Džiaugsmas arba kažkieno galvos skausmas

Sveiki visi,

Šiandien ėjau valgyti picos su draugu. Kalbėjom apie kelionę į Veneciją ir jo didžiausia nelaimei... užėjome į knygyną. Su manimi negalima eiti į knygyną. Į šį stebuklą turiu eiti vienas. Tai mano silpnybę. Nemažai pinigų išleidžiu knygoms ir, velniai rautų, niekada nesigailiu. Kiekvienas už savo aistrą susimoka sava kaina. Pastaruoju metu imu vis daugiau atsisakyti knygų – piniginė neišneša tokių kainų. O ir literatūros yra geros prirašytos ir priverstos, nes yra nemažai ir šlamšto.

Iki šiol niekaip nepamirštu draugo, kuris „zyzia“, jog greičiau eitume iš čia. Jis žino, jeigu užėjau į knygyną, man laikas ištirpsta – teks palaukti, kol su kiekviena knyga pakalbėsiu. Tikriausiai moterys panašiai rūbų parduotuvėje. Primena „Parduotuvių maniakės išpažintį“, kurį neseniai ir vėl žiūrėjome. Kartais galiu prastovėti prie vienos lentynos valandą, kol pajaučiu nuovargį kojose. Negaliu atsitraukti. Sako, knygos tos pačios. Netiesa. Kaskart, kol knygos neperskaičiau ir neįsigijau, ji vis kitokia. Į knygynus man reikia vaikščioti vienam. Arba su bendraminčiais, kurių taip ir neturiu. Ką darysi, kai kam tenka ir už tai atkentėti.

Eilinį kartą peršalau. Nosis varva. Ir vėl. Žiemos padariniai. Sesija ant nosies. Alkanas blogas, knygos, mintys, aš pats. Ką padarysi.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Skaitovas" / "The Reader"

Sveiki visi,

Dar vienas filmas, kurį būtinai turėjau pažiūrėti. Tai „Skaitovas“ (The Reader) (2008 m.) Tai talentingo režisieriaus darbas, už kurį Kate Winslet gavo „Oskarą“ kaip už geriausios moters vaidmenį. Tai trečiasis režisieriaus Stephen Daldry darbas. Iki tol jis buvo sukūręs du stiprius filmus – „Bilis Eliotas“ ir „Valandos“, pastarąjį jau esu čia pristatęs. Filmas „Skaitovas“ taip ir nepasiekė Lietuvos kino teatrų. Labai apmaudu, nes Kate Winslet vaidyba – nuostabi. Taip genialiai suvaidinta, jog vien dėl jos vėl ir vėl norisi žiūrėti šį filmą. 

Tai pasakojimas apie skirtingų amžių savotišką meilę – penkiolikmečio ir trisdešimtmetės susitikinėjimai, kurie vaizduojami itin subtiliai, atvirai ir jausmingai. Iš pradžių filmas glumina savo atvirumu, nesuvokiama, ką reiškia šis perdėtas intymumas ir kas už viso to slepiasi, tačiau viskas išaiškėja filmo pabaigoje. Kodėl moteris kiekvieną kartą prieš pasimylėjimą prašo, kad berniukas jai paskaitytų? Kodėl ji sutinka su visais nusikaltimais, kurių pati nepadarė? Kas slypi akyse ir skaitymo procese? Žmogaus troškimuose? Sakau, tai jaudinantis pasakojimas, pastatytas pagal knygą, tuo pačiu pavadinimu. Knyga 2004 metai išversta ir į lietuvių kalbą. Nebuvo labai pastebėta, tačiau pasirodžius ekranizacijai, kažkodėl visi ją prisiminė.

Filmą rekomenduoju visiems be jokio išskirtinumo. Manau, jis patiks tiek erotikos, tiek karinių, tiek romantinių, tiek fantastinių filmų mėgėjams. Verta kartą pamatyti ir paragauti tikros „Skaitytojo“ duonos, kaip sakant. Filmas labai įtraukia, dvelkia paslaptimi, intymumu, jaukumu ir brandina apčiuopiamos tragedijos vaisių, kuris galiausiai filmo pabaigoje skausmingai sprogsta. Gero žiūrėjimo!

