Filmas: "Rekviem" / "Requiem"

Sveiki visi,

Visai neseniai per LRT televiziją „Elito kino“ rubrikoje pasirodė įvairiais apdovanojimais apipiltas vokiečių filmas „Rekviem“ (Requiem) (2006 m.). Tai pasakojimas apie merginą, kurią kamuoja epilepsijos priepuoliai, bet ši užsispyrusi nori studijuoti didmiestyje, toli nuo namų. Mergina ryja saujomis vaistus, tačiau nepalaikoma motinos, palieka namus ir mieste susiranda draugę bei atranda meilę, tačiau liga intensyviai ima progresuoti, nebepavyksta nuslėpti nuo aplinkinių... Na, filmas lyg jau ir būtų eilinė drama apie eilinį sutrikimą, tačiau jis mus nukelia į praėjusio amžiaus antrąją pusę, iki Berlyno sienos griūties kokie 15 metų ir čia pasaulis bei taisyklės visiškai kitokie, nei mūsų laikuose. Sakyčiau, net primena Sovietinius laikus. O laikmetis filme tikrai labai gerai pavaizduotas – muzika, šukuosenos, tie 6 – 7 dešimtmečio paltai ir kiti rūbai, technika. Ir žinoma, pasaulėžiūra, kuri tebėra labai puritoniška ir sukaustyta.

Viskas lyg ir būtų liuks ir faina, jei ne įsivėlusi religija, kuri pradeda kištis į labai tikinčios ir pamaldžios šeimos santykius. Epilepsija sergančią merginą ima „gydyti“ egzorcizmo seansais, o tai vargšelei jau stogas važiuoja nuo visų tų maldų ir kryžių. Šiaip filmas pastatytas pagal tikrus panašios merginos, gyvenusios Vokietijoje, įvykius. Tai jau ne pirmas matytas filmas, kuris šitaip aštriai deklaruoja mokslo ir religijos nevykusias sankirtas. Kažkodėl visi filmai kritikuoja religijos pusę, bet tikriausiai tam ir yra priežastis. Juk religija kartu su pamokslaujančiais kunigais ištisus amžius gulėjo su visais ir lovoje, ir politikoje, formavo pasaulėžiūrą bei aiškino ką galima, o ko negalima daryti ir ne visada teisingai. Šis filmas kažkuo siejasi su ispanų filmu „Kelias“ (Camino) (2008 m.), kada tėvų religingumas praktiškai nukankino mažametę dukrelę.

O šiame filme geri vokiečių aktoriai. Filmas nėra didelio biudžeto, jame mažai masinių scenų, ramus vokiškas klimatas, daug scenų uždarose patalpose, gera vaidyba garantuoja ne šedevrą, bet ir ne pačią prasčiausią dramą. Tikiuosi, kad galbūt kas susigundys ir ryšis pažiūrėti.

Mano įvertinimas: 7.5/10
Kritikų vidurkis: 82/100
IMDb: 7.0

Jūsų Maištinga Siela

Pasaulį paliko legendinė Whitney Houston

Sveiki visi,

Šiandien mane pribloškė žinia, kad iš šio gyvenimo išėjo garsioji amerikietė dainininkė Whitney Houston. Visai neseniai mirė tokios scenos atlikėjos kaip garsioji Etta James, Lietuvoje svečiavusis Cesaria Evora ir atrodo, kad pasaulis nepaliaus stebinti savo trapumu. Whitney Houston įsimylėjau dar vaikystėje, kai per „Ryto ratas“, kai tik susikūrė LNK, transliuodavo pasaulinius hitus. Tada  pirmąkart pamačiau Houston dainą „I will Always love you“, kuri buvo panaudota garsiajame filme „Asmens sargybinis“. Na ką aš toks mažas galėjau dar suvokti apie dainavimą? Nežinau, bet išsižiojęs tada klausydavau, kaip spalvotoji poniutė traukia nuostabiai aukštas natas. Būdavo nepakartojama.

Esu labai seniai rašęs apie Whitney Houston biografiją ir jos nelengvą gyvenimą. Tąkart kažkas man lyg ir leptelėjo – „galėjai ką nors įdomesnio savo saite parašyti, nei apie nuo narkotikus sprogstančią moterėlę.“ Tąkart nieko nesakiau, su saitiečiais pasidžiaugiau, jog dainininkė po nemažos pertraukos grįžta į sceną su septintuoju soliniu albumu „I look to you“. Aišku, nelabai jai sekėsi pasaulinis turas – daug balso lūžių, nutrauktų koncertų ir pan. Bet ji stengėsi sugrįžti į sceną ir priminti apie savo kadaise turėtą šlovę.

