Tai ko nežinojote apie Kiniją

Sveiki visi,

Kartais pagalvoju, kiek nemažai žinome apie savo šalį Lietuvą. Vieni daugiau, vieni mažiau. Per tokią kultinę laidą „Klausimėlis“ teko įsitikinti, ten žmonės apie Lietuvą tokių įdomybių prisakė, kad iki šiol riečiu šypseną, negaliu atsigauti. Ir, aišku, man tai buvo pamoka, kadangi daug naujo sužinojau apie Lietuvą iš gatvės praeivių, pvz.: Lietuva yra Afrikos žemyne, bet kažkodėl įstojo į ES; Žalgirio mūšis vyko tarp Rusų ir JAV netoli Juodosios jūros, Kaukaze; mūsų šalies plotas neva 300 milijonų kvadratinių kilometrų; mūsų kaimynės yra Vokietija, Latvija ir Marokas, o Lietuvos krantus skalauja Atlanto vandenynas.

Ko tik tie žmonės nežino apie tą Lietuvą, pagalvojau. Ir visai neseniai kelionėje įsigijau labai sveiką ir įdomų žurnalą vyrams „A – Zet“. Gal žurnalas nesupyks, tai pacituosiu vieną straipsnį t.y., jo punktus, kurie kalba apie Kiniją. Sakau, kad jau tiek daug žinome apie Lietuvą, tai nepakenktų šį bei tą sužinoti ir apie milžinę Kiniją. Tiesiog pridedu faktus, kurie ne tik suglumina, bet verčia pakrutinti smegenis, įsivaizduoti visus to mestus ir padarinius:

1. Dėl pagerėjusio kinų siekio žūtbūt susilaukti sūnaus ir „vieno vaiko“ politikos, jau šiuo metu kinų vyrų yra 39 milijonais daugiau nei moterų.

Kinijos pietuose, Dongguane, yra didžiausias pasaulyje prekybos centras, tačiau nuo atidarymo 2005 – aisiais 99 proc. jo ploto yra tuščias ir neišnuomotas.

Apie 10 000 Kinijos piliečių kasmet patenka į slaptus „juoduosius kalėjimus“. Tai neoficialios įstaigos, kuriuose kalinami politiniai kaliniai, garsėjančios žiaurumu, kalinių prievartavimu ir marinimu badu.

Jei visas savo metines pajamas vidutinis Pekino gyventijas skirtų būstui įsigyti, jis galėtų nusipirkti tik vieną kvadratinį metrą ploto.

Būsto perpardavinėjimas per pastaruosius trejus metus Kinijoje išaugo 11,9 proc., o BVP kreivė kilo beveik vertikaliai.

Kinai augina daugiau kiaulių nei visos 43 daugiausiai kiaulienos pagaminančios šalys kartu sudėjus (tokios kaip JAV, Brazilija, Vietnamas, Vokietija ir kt.)

Kinai surūko po 3 milijonus cigarečių per minutę.

Per pastarąjį dešimtmetį Šanchajuje buvo nutiesta daugiau kaip 2 400 kilometro kelio.

Kinija planuoja traukinių sistemą, kuri sujungtų Londoną su Pekinu, o nukakti iš vieno didmiesčio į kitą pakaktų 2 dienų, keliaujant 200 km/h greičiu.

Milžiniška Kinijos Gobio dykuma yra Peru dydžio ir dėl nuolatinio vandens mažėjimo, spartaus miškų kirtimo ir per intensyvaus ganymo kasmet dar išsiplečia 3 600 kvadratinių kilometrų – tai devyni Vilniaus miestai!

Pekine vykusios olimpinės žaidynės buvo brangiausios per visą istoriją – kainavo 40 milijardų USD. Tačiau šiuometinė Šanchajaus paroda „Expo“ atsiėjo dar daugiau 45 milijardus.

„Tautų katilu“ vadinamose JAV yra kalbama 175 kalbomis, o Kinijoje suskaičiuotos 292 individualios kalbos.