Mano įvertinimas: 10/10

Kritikų vidurkis: 58/100

IMDb: 7.6

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Šindlerio sąrašas"

Sveiki visi,

Yra tokių filmų, prie kurių visada anksčiau ar vėliau norisi sugrįžti. Džiaugiuosi, jog šį laikotarpį pavyko sugrįžti prie kelių gerų filmų ir iš naujo juos apmąstyti bei įvertinti. Šį kartą tai „Šindlerio sąrašas“, sukurtas 1993 metais. Režisierius Steven Spielberg tikriausiai jau kino istorijoje. „Dirbtinio intelekto“ režisierius prieš maždaug 20 metų sukuria vieną garsiausių savo darbų „Šindlerio sąrašas“, kurio pagrindinė tema yra žydų genocidas per Antrąjį Pasaulinį karą.

Filmas statytas pagal tikrus faktus ir tikrus nutikimus. Pašlovintas Šindleris, kuris išgelbėjo daugiau nei 1000 žydų, iš kurių išaugo nauja palikuonių karta. Mano galva, filmas yra didingas kino epas, apimantis beveik 200 minučių t.y. daugiau nei 3 valandos gero filmo. Nors filmas nufilmuotas beveik prieš 20 metų, bet jį žiūrint nesijaučia laiko distancija. Geri filmai, matyt, nesensta. Režisierius pasirinko nespalvotą filmo variantą, kuris geriausiai įkūniją vieną juodžiausių žmonijos egzistavimų laikotarpių, kur prarandamas bet koks žmogiškumas, bet kokios vertybės, bet kokios santarvės.

Filme apstu žiaurių kadrų, bet jie identifikuoti, realūs, tikroviški, ne kokie nors iš piršto laužti. Apskritai, manau, kad tai vienas geriausių filmų, kuris yra sukurtas apie žydų genocidą. Jo esmė yra ne tik parodyti žydų naikinimo mechanizmą, kaip tai mėgsta su pasimėgavimu daryti daugelis filmų, bet ir atskleisti žmogiškumo kruopelytę iš vokiečių pozicijų. Tokioje terpėje atsiduria „biznierius“ Oskaras Šindleris, staiga praturtėjęs žmogelis, kuris visą savo turtą paaukoja tam, kad būtų išgelbėta kuo daugiau žydų. Jautrus ir įspūdingas filmas. Geneliai pastatytas, įdėta daug laiko ir darbo. Jeigu jums patiko tokie filmai kaip „Berniukas dryžuota pižama“, „Velnio aritmetika“, „Dievų miškas“ ir t.t. siūlau pažiūrėti šį kino perliuką, kuris pranoksta juos visus.

Įvertinimas: 10/10

Jūsų Maištinga Siela

Ar tikrai kapitalizmas gožia Kalėdas?

Sveiki visi,

Kažkas kalbėjo spaudoje taip anarchistiškai ir labai socialistiškai apie vartotojiškumą, kuris pasireiškia Kalėdinių dovanų pirkimo karštligėje. Tenka sutikti, kad tame yra nemažai tiesos. Bet tik iš pirmo žvilgsnio. Svarbu yra pakeisti požiūrį ir žvelgti pozityviai. Jeigu tik matysime vien blogąją pusę – būsime žlugę. Nežinau, gal paveiktas „Karmos diagnostikos“, ėmiau „blogyje ir negatyve“ įžvelgti ir gerumo dėsnius. Yra griovimas, nykimas tik tam, kad būtų atėjimas kažkam naujo. Toks pasaulio chaoso dėsnis, juk taika ir ramybė neegzistuotų kaip sąvoką, jei šalia nebūtų chaosas. Realybėje irgi yra tas pats. Šios priešybės neišskiriamos.

Taigi Kalėdinių dovanų karštligėje, mes galime dejuoti, kad esame pilni rūpesčio, kad negalime įpirkti dovanų, o jei galime, tai perkame masiškai. Be dovanų – ne Kalėdos. Norėčiau su tuo nesutikti. Aišku, biznieriai daro per Kalėdas savo pelną, nieko čia nepadarysi, bet viskas priklauso nuo mūsų požiūrio. Manau, pirkimas, savo pinigų atidavimas vardan kito, jau yra indelis į dalybas. Tau duodu – aš gaunu. Pirkimas yra ne šiaip sau kapitalistinis procesas, bet juk visų pirma, tai proga pagalvoti apie kitą. Tokiu būdu suvienijame save su artimaisiais, kartu permąstai praėjusius metus, bandai prisiminti, ko tam žmogui trūksta, ko jis norėtų gauti ir tokia inercija mes einame į parduotuvę pirkti dovanos.