Žinot, gyvenimas nėra vien tik blizgėjimas ir nuolatinis siekimas gyventi geriau ir įrodinėti, kad tu gali. Mes, žmonės, turime ir destruktyviąją pusę, kuri mus kankina, liepia liūdėti, gailėti savęs ir nekęsti gyvenimo. Žiūrint į Whitney Houston, man visada akies krašteliu matydavosi, kad ji turi atominę skausmo bombą viduje, nors ir kaip ji besistengtų atrodyti gražiai ir šypsotis. Galvoju, kad toks skausmas buvo šarmingai gražus, kažkas, kas leido būti jai tokiai ypatingai ir daryti ypatingą dainavimą. Kartais mes tokie... tokie, kurie neatlaikome savo Asmeninės Legendos, savo talento sunkio.

Kol kas mirties aplinkybės nėra žinomos, bet spauda jau spėja lyginti priežastis su Michael Jackson‘u. Dar ne kartą atsisukę į muzikos industrijos istoriją, prisiminsime ir linksniuosime Whitney Houston vardą ir pavardę. Atsigręžkime ir mes, pabūkime su jos balsu. Keista, jos jau nebėra ir tokios, kaip kažkas sakė, niekada nebebus, bet liko jos balsas, nuotraukos, albumai, filmai... Pridedu keletą Houston atliekamų kūrinių:  

Jūsų Maištinga Siela

Man galite parašyti: cirkininkas@gmail.com

Knyga: Jeffrey Eugenides "Jaunosios savižudės"

Sveiki visi,

Šiandien noriu pristatyti amerikiečių autoriaus Jeffry Eugenides kultinį romaną „Jaunosios savižudės“ (The Virgin suicides). Šis romanas Amerikoje pasirodė 1993 metais ir sulaukė stulbinančio pasisekimo, į lietuvių kalbą išversta 2008 metais. 1999 metais pagal jį pastatytas filmas... Iš tikro filmą jau buvau pasisiuntęs ir ketinau jį žiūrėti, kai visai netikėtai pamačiau knygą per išpardavimą, sakau, paimsiu ir pirmiau perskaitysiu. Toks mano metodas – pirma knyga, o po to filmas, nes po filmo dažniausiai knyga praranda netikėtumo prieskonį ir, švelniai tariant, būna jau sugadinta. O filmas juk tik kelių valandų klausimas. Taigi, pirma perskaičiau romaną.

Ir iš tikro, knyga pasirodė pakankamai stipri tiek savo istorija, tiek savo naratoriumi (pasakotoju). Knyga parašyta daugiskaitos pirmuoju asmeniu kelia keistą neaiškumo jausmą, bet kartu ir saugumo, juk nežinai, kuris iš vaikinukų pasakoja Lisbonų šeimos tragediją. Ypatingas ir įdomus pasakojimo stilius suteikia knygai kitoniškumo prieskonių, o kartu ir keistą įsiskverbimą į pačią istorijos esmę.

Požiūris į Lisbonų mergaites sumitintas, neretai išblukintas ir per daug hiperbolizuotas natūralumo ir realumo pagrindu. Kodėl taip yra? Ogi dėl to, kad vaikėzai šią istoriją pasakoja per atitinkamą laiko distanciją – jau praėjus daugeliui metų nuo „savižudybių sezono“, o tas pasakojimas neretai skamba tarsi per rūką, o kai rūką perskrodi, lieka keistos ir ryškios detalės – ką pasakė ponia Šer, koks buvo mergaičių kvapas ir kitos stulbinamai į atmintį įsirėžusios detalės. Paslaptis kuriama per laiko distanciją tarsi viskas vyksta čia ir dabar, bet per pasakojimo daugiasluoksniškumą mes žinome, kad taip nėra. Lisbonų mergaitės – Sesilija, Merė, Bonė, Laks ir Teresė primena keistas būtybes, kurios tiesiog fanatiškai vedė berniukus iš proto. Skaitant knygą, net susidaro toks įspūdis, kad tie vaikėzai daugiau nieko nedarė, tik tupėjo kelkraštyje ir nuolatos stebėjo byrantį Lisbonų namą ir kas dedasi už langų. Paaugliškas fanatiškumas čia užfiksuotas ypatinga tonacija ir darosi kraupu, kas iš tikrųjų nutiks Lisbonų mergaitėms.