Dėkui „A – Zet“

O štai panaršęs po internetą aptikau dar tokių stulbinamų faktų apie Kiniją: Istorikų teigimu ledai ir makaronai atsirado būtent Kinijoje; iki 2025 – ųjų Kinijoje iškils dešimt tokių miestų kaip Niujorkas; Kinai sunaudoja per metus 45 milijardus valgomųjų dazdelių.

Jūsų Maištinga Siela

Natalia Oreiro palaiko LGBT Argentinoje

Visai neseniai garsi argentiniečių serialų ir kino aktorė Natalija Oreiro nusifilmavo reklamoje, kurioje remia homoseksualių asmenų judėjimą. Natalija Oreiro puikiai žinoma ir Lietuvoje iš tokių serialų kaip: „Laukinis angelas“, „Kačiora“, „Esi mano gyvenimas“.

Dar visai neseniai Argentinoje buvo įteisintos gėjų santuokos, bet iki tol vyko ilgos diskusijos ir ginčai tarp opozicijų. Šalyje virė ilgos kalbos, žmonės taip pat neturi vieningos nuomonės dėl gėjų ir lesbiečių santuokų. Vieni tvirtina, kad gėjų santuokos jų šalyje yra blogis, kuris išves jų vaikus iš doros kelio, sugriaus tradicines šeimas, kiti tvirtina, kad kiekvienas žmogus turi teisę mylėti tą, kurį norį.

Natalija Oreiro nusprendė pasisakyti už homoseksualias santuokas Argentinoje: „Man visiškai nerūpi, kokia žmonių seksualinė orientacija, - teigė ji, - tik noriu, kad Argentinoje būtų daugiau mylimų ir mylinčių žmonių“.

Jūsų Maištinga Siela

Ar žiūrėjai, ką dedi į burną?

Pasididinkite viršutinę nuotrauką ir pažiūrėkite, kokie skanėstai keliauja mūsų venomis. Tikras skanėstas tie "E"!

Sveiki,

Prisimenu, kad blogas atlieka ir mano dienoraščio funkcijas. Dievaži, tai prisimenu vis dažniau ir dažniau. Rodos, galėčiau čia pripilti pilnus pranešimus, tik vis klausiu, kam to reikia, kam čia „draskytis“. Todėl patyliukais, vis įmetu vieną kitą pasisakymą ar mintelę „prigautą“ kasdienybėje.

Štai ir šiandien. Susinervinau. Pasaulis pastatytas ant konkurencingumo pamatų. Žiauru? Ir galvoju, kas bus toliau? Jau prieš kelerius metus, kai žmonės įsisąmonino, kad ant pakuotės rašomi „E“ tikrai nėra vitaminai, dabar maisto rinka sugalvojo paprasčiausiai, kad žmonės neieškotų „E“, rašyti pinu pavadinimu visas savo dervas, gliukozes ir rūgštis. Aišku, mes ne kvaili, ne kokios kiauros asilų šiknos, žinome, kokie gudrūs tie maisto tiekėjai! Nekenčiu „E“, nežinau, kažkaip visada pradėjau žiūrėti į tai, ką valgau, nebegaliu pakęsti, kai nebėra pasirinkimo ir tenka ryti maistą su konservantais. Kažkaip net skaniai nebesivalgo. O ką daryti?

Prieš šimtą metų buvo pagrindiniai konservantai: cukrus ir druska, kurie užmarinuoja maistą, kad šis laikytųsi. Šiam amžiuje jų turime šimtus. Atriekta pagal nustatytą normą, dedama maxsimumas neva, tačiau pavalgai vieną produktą, kitą ir suvoki, kad „E“ maksimumai renkasi ir jau gaunasi perteklius. O vaikams dozės neskiriamos mažesnės. Taigi gyvenam sveikam amžiuje! Tačiau dėl to ir maistas pigesnis. Kažkokia organizacija jau pranešė, kad iki 2020 metų maistas visame pasaulyje pabrangs 40 procentų, vadinasi, padaugės skurstančiųjų, padaugės ligų ir t.t. Siaubas ta maisto pramonė, nueini ir nežinai kurio šiandien nuodo bepasiimti. Gerai, kad jie dar skanūs, tik padariniai būna visokie išbėrimai, astmos, kepenų cirozės, vėžiai ir t.t. O juk prieš šimtmetį, duona buvo tokia sveika, kad amen Juzė, duona ne kokiam celofane, o tiesiog turguje po atviru dangumi pardavinėjama. Buvo pražuvo, ką čia ir bepriverksi.

