Lopaičių šventvietė - tikrovė ar mistika?

Garsusis Lopaičių Dolmenas.

Lopaičiai. Peizažas nuo kalvos.

Sveiki visi,

Šiandien noriu pakalbėti apie tas vietas, kur aš užaugau, o tiksliau, šįkart apie tą vietą, kur augau netoli. Apie Lopaičių kaimo piliakalnį ir tose vietose aptiktą netgi Saulės kulto laikų garbinimo vietą. Šis kalvynas puikiai matosi nuo Pajomančio aukštumų t.y. šio kaimo senųjų kapinaičių, aplenkdama dauboje įkritusius Tverus. Teko ir man kažkada talkoje apie 2005 – 2006 metus prisidėti prie tų vietų tvarkymo, jau tada sklido keistos kalbos, tvarkant Lopaičių piliakalnį t.y. senąsias Vykinto žemes. Tuokart dar tik nedrąsiai buvo kalbama apie tai, jog šios vietos kur kas senesnės nei Vykinto laikai ir čia esti kažkas kitokio. Žinoma, man pačiam teko pakapstyti jau kadaise samanomis apdengtus akmenis ir pamatyti juose, mano galva, žmogaus rankomis paliktas žymes.

Tuo metu buvo labai garsus Laurinavičiaus rastas akmuo, kuris buvo pavadintas seniausia Lietuvoje aptikta statula, primenantį žmogaus veidą. Teko man pamatytį tą akmenį ir prie jo prisiliesti, tiesa, dabar ši istorija jau gerokai atslūgusi, bet tai, ką tuo metu greitai aptiko Lopaičių miškuose, išvertė visus nuo kojų. Visai netoli tekančio šaltinio buvo aptiktas akmenų ratas, kuris dabar vadinamas tiesiog pagonių observatorija – akmenys suguldyti pagal suvokiamus dangaus kūnus, o jo viduryje nemenka duobė su vandeniu. Visai šalia - iškasta kita duobė, vadinama tiesiog „Laiveliu“. Tuokart nebuvo dar sutvarkyta aplinka, bet jau tada galėjai justi, jog ši vieta kažkuo keistai jauki. Tai viena iš aukščiausių vietų Žemaitijoje, siekia net 210 metrų, čia esti statūs šlaitai, gaivi vėsuma net karštą vasaros dieną.

Apsilankiau čia dar kartą visai neseniai. Vieta neatpažįstamai pasikeitusi. Viskas sutvarkyta ir pritaikyta turistams, kurie atvažiuoja net iš Vokietijos. Čia, kaip jau minėjau, teka šaltinėlis, kurį dauguma laiko stebuklingu. Yra pasakojama, kad viena moteriškė, prasiplovusi akis šituo vandeniu, ėmė ir praregėjo. Aišku, čia tai mitai, bet kad šaltinio vanduo daug sveikiau nei gazuotas skystis iš parduotuvės, tai net velniui aišku. Žodžiu, prie to šaltinio žmonės mėto monetas, „bambaliais“ prisipila tyro vandens ir bėga pasėdėti ant kokio vaisingumo akmens, kurį netikėtai pakrikštijo viena moteris, nes jis neva priminė falo formą. Čia taip pat yra ir Meilės akmuo, o svarbiausia – Dolmenas, akmenų krūva su plokščiu paviršiumi. Dolmenas gan kuklutis, jis aptinkamas ir visoje Europoje. Vietiniai, aišku, nelinkę visko sureikšminti, sako, savam krašte pranašu nebūsi, jie sako, kad tai melioracininkai viską sustumdė kadais buldozeriais ir paliko neva „jūsų Dolmenas“. Visko gali būti, tačiau kaip tada observatorija? Kaip tada laivelis? Kiti ženklai, kurie liudija čia esant kažko labai senoviško?

