prisiminiau, kad pamiršau pristatyti dar vieną filmą „Veronika nusprendė mirti“ (Veronika Decides to die). Gal atsitiktinis paradoksas, o gal ir ne, tačiau taip jau nutiko, kad beveik visi mano komentuojami filmas yra pastatyti pagal knygą. Šis filmas turi ir savo knygą, lietuvių kalboje labai panašiu pavadinimu Paulo Coelho „Veronika ryžtasi mirti“. Prisipažinsiu, kad knygos neskaičiau, ir apskritai man pakako vienos knygos įlįsti į autoriaus bibliografija, tai buvo panašaus pajučių knyga „Vienuolika minučių“. Manau, kad „Veronika ryžtasi mirti“ yra panašios ausenos ir stiliaus knyga, kalbanti apie viena ir tą patį.

Taigi apie filmą. Filmą laikyčiau vėlgi visai neblogu. Režisierius, aišku, labai jau susikoncentravo į vidinį Veronikos pasaulį, pritirštino, mano nuomone, melancholiškos spalvų. Galiausiai filmas, tiek, manau, ir pati knyga yra apie gyvenimo džiaugsmą, apie jo vertinimą ir branginimą čia ir dabar. Na, bet pabaigoje režisierius visgi suderina šį jausmą ir atskleidžia gyvenimo troškimą. Gražios scenos puošia filmą: bepročių namai, lietus, pianinas, netikėta masturbacija tik parodo, kad toks veiksmas visgi gali būti estetizuotas ir suprastas kaip išsivadavimas, savo kūniško prado ir gyvenimo malonumų pripažinimas.

Trumpai apie siužetą: pradžia stebinanti, Veronika nusprendžia mirti, tvarkingai suvartoja tabletes ir vos nemiršta, tačiau atsibunda jau bepročių namuose, ji intensyviai gydoma pagal neįprastus metodus – jai pasakoma, jog savaitės bėgyje ji vis vien mirsianti, nes jos širdis pažeista... Veronika dar kartą ryžtasi mirti, tačiau kažkas ją sulaiko, galiausiai ji įsimyli beprotį, su kuriuo visiems laikams pabėga iš beprotnamio, tačiau ji nežino, kad jos būsima staigi mirtis kiekvieną akimirką yra tik išgalvotą. Jai niekas to nepasako ir pabėgusi ji džiaugiasi kiekviena diena, džiaugsi taip, lyg kiekviena valanda būtų paskutinė...

Kad ir kaip ten bebūtų, filmas yra įkvėpiantis, įdomus kiekvienam, kurie ieško gyvenimo prasmės. Filmas tik parodo, kad prasmė yra kartais daug arčiau, negu mes jos ieškome. Mūsų laimė slypi mūsų buvime, ne visada priklausoma nuo aplinkybių. Filmas parodo, kad žmogui kartais reikia placebo, netikro tikėjimo, kad jis pasijaustų išties laimingas.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Švytinti žvaigždė"

Jūsų Maištinga Siela

Sveiki mielieji, šiandien noriu trumpai pristatyti dar vieną filmą „Švytinti žvaigždė“ (Bright star). Tai talentingo režisieriaus dar vienas kūrinys, sakyčiau, labai jau neproduktyvus režisierius, bet turintis savo stilių ir skonį. Teko matyti jo itin jaudinantį filmą „Pianinas“ 1993m. Senas buvo filmas, tačiau nepaprastai jautrus, įžvalgus ir įdomus, panašus laikmetis pavaizduotas ir „Švytinčioje žvaigždėje“.

Kaip jau sakiau filmas labai jautrus. Visai nenuostabu, nes filmas yra paremtas autobiografija, čia pasakojama garsiojo romantinio poeto Džono Kytso meilės drama. Režisieriui puikiai pavyko pastatyti filmą interpretuojant savo diktuojamą stilių, kuris, mano nuomone, tiko šiam filmui. Romantinis žavesys ir filmo gracija sunkte sunkiasi, nors iš kart užbėgu už akių, kad tai tėra tik mano filmo vertinimas. Šiaip filmas kitiems pagrįstai gali atrodyti labai nuobodus, ištęstas, visiška beprasmybė, bet, manau, kad tokį negailestingą įvertinimą prilipintų vienažanrinių filmo etatininkai, kuri taip ir neišsilukštena iš savo begalinių trilerių, siaubekų ir amerikietiškų komedijų. Filmas rizikuoja neįtikti daugumai, tačiau, mano akimis, jis turi nemažai ir privalumų.

Filmas persmelktas laiko dvasia, Kytso gyvenimo peripetijomis, jo beviltišku skurdumu, ligomis, meilėmis ir idealizavimu. Net sunku patikėti, ką tais laikais reiškė poezija, tai buvo vientisas darbas, monolitas, o dabar ką daro poetas? Dirba penkis darbus, kad prasilaikytų, o poezija lieka tik antraeilis dalykas. Bet jau ir tuometiniai poetai klimpo skolose, Kytso atvejis tik leidžia dirstelti į skirtingas epochas ir viską susintezuoti. Filmo grožis savotiškas. Iš šių dienų žvelgiant, jį galima laikyti net banaliu, per daug saldžiu, per daug idealizuotu, tačiau, kas galvelėje turi bent kiek išmonės ir supratimo apie laikmečio tendencijas, supras, kad tai puikus būdas atskleisti romantizmo idėją. Man asmeniškai tas nepaprastas naivumas buvo gražus, tie drugiai, žydinčios obelų šakos... Na, tiesiog gražu. Pasaulis tarsi pilnas romantikos, bet filme parodoma, kad tojau už šio idealistinio šydo slypi visai kitoks pasaulis: skurdas, badas, ligos, blogos gyvenimo sąlygos, rutina ir kasdienybė.

