Knyga: Danutė Kalinauskaitė "Niekada nežinai"

Danutė Kalinauskaitė „Niekada nežinai“. – Vilnius: „Baltos lankos“, 2008.

Sveiki, knygų skaitytojai,

Niekada nežinai, kokia knyga ateis į rankas ir kaip ji pakeis tave, tavo požiūrį į knygas, skaitymą ir netgi tavo paties gyvenimą. Danutė Kalinauskaitė su savo novelių rinkiniu Niekada nežinai buvo kaip perkūnas iš giedro dangaus. Tiesiog nesitikėjau, kad įsibėgėjus rudeniui galėsiu atsikvėpti ir pasakyti, kad perskaičiau tikrai puikią knygą. Žinote, taip ir buvo, kai užverčiau pabaigtą skaityti knygą. Žvilgsnis susirado langą ir ilgai spoksojau į niūrų vaizdą, nors nežinau, kas tą akimirką dėjosi už lango, bet tiesiog žiūrėjau kiaurai, tarsi anapus rūko, plaukė gausybė žodžių iš novelių. Begalės minčių sukėlusi knyga tikrai bus viena geriausių šiemet perskaitytų iš lietuvių autorių kūrinių ir sakau tai be jokio pataikavimo.

Novelių rinkinį sudaro devynios novelės. Derėtų paminėti, kad pirmoji pavadinimu Namo 2003 metais gavo Vaičiulaičio literatūrinę premiją. Po to šie kūrinėliai pakaitomis vis rodėsi spaudoje, o, surinkus juos į pluoštą, 2008 metais išėjo kaip rinkinys Niekada nežinai. 16 metų atotrūkis nuo Danutės Kalinauskaitės pirmosios knygos pasirodymo. Dabar suabejojau, ar kada nors besulauksime trečiosios, nes šioji, rodos, buvo parašyta ne iš noro rašyti, bet iš egzistencinės būtinybės. Novelės daugiau ar mažiau gaubia praradimų ilgas šleifas, autobiografiškumas, jos kai kam gali pasirodyti graudžiai niūrios, pernelyg pilkos emocijomis, skaudžios, bet man tokia literatūra turi aukščiausią karatą.

Žinote, skaičiau, ir mintimis perbėgau kitos lietuvių rašytojos bibliografiją. Ji man pasirodė be galo artima tiek savo stiliaus raiška, tiek probleminiu temų lauku. Žinoma, tai yra trumpųjų sakinių meistrė Vanda Juknaitė, kuri tikriausiai sintaksiškai ir akmenį pravirkdytų. Tai yra toji rašytoja, kuri ne tik žodžio neieško kišenėje, bet ir nesivargina rašyti tada, kol kūrinys nepasiprašo išleidžiamas į pasaulį. Būtent su tokiomis intencijomis, manding, Kalinauskaitė rašė ir šias noveles. Juose yra artimųjų praradimo leitmotyvo, kone kiekvienoje novelėje rasite ligoninę, mirties laukimo epizodą, nykstančio pasaulio nuojautas, refleksiją apie kintantį santykį su daiktais ir pasauliu. Daiktų novelėse išties daug, jie kūriniuose ne tik vienas iš žmogaus egzistencinių įprasminimo pagrindų, bet ir priemone papasakoti žmogaus, dažniausiai paties naratoriaus dvasinę būseną, konkretų įvykį. Daiktai novelėse tampa sudvasinti, funkcionuojantys ne tik kaip daiktai novelių veikėjams, bet ir bylojantys apie atskirą gyvenimą, o man jie dar tapo ir teksto estetinėmis detalėmis.

Jaučiau, kad autorė retkarčiais bėga nuo autobiografinių faktų, nors jos asmeniškai nepažįstu, tačiau jutau, kaip ji mėto iš novelės į novelę pėdas, keisdama aplinkybes, situacijas, veikėjus. Beveik visur išliko nepakitęs stilius ir noras pratrūkti pačia banaliausia žodžių tirada, bet kiekviena novelė to išengia, ji subtiliai eina plonu ledu ir impulsyviai atranda tą žodį, jį išmatuoja energetiškai ir įsodiną į atitinkamą sakinio vietos vazonėlį. Nepaprastas stilius, kuris atrodo ir žaismingas, ir išplėtotas, bet nė iš tolo nekvepia daugžodžiavimu, netgi priešingai – žodis tausojamas, jis kvėpuoja sakiniuose, atsiranda daugybe sakiniuose ir tarp jų loginių pauzių, kurie išplečia novelės potekstes, o šios remiasi į esmingiausius žmogaus egzistencinius klausimus. Akivaizdi vertybių skalė, pasaulėžiūra ir pasaulėjauta lydi visas noveles, ši ašis unikali, ji įleidžia Kalinauskaitę į literatūrą kaip savito subtilumo unikalią autorę, todėl K. Navakas kitapus viršelio gal išties nė kiek neperdeda sakydamas, kad Kalinauskaitė „viena pačių svarbiausių šiuolaikinių lietuvių prozininkių.“

 Rašytoja Danutė Kalinauskaitė.

