Knyga: Jose Saramago "Aklumas"

Sveiki visi,

2007 metais leidykla „Alma litera“ išvertė ir į Lietuvos knygų rinką paleido skandalingojo portugalo rašytojo Jose Saramago (José de Sousa Saramago) romaną „Aklumas“. Visai neseniai leidykla „Kitos knygos“ išleido ir jo vieną skandalingiausių knygų „Evangelija pagal Jėzų Kristų“. Na, nereikia nė sakyti, kad J. Saramago, 1998 m. gavęs Nobelio literatūros premiją, stoja greta tokių literatūros genijų kaip G. Garcia Marquez, Umberto Eco, Salman Rushdie. Romanas „Aklumas“, tikriausiai, ilgam išliks pagrindine šio rašytojo vizitine kortele.

„Aklumas“ – tai šokiruojanti civilizacijos nykimo ir degradavimo fikcija su grotesko prieskoniais. Įsivaizduokite pasaulį, kuriame vienas po kito ima balta šviesa apakti žmonės. Be jokios paaiškinamos priežasties. Savaime suprantama, jog kyla visuotinė panika, kuriamos įvairios stovyklos akliesiems, kurios primena pragariškas koncentracijos stovyklas, kur aklumas pasireiškia kaip visiškas nužmoginimo efektas. Aklųjų jūroje atsiduria viena moteris, kuri niekaip neapanka ir išlieka visų nužmoginimo proceso liudininkė. „Gydytojo žmona pasilenkė priekin, dviejų dešinės rankos pirštų galais suėmė ir pakėlė lipnią vyro varpą, kaire ranka atsirėmusi į grindis, palietė jo kelnes, apgraibė ir pajuto šaltą metalinį pistoleto kietumą, Galėčiau jį užmušti, pagalvojo. Ji negalėjo.“ (p. 157) Šiai moteriai akistata su aklaisiais tampa tokia sunki patirtis, kad ji jaučiasi kur kas aklesnė nei tikri aklieji. Ne, knyga neprimena banalių, fantazijomis persisunkusių, popsiškų knygelių paaugliams. Mano galva, tai rimtas iššūkis tiek skaitytojams gurmanams, tiek tiems, kurie literatūroje pasigenda įdomesnės idėjos.

Jose Samarago atsisako įprastinės sintaksės. Jo sakiniai – ilgi, o tiesioginė kalba prasideda sakinio viduryje iš didžiosios raidės, todėl tenka priprasti prie netradicinės teksto struktūros, bet tai labai greitai įkandama. Autorius vengia tikrinių daiktavardžių, per visą romaną taip ir nesužinosime, kur vyksta veiksmas, kuo vardu herojai, jie įvardyti tik pagal tam tikrus ypatumus, pvz.: daktaro žmona, moteris juodais akiniais ir t.t.. Vardai, mano galva, nužmogėjimo istorijoje, kai kiekvienas tampa žvėrimi, yra nereikalingi.

Noriu pasakyti, kad aklumas nėra vien tik civilizacijos degradavimo prielaida, autorius kelia nevienareikšmiškus klausimus apie paties žmogiškumo principus. Ar tikrai užtenka tik visiems apakti, kad vieni kitiems taptume žvėrys? Kad bėgtume nuo artimųjų, bijodami užsikrėsti? Kad atstumtume ir atsikratytume visko, ką davė civilizacija ir kultūra? Negi aklumo akivaizdoje taip lengvai viskas prarandama? Tai tėra tik pirminis aklumo lygmuo, o iš tikrųjų J. Samarago lenda giliau, ant autoriaus, žmonės ir taip (iš prigimties?) yra regintys aklieji. Regėjimas tampa aklumu, tampa atbukusiu kasdieniškumu, kuris mus padaro abejingais, apatiškais, todėl moteris, kuri negali apakti ir išlieka aklųjų įkaite, iš tikrųjų yra aklesnė už visus kartu sudėjus, nes ji žino tikrojo aklumo priežastį ir kainą. „<...> Kodėl mes apakome, Nežinau, gal kada nors išsiaiškinsime, Nori, pasakysiu, ką galvoju, Taip, Nemanau, kad mes apakome, manau, mes esame akli, Akli, bet regintys, Akli žmonės, kurie gali matyti, bet nemato“ (p. 271)