Apie viską yra ir dar daugiau E. Bunkos sukurtas dokumentinis filmas apie šią ypatingą vietą. Pats pažiūrėjau visą filmą ir sužinojau dar įdomesnių dalykų. Vienas įdomiausių dalykų buvo keista hipotezė, jog Lopaičių šventvietė yra neatsitiktinis dalykas, o iš jo galima išvesti įvairias energetines linijas, kurios atitinka Žemės vibracijas. Pasirodo, kas 35.5 kilometrų nuo Lopaičių taip pat į visas puses esti keisti akmeniniai reiškiniai. Ši teorija lyg ir bando įrodyti labai keistą dalyką – senovėje žmonės jau gyveno pagal keistą Visatos rombos formos pulsą. Kas visiškai neįtikėtina, tačiau filme žmonės aplanko ir kitas vietas, kad įsitikintų, ar ši teorija teisinga. Ir tai vyko ne kokioje mitinėje Graikijoje, tai buvo ne germanų žemėse, tai galiausiai ne paslaptingi Naskos piešiniai, taip, brangieji, tai vyko čia, Žemaitijoje. Bet apie viską ir dar daugiau E. Bunkos filme „Lopaičiai. Sustingęs laikas“, kurį Jums pridedu čia:

1 dalis

2 dalis

3 dalis

4 dalis

5 dalis

Kitas šaltinis, pasakojantis apie Lopaičių šventvietę.

Jūsų Maištinga Siela

Pasaulis - ir draugas, ir priešas

Sveiki visi,

Ar laukiate kada autobuso, kuris vėluoja pusvalandį? Kažkur kaimo laukuose su autobuso apdraskytu ženklu, kur net maršruto tvarkaraštis dažniausiai nebekabo. Ar laukiate, nors žinote, kad neatvažiuos? Ar laukiate, o saulė svilina Jūsų nugarą neregėtu karščiu ir Tau reikia parsirasti namo, o pro tave tepravažiuoja vos viena kita mašina per pusvalandį, kurios nepatikliai arba apsimesdamos, kad nė nemato pakeleivingos rankos nykščio, patetiškai dar greičiau pro Jus pravažiuoja. Ar laukiate autobuso? Grįžti kelio atgal nebėra, nes grįžimas reiškia kažką baisaus. Ką darote?

Ką daro žmogus, atsidūręs laukuose, Sacharos dykumoje ar kur kitur? Ką daro vienas žmogus? Jis pradeda eiti. Eiti nežinodamas ar išeis iš tos vietovės, ar pajėgs išeiti pats iš savęs. Gerai, jei „tašėje“ guli jau bešylantis mineralinis buteliukas – jis būtinas gyvybei palaikyti. Ir žmogus pradeda eiti. Eiti smėliu, garuojančiu asfaltu, eiti basomis ir eiti batais, eiti ir matyti save iš šalies, iš miražo, kur susituokusi tikrovė ir iliuzija jau tave bando kaip Jėzų Kristų, kuris perėjo dykumą, atsispirdamas šėtono pagundoms.

Toks ėjimas prasideda nuo mūsų gimimo ir tęsiasi iki grabo lentos. Niekas nesustoja, o jei sustoja, tai tik pasijuokti, pasijuokti iš einančio žmogaus. Dažniausiai sustoja mylimi žmonės, kurie neva tau padovanoja viltį išsigelbėti nuo ėjimo, išsigelbėti nuo saulės, nuo neatvažiavusio autobuso, bet toks žmogus, pavėžėjęs vieną kitą kilometrą, tave vėl sviedžia iš mašinos ir tada jau kruvinais keliais kapstaisi ir eini tolyn. Eini, o pro tave važiuoja situacijos, žmonės, pinigų lagaminėliai. Ir viskas, kas iš tikrųjų reikšminga dabartiniam žmogui tiesiog pravažiuoja. Nieko ėjimo maratone nebelieka reikšmingo išskyrus patį ėjimą. Ėjimas ir jo teikiama kančia ir yra raktas į patį žmogų. Pats žmogus sau ir draugas, ir priešas, pats ėjimas ir draugas, ir priešas. Ir visas pasaulis - ir draugas, ir priešas. Belieka tik ėjimas ir vienišas žmogus, įprasminantis save ir tai, ką jis daro.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Niekas nenorėjo mirti"

Sveiki visi,

Paskutiniuoju metu linkstu prie lietuvių klasikinių filmų. Kažkaip norsi apčiuopiamiau žvilgtelėti į lietuviško kino nueitą kelią. Po visai sėkmingos ir įdomios „Vaikai iš „Amerikos“ viešbučio“ filmo peržiūros, nusprendžiau, jog laikas pamatyti ir legendinį Vytauto Žalakevičiaus filmą „Niekas nenorėjo mirti“. Filmas sukurtas 1965 metais, o premjera vyko 1967. Tai vienas seniausių lietuviškų filmų, tačiau vienas iš tų, kuris iki šiol yra laikomas lietuviško kino pasididžiavimu.