Gerai, kad esame ne JAV, o Lietuvoje, čia bent jau turgūs populiarūs, sekmadieniais galima įsigyti mėsos, daržovių ne su kokiais pesticidais. Neįvertiname ką turime. Štai skaičiau Čekuolio straipsnį apie maisto racioną ir senėjimo problemą. Pasirodo ilgiausiai gyvena japonai, o gyvena dėl to, kad į skrandį deda daug žuvies ir žalumynų. Klimatas pas jų irgi normalus gan. Pažiūrėkim į Kiprą, idealios sąlygos, bet kipriečiai gyvena beveik 12 metų trumpiau, nevalgo salotų, žuvies Viduržemio jūroje beveik nėra, seniai išgaudyta. O štai Europoje ilgiausiai gyvena islandai, klimatas tai atšiaurus, bet jie valgo žuvį, o ir ekologinėm daržovėm neabejingi. Matome, kad ne tiek klimatas lemia sveikatą ir ilgaamžiškumą, bet tai, ką dedi į skrandį. Kol pirksime ir grūsime į save visokius „E“, tai žinote, ne tik nutuksim kaip begemotai, bet ir greitai dvėsime kaip skėriai.

Štai kodėl pasisakau totaliai už Žaliuosius ne tik gamtosaugininkus, bet ir maisto pramonės sergėtojus. Tik sveikas, natūralus maistas, o ne šūdas „E“ mus padarys sveikus ir laimingus.

Jūsų Maištinga Siela

Dėl visko kalta karma?

Sveiki,

Šiandien pagalvojau, kad dėl visko kalta vargšelė karma. Taip, vargšelė karma. O kas daugiau dėl visko gali būti kaltas? Taip, vargšelė karma. Juk kitaip būti ir negali. Gerai, kad dėl kažko yra kažkas kaltas. Galbūt tokiu būdu ir atsirado sąvoka karma? Taip, kai norėjome save pateisinti, pateisinti savo nesėkmes ar trūkumus.

Turiu vieną baisų trūkumą. Šiandien tai patvirtinau kone šimtąjį kartą. (Kalta, be jokios abejonės karma). Parduotuvėje visada išsirenku trumpiausią eilę prie kasos ir visada užtrunku dvigubai ilgiau nei būčiau stovėjęs ilgojoje. Tai sugenda aparatas, tai senutė ginčijasi dėl centų, tai kasos aparatas kam nors neišmuša kainos, tai kasininkei kas nors paskambina, tai dar dar dar kas nors. Padariau bandymą, ne kartą tyčia ėjau jau į ilgesnę eilę ir ką jūs galvojate, mažoji eilė ten tris kartus prasisuko greičiau, o manojoje vėl nesklandumai. Tas nutinka ne tik Vilniuje, bet ir kituose miestuose. Kiaulystės dėsnis, sakyčiau. Ir aišku, kalta mano karma. Visada noriu kaip greičiau, o gaunasi š... Bet tai ir kiti žmonės gal skuba, juk reikia gyventi, ne tik prie kasos eilėse stovint.

Aišku, kur kas geriau sekasi prie šviesoforų, ten kartais užsidega žalia vos tik prieinu prie šaligatvio. Bet ir tai ne visada. Turiu chronišką baimę šviesoforams. Nepatinka jie man. Matyt, ir aš jiems, todėl kartais įjungia žalią šviesą, kad greičiau mane praleistų.

Taip, dėl visko gali būti kalta vargšelė karma.

Jūsų Maištinga Siela

Asmenybės: Lucy Lawless - amžina Ksena karingoji princesė

Visada jautėsi seksuali ir patraukli.

Ką ir besakyti, moteris pantera.

Po Ksenos vaidmens netikėtai pakeitė išvaizdą. Apie 2004 m.