Galvoju, kad tai vienas stipriausių kūrinių, kuriuos paskutiniu metu esu skaitęs. Žinot, labai sunku susigaudyti verstinės literatūros cunamiuose. Spalvoti ir blizgūs viršeliai nekelia pasitikėjimo ir staiga J. Saramago knyga lyg perkūnas iš giedro dangaus tapo tyraus oro gurkšniu. Įtarimą kelia tik romano vertimas, kadangi versta ne iš portugalų, bet iš anglų kalbos, bijau, kad dalis autentiškos dvasios bus „nuplauta“, tačiau vertėjas Leonas Judelevičius, sakyčiau, visai neblogai sutvarkė tekstą ir užmaskavo numanomus trūkumus. Taigi rekomenduoju šį romaną tiems, kurie literatūroje pasigedo aštrumo, įtaigumo, fikcijos, idėjos, tiems, kurie ištroško kažko egzotiško, kitoniško, tiems, kuriems užkniso popsiški meilės romanai, kuriems iki gyvo kaulo atsibodo romantizmu permirkusi literatūra, tiems, kurie nebegali žiūrėti į vampyrus, harius poterius, tiems, kurie mėgsta neišdarkytą, saikingą ir gero skonio postmodernizmo prozą.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Nepažįstamieji"

Sveiki visi,

Šiandien noriu trumpai pristatyti kino filmą „Nepažįstamieji“ (The strangers) (2008 m.) Tai siaubo trileris su garsiąja Liv Tyler. Na, Liv Tyler yra nuostabi, ne tokia jauna kaip „Armagedone“, tačiau vis dar turinti parako aktorė, tačiau šis filmas, pripažinkim, jos karjeroje buvo menki pelai, juolab, kad patį filmą nepavadinčiau sėkmingu. Tai pasakojimas apie porelę, kurią vieną naktį nužudo kaukėta šeima. Siaubą bandoma sukelti neva mistiniais efektais, tačiau ta mistika tokia neorganiška, žinant, kad tai nebuvo jokie vaiduokliai ar dar kažkas.

Iš esmės filmas pateikia senus tradicinius siaubo filmo elementus – įtampą, nežinomybę, virtuvinius peilius, slankiojančius šešėlius. Na, gali iš pirmo žvilgsnio pasirodyti filmas vietomis baugokas, bet jame tiek daug neišvystyto logiškumo, kad siaubas. Vienas jų – žudymo motyvacija. Dėl ko ta bepročių šeima nužudė įsimylėjėlius? Atsakymas – dėl to, kad neįsileido į vidų, tokia motyvacija labai jau juokinga ir nelogiška. Esmėje filmas nėra tragiškas, bet tikrai didelės meninės ar kokios kitos vertės, sakyčiau, neturi, tai lengvas maistas nesibaigiančioje filmų jūroje. Šis filmas labai greitai pasimirš, tad žiūrėti jį ar ne, yra jūsų teisė, tačiau aišku galima, jeigu norite lengvo „hamburgerinio“ siaubo filmo, tada rekomenduoju „Nepažįstamuosius“.

Šiaip filmas man „puse velnio“, žiūrimas, bet nei sužavėjo, nei šiaip nuvylė. Toks paprastas, nieko neišsiskiriantis. Tai tik dėl Liv Tyler žavesio duodu aukštesnį balą.

Įvertinimas: 7.6/10

Jūsų Maištinga Siela

Vasario mėnesio išdaigos

Sveiki visi,

Nežinau kaip Jums, bet man Vasaris visada yra kažkoks permainų, netikėtumų ir sukrėtimų mėnuo. Toks jis jau man yra, bet matau, kad ir pačiai Lietuvos valstybei taip pat yra toks „kitoks“ mėnuo. Taip, 1918 metais mes po keleto amžių prievolės carinėje Rusėje, gavome Nepriklausomybę. Vasario 16 – oji yra paženklinta krauju ir garbe, tad visai nenuostabu, kad skubu Jus visus sveikinti su mūsų šalies Nepriklausomybės diena. Na, ir iš tikro, nežinau, ko Jums bepalinkėti. Viena pusė sako, kad neišbarstytume savo lietuvybės, kad neemigruotume, kad būtume vieningi, tačiau kita pusė sako – skrisk, matyk, pažink, jauskis laisvu žmogumi tarp kitų laisvų. Laisvė buvo atsakomybė, ji tokia ir tebėra, visada jos norėjome, o kai gauname, tai nebežinome, ką su ja daryti. Tad noriu palinkėti būti ne lietuviu, bet būti žmogumi, nes mano galva, mūsų tautai trūksta ne patriotizmo, ne meilės savo tėvynei, - ji visada buvo,- tačiau trūksta žmogiškumo, pagarbos vieni kitiems ir „kitokiems“, svetimšaliams. Mes esame labai kantrūs, taip, mes kantrūs, nes esame savo valdžios ir oligarchų vergai, tačiau mes esame masė, mes esame jėga, tad, jei kovosime ne prieš kitus, o kovosime už geresnį rytojų ir pasisakysime, kas esame, tad manau, kad tikrai tapsime ne tik žmonėmis, bet ir tikrais lietuviais. Sveikinu Jus su mūsų šalies Nepriklausomybės diena!