Pasirinkti neprasti aktoriai. Kytso vaidmenį atliko Ben Whishhaw, pastarasis jau buvo atlikęs stulbinantį vaidmenį filme „Kvepalai“. O ir merginos Fani vaidmenį atliko neprasta aktorė Abbie Cornish. Meilė pavaizduota iki beprotybės, saldi, nežemiška, beprotiška, bet kartu ir reali, pavaldi visuomenei, žmogiškosioms riboms. Režisierius – detalių meistras, jam rūpi sukurti filmo nuotaiką, aurą, jo siužetas neįtemptas, ramus, tarsi tekantis laikas. Manau, kad „Švytinčią žvaigždę“ puikiai įvertins romantikai, gero filmo gurmanai, žmonės mėgstantys poeziją arba šiaip žmonės, kurie domisi literatūra, istorija ir giliais žmonių jausmais.

Jūsų Maištinga Siela

Žmogus = Gyvūnas

Sveiki mielieji, kaip Jūs gyvenate? Matote, buvo metas, kada iš tikrųjų nusprendžiau neberašyti šio blogo, bet taip jau atsitiko, kad atsisėdau prie rašomojo stalo su arbata ir sakau, jog kažko gyvenime trūksta, kažką ir vėl turėčiau daryti. Todėl persvarsčiau iš naujo galimybę rašyti ir tęsti blogą, taip jau nutiko, kad nepraėjus nuo atsisveikimo kelioms dienoms, aš ir vėl sugrįžau. Juokinga, bet būna visiems tokių nesveikų dienų, kada atrodo, tuoj visko atsisakysi, net ir savęs.

"Taigi vakar gal visai tyčia, o gal visai netyčia perskaičiau tokį straipsnį, kuris mane sugraudino. Negaliu žiūrėti ramia „dušia“, kaip sako žemaičiai, į tokius reginius, todėl nutariau tuo pasidalyti su jumis. Pridedu straipsnį:

Sukrečiantys vaizdai, kuriuose užfiksuotas vyriškos lyties katinas, mėginęs atgaivinti savo mylimąją, tapo internetine sensaciją. Kızılsaray rajone, netoli Antalijos (Turkija), mašinos sužeistai katei jos partneris, laukdamas veterinaro, dvi valandas darė širdies masažą.

Šį vaizdą stebėję ir filmavę žmonės buvo sukrėsti humaniškai besielgiančio, protingo gyvūno. Paprastai katės neturi prieraišumo jausmo, tačiau šis video įrodė, kad gyvūnai kartais būna daug labiau atsidavę savo išrinktiesiems, nei žmonės.

Balandžio 27 dieną į internetinę svetainę "YouTube" įkeltą video peržiūrėjo virš 1 miln. vartotojų bei paliko daugiau nei tūkstantį komentarų."

Taigi matome, kad net ir gyvūnų pasaulyje esti meilė, atsidavimas ir supratingumas. Todėl žudydami kažką arba vertindami save kaip aukštesnės pakopos žemės valdytojais, pirma apsidairykime, ar tikrai jau tokie „žmogiški“ mes jau esam. Žvėrys žudo tam, kad iš liktų: maistui, gina savo rūšį ar pateles, o štai žmonės kitus gyvius neretai mėgsta tiesiog kankinti dėl pramogos. Joks pasaulyje gyvūnas to nedaro tam, kad tiesiog iš to pasidarytų pramogą! Gal jau nesame tokie ir unikalūs? Pasirodo mylėti gali ir paprastas katinas. O jei katinai visi tokie? Jie myli, jaučiasi vieniši arba svarbūs pasauliui. O kas jeigu tokie yra ir vienadieniai drugiai, kas jeigu ir augalai tai jaučia, ką mes proto žmonės, viską matuodami savo racionalumo radarais, galime žinoti apie kitų rūšių jausmus, gyvenimo būdą? Ogi nieko! Tada užuot „pjovę“ kitų grybą, apsidairykime patys. Aišku, joks gyvūnų kankintojas mano blogo neskaitys ir jam nusispjauti į mano didaktiką, tačiau, patikėkite manimi, pasaulis yra kur kas įdomesnių dalykų, nei žmogus. Mes tiesiog ne tik, kad nebematome gyvūnų ir augalų, bet jau ir vienas kito nebeatpažįstame.

Jūsų Maištinga Siela

Atsisveikinimas

Nutariau, kad metas atsiriboti nuo blogo. Kol kas jo neberašysiu, o gal ir niekada nebegrįšiu. Tai nusprendžiau iš dalies ir dėl piktų laiškų, komentarų, kurie smerkia, graso ir visaip kitaip peikia mano rašliavą. Sakau, jei žmonėm taip nepatinka, vadinasi, neverta. :) Bet tai yra tik pašalinis dalykas, didžiausia priežastis esu aš pats, dėl ko nusprendžiau čia užsidaryti. Kad ir kaip bebūtų, linkiu jums svarbiausio dalyko - gyventi, gyventi, gyventi. Sudie, Maištinga Siela.