2010 m., štai tokia dabar Lucy.

Dar visai jaunutė, bet jau tada sugebėjo tapti Mis Naująja Zelandija.

Senieji laikai, kada dar vaidino Kseną, pati prisipažįsta, jog šis vaidmuo jai pabodo, tapo nebeįdomus, o ir jaustis Ksena nebesinorėjo.

Sveiki,

Šiandien toliau tęsiant skyrelį „asmenybės“, nutariau pakalbėti apie žavią Naujosios Zelandijos aktorę Lucy Lawless. Apie pastarąja lietuvių kalboje nėra daug informacijos, todėl nusprendžiau viską susintezuoti ir pateikti viską jau gražiai supjaustytą. Taigi, Lycy yra aktorė, kuri atliko legendinį Ksenos (Xena) vaidmenį. Bet kol kas, manau, tai žino beveik kiekvienas, vos pažvelgęs į jos nuotraukas, tačiau, kas tokia iš tikrųjų yra Lucy Lawless?

Na, matyt, banaliau ir negalėjau pasirinkti, nes žinau, kiek daug žmonių nemėgsta „Ksenos“ ir nemažiau ją dievina. Pasirinkau šią asmenybę, kadangi tai mano vaikystės herojė. Seksuali moteris. Keista, ar ne? Kai tą serialą 1998 metais vasarą pradėjo rodyti Lietuvoje, dar buvau visai pyplys, o tais laikais fantastinių serialų nebuvo tiek daug prifilmuota ir ekranų nepasiekdavo. Tai TV3 tais laikais padovanojo sekmadienio vakarus su „Herakliu“ ir „Ksena“. Aišku, pirmieji sezonai dabar žiūrint atrodo labai nykūs, tačiau tąkart jie užvaldė televizijos ekranus. Na ir aš dar sėdėdamas kaime, nieko neveikdamas, spoksodavau į Kseną. Iš tikrųjų iš šio serialo išmokau labai daug antikinių pasakojimų, visus užsimerkęs galėjau išvardyti Olimpo dievus, žodžiu, kartu tai buvo labai gera mokomoji medžiaga, o kaip galėjau nemylėti Ksenos!? Juk tai pirmoji ekrano meilė! Štai todėl ir pasirinkau šiandien ją.

Nors serialas manęs jau nebejaudina, tarp kitko, jį rodė labai daug metų su pertraukom, o dabar nuolat kartoja TV6. Bet ne tame esmė. Esmė Lucy trumpa biografija. Gimė Naujojoje Zelandijoje, buvo tik viena mergina tarp šešerių brolių, nuo mažens kaip sako, išmoko „vyriškai“. Likimas lėmė, gimti po avino zodiaku, o tai dar labiau suteikė kovingumo. Lucy neslepia, kad ji niekada nebuvo panaši į Kseną charakteriu, nors atkaklumo jai netrūko. Dar visai jaunutė ji tapo Mis N. Zelandija. Tapusi grožio etalonu, greitai ištekėjo, bet santuoka truko neilgai, susilaukė dukrelės Deizės. Lucy turi nepaprastų gabumų kalboms. Itin greitai įsisavina žodžius ir tartį, todėl laisvai kalba vokiškai, prancūziškai ir itališkai. Dar prieš Ksenos karjerą, pozavo visiškai nuoga žurnalams, vedė kelias televizijos laidas, po to pradėjo vaidinti komedijų trupėse, bet įžymi nuo to netapo.

Ir štai 1993 – 1994 metais buvo pradėtas filmuoti „Heraklis“, Lucy gavo vienos serijos epizodinį vaidmenį, kur atliko karingos amazonės Ksenos vaidmenį. Ta pati kompanija greitai sugalvojo, jog reikia kurti serialą apie Kseną, o tuo labiau ir patys žiūrovai to pageidavo. Taigi, buvo rasta tinkama aktorė Ksenos vaidmeniui, tačiau tai nebuvo Lucy, bet pagrindinio vaidmens atlikėja sunkiai susirgo, teko nedelsiant keisti pagrindinę aktorę, toli žvalgytis nereikėjo, Lucy kuo puikiausiai tam tiko! Per vieną naktį buvo pritaikytas jai kostiumas, suteiktas scenarijus ir jau kitą rytą Lucy filmavosi Ksenos pirmojoje serijoje.

