Filmas: "Išėjimas per suvenyrų krautuvę" / "Exit Through the Gift Shop"

Sveiki visi,

Pasižiūrėjęs filmą „Išėjimas per suvenyrų krautuvę“ (Exit Through the Gift Shop) (2010 m.), vėl užsimaniau grįžti prie drobės ir ką nors nutapyti, kūlversčiais važiuoti kur nors į tapybos reikmenų parduotuvėlę, rinktis aliejinius dažus ir kuo geresnę drobę! Gal šiemet ir nutapysiu kokį paveikslą, jei bus vėl lemta tai daryti... O šiaip, grįžtu prie maištingo, ambicingo filmo su skambiu ir daug žadančiu pavadinimu. Šį filmą galėjote išvysti Tarptautiniame Kauno kino festivalyje arba nuo šiol ir šiaip kur nors internete. Tai dokumentinis filmas apie gatvės menininkus, kurie balansuodami ant pavojingos briaunos (gatvės menas yra nelegalus) bando išreikšti ne tik save, bet kartu papuošti miestą ir ką nors papasakoti pasauliui. Tai pasakojimas iš vieno vyruko, kuris nepaleidžia kameros iš rankų ir filmuoja viską, kas dedasi aplinkui, kol galiausiai susižavi gatvės menu, ypatingai grafiti meistrais. 

Kai ką galbūt erzina grafiti menas netgi pas mus didmiesčiuose, mane erzina įvairios nesuprantamos makliavonės, įžūlūs keiksmažodžiai ir šiaip tikrąjį gražųjį grafiti meną teršiančios teplionės. Tai, ką pamatysite šiame filme, toli gražu nėra filmas apie piktus protestuotojus, veikiau tai filmas apie šiek tiek pakvaišusius menininkus, kurie gyvena kasnakt išeidami į gatvę ir tapydami, klijuodami plakatus. Kai kam tai gali būti sunku suvokti, bet tas, kas turi laisvės ir šiaip šiek tiek maištingos prigimties, supras, kad gatvės menas yra kažkas įdomaus ir pavojingo, o pavojus yra lyg būtinas viso šio „ekstremalaus meno“ prieskonis. Nenorėčiau, kad visos miesto sienos skanduotų kažkokiomis prasmėmis, tačiau vienas kitas grafiti, tinkamoje vietoje gali nustebinti žmones ir pagyvinti miesto spalvas. Filme labiausiai intriguoja ta būsena ir spėlionės, jog filmas yra kaip koks įkalčių ir įrodymų labirintas, kurių taip reikėtų policijai, kad susektų miesto „teršėjus“, neapleidžia ir nuojauta, kad filmo kūrėjai labai rizikuoja atviraudami šitokiu būdu. Filme pasirodo ir tikri meno meistrai, pripažinti moderniojo meno gerbėjų ir pasakoja neįtikėtiną išpopuliarėjimo istoriją apie svetimšalį, kuris Amerikoje užstatė namą, kad tik galėtų surengti parodą... Ar jam pasisekė, sužinosite pažiūrėję šią dokumentinę juostą.

Man patiko, seniai nemačiau jokios dokumentikos, nors retkarčiais pasirodė pernelyg „falšyviškas“ filmas, bet realumo, tikrumo, nesuvaidinto ir nesurežisuotų kadrų, scenų buvo kur kas daugiau. Šiaip tai filmas apie labai nuo mūsų lietuvių nutolusį gatvės menininkų gyvenimus, tačiau visada įdomu žvilgtelėti, kaip jie gyvena ir su kokiais sunkumais bei laimėjimais susiduria.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 85/100

IMDb: 8.0

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos daina: Liūdni slibinai "Netvarka"

Sveiki visi,

Šiandien noriu pasidalyti įdomią dainą, netgi sakyčiau, keistu savo atradimu... Taip, kalbu apie grupę „Liūdni slibinai“. Dainuojantys aktoriai jau niekam nebe sensacija, turim jau „Aktorių trio“, bet neturėjome nieko panašaus į „Liūdnus slibinus“. Žinau, kad dalį žmonių erzina visokios neaiškios alternatyvios muzikos grupės, kurios primena maištingus gatvės muzikantus, bet lygiai tiek pat žmonių negali pakęsti mūsų lietuviškos pop muzikos atlikėjų. Nesu nusistatęs nei prieš vieną pusę, o su „Liūdnais slibinais“ susidūriau jau seniau, tačiau manęs ji tada kažkaip nepatraukė arba praklausiau atmestinai, nes kažkas buvo socialiniame tinklapyje šiaip įbrukę keletą dainų. Štai kartą sėdėdamas pas draugą išgirdau jų dainą „Netvarka“ ir nustebau, kad užsinorėjau dar ir dar kartą jos paklausyti. Daina ir šmaikšti, ir įdomi, ir neerzina tie visi didaktiniai niuansai, todėl noriu ją čia pristatyti, o kai kam tiesiog priminti.