Žinoma, unikaliausia yra tai, kad Danutė Kalinauskaitė išplečia novelės žanrą apskritai lietuvių literatūroje, suteikia jai naujų ypatybių, bruožų. Iki šiol turėjome gana klasikinio tipo noveles, su Ivanauskaitės karta pabudo siurrealistinė novelės banga, Bitė Vilimaitė atnešė miniatiūrinės novelės formą, o Kalinauskaitė viena pirmųjų, o gal ir pirmoji, apjungė novelės ir esė žanrus į visumą – kodėl mums čia nesugalvojus kokią kitą literatūrinį žanrą? Du viename, kaip tirpios kavos pakelis, sakytume. Surasti tas konkrečias ribas tekste tarp novelės ir esė gana keblu, jas reikia atidžiai tyrinėti. Žinoma, tokių apčiuopti galima nemažai, bet jie vienas kitą papildo, persilieja, susilieja labai gražiai ir harmoningai, kad tiesiog nebeseki, kur ta takoskyra tarp šių žanrų pasireiškia. Ši žanrų koreliacija kartojasi iš novelės į novelę, bet vėlgi, pvz., novelė Kalėdos su svetimu man pasirodė „švari“ novelė, be priemaišų, netgi savo pasakojimo požiūriu turinti siurrelististinių bruožų, tarsi S. Beckett Belaukiant Godo.

Žinoma, viena įspūdingiausių novelių yra Namo – pirmoji novelė ir šitoks emocinis smūgis skaitytojui. Kaip gražiai ir tikroviškai, tarytum Tarkovskis, užfiksuoti visi tie kaimo namų padargai, daikteliai, palangės, skudurai, kvapai, Tuzikas, tėvo emocijos, su intarpais apie brolius, ligoninėje gulinčią mamą, praeitį... Visuma išties įspūdinga, pasakojimo forma – moderni, o aktualijos – tiesiog stulbinamai, kaip sakant, į dešimtuką. Kol kas dar neperskaičiau lietuvių literatūroje taip taikliai ir įdomiai parašytą apie demografinį lietuvių sklidimą po pasaulį ir kaimiškos kultūros, apskritai kaip namų ir savo identiteto pokytį (praradimą? susitaikymą?) kaip Kalinauskaitės novelėse. Žavu ir tai, kad novelėse švysteli labai saikingas humoras, autorė nepiktnaudžiauja ir nesigriebia humoro tuščios terbos, kad prisidengtų nuo realybės sunkio. Cinizmo, ironijos, saviironijos šiuolaikinėje lietuvių literatūroje tiesiog kaip srutų iki kaklo, gal dėl to paskutiniu metu it velnias kryžių apeinu lentynas su Sigito Parulskio vardu.

Labai įstrigo ir novelė Kartą Tunise, kuri tapo bene pirmuoju mano įdomesniu motinos ir sūnaus (ne motinos ir dukros!) santykių analize. Iš tikrųjų šitokių „vaizdelių“, jeigu taip būtų galima pavadinti, aš lietuvių literatūroje labai pasigendu, ypač tokių išgrynintų, nemitologinių, kaip Černiauskaitės, Juknaitės ir dabar jau Kalinauskaitės kūryboje.

Žinoma, novelės šiek tiek dvelkia autoterapine gaida – ji ateina iš esė žanro pusės, bet čia pat viską lyg suvirintojas užlituoja izoliuota literatūriškesnė novelės prigimtis. Išeina labai įdomus derinys, tarsi drugys, kuris nori išskirsti iš uždaro stiklinio, tai suteikia novelių kontekste keistą plyštančio kokono, bet niekaip nesuplyštančio, kvėpavimą. 