Na, pažiūrėjau filmą „Niekas nenorėjo mirti“ ir man belieka tik lapsėti ausytėmis ir linksėti pritariamai galvytę. Filmas išties labai brandus, skaudus ir brangus. Galbūt šiandien jis blankesnis atrodytų, tačiau laiko paradigmoje jis vis dar labai stiprus ir įtaigus. Žalakevičius pats parašė šiam filmui scenarijų, jame suvaidino garsūs visame Sovietų Sąjungoje Lietuvos ir Latvijos aktoriai. Šituo filmu net Maskvoje didžiavosi sovietai. Tai filmas kalbantis apie anų dienų epochą, kai po karo grįžta sūnus į namus, kur nužudomas jų tėvas, visų sūnūs vėl drauge trokšta keršto ir teisingumo. Tai filmas apie šeimą, nuskriaustą politinių ideologijų, todėl man šiek tiek mįslė, kodėl rusai taip pat didžiavosi Žalakevičiaus filmu? Gal dėl to, kad filmas nepalaikė ir smerkė nacius? Galbūt.

Filmas pastatytas įdomiai, kamera siekia profesionalumo, galima kai kur įžvelgti simbolikos kaip antai rūpintojėlis, kuris keletą kartų šmėžuoja prie prikalto gyvo medžio. Išlaiko intrigą, potekstę. O kas įdomiausia, kad tame filme lieka gyva archainė mūsų bočių artojų dvasia, kai visi nori ne pinigų, ne daugiau nei reikia, bet tik to, kad visur būtų paprasta lygybė, ramybė, niekas nieko nežudytų. Kad ir kokie tie laikai bebūtų buvę, kad ir kokie žmonės būtų buvę po karų, jie vis tiek norėjo gyventi, niekas nenorėjo mirti.

Aišku, galima plėtoti kai kurių personažų charakteristiką, bet ar tame esmė? Reikia patiems pažiūrėti šį filmą. Juk dar net pats Tarkovskis, rusų kino genijus, nebuvo pradėjęs kurti savo šedevrų, kai lietuviai jau tuo metu turėjo filmą „Niekas nenorėjo mirti“. Vardan gero lietuviško kino, vardan bendro išprusimo ir supratimo apie tuos laikus, kai baigiasi partizanai ir žmonės lyg ir nori gyventi ramiai, tačiau niekada nesusitaiko su tuo, kad kraštas okupuotas. Vardan to ir verta pažiūrėti filmą „Niekas nenorėjo mirti“.

Įvertinimas: 8.8/10

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos daina: Gracia Baur "Never Been" ir "Run and Hide"

Sveiki visi,

Visai neseniai prisiminiau seną gerą savo rubriką „Šios dienos daina“, taigi noriu labai trumpai pristatyti Vokietijos dainininkę Gracia Baur ir jos dvi dainas „Never Been“ ir „Run and Hide“.

Gracia Vokietijoje išgarsėjo apie 2003 metus, kai tapo labai populiari po vieno organizuoto muzikinio šou per televiziją. Nuo to karto mergina buvo mėgstama vokiečių publikos ir visų roko gerbėjų. 2005 metais Gracia ryžosi sudalyvauti „Eurovizijos“ konkurse ir netikėtai laimėjo atrinką ir atstovavo savo šaliai su daina „Run and Hide“, tačiau ši daina nežinia dėl ko, buvo beveik nepastebėta. O gaila, nes kai pirmą kartą išgirdau ją atliekant, maniau, kad ji bus tarp favoritų, tačiau Vokietija su šia daina liko pačiame gale. Tai labai keistas dalykas, nes Lenos „Eurovizinė“ daina nėra stipresnė.