Rytoj sukaks ketveri metai, kai mirė rašytoja Jurga Ivanauskaitė. Šiandien, tokią svarbią mūsų šaliai dieną, mirė garsus Lietuvos poetas Justinas Marcinkevičius. Nieko nepadarysi, toks jau tas sukrečiantis vasaris, jis ir duoda, ir atima. Manau, kad Marcinkevičius buvo ir liks viena svarbiausių mūsų tautos poetinių figūrų, kur greta amžinai atsistoja šalia Salomėjos Nėries. Tebūnie šviesus jo atminimas. Apie gyvenimą ir mirtį gerai pasako jo eilės:

Pasigailėjimo sonetas

Pasigailėjimo rudens laukams,

Seniems žmonėms ir einantiems per lietų.

Pasigailėjimo vaikams. Bet kam

Ant atsisveikinimo lieptų.

Ir pasmerktiems, ir apverktiems,

Išėjusiems be sugrįžimo -

Pasigailėjimo visiems! - ir tiems,

Kurių net motinos neatpažino.

Pasigailėjimo langų šviesa -

Visų šviesa. Visų ranka ją laiko:

Ir moteries, ir vyro, ir to vaiko,

Neaiškiai jaučiančio, kad ir tamsa -

Ne pabaiga, o tik šviesos tąsa,

Kuri gyvybę su mirtim sutaiko.

Jūsų Maištinga Siela

Chorų karai 2011 - pirmosios savaitės apžvalga

Sveiki visi,

Tai turėčiau dabar visus įsimylėjėlius sveikinti su šv. Valentino diena? Tai sveikinu! Nors neturiu antrosios, kaip sakant, pusės, bet Valentino dienos nekeikiu. Jei aplinkiniai laimingi – valio! Džiaugtis galima ir kitų laime, kas, kad galbūt ne tokia skalsia ir saldžia. O šiandien noriu pradėti naują reportažiuką – „Chorų karų“ savaitės aptarimą. Jau esu čia minėjęs, jog mane labai domina šis projektas dėl savo profesionalumo, pateikimo ir šiaip tuo, kaip galima transformuoti dainas į masinės jėgos psichozę t.y. gyvą muzikos branduolį, tad pradėsiu savaitės apžvalgą atsitiktine tvarka ir bandysiu „iškelti savus balus“ ir pateikti pastabas.

Baltasis Vilniaus Choras

Na, Balstasis Vilniaus choras visiem labai patiko. Aktyvioji ir energingoji Neringa „pavarė“ savo „Tele bim-bam“ stiliumi, o Vytautas Šapranauskas tai įvardijo kaip politinį judėjimą. Žinot, maniau, kad vilniečiai bus tikrai aktyvesni ir palaikys savo chorą, bet chorą ištiko tiesiog stačias nepalaikymas. Įtariu dėl to, kad vilniečiai labai atsipūtę, čia vis tiek daugiau įvairovės, tautinių mažumų, tad susidomėjimas nebuvo toks kaip kauniečių. Žinot, patiko Neringa, kiek ji skyrė dėmesio pasirengimams, tačiau pažiūrėjau atrankos rodytą medžiagą, tai pasirodė labai jau grubi ir tiesmukiška su atrankos dalyviais. Gal tik man taip, nežinau, bet daina išspinduliuota. Visi gyrė tuos baltus rūbus, taip, jie modernūs, bet man jie nelabai patiko, tokie apsmukę, paaugliškos – vaikiškos pižamos, bet galbūt to ir buvo siekta. Komisija jiems davė riebų 10, o iš manęs jie gauna – 8.