Knygos finalas ir taip aiškus – lauk kone grupinės mergaičių savižudybės. Pasakotojas nevengia jau nuo pirmų skyrių užsiminti, kad visos Lisbonų mergaitės nusižudys. Visa kita – tai detalių dėliojimas ir bandymas aiškintis priežastis ir analizuoti Lisbonų bei mergaičių elgseną prieš jų savižudybę. Ir visgi per visą knygą nėra atsakoma į klausimą, kodėl mergaitės nusižudė. Jos nei liūdėjo, nei dar kažką... Turėjo savo paaugliškų problemų, griežtus tėvus – tai ką daugelis Amerikos paauglių išgyveno praėjusio amžiaus antroje pusėje. Aišku, viską dar sutirština tai, kad viskas žvelgiama nuo kelkraščio (berniukų pusės) ir nėra galimybių įsisupti į pačią Lisbonų šeimą ir paaiškinti visas priežastis. Bet tuo ir įdomi ši knyga! Tuo keistu fanatišku sudievinimu ir mistika, bandymu spėlioti, kodėl mergaitės norėjo mirti, jei atrodė sveikas ir gyvos.

Pagrindinis šio romano tikslas – paauglių gyvenimo peripetijos. Juk gerus šimtmečius į paauglius nė nebuvo žiūrima, tik išlaisvėjusioje visuomenėje ėmė formuotis keistas požiūris, kad paauglystė – tai „sudėtingas periodas“. O kas domėjosi anksčiau? Karai, nuosmukiai, pramonės kūrimas, vergystė ir kiti dalykai. Jaunimui nebuvo vietos. Manau J. Eugenides užfiksavo būtent pradėjusį plisti žvilgsnį į paauglių problemas. Šiuo atveju mergaičių problemas. Knygoje nemažai humoro, kuris kyla iš suaugusiųjų siauraprotiškumo ir sugebėjimą iš musės padaryti dramblį. Visi, tie daktarų spėliojimai apie Sesilijos paskleistas mirties daleles, kuriomis užsikrėtė likusios Lisbonų seserys, tiek kaimynų pasvarstymai apie tėvus, tiek žurnalistų interpretavimai kėlė juoką. Kiekvienas matuoja savo matu ir niekas nebando pabūti pačiomis mergaitėmis. Koks joms turėjo atrodyti tas pasaulis, kad jis būtų nevertas gyventi? „Galų gale Lisbonų mergaites draskiusios kančios rodė, kad jos paprasčiausiai atsisakė priimti pasaulį tokį, koks jis joms buvo siūlomas – kupiną trūkumų“ (p. 281) Apie ką ir eina kalba. Apie paauglių maksimalų potencialą gyventi ir viską patirti – viskas arba nieko, tačiau kaip retai tam suteikiamos sąlygos realizuoti.

Šiaip knyga skirta visiems. Paaugliai galės mėgautis paslaptinga Lisbonų mergaičių istorija, o suaugusieji ir literatūros mėgėjai pasakojimu stiliumi bei psichologija. Man ši knyga patiko, nesigailiu nei pirkęs, nei skaitęs. Dabar bėgsiu žiūrėti filmo.

Jūsų Maištinga Siela

Man galite parašyti: cirkininkas@gmail.com

Filmas: "Karo žirgas" / "War Horse"

Sveiki visi,

Šiandien noriu trumpai pasidalyti įspūdžiais apie naujausią Steven‘o Spielberg‘o dramą „Karo žirgas“ (War Horse) (2011 m.), pasaulį išvydęs prieš pat Naujuosius metus dabar siautėja ir Lietuvos kino teatruose. Be jokių išvedžiojimų ir siužeto nupasakojimų tiesiog pasidalysiu savo nuomone.