Gracia Baur išleido keturis studijinius albumus, o žymiausi albumai yra „Passion“ (2005 m.) ir „Intoxicated" (2003 m.) Gracia turi pakankamai stiprų balsą, tačiau įtariu, kad mažai turi pažinčių komercijoje ir rinkoje, nes galėtų tinkamai paruošta būti tikrai pasaulinio lygio žvaigžde. Pridedu dvi dainas, kurios kol kas labiausiai įsiminė:

Never Been

Run and Hide

Jūsų Maištinga Siela

Sveiki sulaukę vasaros

Sveiki visi,

Na, jau prasidėjo birželis – pirmasis vasaros mėnuo, o orai irgi nešykšti šilumos, o kai kam karščio. Vieniems vasara patinka, o kitiems nelabai. Vieni mėgsta šaltį, o kiti karštį. Man vasaros visai patinka, tad tikiuosi, kad ši vasara bus ne tik man, bet ir Jums visai gera ir padori. Žinau, jog kai kas šią vasarą išvažiuosit iš Lietuvos dirbti arba atostogauti, kai kas liks namuose ir nieko nedarys arba ieškos darbo arba išvažiuos į kaimą ir mažiau sėdės prie interneto bei televizoriaus. Gal taip ir turi būti, kažkas vykti arba nevykti mūsų gyvenimuose, kadangi yra visam savas laikas ir sava vieta.

Tikiuosi, kad per šią vasarą pailsėsite nuo rutinos, galbūt aplankysite jūrą arbą ežerą ir nors vieną vasaros savaitgalį pasilepinsite tai, kas yra aplink mus, o tai nėra jau tiek ir mažai, ar ne? Visiems puikios, gražios ir visokios kitokios vasaros!

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Mano numeris ketvirtas"

Sveiki visi,

Šiandien noriu trumpai pristatyti kino filmą „Mano numeris ketvirtas“ (I am number four) (2011 m.) Tai šviežutėlis amerikiečių filmas su prisodrintais specialiaisiais efektais. Tokių filmų jau yra sukurta begalės, net nežinau, kuo šis turėtų būti kitoks? Smagiai susižiūrėjo nelyginant koks hamburgeris – prarijai ir nieko nebeliko. Istorija gan paprasta ir dar ne visai išvystyta, kadangi akivaizdžiai laukia kita filmo dalis. Panašiai ir filmas „Šoklys“, bet jo tęsinio, laimei arba nelaimei, taip ir nesulaukėme. Taigi šis siužetas vėl turi savo stebuklingų dalykų kaip antai NSO bei ateiviai, kurie žemėje slapstosi nuo užkariautojų, o galiausiai jie susiduria ir įvyksta žūtbūtinė kova. Begalės panašių filmų su panašiomis siužetinėmis linijomis.

Nepaisant standarto, filmas žiūrėjosi smagiai, nebuvo nuobodus ir tiko prie vasariškos nuotaikos. Niekas per daug jame nesužavėjo, tačiau užmuštas dviejų valandų laikas buvo visai smagus, tačiau ar turiningas? Na, neįmanoma viso laiko paaukoti vien tik savęs turinizavimui, tenka sutikti, kad filmas puikiai atitinka tą terpę, kai apie nieką nereikia mąstyti ar galvoti, nes viskas ir taip aišku.

Mačiau, jog „Obuolys“ iškart išvertė ir knygą tuo pačiu pavadinimu. Komercija kaip visada klesti, o mūsų šaunūs vartotojai ir toliau save pildo, švelniai tariant, šūdais. Gaila pinigų sumų, kurias susišluoja tokie filmai, o rimtų ir gerų filmų biudžetai lieka tik simboliniai. Gaila taip pat ir medžių, kurie buvo nukirsti ir paversti tokiomis knygomis vien dėl kažkokių komercinių užgaidų. Bet pasaulio neperformuosi vien geromis idėjomis ir ketinimais.