Šalia kažkur išlieka kapitalizmas, bet greta eina mintys, jausmai, artimieji. Ir jie, mano galva, yra kur kas svarbesni. Vartojimas, jis visada yra ir bus, tačiau Kalėdų stebuklas yra tame, kad vartojimas būna ne dėl savęs, bet dėl kito, dėl artimojo. Žinot, tikiu, kad Visata tai jaučia, jos dėsniai yra nekintantys, mes egzistuojame ne tik sau, visuomenė yra gyvas organizmas, bendra atmosfera, aura, galiausiai biolaukas, kuris atliepia į dalybas, tikėti tuo ar ne, Jums rinktis. Šį ryšį mes vėl per Kalėdas sustipriname, tai yra faktas. Mes imame kitus prisiminti, sveikiname. Ir jeigu galiausiai nebūtų to vartotojiško kapitalizmo, mes sveikintumėme ir dovanotume ką nors kitą. Tad Kalėdos su materialia ar dvasine dovana vis tiek yra Kalėdos. Šeimos, artimųjų, draugų šventė.

Jūsų Maištinga Siela

Apsakymas: "Virsmas" (6 dalis)

- Tu buvai teisus, jos mes mažiausiai turėjome. Ką dabar darysim?

- Po galais, Monika, ar dabar laikas filosofuoti! Ką tu darai?! Neliesk jo!

- Yra raštelis.

- Kas parašyta?

- „Mirtis“.

- Kas, blet?

- Pats pažiūrėk. Čia tikriausiai koks nors pokštas. Gal jis žaislinis?

- Tu ką? Manai, kad aš ginklo nematęs? Jis tikras! Žiūrėk!

- Nebūk kvailys, kam tu jį palietei? Dabar liko antspaudai... O kas, jeigu kas nors juo žudė?

- Nebūk durna, niekas tokių ginklų nemėto laiptinėje.

- O gal kaip tik juo taip ir nori atsikratyti, iš kur tu žinai? Ir tas raštelis. Kodėl jis parašytas?

- Manau, kad jis užtaisytas.

- Moki pažiūrėti? Tik atsargiai tu per girtas... Duok man.

- Nu tik tai neliesk! Reik čia bobom lįsti prie vyriškų žaisliukų!

- Gal reiktų paskambinti policijai? Man visa tai nepatinka... Gal kas nors nori mus net nužudyti!

- Pavyzdžiui kas?

- Nu ką aš žinau... Padėk tą ginklą!

- Čia revolveris. Sunkus mėšlas.

- Tikriausiai net neregistruotas, nelegalus. Nepatinka man tokie nešvarūs dalykai.

- Panašų turėjo mūsų šefas. Juo merginom į smilkinius įremdavo ir liepdavo tylėti, kai apžiūrėdavo jų importuotas putytes...

- Nebūk, Andriau, toks žiaurus. Duok man pažiūrėti... Ohooo... Koks sunkus. Kaip švinas.

- O ką tu galvojai, kad šiaip sau iš plastmasės? Dėžėj daugiau nieko nėra... Tik tas raštelis – „Mirtis“. Čia tikrai ne pokštas.

- O kas, jeigu tai Jis?

- Kas Jis? Apie ką tu?

- Nu apie Dievą gi. Gal tai jis?

- Blet, Monika, tu visai girta, ar ką?

- Bet aš nieko nemačiau. O ir laiptinėje nieko nebuvo nubėgant... Kažkokie mistiniai dalykai.

- Tai galėjo būti kaimynai. Bet kas, tik ne Dievas.

- Kaip Kalėdinė dovana. Dar vienas galvos skausmas.

- Duokš jį man, Mon.

- Ką tu darai?

- Išmetu jį į šiukšlių dėžę! Išeidamas išnešiu su visomis šiukšlėmis. Mes jo nematėme. Ar supratai?