Iš tiesų filmas patiko – nominuotas net šiuometiniams Oskarams kaip geriausias metų filmas, bet labai abejoju, ar šįkart jis nuskins laurus. Lyginant su kitu Spielbergo filmu „Šinlerio sąrašu“ šis filmas visgi turi nusilenkti. Iš tikro tikėjausi tobulos dramos, bet šįkart pasirodė preciziškai ištęstas, čia įsinarplioja kelios šalutinės siužetinės linijos – vokiečių dezertyrai, anūkės ir senelio istorija ir kažkaip nepajauti, kad siužetiškai labai platu, o tas žirgas lieka lyg koks simbolis jų kelyje, o ne herojus, kuris pradėjo savo stoišką heroizmą ardamas akmenuotą lauką. Kai kurios scenos siaubingai atpažįstamo Spielbergo ir kitų režisierių braižo – kamerinė muzika garso takelyje, gražus peizažas ir bėgantis vaikėzas su arkliu per nuostabiai gražų lauką... Dievaži, toks metodas naudojamas jau prieš gerus 20 metų , pvz.: „Rudens legendos“, „Šaltasis kalnas“ ir kiti filmai, kurie pasakoja neįtikėtiną epinę pasakaitę sugraudinat žiūrovams.

Ir visgi tai tėra tik viena medalio pusė, o kita – kur kas geresnė. Visgi Spielbergui vėl pavyko prisikasti iki Oskaro nominacijos ir sužavėti žiūrovus epiniu pasakojimu, gražiais vaizdais, graudulinga užsispyrimo ir ištikimybės istorija. Iš tikro to maždaug ir tikėjausi, jeigu ne tas užtęsimas ir šalutinės epinio pasakojimo linijos. Apie aktorius irgi nieko blogo negaliu pasakyti, iš tikro atliktas puikus režisūrinis darbas, tik esmė tame, kad atsigręžus atgal į kino industriją, mes rasime nemažai panašių alternatyvių „Karo žirgui“.

Šiaip filmas pakankamai stiprus kandidatas į Oskarus, daugelis žiūrovų iš vis turėtų būti sužavėti ir tai yra natūralu. Gyvulio ir žmogaus ryšys stipresnis negu esti realiame gyvenime ir tai tikriausiai žavi žiūrovą. Žavi ir mane. Todėl įvertinu su avansu.

Mano įvertinimas: 9/10
Kritikų vidurkis: 72/100
IMDb: 7.2

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Tarnaitė" / "The Help"

Sveiki visi,

Šiandien noriu pristatyti kino filmą „Tarnaitė“ (The Help) (2011 m.). Net nežinau, nuo ko pradėti. Nesitikėjau tokio filmo, nes buvau išgirdęs visokiausių nuomonių apie jį, tai tikėjausi kažko kontraversiško, bet nieko panašaus nenutiko. Dar kažkas komentaruose burnojo, kad veltui išmetė pinigus į balą ir nuėjo į filmą skirtą boboms. Drįstu nesutikti, kad tai bobiškas filmas. Taip, jo centre – moterys, tačiau tai filmas, kuris gvildena sudėtingas amerikiečių socialines praeities problemas.

Žinot, buvau kažką panašaus matęs. Ir tas filmas vadinosi „Paslaptingas bičių gyvenimas“, kuris taip pat pasakoja apie sudėtingą spalvotosios rasės žmonių padėtį praėjusio amžiaus viduryje. Filmas „Tarnaitė“ šiais metais kaip tik nominuotas „Oskarui“, dar šį mėnesį pamatysime, ar jis nuskins „Oskaro‘ statulėlę ar ne. Ir išties, manau, kad vertas šis filmas apdovanojimo, juolab, kad man labai patiko pati narstoma tema, pagrindinių personažų charakteriai totaliai skirtingi ir charizmatiški. Nėra kažkokio „lyderio“ ar didžio herojaus, kuris savo krūtine nustumtų visus vargus ir pats negautų už tai per snukį. Atvirkščiai, viskas klostosi organiškai, be didelių kulminacijų ar atomazgų.

Skaudžiausiai žiūrovui per širdį kerta tarnaičių pasakojimai ir patirtys. O jų gyvenimas iš tikrųjų nelengvas, kai turi prižiūrėti ir čiūčiuoti baltaodžių vaikelius, o savuosius palikti namuose. Už tai, kad gramdai šūdą, atsiprašant, tau net į tualetą neleidžia nueiti, nes galvoji, kad bakterijomis apkrėsi tualeto kraštelius. Juk tai absurdas! Natūralu, kad tokia situacija Amerikoje negalėjo ilgai tęstis. O Misisipės valstija buvo viena aršiausių skirstymo į baltuosius ir spalvotuosius ginėja. Nemažai filme emocinio graudulio, tačiau jis toks suvaldytas, natūralus, ne taip, kaip kokia mūza iš serialo „Vergė Izaura“, kuri raudojo 10 minučių eterio, apsikabinusi medį ir viena pati su savimi šnekėjosi. Ne, čia moterys išdidžios, jos žino savo vietą ir tam eteriui laiko neskirta.