Smaragdinis Telšių Choras

Kvepiantis tikra „Bavarų“ dvasia. Zvonkus nedainavo ir gal tai gerai. Priekyje – du solistai, vienas iš jų – atlikėja Liepa su skaidriu balseliu. Gražu. Žalia. Spalvinga. Romantiška. Na, tikėjausi, jog šis choras startuos su judria, jau per „Youtube“ spėjusia pasklisti daina, tačiau nieko panašaus. Man patiko, patiko toks ramus, tėknus dainavimas, choro ūkavimas už nugaros. Šiaip vertinu 9.

Oranžinis Alytaus Choras

Galiu pasakyti, kad man niekada nepatiko Justo balsas ir dainavimas, toks šiek tiek chuliganiškas balselis, bet „Chorų karuose“ dainavo anglišką daina „I can‘t stop loving you“ ir man visai patiko. Na tikrai ta oranžinė spalva labai gražiai atrodė. Gal šiek tiek atrodė chaotiškai, bet viskas čia iš jaunatviškumo. Justo dainavimas, pagaliau jau dainavimas, o ne riaumojimas, bet atrodė, kad jis visada labai rėktų, tai šiek tiek, mano galva, buvo užgožtas choras, bet iš esmės, viskas ne taip jau ir blogai. Vertinu – 8.8

Auksinis Utenos Choras

Na, kad Augustė nuostabi dainininkė, tai jau nebėra jokia valstybinė paslaptis. Labai gražiai, spindulingai sutviskėjo šis choras. Simpatiška, lietuviška daina, jau pasirinkta paties Augustės repertuaro. Atlikimas buvo nuostabus. Iš pradžių choras atrodo kaip bekai, bet pabaigoje apsijungia į visumą. Aišku, kitą kartą norėtųsi daugiau chorinio dainavimo. Jeigu žiūrėt alternatyvų iš praėjusio sezono, tai Utenos choro dinamika man labai panaši į Žaliojo Panevėžio Choro su Mia vokalu, manau, jog šiam chorui turės sektis panašiu ritmu. Sakau, pasirodymas man buvo vienas geriausių, harmoningiausių ir labai didelis pliusas dėl to Augustei, nes ji man ir taip labai patinka. Negaliu skirti mažiau nei 10.

Burgundiškasis Kauno Choras

Tai būsimi dar vieni laimėtojai, dėl to niekas nesiginčija. Ir iškart dėl to liūdna pasidaro, nes nebeįdomu žiūrėti laidos, kai žinai jos baigtį. Didelis pliusas Danguolei Beinorytei, kuri tikriausiai ir yra geriausia chorvedė visoje Lietuvoje, todėl tik Kaunas gali tuo džiaugtis, nes be jos, manau, Kaunas nedominuotų šiame konkurse. Labai graži pasirinkta daina, aprėdai priminė Šampaninio choro. Nors Beinorytė tvirtino, kad choras bus kitoks, bet man viskas atrodo taip lyg žiūrėčiau Šampaninio choro pasirodymą, skiriasi tik šiek tiek vokalas, žinoma, kiti veidai, bet esmėje atmosfera, aura ir koncepcija man jau tokia pernykštė, kad ir ką bepasakysi. Šią dainą užskaitau, nes man ji labai patiko. 10

Ugninis Tauragės Choras

Tikėjausi, kad Liudą palaikys žiūrovai ir neklydau. Tai alternatyva pernykščiam Marijampolės chorui. Pagal žiūrovus jis surinko tikrai daug balų, tačiau pagal komisiją liko paskutiniai. Man pasirodymas buvo gan įspūdingas, net netikėjau, kad Mikalauskas turįs tiek parako, tačiau galbūt ugnies pritrūko iš paties choro, reikėjo, kad jie paklaiktų, o ne imituotų dekoratyvinį paklaikimą. Pasirinktas tikrai labai stiprus kūrinys, choriška daina, solistas neužgožia choro, daug veiksmo, bet kartu gaunasi kaip pernai Šiaulių chore, persistengta, perlaužta per daug. Daina patiko, bet kažkoks truputį chaotiškas pasirodymas, kažko trūko, sunku įvardyti, bet labai jau Mikalausko velnio išraiška, kaip išluptas Bulgakovo velnias iš „Meistras ir Margarita“. Vertinu – 8.5

Sidabrinis Tarptautinis Vilniaus Choras

Iš esmės man patiko pati choro koncepcija – tautinių mažumų rinktinė. Džiugu, jog televizija įsileidžia kitataučių, skirtingų pažiūrų, religijų ir t.t. atstovų. Choras buvo tikrai ne geriausias, bet ir ne tragiškas. Matosi, kad Stano pasistengė. Jei rimtai, tai man labiau patiko nei Baltasis Vilniaus choras, tas toks tautų katilas, skirtingos kalbos man sukėlė tam tikrą transą. Vietoje pritrūko darnos, pritruko kažkokio sinchroniškumo, vientisumo, bet esmėje, visai neblogai. 8.5

Tai tiek šįkart. Laukiam kitos savaitės, kai kažkas iš chorų jau paliks ir šį projektą.