- Nedaryk šito!

- Ką tu su juo darysi?

- Nuvešiu ir užkasiu į mišką. Šiukšles labai greitai galima išaiškinti. Girta galva, ar mąstai, ką darai?

- Užkniso man šita nesąmonė. Noriu dar viskio!

- Prisėskim. Pala, patrauksiu tas nuolaužas ir kirvį. Nu, Andriau į sveikatą!

- Ir tu būk sveika! Jetau, apsinešiau kažkaip...

- Sumėtė ir mane. Viskas ima po truputi lietis cha, cha, cha...

- Va, tokia tu man patinki, tokia linksma!

- O tu myli savo vaikus?

- Kodėl klausi?

- Nes neįsivaizduoju, kad galėtum būti tėvas, nes pats esi kaip vaikas... Cha...

- Cha, cha, cha... Myliu, o ką?

- Nieko. Tiesiog sunku patikėti... Dabar pas juos grįši ir pas juos numirsi. Jiems bus šokas.

- Toks tas gyvenimas.

- Noriu, kad nevažiuotum. Noriu, kad paskutines dienas praleistum čia, su manimi. Arba nusiperkam bilietą ir skrendam į Egiptą! Ne, į Japoniją... Kur tik panorėsi!

- Monika, nepradėk... Žinai, kad nieko nebus.

- O galėtų...

- Liaukis. Negaliu aš šito klausytis. Išgerkim dar! Patrauk tą ginklą nuo stalo.

- O ką? Jis tau trukdo sprogti?! Cha, cha, cha...

- Tu visai nusigėrei! Cha...

- Nemažiau nei tu.

- Monika, patrauk tą vamzdį. Duok jį man, jis gi užtaisytas.

- Bet, Andriau, aš pati žinau, kad užtaisytas. Pati tuo pasirūpinau!

- Ta prasme? Tai jis tavo?

- Ilgai laikiau jį toje dėžėje...cha, cha, cha... Po pasimylėjimo norėjau tave nudėti.

- ???

- Nekenčiu tavęs! Nekenčiu už viską, ką esi man padaręs! Per tave tapau tokia nelaiminga. Tik per tave, mulki! Bet Dievas tave galiausiai pats nubaudė. Liga yra geriausia, ką davė Dievas! Bet tu negrįši pas ją! Negrįši pas savo vaikelius, nes aš to neleisiu!

- Monika...

- Nedrįsk manęs atsiprašyti ir maldauti!

- Cha, cha, cha... Pati parašei tą raštelį? „Mirtis“?

- Tau juokinga? Tu nežinai, kaip aš rimtai tau tai sakau.

- Oi, kaip išsigandau...

- O turėtum, bet esi girtas kaip...

- Tai ko manęs su peiliu nepapjovei? Kam reikėjo šito revolverio, blet! Visada buvai juokinga.

- Nutilk, liurbi! Nieko tu nesupranti! Aš TAVE MYYYYLĖJAU!

- Nereikėjo man čia ateiti... Eisiu jau namo. Dėkui už viskį...

- Tik prisėsk subinę!!!

- Tu jį užtaisei, atsargiai...

- Aš puikiai žinau, ką padariau. Viso šito mokiausi, nesu tokia debilė, kokią mane visada laikei. Manau, ne viena mergina man tik padėkos, jog tave nudėsiu. Sugriovei ne tik mano gyvenimą, bet ir tų merginų, kurias pardavei...

- Tai nieko nereiškia, tai nesusiję su mumis.

- Ak, nieko nereiškia?! Tau tai nieko nereiškia?!! Jau vien už tau reikia ištaškyti smegenis! Jeigu tu negali būti mano, tuo labiau nebūsi niekieno. Ypač savo žmonos!

- Monika...

- Užsičiaupk! Neįvertinai tai, ką turėjai...

- Tai nieko nekeičia. Tu tik paklausyk...

- Užsičiaupk, girtuokli! Dabar turiu tiek drąsos, kad galiu padaryti bet ką. Žaidei su manimi! O aš debilė, vos sau galo nepasidariau... Ir dėl ko? Dėl šio lavono? Nesiartink!

- Monika, išgerkim už mus, nebepyk.

- Nesiartink!!!

- Ką tu darai? Tu to nenori...