2008 metais startavusi grupė „Liūdni slibinai“ vis labiau ir labiau populiarėja, pernai išleido antrąjį savo CD pavadinimu „Albumas be jokių Ė“. Ir šiaip ši kompanija man pasirodė kūrybinga, įdomi, linksma, draugiška, žaisminga. Žodžiu, smagu, kad egzistuoja ši grupė, tad siūlau pasižiūrėti „Netvarka“ video klipą:

Jūsų Maištinga Siela

Vinilinės plokštelės: patefonai ir vėjai

Jaučiu, kad pasaulis pasibaigė, kaip pasibaigia visos vinilinės plokštelės ir patefono adata iam vedžioti išsprūdusius šešėlius. Kaip dabar juos sugaudysime dvasios kiaurasamčiais, delnais lyg valtimis išsrėbsime nebūtį ir drumzliną būtį? 

Smegduobių vėjai ir patefonai skiriasi viduryje pavasario amžinai ir nebežiūri atgalios, nes jos nebelieka, kaip nebelieka atminties ir Sizifas pamiršta, kad jau stūmė į kalną riedulį. Pasaulis, kuris pasibaigė ir dar neprasidėjo kitas – tai tarpas, klinikinė mirtis, knygos skirtukas, kad nereiktų barbariškai užlenkti puslapio, kažkoks mėginimas iš kavos tirščių išburti modifikuotą laimę, - primena pūvančias vyšnias medžiuose, kurias norėtųsi atsirpinti atgal. Tauškalai. Smegduobių pasaulyje nemažėja ir nemažėja. Patefonai nyksta greičiau, nei buvo galima išburti iš kavos tirščių, todėl žiema tik teoriškai visada ilgesnė, nei nevykęs spektaklis teatre.

Kvėpuoju į paskutinį kavos puodelį – smegduobę. Muzika baigiasi ir pasaulis jau eina už horizontinio avilio, kur sulenda visos žvaigždės, pilnos medaus ir svajonių. Tik žemaičių kalvose, įstrigusi paskutinė vinilinė atkartoja pasibaigusį pasaulį, vis atkartoja ir atkartoja, vis atkartoja ir atkartoja, vis atkartoja ir ...

Jūsų M. Siela

Šios dienos daina: GJan "Not Afraid"

Sveiki visi,

Šios dienos dainos rubrikoje svečiuojasi naujas praėjusių metų muzikinis atradimas, o gal labiau reiktų sakyti – sensacija, atlikėja GJan su daina „Not Afraid“. Ši daina, o tiksliau jo video klipas debiutavo pernai, balandžio mėnesį, ir tuoj viršys dviejų milijonų peržiūrą „YouTube“ kanale. Ne per seniausiai atlikėja pristatė ir naują dainą „Tattoo“, tačiau ji man pasirodė ne tokia skambi ir įdomi kaip „Not Afraid“. Septyniolikmetė Greta iš Vilniaus, šiuo metu gyvenanti Šiauliuose, jau įrašinėja albumą, bet kūrybinis procesas klostosi netolygiai, tad neaišku, kada pasirodys albumas.

Kuo išskirtinė GJan? Be jokios abejonės balsu ir pasirinkta netradicinė ir lietuviškos muzikos padangę neprimenantis muzikinis stilius, kuris artimas popsui iš už Atlanto. Man asmeniškai jos tembras artimas Katy Perry balsui ir daugelis nustemba, kad ši jaunutė atlikėja yra lietuvė ir dėl to ją giria. Keista girti savo šalies atlikėją tuo, kad ji neprimena savo kūryba mūsų šalies atlikėjų, bet kartu tenka sutikti, kad mes nieko panašaus Lietuvoje ir neturėjome. Nemanau, kad ateityje GJan pasieks didelės ir stulbinamos karjeros pasaulyje, tokių proveržių mes jau turėjome. Prieš penketą metų stulbinai buvo ant stalo kilnojama atlikėja Jurga. O kur ji dabar? Aišku, kuria, dainuoja, bet toks jausmas, kad pasitraukus visai į pogrindį. Nesakau, kad GJan irgi lauks tokia ateitis, bet kažkodėl didelių vandenų nežadama. Na, svarbu, kad Lietuvoje ji jau pastebėta ir įvertinta, o ir man jos šis „gabalas“ visai priimtinas. O ką manote Jūs? Pasiklausykime:

Jūsų Maištinga Siela

Pasivaikščiojimai su Domantu Razausku

Sveiki visi,

Mane vis stebina ir stebina Ryčio Zemkausko laida „Pasivaikščiojimai su...“ Jau čia buvau įmetęs čia apie pasivaikščiojimą su Kristina Sabaliauskaite, o šįkart noriu pasidalyti „Pasivaikščiojimais su Domantu Razausku“. Su Domantu Razausku esu susidūręs Rašytojų Sąjungoje ir skaitydamas jo poezijos knygą „Takas į tylą“. Šiaip šiame pasivaikščiojime man labai patiko žmogaus asmenybė, kitoks požiūris į gyvenimą, kūrybą ir, žinoma, Vilniaus senamiestis – Pilies gatvė, kelionė į Užupį. Nepaprastai sakralioje erdvėje veriasi gaivališki pokalbiai apie gyvenimą, o ne tą, ką valgai arba ką manai apie Lietuvos politiką... Daug pokalbių apie literatūrą, muziką. Pagaliau galėsite sužinoti, kodėl Domantas metė lietuvių filologiją ir atsisakė apsiginti diplomą. Pasižiūrėkime.

Jūsų Maištinga Siela