Jūsų Maištinga Siela

Bernardas: "Savižudybės scenarijai visad būdavo kruopščiai apmąstyti"

Sveiki visi,

Tęsiu interviu su pažįstamais ciklą. Šįkart mūsų „Maištingos sielos“ saite svečiuojasi Bernardas, su kuriuo, beje, ir susipažinau prieš daugiau nei pusmetį šio saito pagalba. Nutariau, jog iš šio žmogaus reikia paimti interviu, tad pažiūrėkime, ką mums pasakys Bernardas!

1. Gal gali apie save papasakoti? Kas esi per žmogus? Kaip save suvoki? Kokie tavo santykiai su jūra, vaikyste ir šeima?

Tiek kartų kartota istorija... Užaugau sunkiose sąlygose (ir tokiose iki šiol tebeaugu). Esu keistas ir stebiuosi egzistencija.

2. Žinau, jog domiesi labai įdomia muzika. Gėlių vaikai, hipiai ir panašiai. Kuo tave žavi ši muzika, žmonės, laikotarpis? Ką visa tai tau duoda?

Man patinka įvairiausia muzika: visiškai senovinė, klasikinė, etninė, hipių laikų, galiausiai šiuolaikinis rokas ir postrokas. Muzika – tai lyg koks fonas, pritariantis mano nuotaikai, arba esamos nuotaikos išorinė projekcija.

3. Ar dažnai galvoji apie mirtį? Kodėl? Ar esi planavęs, režisavęs savo egzistencijos baigtį? Kokie tai buvo scenarijai? Bijai mirties?

Dažnai, bet žinau, kad tai liga, todėl šiuo metu ieškau pagalbos ir ją pradėjau gauti. Savižudybės scenarijai visad būdavo kruopščiai apmąstyti, tarkim: pasikarti nepatikima, todėl svarsčiau apie kompleksą veiksnių, kurie galėtų nužudyti – tarkim išgerti paracetamolio (sugadinamos kepenys), kraują skystinančių vaistų, nuskausminamųjų ir pasipjauti. Daugelis žudosi receptiniais vaistais, bet šią galimybę visad atmesdavau – nenoriu sukelti niekam problemų, tuolab gydytojui, kuris nori tik gero.

4. Esi priklausomas nuo migdomųjų? Jei taip arba ne, vis tiek papasakok, koks tai efektas ir jausmas juos vartojant, nes daugelis iš mūsų to nesupranta, kadangi nėra to pajutę. Kodėl tu juos vartoji? Kiek ilgai tai trunka? Ir ar negalvoji apie sustojimą?

Buvau priklausomas, bet dabar viskas gerai. Be migdomųjų negaliu užmigti ir normaliai išsimiegoti, nuo vaikystės kamuoja nemiga (dėl tam tikrų aplinkybių). Bet vaistų vartojimo epizodais, kai nepadarau pertraukos po keleto dienų, atsiranda priklausomybė, noras didinti dozes. Bet ateinančiu metu, kai vėl pradėsiu juos vartoti, saiką turėsiu omenyje. Mat linksminimuisi užtenka ir paskirtos dozės. Migdomieji ir mėgavimasis jų poveikiu būdavo mano priešmieginis ritualas. Užmigdavau ramus, laimingas, prieš tai patyręs keistą atitrūkimo nuo realybės jausmą, deliuzijas (haliucinacijas, kuriomis beveik tiki).

5. Ar esi ką nors atkalbinėjęs nuo savižudybės? Arba bent jau padėjęs tam, kuris galvojo apie tai? Apskritai, kaip esi savame rate susidūręs su mirtimi?

Taip. Kartais tenka. Keisčiausia – tais momentais pats svaičioju apie mirtį, bet kitam norisi padėti, o tuo pat ir pats pradedu taisytis.