- Už viską!!!... O Dieve!!! Andriau? Andriau?!

- ...

- Mėšlas! Velnias! Ką aš padariau... Andriau?!

- ...

- Pabusk, Andriau! Blet, iš kur tas kraujas? O siaube, nereikėjo man tiek gerti. Monika, kvėpuok, galvok, ką daryti... Andriau! Šūdas... O šventas šūde... Andriau!

- ...

- Pabusk! Mėšlas, iš kur tiek kraujo?.. Andriau, Andriuk... Nepalik manęs, žinai, aš nenorėjau. Andriau? Ar girdi mane? O Viešpatie. Negi jis negyvas.... Nebekvėpuoja. O ne... Andriau! Nepyk! Andriau, dovanok... O Viešpatie. Ką tu, durna boba, padarei? Viešpatie... Kur tas viskis?! Man reikia viskio. Tai netikra. Monika, tai netikra, netikėk tuo... O taip, viskis padės man viską pamiršti. Andriau? Nori viskio? O Viešpatie, tavęs gi nėra. Nėra! Nėra!!! Taip, viskis. Dar... Žinai, aš visai to nenorėjau. O Dieve, kaip tu greitai vėsti. Širdis nebeplaka. Andriau, man jau seniai nebeplaka, labai seniai. Kai tu išėjai iš šių namų, man šie namai tapo nebe mano. Tu buvai mano namai, Andriuk. Jėzau, Andriau, kodėl tu taip? Kodėl aš nepajėgiau tavęs susigrąžinti? Juk aš galėjau pasikeisti. Aš būčiau padariusi viską, Andriau...

- ...

- Šis gyvenimas beprasmis be tavęs. Žinai, man nepalengvėjo. Nė per nago juodymą nepalengvėjo. Man taip tuščia... Šūdas, viskas jau baigėsi. Esu tokia girta, kad galiu bet ką. Pasitrauk, Andriau. Nu, negriūk. Kodėl atsigulei ant grindų? Siaube, iš kur čia tas kraujas... Viešpatie, tai netikra. Tai tikrai netikra. Aš rytoj pabusiu, man skaudės galvą ir aš... Andriau?

- ...

- Viešpatie, tu tikrai nebegyvas. Aš kraustausi iš proto! Kur ginklas? Kur tas sušiktas ginklas?! Kur jis!? Štai... Andriau, aš ateinu pas tave. Vardan Dievo Tėvo ir Sūnaus ir Šventosios Dvasios. Amen!

- ...

- ...

- Tu visada buvai juokinga.

- Andriau? Tu gyvas?!

- Pasižiūrėk! Tavo dėka dar sėkmingai gyvas!

- O Dieve...

- Niekada nemačiau savęs iš šono. Atrodau neblogai, ar ne?

- Negi mes negyvi?

- Regis, tavo kviesta mirtis atėjo.

- Bet kodėl mes čia? Mes neturim kūno?

- Pasižiūrėk į save. Tavo rankose tebėra ginklas. Tikriausiai tebešiltas ir kūnas.

- Dieve, kokia aš kruvina. Dieve, koks mano veidas... Bet kodėl aš vis dar čia? Ar tu mane matai?

- Matau kaip visada, bet tai nebėra tavo kūnas.

- O Viešpatie, negi aš miriau su šypsena?

- Šovei sau į burną. Tikriausiai greitai mus atras ir...

- Palaidos? O kaip mes? Kur Rojus? Kur Pragaras?

- Paklausei to, kuris tiki šiomis nesąmonėmis. Žinai, po mirties nebesijaučiu girtas.

- Mes čia sapnuojame. Mes užmigome nusigėrę ir viską sapnuojame, ar ne?

- Panašu, kad ne. Aš nieko negaliu paimti...

- Andriau, mes – vaiduokliai.

- Tavo dėka, Monika!

- To negali būti. Aš netikiu vaiduokliais.

- Pažiūrėk į mane! Tai aš! O tas, kuris guli irgi esu aš! Pasižiūrėk į save ir į tą, kuri guli. Mes negyvi! Po galais, mes negyvi!!! Kur tu bėgi?

- Prie veidrodžio...

- Ateik čia... Monika?