Žinote, taip nesinori, kad šiomis novelėmis Kalinauskaitė ir padėtų plunksną į stalčių, visgi sunku patikėti, kad išsisunko visa kūrybinė esencija. Viename interviu rašytoja prasitarė, kad vienas didžiausių jos įkvepėjo šaltinių yra A. Camus Svetimas. Ir netikėti jos žodžiais neįmanoma, ta sudėtinga egzistencialistinė dvasia gyva Niekada nežinai novelėse, klūpant prie mirštančio žmogaus, ar skrendant lėktuvu į Tunisą, juk šiaip ar taip, niekada nežinai, kas tave gali ištikti už kampo.

Ir aš atsargiai, bet vis tiek prakeikdama save už žodžius, kurie, kad ir patys jautriausi, supratingiausi, tebus – nuotoliniai, paskiau, kad kai iš tavo gyvenimo dingsta artimas žmogus, daug ko, net viso pasaulio, tenka mokytis iš naujo: vėjo lietaus, sniego, šalčio, iltinių dantų, tamsos, tos – ypač, pusryčių ir vakarienių, telefonų ir durų skambučių, pilvo skausmo, net nuospaudų batuose – visko, iš pradžių būna nekas, bet ilgainiui... (p. 188-189). Nors knyga beveik autoterapinė, „išgyventa iki kraujo“ paties autorės, bet visi tie, kurie nors kažką kažkada gyvenime prarado, ši knyga sukrės iki širdies gelmių. Mane sukrėtė. Ir ačiū už tai.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Šiandien noriu grįžti vienas" / "Hoje Eu Quero Voltar Sozinho" / „The way he looks“

Sveiki,

Šiandien noriu pristatyti ir pakomentuoti kino filmą „Šiandien noriu grįžti vienas“ (portugal. Hoje Eu Quero Voltar Sozinho) (2014). Tai brazilų režisieriaus Daniel Ribeiro pilnametražis filmas, pasakojantis apie aklą vaikinuką Leo, kuris trokšta būti savarankiškas, išvažiuoti į užsienį ir tapti kažkuo, o kuo – nė pats dar nežino. Mokykloje jis turi draugę, kuri rūpinasi juo ir neleidžia kitiems vaikams jo užgaulioti, bet vieną dieną į klasę ateina Gabrielis, kuris tampa ne tik geriausiu Leo draugu, bet ir meile...

Filmas iš pradžių buvo trumpametražis, o šioje versijoje jis išplėtotas, neblogai įvertintas kritikų, pelnęs keletą svarių apdovanojimų. Braziliškas kinas labai retai atkeliauja iki mano akių, bet kas atkeliauja, tas sulaukia visada keistų vertinimų. Negalėčiau pasakyti, kad šis filmas sužavėjo. Aišku, žavūs aktoriai, nebanali tema, yra sukurta šiokia tokia atmosfera, bet ant liežuvio galo kabo tas nujaučiamas noras įtikti žiūrovui. Siužeto vingiai nėra aštrūs, jie nugludinti, nuspėjami ir pikantiškumu toli gražu nekvepia. Problema lieka iškelta paviršutiniškai ir manęs bent jau iki galo neįtikino. 

Kadras iš filmo "Šiandien noriu grįžti vienas".

Filmas yra visų santykių užuomazga ir nesiorientuoja vien tik į vienalyčius paauglių santykius. Labiau demonstruojamas Leo besikeičiantis pasaulis ir jo pastangos priimti viską taip, kaip reikalauja jo prigimtis. Man asmeniškai kur kas įdomiau būtų, jeigu filmas būtų prasidėjęs nuo tos vietos, kur filmas pasibaigė – nuo projekto mokykloje atsiskaitymo, paauglių vienalyčių santykiai, tėvų reakcija, tapatybės klausimai ir t. t. Dabar viskas atrodo pernelyg paspalvinta kreidelėmis, sušvelninta, bet kas sakė, kad kino režisierius, kuris ne kartą jau kūrė filmą LGBT temomis, nenorėjo būtent šito ir pavaizduoti?

Filmas patiko, bet nesužavėjo. Tiesiog vietomis kažko trūko, kažkas buvo pernelyg iškarpoma kaip iš žurnalo, o kai kada išties buvo įdomu. Filmą laikyčiau vidutinišku, kuris tikrai suras savo žiūrovą.