Mirties nuotaikomis persmelkta visa vaikystė – motina vis mėgindavo nusižudyti, būdavau šalia, dėl to kentėjau dar baisesnį pragarą, nei ji. Močiutė taip pat sirgo depresija ir kartodavo, kad nori mirti ir pan. O dabar – mirtį laikau natūraliu dalyku, kuris gali užklupti bet kurią sekundę, todėl gyvenkim, čia ir dabar, nes tai tęsiasi amžinai.

6. Ar tu sapnuoji? Kokie Tavo sapnai? Aš dažniausiai sapnuodamas trilerius jaučiuosi gerai ir puikiai, jaučiu, lyg gyvenčiau kitą gyvenimą. Apskritai man patinka košmarai, nes tai prablaivina monotonišką gyvenimą, bet taip retai juos sapnuoju. O kaip tau su sapnais? Norėtum ten pasilikti? Kodėl?

Sapnuoju gražius, mielus sapnus, o košmarų išvis nesapnuoju. Pastaruoju metu sapnuose vyksta keisti dalykai – vis klausiu kažko, ar tai ne sapnas. Kaip pvz. Neseniai sapnavau, kad laimėjau kelionę į tolimą šalį, bet atsidūręs joje, vis motinos klausinėjau: kodėl neprisimenu, jog būtume sėdėję lėktuve?

Pasilikti sapnuose nenorėčiau - realybė pakankamai sapniška ir įdomi.

7. Ar norėtum ką nors pakeisti savo gyvenime? Arba bent pasaulyje? Jei taip, tai ką?

Uch... Daug ko noriu: išvykti toli toli, o taip pat ir pasilikti čia. Svaičioju su viena drauguže kavinukėj pradėt nestandartines ispanų pamokėles (patys esam pradedantieji).

8. Su kuo sieji savo ateitį? Kaip gyventi žmogui, kuris neturi arba nemato savo būvimo prasmės? Kaip grumtis su sunkumais, kai tave apėmęs apatiškumo, beprasmybės gniaužtas? Kaip su tuo kovoti ir išlikti? Ar svarbu tik išlikti, juk kovoti turėtume ne dėl išlikimo, bet dėl laimės. Kas nutiko žmogui, kad jis, materialiai žymiai pagerėjusiam pasauly, kovoja ne už laimę, bet prieš savo nenorą gyventi?

Savo ateitį sieju su pomėgiu – rašymu.

Žmonėms turintiems problemų siūlau negulėti apatijoje, o ieškoti pagalbos pas gydytojus, draugus. Gyvenimas įdomus, kaip koks romanas, tad perskaitykim jį iki galo.

Ačiū už atsakymus!

Knyga: Juozas Tumas - Vaižgantas "Mažieji vaizdai"

Sveiki visi,

Šiandien visai trumpai noriu aptarti keletą legendinio rašytojo Juozo Tumo - Vaižganto vaizdelių. Leidykla „Pradai“ 1995 metais išleido 2 Vaižganto raštų tomą, kuris vadinasi „Mažieji vaizdai“. Šįkart noriu pristatyti iš šio rinkinio kelis vaizdelius: „Koks aš didvyris“, „Aš, tarnaitė ir kanarėlė“, „Aš, tarnaitė, kačiokas, Kauno elektra ir Lietuvos milicija“. Na, tai iš tikrųjų yra tik pasiruošimas stambiam Vaižganto kūriniui „Pragiedruliai“ maratonui. Jei tikrai rimtai ketinate pradėti skaityti šį kūrini, tai pradžioje siūlau susipažinti su mažaisiais jo vaizdeliais. Manau, tai puikus būdas priprasti prie Vaižganto stiliaus, tarmės ir meninių raiškos priemonių.

Vaizdelis „Koks aš didvyris“ dvelkia autobiografiniais motyvais, kadangi pasakojama pirmuoju asmeniu, o pasakoja neįvardytasis kunigas, o mes gi puikiai žinome, jog Vaižgantas ir buvo kunigas. Pasakojimas prasideda įprastiniu gamtos aprašymu, bet aprašoma gan realistiškai, dvelkia ne fantazija, bet asmeniniais autoriaus gyvais potyriais. Tai pasakojimas apie Mituvos upėje buvusį skenduolį, kurio niekas neišgelbėjo – iš upės ištrūko pats. Tai asmeninis santykis su skenduoliu, kur prabyla žmogaus sąžinės balsas, kadangi kunigas nešoko į upę ir negelbėjo skęstančiojo, todėl jis jaučiasi kaltas, kaltas, nes bijojo rizikuoti savo gyvybe ir, baimės bei šoko sukaustytas, pasimetė tokioje situacijoje, kur atraikoma didžiausia kaina – žmogaus gyvybė.