Štai taip Lucy Lawless tapo pasauline žvaigžde. Ksenos reitingai pasaulyje aplenkė Heraklį, o pagrindinę atlikėją padarė viena geidžiamiausių pasaulio moterų. Serialas buvo rodomas kone visame pasaulyje. Jau vien JAV šis serialas išsikovojo tokius reitingus, kad buvo rodomas tokiu laiku kaip žinios. Šio serialo gerbėjai buvo net aukšto rango JAV pareigūnės, sekretorės. „Ksena – karingoji princesė“ tapo toks populiarus, kad imta kurti ir pardavinėti atributiką, kūrėsi įvairios už moterų teises kovojančios asociacijos. Iš tikrųjų šis serialas pakeitė ne vienam gyvenimą, pagal jį buvo kuriami žaidimai, rašomos knygos ir t.t. Serialas susilaukė šešių sezonų 1995 – 2001 m., po to Lucy ir jos kolegė Renne o‘Conor (Gabrielė) pareiškė, jog šeštasis sezonas bus paskutinis Ksenos pasispardymas. Tačiau dar iki šiol šio serialo aktorės rengia konferencijas ir prisimena ilgus šešerių metų darbus.

Filmavimo aikštelėje Lucy įrodė, kad yra tikra amazonė. Po pusmečio filmavimo, ji nukrito nuo arklio ir susilaužė koją, gydytojai pasakė, kad filmavimą atidėtų mažiausiai metams, bet kur tau, Lucy jau po pusmečio sėdėjo ant arklio ir toliau profesionaliai atliko užsispyrėlės vaidmenį. Aišku, Lucy nesnaudė, akimirksniu tapo šio serialo prodiuserio meiluže, o Oklendo spauda tik ir lojo liežuviais apie neva „pasileidėlės“ Lucy elgesį. Bet kur buvus kur nebuvus, Lucy greitai ištekėjo už šio prodiuserio ir iki šiol sėkmingai gyvena. Tiesa, viename sezone Lucy vaidina iš tikrųjų nėščią, ji net turėdama didžiulį pilvą neatsisakė pati atilikti kai kurių triukų. Galiausiai ir naujagimis, kurį laiko sukosi filmavimo aikštelėje, pastarasis atliko Ksenos dukters Ievos vaidmenį. Lucy buvo tikra darboholikė, bet šeima jai visada rūpėjo. Ir dabar ji augina tris vaikus.

Pasibaigus serialui, Lucy žvaigždė kažkiek prigeso, tačiau neilgam. Atliko kilmingos ponios vaidmenį „Tarzano“ seriale, o galiausiai 2004 metais, grįžo į JAV ir čia tapo dainininke! Beveik neatpažįstama, blondinė, bet nuostabaus balso savininkė Lucy pasiryžo dalyvauti muzikiniame realybeė šou, kuriame neliko nepastebėta, kadangi Lucy jau Oklende mokėsi dainavimo, o ir seriale „Ksena“ teko sudainuoti kai kurias arijas. Čia ji buvo laikoma viena iš favoričių. Aišku, šou ji nelaimėjo, tačiau Lucy buvo pastebėta ir įvertinta kaip dainininkė. Galiausiai Lucy surengė savo koncertus Londone ir kituose miestuose. Po to pasipylė nežymūs vaidmenys įvairiuose amerikiečių filmuose, galiausiai gavo vaidmenį „Galaktikos kovos“, bet ten ilgai neužsibuvo. Dabar visai neseniai Lucy pradėjo filmuotis labai sėkmingame ir specialiųjų efektų prisodrintame filme „Spartakas: kraujas ir smėlis“. Pastarąjį lietuviškai įgarsina torrentai.lt kartu su „Vampyro dienoraščio“ serialu.