Mano įvertinimas: 7/10
Kritikų vidurkis: 71/100

IMDb:8.0

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Stebuklingi Šikiros nuotykiai dvasių pasaulyje" / "Spirited Away"

Sveiki,

Šiandien noriu pakomentuoti kino filmą „Stebuklingi Šikiros nuotykiai dvasių pasaulyje“ (angl. Spirited Away) (2001), kuris laikomas ne tik pačiu geriausiu Hayao Miyazaki animaciniu filmu, bet ir pačiu pelningiausiu Japonijos animaciniu filmu istorijoje, o pasaulyje vienas geriausių animacinių filmų per žmonijos istoriją. Pelnęs daugybę apdovanojimų ir palankių kritikų ir žiūrovų įvertinimų.

Pradėjau tokiomis liaupsėmis ir tiesiog man belieka tik linkčioti galvą ir viskam pritarti. Animacinis filmas išties įspūdingas. Gal jis nenustebins savo grafika, gal nežibės visomis technologijomis, kokiomis gali pasigirti Volto Disnėjaus naujoji animacija, bet tenka sutikti, kad filmo „dvasia“, jo pasakojimo pobūdis bei vertybių sistema išties stulbinanti. Filmas nepaseno nė su viena diena ir jį rekomenduočiau žiūrėti su visa šeima. Tai fantaziją praplečiantis filmas, kuris aplenkia savo išmone, atmosfera, pasakojimo ypatingumo prieskoniais daugelį ne tik kitų animacinių filmų, bet ir vaidybinių filmų.

Išties labai patiko. Šiaip nežiūriu daug animacinių filmų. Vieną kitą per metus. Bet šis išties, kaip ir „Princesė Mononokė“ palieka kažką daugiau nei tik paprastą pasakos istoriją. Graži istorija, graži idėja ir viskas su šiuo darbu yra puiku. Dar nematėte? Tai ko gi jūs dar laukiate? A?

Mano įvertinimas: 10/10

Kritikų vidurkis: 94/100

IMDb:8.6

Jūsų Maištinga Siela

Tarp mirties ir kebabo

Sveiki,

Šiame mieste bažnyčios kaip skutimosi peiliuko šeriukai sukrito į šimtus aplink ją sutekšėjusių pelkių. Nelyginant pats pastatas būtų nusprendęs aplink save išdėlioti veidrodines Taro kortas ir grožėtis iš visų pusių. Bokštų atvaizdai juose kaip tie rakštys vis man į padus, vis į kokius „Adidas“ lindo ir lindo šlapi kaip žalčiai. Kvepėjo laidotuvių eglišakiais, kuris maišėsi su kitapus gatvės kepamais kebabais.

Taip, kažką išnešė iš bažnyčios. Juodai raudančių žmonių procesija vilkosi paskui lakuotą pušies grabą, o du mokyklinukai kitapus pirko du didelius su česnakiniu. Pelkių veidrodžių šukėse bažnyčia nei juokėsi, nei šypsojosi. Atseit pati sau ponia ir žemiška egzistencija jai nerūpi.

Tokią nei linksmą, nei liūdną akimirką žvėriškai užsinori į knygyną. Knygynas yra gerai bet kuriame mieste. Net Afrikoje, tarp kopų, miražų oazės pavidalu. Beje, mėnesio pradžioje visada privalau įsigyti knygų, nes kitaip jausiuosi kaip transcendentinė būtybė tarp laidotuvių ašaros ir kebabo kąsnio. Tikrai, nei šis, nei tas – nei juodas, nei baltas. Kažkoks antžmogis su normalia kūno temperatūra. Normalūs visais laikais visuomenei buvo pavojingi, todėl ėmė į maistą dėti visokiausią šūdą – saldiklius, E621, dažiklius ir kitokį naftos produktą. Kąsnis tokio sumalto kebabo su tais žiurknuodžiais gali pasibaigti ta pačia laidotuvių procesija kitapus gatvės pusės...

Reikia į knygyną, pirkti Alvydo Šlepiko „Mano vardas – Marytė“ ir, jei draugas nesupyks, būtinai vakarui vyno. Na, gerai, bent jau alaus... Reikia kažkaip literatūra ir alkoholiu nuplaukti konstruktyvų egzistencijos degradacijos schemą. Ir kuo daugiau jį nuplausi, jei ne tais pačiais žiurknuodžiais? 

Apsuki ratą, visus iškritikuoji, pasiunti supuvusią sistemą toli į kosmosą ir tereikia sekundės apsisukimui ant kulno, kad vėlei prisitaikytum ir gyventum arba laidotuvių procesija, arba kebabais, nes iki Budos ar Kristaus sąmonės man kaip kiaulei iki balerinos.

Jūsų Maištinga Siela