Gražūs gamtos aprašymai, lakoniški ir gyvi dialogai, pasvarstymai mus nuneša į Biliūno novelės pasaulį. „Koks aš didvyris“ dvelkia psichologizmu, čia prasimuša ir saikinga didaktika, esti ir labai saikingos ironijos. Apskritai, man tai buvo gyvas, protingo žmogaus pasakojimas apie vieną praeityje įvykusį nutikimą. Vaizdelis – trumpas, nuoseklus ir gan suprantamas, nesvarbu, kad parašytas tarmiškai.

„Aš, tarnaitė ir kanarėlė“ vaizdelis, mano galva, šiek tiek romantizuotas, mažiau jaučiama savo asmeninės patirties. Pasakojama pirmuoju asmeniu, personažas turi daug naivumo, yra savironiškas. Šįkart tai yra pasakojimas apie tarnaitę, kuri vadinama verge, o ši parneša ponui į namus kanarėlę. Kanarėlė tampa tarsi „išminties akmeniu“ žmogiškumo stokojančiam ponui, nes jis palaipsniui, stebėdamas paukštelį, nagrinėja savo santykį su kita gyvybe, ieško tinkamiausio kontakto, tačiau matuodamas savo matu, nesupranta, kas paukšteliui yra geriausia, todėl jį paleidžia į laisvę, net nenutuokdamas, kad kanarėlei tai yra pražūtinga. Gyvūno ir žmogaus santykis negali būti toks pat, tad paukštelio laisvė ir lietuvių (prasimuša politika) nepriklausomybė negali būti matuojama vienu matu. Tai kartu ir pono egoizmas, Vaižgantas vėl išlieka didaktiškai biliūniškas, tačiau tai subtilus didaktiškumas.

„Aš, tarnaitė, kačiokas, Kauno elektra ir Lietuvos milicija“ buvo jau šioks toks rebusas, kadangi reikalauja šiokių tokių žinių apie Vaižganto laikotarpio tendencijos. Šis vaizdelis iš esmės yra kaip ir tąsa vaizdelio „Aš, tarnaitė ir kanarėlė“. Čia veiksmas vyksta 1919 m. Kaune. Taigi laisvojoje Lietuvoje. Tekste įsiterpiama rusiškų ir lenkiškų posakių, vis dar jaučiama įtampa ir susipriešinimas tarp kitataučių, nes lietuviai vis dar jaučiasi nuskriaustieji. Šiame vaizdelyje man labiausiai patiko kačioko aprašymas. Na, jau taip mielai parašyta, kaip katinėlis trukdė savo nagučiais ir meilumu herojui rašyti raštus, kad net šyptelėjau ir pats užsinorėjau katino. Čia vėl nestokojama ironijos, aukštinama idilė. Na, iš tikrųjų šis vaizdelis turi ir paantraštę – „Mano idilija“. Kaip ir ankstesni vaizdeliuose, taip ir čia, yra nagrinėjamas žmoniškumo santykis, apjungiant ne vieną konkretų įvykį, bet apskritai žmogaus ir visuomenės (Tarpukarės Lietuvos) santykį. Esmė, jog kiekvienas esame kažkieno idilės dalis, bet kartu esame ir kažkieno vergai.

Apibendrinant, noriu pasakyti, kad man Vaižganto vaizdeliai buvo labai arti Biliūno kūrybos. Čia aptikau psichologijos, natūralios žmogiškosios patirties. Aišku, kūriniai turi tiek meninės vertės ir tiek istorinės, kadangi vaizdeliuose yra „užkonservuota“ ne tik tarmiška kūryba, bet ir tuometiniai Lietuvos įvykiai bei mūsų šalies kultūrinė, visuomeninė atmosfera.