- O Viešpatie, Andriau, aš nematau savo atvaizdo! Aš tapau kažkuo kita!

- Šūdas... Ką tu padarei, Mon! Ką tu padarei su mumis abiem?

- Aš nežinau... Aš nežinau... Nežinau, kas su mumis darosi. Kuo mes virtome?

(Laukite tęsinio)

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Visas gyvenas prieš akis"

Sveiki visi,

Šiandien labai trumpai noriu pristatyti amerikiečių kino filmą „Visas gyvenimas prieš akis“ (The life before her eyes) (2007 m.). Manau, ne vienam patinka mistinės dramos. Jeigu jums kažkuo patiko kitas filmas – „Keleiviai“, tai šis filmas taip pat pretenduoja į pamėgtų filmų virtinę. „Visas gyvenimas prieš akis“ – tai pasakojimas, kuris prasideda legendiniu estų filmu „Klasė“ finalu – mokykloje mokinys sušaudo devynis galybes mokinių ir pats nusišauna. Į šį įvykį įsisuka dvi geriausios draugės klasiokės. Ir šalia vyksta kitas siužetas – viskas po mažiausiai dešimties metų, bet su moters gyvenimu darosi kažkas negerai, ji vis prisimena įvykį, kuris nutiko mokykloje... Kažkuri iš draugių yra mirusi ir gyvena tik įsivaizduojamą gyvenimą. Kuri, sužinosite pažiūrėję filmą.

Šiaip filmas įdomus, gan lengvas, intriguojantis. O galiausiai intriguoja Uma Thurman, „Nužudyti Bilą“ superžvaigždė. Šįkart ji ir vėl spinduliuoja talentu. Viename interviu yra prasitarusi, kad aktore tapo tiesiog iš nuobodumo. Labai gera aktore, sakyčiau. Visiems besižavintiems jos vaidyba, siūlau pažiūrėti šį filmą. Man asmeniškai, šis filmas beveik nieko ir nenustebino, kai imi žiūrėdamas analizuoti galimus filmo siužeto variantus, pamatai ir atrandi visų filmų standarto šerdį – paslaptis, užuomazga, kulminacija ir atomazga su vis tomis pačiomis perteikiamomis standartinėmis nuotaikomis. Taip imi atseikėti gerą ir originalų filmą nuo holivudietiško dešrainio. Šis filmas gan sentimentalus, įdomus, tačiau standartus savo išlaikęs iki galo kaip holivudietiškas gaminys. Tačiau net neabejoju, jog šis filmas kai kam tikrai patiks, tad rekomenduoju! Jau vien ką Uma Thurman reiškia!

Įvertinimas: 8,3/10

Jūsų Maištinga Siela

Gerų Jums švenčių!

Sveiki visi!

Šią ilgiausią metuose naktį, noriu palinkėti ramybės. Susikaupimo ir artumos su aplinkiniais ir su savimi pačiu. Yra laikas linksmintis, kvailioti, pokštauti, o šią ypatingą dieną, tikiuosi, nukreipsime save į meilę ir savo dvasios savianalizę. Tegu Jūsų Kūčių stalas pasipuošia balta staltiese, simboliniais 12 valgių, nuo kurių neprisivalgome, bet subtiliai kiekvieno paragaujame, branginame skonį, tuos, kurį šį valgį darė, branginame auką, tai, kas augo, kad ant šio stalo būtų paruoštas. Apmąstykime viską, ką padarėme ir ką pasiekime, ką įgijome ir ką praradome per šiuos metus. Viską pasverkime, įvertinkime, keiskime dabartį į gėrio pusę. Tegu laužomas paplotėlis būna mūsų stiprybė ir meilė, kuriuos pasidaliname su artimaisiais. Tegu. Linkiu atrasti tą magišką ryšį tarp viso pasaulio, tyliai subrandinto džiaugsmo, jog visi esame kartu.

Tegu kitą dieną – Kalėdos pereina į džiugesį ir atvirą laimę! Tegu būna juokas. Nieko nėra geriau už juoką ankstų Kalėdų rytą, kai dovanoji ir gauni, kai vyksta mainai. Būkite laimingi, stiprūs, gražūs ir svarbiausia – mylintys! Laimės! Laimės! Laimės!

Jūsų Maištinga Siela