Filmą rekomenduoju popso ir efekto mėgėjams, žmonėms, kurie nori tiesiog atsipalaiduoti be jokių sukrėtimo tiesiog namuose įsitaisyti lovoje ar fotelyje ir pažiūrėti ką nors dėl žiūrėjimo.

Įvertinimas: 7.1/10

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Vaikai iš "Amerikos" viešbučio"

Sveiki visi,

Šiandien noriu pristatyti seną gerą lietuvišką filmą „Vaikai iš Amerikos viešbučio“ (1990 m.) Na, tai yra filmas, kuris iš esmės yra ir išliks visos Nepriklausomos Lietuvos simboliu. Sukurtas ties tuo slenksčiu, kai Lietuva tuoj atgaus Nepriklausomybę, tad Raimondui Banioniui pavyko sukurti ypač laisvą ir savomis nuotaikomis spinduliuojantį kino filmą. Iš esmės tai labai retrospektyvus filmas, kadangi filmuotas apie 1989 metus, o istorija pasakoja apie 1972 –uosius.

Pavyko pažiūrėti šį filmą kaip neblogą prieskonį, juk dabar sakoma, kad lietuviškas kinas apskritai merdi arba kuriama kokia nors nesąmonė. Nesiryžtu vertinti šiuolaikiškų kino filmo kūrimo tendencijų, tačiau „Vaikai iš Amerikos viešbučio“ buvo vertas reginio. Tai jau nuo laiko gerokai atsiplėšęs filmas, į kurį galima kitaip pažiūrėti. Režisierius nevengia geros dozės humoro, kurį suplaka su tuometiniais būsimais studentais, kurie buvo bene vieninteliai Sovietų Sąjungos ramybės drumstėjai. Tai pasakojimas apie tas jaunimo dienas, kurie rinkdavosi savuosiuose plotuose ir klausydavosi radijo antenomis pagautos vakarietiškos muzikos. Filmas puikiai atspindi tuo metu taip trokštamos laisvės proveržio.

Puikiai parinkti aktoriai. Tai beveik visi mūsų labai geri žinomi aktoriai, kurie pradėjo savo aktorinę karjerą būtent šiame filme. Pats filmas buvo naujos idėjos šauklys, labai sunku įsivaizduoti ar Sovietų Sąjungoje šis filmas būtų kaip nors „prastumtas“, nes jame veikė tikrai labai daug antisovietinių mechanizmų, kurie apnuoginą skaudžias sovietinio rėžimo ydas. Sakau, yra ko pamatyti. Pamatyti, kaip laisvės ir permainų ištroškęs jaunimas nori ištrūkti iš namų, kaip jis renkasi laukuose, o juos sugaudo milicija, nuskuta galvas ir grąžina tėvams kaip nusikaltėlius. To meto jaunimas yra nebesulyginamas su mūsų jaunimu. Bet esmė tame, kad visi svajojo apie vakarus kaip apie laisvą šalį, kaip savą kultūrą, laisvą muziką, bet visi kažkodėl įtarė, jog ten, pabėgus, kažkur toli į Vakarus, už horizonto mūsų niekas išskėstomis rankomis nelaukia ir iš tikrųjų ta vieta, kur tu šiame gyvenime dar gali gyventi yra būtent čia ir dabar t.y. nelaisva Lietuva.

Iš esmės galima polemizuoti, kokią įtaką padarė Laisva Lietuva ir kokie žmonės tapo vieni kitiems, bet filme tebeliko ta užkonservuota to meto laiko autentika, tas jaunatviškas proveržis į laisvę ir kartu gebėjimas gyventi čia ir dabar. Kažin ar ateities kartos tai besupras, tačiau filme visa tai išliko. Ir tik vienu būdu Jūs galite priartėti prie to laikmečio dvasios t.y. pažiūrėti šį filmą patiems. Aišku, filmas senstelėjęs, jau prašyte prašosi restauravimo, tačiau nepabijokite žiūrėti ir tokį, nes kaip sakiau, yra ką pamatyti.

Įvertinimas: 8.8/10

Traileris:

Visą filmą galite pamatyti čia:

Jūsų Maištinga Siela