Jūsų Maištinga Siela

Kaip aš susidūriau su gestų kalba

Sveiki visi,

Sakau, pasidalysiu savo asmenine patirtimi su Jumis. Visai neseniai turėjau tokį malonumą bendrauti su kurčiaisiais. Tai atsitiko visai atsitiktinai, viename Vilniaus klubų. Žinot, atėjau pašokti ir šiaip gerai praleisti laiką ir net negalėjau pagalvoti, jog laiką praleisiu taip „turiningai“. Pastebėjau kurčiuosius ir kažkaip nutariau su jais pasisveikinti. Vienas iš jų puikiai kalbėjo ir girdėjo, nes turėjo klausos aparatą, tačiau likusieji šoko ir linksminosi jausdami tik muzikos vibracijas. Jeigu kas nors matėte filmą „Babelis“, tai tikriausiai suprantate, kokia kurčio žmogaus patirtis klubuose – spengianti tyla. Galiausiai ėmiau klausinėti kaip pasisveikinti, kaip parodyti tai ir tai. Ne visada man galėjo padėti kalbantysis, todėl su kurčiaisiais ėmiau bendrauti telefonu, rašant sms‘us, jie puikiai supranta lotyniškas raides, kai kurie moka nerišliai tarti žodžius, tikriausiai, to jie buvo išmokyti. Iš jų išmokau galybę gestų ir svarbiausia, kad jie labai lengvai įsimenami, ne taip kaip užsienio kalbos garsai, judesiai yra tarsi žaidimas, o kai labai nori kažką pasakyti, labai greitai adaptuojiesi. Tai nepaprasta patirtis! Po pusantros valandos jau ėmiau vertėjauti girdintiems ir jie negalėjo patikėti, jog aš taip greitai perpratau jų sistemą. Tiesą sakant, aš irgi nesupratau, kaip galima šitaip greitai. Mums išsiskiriant, po daugiau nei keturių valandų bendravimo, jau galėjau šį tą pasakyti apie save, savo pomėgius, pasakyti savo vardą, ko nors paklausti ir panašiai. Net apmaudu pasidaro, suprantant, jog galbūt viskas pasimirš, nes gestų kalba man labai patiko.

„Rimi“ parduotuvėje jau kuris laikas dirba žmonės, kurie negirdi arba girdi labai mažai. Daugelis iš jų bendrauja gestų kalba. Pats esu patekęs į tokią situaciją, kai pardavėja man rodė gestus, bet aš jų nesupratau, tai teko mudviems griebtis rašiklio. Tokios situacijos labai mažos, trapios ir po to jas pamirštame, tačiau sako, gyvenimas susideda iš smulkmenų, gestų kalba padeda užpildyti šią spragą. O didžiausias džiaugsmas – pats bendravimo malonumas! Dabar galvoju, jog gaila, kad universitete, turėdamas galimybę mokytis gestų kalbos, jos atsisakiau, manydamas, kad tai bus labai sunku ir apskritai bijosiu bendrauti su kurčiu žmogumi. Kvaili stereotipai. Gestų kalba – nuostabi!

Nėra pasaulyje vienos gestų kalbos, kiekviena tauta, šalis turi savo išlavintą gestų kalbą. Labai keista, kiek mes mažai žinome apie tai. Net amerikiečių gestų kalba labai skiriasi nuo britų, nors rodos, kad turėtų būti labai panašūs gestai, tačiau taip nėra. Visada mokėdamas gestų kalbą, kaip sakant, nepradingsi, o kurčiai labai greitai randa bendrą kalbą tarp kitos kalbos gestų atstovų. Noriu pasakyti, kad mokėdamas techniką, laisvai galėsi susikalbėti ir su kitų tautų kurčiaisiais. Taisyklinga gestų kalba turi net savo gramatiką, kuri labai skiriasi nuo mūsų įprastos rašytinės gramatikos. Gestų kaboje nėra buitinės ir oficialiosios kalbos, viskas yra viena, tačiau ji labai išraiškinga ir įvairi. Labai klaidinga yra vadinti kručiuosius kurčnebyliais, kadangi kiekvienas kurčiasis kalba gestų kalba ir moka lietuvių kalbą t.y. mūsų rašytinę kalbą. Iki pat 1945 metų apie gestų kalbą buvo mažai kas žinoma, o kol priklausėme sovietams, tai intensyviai mūsų gestų kalba „rusėjo“ ir tapo labai gimininga. Tik 1995 metais gestų kalba pripažinta gimtąja kalba ir buvo išleistas 5 tomų žodynas, kuriame yra daugiau nei 3000 gestų.

Štai naudingos nuorodos, kurios gali praversti, ieškant informacijos apie gestų kalbą:

Gestų kalbos kursai

Lietuvos kurčiųjų draugija

Vilniaus apskrities gestų kalbos vertėjų centras

Teminiai gestų kalbos žodynėliai

Jūsų Maištinga Siela