Žmogaus pažeminimas ir skirstymas į rases buvo ilga kančia. Norėčiau, kad dabar sukurtų filmą atvirkštiniu variantų, kuris parodytų tai, kad baltieji dabar spaudžiasi į kampą, nes viskuo aprūpinti juodukai, labai lengvai gali apkaltinti rasizmu bet kurį ne taip pažiūrėjusį ar nepriėmusį į darbą baltaodį. Taip, dabar situacija Amerikoje per 50 metų labai pasikeitusi, tačiau filmas gi ne apie tai...

Labai patiko pagrindinės aktorės, kaip minėjau, personažų charakteristika labai skirtinga, todėl labai įdomu stebėti dramą tarp pačių herojų, kurie gan gyvenimiški ir realūs, nors tos moterys, kurios žaidė su kortomis klube ir buvo nusiteikusios prieš lygybę ir atrodė šiek tiek pižoniškai patetiškos, šiek tiek nenatūralios. Man tik vis įdomu, kaip patys juodosios rasės atstovai vertina šį filmą, ta jaunesnioji karta ir ta senesnioji karta. Tai tikriausiai tas pats, kas mums dabar kalbėti apie tremtį ir besikeičiantį Sovietų Sąjungos klimatą. Taigi, filmas ir yra nebloga galimybė žvilgtelėti į tai, kas dėjosi Amerikoje, prieš susiliejant rasėms ir įstatymams į vienovę. Tai, ką aš pamačiau, mane totaliai patenkino tiek emocionaliai, tiek istoriškai, tiek pasakojimu, tiek vaidyba, tiek režisūra, todėl negaila duoti ir maksimalų įvertinimą.

Mano įvertinimas: 10/10
Kritikų vidurkis:  62/100
IMDb: 8.1

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Juodas balionas" / "Black Balloon"

Sveiki visi,

Šiandien noriu pristatyti australų kino juostą „Juodas balionas“ (Black Balloon) (2008 m.). Iškart pasakysiu – man patiko šis filmas. Negaliu pasakyti, kad filmas skirtas daugiau jaunimui, nes tai būtų šiurkštus melas. Žinau, kad „Juodas balionas“ yra savo laiku susišlavęs nemažai kino apdovanojimų Australijoje ir pripažintas Amerikoje, bei Europoje.

„Juodas balionas“ pasakoja apie vaikinuką Tomą, kuris visą savo gyvenimą gėdijosi ir nenorėjo savo autizmu sergančio brolio Čiarlio. Tomas atsikrausto su šeima į naują vietą ir čia jam pradeda patikti mergina, bet kaip jam nesigėdyti brolio, kuris savo išmatomis žaidžia ant kilimo arba, pajutęs geismą, imasi masturbuotis... Iš tikrųjų drama sukurta labai reali. Ji nukreipta ne tiek į autizmu sergančius asmenis, bet į tuos, kurie nuolatos supa sergančiuosius, kaip jaučiasi aplinkiniai, kaip jie turi nešti atsakomybės naštą už sergančiuosius ir kokią kartais gyvenime kainą tenka sumokėti.

Filmas iš tikrųjų gvildena labai sudėtingą ir problematišką temą – tėvų ir vaikų santykiai, kai šeimoje nuolat reikia rūpintis sergančiu Čiarliu. Bet Tomas randa atramą – jo naujoji draugė supranta Čiarlio ir šeimos bėdą ir nenusisuka ir nesmerkia Tomo kaip kiti mokyklos ir plaukimo draugai. Tomas nori turėti normalų brolį ir tas potroškis labai imlus, jis ryškus ir totaliai išpildytas filme, kad, net žiūrėdamas į Tomą, imi jį pateisinti, suprasti, bet kartu pamatai išmatas valančią nėščią motiną, kuri negali palikti Čiarlio, irgi supranti, kad ir jai sunku. Dvi ugnis, du barjerai ir nėra kaltų, nėra ko nuteisti, nes gyvenimo nuteisti negalima. Tai filmas, kur nėra pasirinkimo, nes taip tiesiog šeimoje susiklostė. Kokia turėjo būti Tomo vaikystė, kai Čiarliui nuolat skiriamas dėmesys, mes tik galime įsivaizduoti... Gal priekaištą turėčiau tik dėl to, kad aktoriams jau virš 20 metų, o filme jie atlieka vaidmenis 14 – 15 metų paauglius, tai šiek tiek... hummm... matosi skirtumas, kaip sakant. Ir tai būna ne viename filme.