Tai va tiek, sausai kalbant apie Lucy, aišku, galima dar prikrauti įvairių smulkmenų, pikantiškų paskalų ir pletkų, tačiau tai kažin ar atspindės tikruosius Lucy Lawless darbus. Kad patys įsitikintumėte, kaip Lucy dainuoja, pridedu visagalio youtube įrašų:

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Witi Ihimaera "Banginių vadeliotoja"

Sveiki,

Šiandien noriu pristatyti nuostabų literatūros perliuką Witi Ihimaera „Banginių vadeliotoja“. „Naujoji Zelandija. Žemės pakraštys. Žmonijos įsčios. Vieta kurioje karaliauja mitai ir legendos. Mitinė maorių gimtinė, kurios paslaptys užgniaužia kvapą...“ Patikėkit, mane tai „pagavo“ ir tikrai užgniaužė. Po šios knygos dar kartą įsitikinu, kokios esminės knygos man patinka. Witi Ihimare yra pirmasis maoris rašantis anglų kalba, o „Banginių vadeliotoja“ yra laikomas Naujosios Zelandijos šedevru. Knyga nėra didelė, kas keisčiausia, kad šią nuostabią knygą išleido „Obuolys“, mano akimis, tai ne geriausia Lietuvos leidykla, bet ir tokios leidyklos kartais geba išversti ir, sakyčiau, visai gerai išversti, perteikti knygos esmę.

„Banginių vadeliotoja“ iki ašarų pasakojanti istoriją apie mažą maorių mergaitę, kuri turėjo gimti berniuku, nes tik tokiu būdu ji būtų tapusi savo genties vadu, bet likimas lėmė, kad Kahu tapo mergaitė, o jos genties vadovas senelis, labai jos nemėgo, todėl Kahu nuo mažens teko įrodinėti savo pašaukimą būti tikrąja genties vadove ir mitine banginių vadeliotoja. Tai jaudinanti istorija su tikrų banginių gyvenimo istorijomis, jų nuostabi jausena supersonifikuota žmonių pavidalais, leidžia tinkamai įsijausti į banginių gyvenimą. Tiesa, buvo vietų, kur net verkti norėjosi, ypač, kai šimtai banginių išplaukė į seklumą savo noru, žmonės varnelėmis, skirtomis pjauti medžius, puolė mėsinėti merdinčius banginius. Kadangi pats mačiau internete kaip pjaustomi gyvi delfinai, tai žiauru... tačiau kažkur visada esama žmonių, kurie skuba padėti banginiams, tačiau net žmogus kartais būna bejėgis, kai gyvūnas savo noru stengiasi numirti.

Rašytojas nedaugžodžiauja, renka tikslius žodžius nusakančius esmę. Manau, tai nuostabus kūrinys, pagal pastarąjį pastatytas ir kino filmą, kurį jau siunčiuosi ir, manau, artimiausiu metu jį jums pristatysiu. Ką aš begaliu pasakyti, mano visi žodžiai prieš „Banginių vadeliotoją“ tampa beprasmiai, tiesiog reikia griebti ir skaityti, kol dar galima kur nors įsigyti. Tai puiki galimybė savotiškai prisiliesti prie „žmonijos įsčių“, pačių maorių, jų savivokos, jų mitologijos. Knyga turi neabejotinai gydančiąją jėgą, alsuoja sakralumu ir yra apipinta magišku realizmu. Po tokios knygos, taip ir norisi parašyti kažką panašaus apie Baltijos jūrą ir lietuvius, kurie kažkada galbūt kalbėjosi su gyvūnais, bet laikui bėgant, atitolo ir prarado šią dovaną...

Jūsų maištinga Siela

Knyga: Anne Rice "Kastratai"