Mano galva, labai puikiai su autizmo sergančiu Čiarlio vaidmeniu susitvarkė aktorius Luke Ford. O filme glūdi viskas – ir ironija, ir juokas, ir ašaros, ir skausmai. Man visada patiko tokio pobūdžio filmai, kurie natūraliai „išsilieja“ iš gyvenimo terpės. Kas žino, kiek šeimų kasdien pradeda savo rytą būtent taip, kaip pradeda Molisonų šeimyna. Gyvenimas toks nenuspėjamas...

Mano įvertinimas: 9/10
Kritikų vidurkis: 68/100
IMDb: 7.3

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Klastingi namai" / "Dream House"

Sveiki visi,

Šiandien noriu pristatyti amerikiečių trilerį „Klastingi namai“ (Dream house) (2011 m.). Norėjosi ir vėl sugrįžti į siaubo žanrą, pasinerti į dvasių apsuptus namus, kaip kadaise filme „Kiti“ ir pajusti šiurpuliukus... Bet... „Klastingi namai“ yra daugiau trilerinio pobūdžio filmas su mistiniais – fantastiniais elementais, o siaubo jame išties nedaug.

Pažiūrėjęs pusę filmo, pagalvojau, kad žiūriu visišką šlamštą, kuris prasilenkia su logiką, o į filmą įdėtos visos įmanomos siaubo filmui būdingos klišės. Beveik ir neklydau. Žmogus pamišėlis, kuris grįžta į namą ir išgyvena savo šeimos netekties dramą iš naujo – na, come, kas čia per nesąmonė? Taip ir lieka klausimas – ar tai vaiduoklių gyvenimas, ar viskas vyko jo galvoje? Nors iš esmės finalas viską ir paaiškina – poltergeistas „žmona“ išgelbėja vyrui kailį, už tai, kad dar būdama gyva netyčia pašovė jį į galvą. Siužetas tik iš pirmo žvilgsnio atrodo „originalus“ ir netikėtas, bet kai išnarstai jį po kaulelį, tai pamatai, kad kiekviena detalė, gal ir negalima taip sakyti, bet paimta iš kito filmo. Nieko originalaus!

Kalbant apie pačius aktorius, galiu tik pasakyti, kad tik pagrindiniai aktoriai užpildė visą šitą bedugnę. Apie mergaites net nekalbu – jų bendravimas su suaugusiais nenatūralus. Jaučiasi taip, lyg režisierius tupėtų už kadro ir diktuotų joms žodžius mojuodamas saldainiais. Mergaitės labai gražios, tačiau jų vaidyba tragikomedija, bet ko ir benorėti, juk tai ne seserys Fanning. Šiaip trys pagrindiniai aktoriai – Daniel Craig, Rachel Weisz, Naomi Watts, gal tik pastaroji „Skambučio“ žvaigždė ir nebuvo svetimas trilerio – siaubo žanro filmavimas. O šiaip aktoriai puikiai žinomi kino pasaulyje.

„Klastingi namai“ vertinčiau kaip vidutinišką trilerį. Tik mažiau matę filmų su panašiu siužetu gali stebėti, kad tai puikus filmas. Tačiau, dievaži, pabaiga, kai vyksta gaisras ir poltergeistas padeda gyviesiems „geriečiams“ išsikapanoti iš nelaimės, tai atrodo absurdo lygyje, kam vėl ir vėl reikia daryti tokias finalines scenas. Negaliu pasakyti, kad filmas visiškas mėšlas, tačiau ta vidutinybė pribaigė... Nors kitą vertus nieko per daug iš tokio filmo ir nesitikėjau, juk buvau pasiruošęs išvysti eilinę siaubo – trilerinę muilo operą.

Mano įvertinimas: 6/10
Kritikų vidurkis: 35/100
IMDb: 6.0 

Jūsų Maištinga Siela