Sveiki,

Šiandien noriu pristatyti dar vieną knygą, kurią skaičiau, rodos, visą amžinybę. Nežinau kodėl taip sunkai, gal dėl knygos formato ar teksto apimties. Šįkart tai garsioji amerikiečių rašytoja Anne Rice ir jos romanas „Kastratai“, tikrasis knygos pavadinimas „Cry to heaven“. Net neįsivaizduoju, kas paskatino leidėjus pakeisti pavadinimą. Gal skandalingas pavadinimas turėjo didesnės komercinės naudos? Apskritai, antrą kartą skaičiau „Eridano“ leidyklos knygą. Kažkada labai seniai Stepono Kingo „Širdys Atlantidoje“, bet savo fantastika „Eridanas“ manęs iki šiol nežavi. Romanas „Kastratai“ – tai unikalus kūrinys, šio romano ne iš tolo nepavadinčiau „fantastika“, veikiau tai istorinis romanas. Pati Anne Rice, jums gerai žinoma, ji parašė „Interviu su vampyru“ ir yra pagarsėjusi kaip gotikinių siaubo – fantastinių romanų talentinga kūrėja. Knygą „Kastratai“ ji ruošė net du metus t.y. domėjosi ir studijavo senąją Europos istoriją, domėjosi kastratais ir kitais „biesais“, kol galiausiai pribrendo reikalas parašyti „ale šokiruojantį“ romaną.

„18 a. pradžioje Italijoje „meno vardan“ per metus buvo kastruojama apie 4000 berniukų.“ Rice gerai žarstosi faktais, matosi, kad knyga rašyta su užsidegimu, turint žinių bagažą. Knyga „Kastratai“ šiurpiai atpasakoja iš vieną iš galimų kastrato gyvenimų. Rice visai neblogai suderina istorines detales, neblogai piešia istorinį laikotarpį, kas, aišku, labai panašu į „Interviu su vampyru“. Tai autorė, kuri ištikima savo stilistikai, manau, tai minusas, kadangi antrą kartą skaityti tokios ar panašios knygos nenorėčiau. Nežinau kaip „Eridanui“ su vertimu, bet knygos tektas atrodo vidutiniškai perteiktas, aišku, būna ir tragiškesnių vertimų.

Knyga vietomis atrodė labai jau sausa, ištęsta, esame nereikalingų lyg ir pasikartojančių pagrindinio herojaus Tonijaus vidinių išgyvenimų ir apmąstymų sintezė. Aišku, kai Rice priartėja prie skubresnių įvykių ir siužetų, dėmesys iškart nukrypsta ir tu vėl įsijauti į knygos turinį. Nepaisant kai kurių trukumų, pats romanas gan stiprus, teikiantis daug negirdėtų istorinių faktų, nuskaidrinantis kitokią istorinę realybę. Anne Rice nemažai išmano apie muziką, sočiai žarsto įvairius terminus, bet juos paaiškina žmonių suprantama kalba. Rice nevengia erotikos, na kokios ten erotikos, tai beveik pornografiniai intarpai. Sodomos ir Gomoros tragediją, meilė tarp tų pačių lyčių, ilgai nenutrūkstantys poligaminiai santykiai, Rice pasakoja be skrupulų ir nepateikia savo asmeninio vertinimo. Susitelkdama į kastratų gyvenimą, Rice perteikia kastruoto žmogaus jauseną, jų kūno proporcijų „didybę“ ir „išsigimimą“, kadangi negaminantis testosteronui, berniukai kastratai užaugdavo nepaprastai aukšti, lankstūs, aukštais sopranais, kone „šaltais“ monstrais, ateiviais. Visą gyvenimą jie jautė nepasotinamą sekso alkį, už kurio, mano akimis, slepiasi meilės, saugumo perdėtas troškimas.

Knygoje esama triuškinamos įtampos, ją pajutau skaitydamas ir įsijausdamas į operos tuometinių grandų konkuravimą. Prisiekiu, kad skaitydami šią knygą, kartu bijosite lipti ant scenos su knygos herojais, jausite perdėtą scenos baimę, nebūsite užtikrinti herojaus stebuklingai vertinamu balsu. Šią knygą rekomenduoju skaityti tada, kai atsiranda daugiau laiko (galbūt vasaros metu), nes romanas nėra tas, kuris „susivalgo“ per dieną ar vieną naktį. Sakau, jame rasite: intrigos, aistrų, sekso (kuris, tikriausiai, toks, koks yra pavaizduotas knygoje, bus nepriimtinas), rasite istorijos, Venecijos, skausmo, vidutiniškų apmąstymų.

Jūsų Maištinga Siela