Filmas: "Numeris 44" / "Child 44"

Sveiki,

Tikriausiai ne aš vienas skubėjau pamatyti filmą „Numeris 44“ (angl. Child 44) (2015) dėl to paties skandalo iš kaimyninės Rusijos. Rusijos valdžia uždraudė rodyti šį filmą šalies kino teatruose ir dėl to filmas dar labiau šovė į aukštumas. Tiesa, taip iki galo ir neaišku, kodėl jis uždraustas. Ar valdžią papiktino Sovietų Sąjungos vidaus brutalios militaristinės tvarkos vaizdavimas, ar tai, jog filme prabėgomis vaizduojami gana keistoki vyro, grobiančio vaikus, santykiai? Galbūt esama ir kitų priežasčių, bet jas neverta dabar detalizuoti ir analizuoti...

Apie filmą galiu pasakyti tik tiek, kad jis moka prikaustyti dėmesį. Nors kino kritika gana drungnai jį įvertina, tačiau jis man patinka. Na, militaristinių filmų apie Antrąjį pasaulinį karą sukurta ne vienas, ypač europietiškas kinas mėgsta šią temą, daug literatūros ekranizacijų ir t.t. Šis filmas man tikriausiai labiausiai patiko tuo, kad tai ne tiek karinis filmas, nors esama ir to, kiek svarbi tampa žmogiškoji drama, kai „nusitrina“ politinis personažo atspalvis ir personažas ima kovoti politinių ugnių apsuptyje už savo asmeninius įsitikinimus. Daug gražių ir brutalių scenų, nors kartu, ypač finale, esama beveik holivudinių scenų, kai virš akies kabo durklas ir „herojai“ grumiasi už gyvybę ir tiesą ir, žinoma, tiesa laimi. Tik realybėje, kažin, ar taip jau nutinka... 

Švedų režisierius Daniel Espinosa jau ne kartą režisavo „ginkliškus“ filmus, todėl patirties turi. Visgi jo režisūra prisilaiko holivudinės tradicijos, nors esama šiame filme tikrai įtaigių netgi, sakyčiau, europietiško kino scenų, kurios atima žadą, aišku, tai brutaliosios scenos – staigios, miklios, šokiruojančios. Ir visgi, kai kada filmo emocinis „krūvis“ nusekdavo ir jausdavosi užvilkinimas, bet visumoje įtampos netrūksta. Režisieriui pavyko padirbėti su patyrusiais didžiajame ir nepriklausomame kine dirbančiais aktoriais – Noome Rapace (paskutiniu metu nemažai juostų „ateina“ pas mane su šia aktore), stebinanti savo skirtingais amplua. Žinoma, šio filmo pažiba yra visgi aktorius Tom Hardy, kuris savo darbą atliko tikrai užtikrintai, su temperamentu. 

Filmas, kuriame visgi išvengta meilės istorijos – tai irgi stebina, nors apie meilę užsimenama ir šiokia tokia linija lyg ir yra, bet ji kitokia, nenustelbia kriminalinės linijos ir intrigos, o tai filmui, mano akimis, yra didelis pliusas. Manau, daugeliui iš Jūsų tikrai turėtų patikti.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 41/100

IMDb: 6.4 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Meilės priesaika" / "The Vow"

Sveiki, kino žiūrovai,

Tiesą sakant, žinau tik vieną priežastį, kodėl ryžausi žiūrėti filmą „Meilės priesaika“ (angl. The Vow) (2012) – tai aktoriai ir nieko daugiau. Romantinius „saldžius“ filmus renkuosi jau priveiktas viso kino sunkio ir vedinas tik aktorių amplua smalsumo, na, ir kartais tiesiog „prastumti laiką“. Tiesą sakant, iš „Meilės priesaikos“ nieko nesitikėjau, todėl nusivilti neteko.

Žinau, žinau, filmas paaugliams ir seilę varvinančioms merginoms, kurios keičia nagų laką du kartus per dieną. Nepaisant to prierašo, kad filmas pagal tikrus faktus, o pabaigoje švystelėjusi tikrų žmonių fotografija žadino smalsumą, sakyčiau, filmas mažai kuo įtikina. Bet neįtikinti filmo užduotis, bent jau ne šio, nes tai iš tikrųjų muilo operos siužetas – avarija, atminties praradimas, mergina iš aukštuomenės pamilsta „prasčioką“, uošviai nemėgsta žento... Turime visą „Santa Barbaros“ kompleksą, ko daugiau, regis, norėti? Tik močiutės su virbalais ant sofos 5 valandą pavakary prie TV... Nepaisant visko, filmas šviesus, gražus, įkvepiantis žydėti, jaustis puikiai ir patogiai, o jautresnius pralieti vieną kitą ašarėlę. Nepasakyčiau, kad istorija mane sujaudino, nebent pats faktas ir apmąstymai po filmo, kad realybėje toli gražu šiai porelei nebuvo taip viskas saldu ir gražu.

Na, žinoma, aktoriai. Channing Tatum – paskutinius penkerius metus tikriausiai dirbo filmavimo aikštelėje kaip jautis – šitiek vaidmenų paskutiniu metu užplūdo mano repertuarą, tiesa, filmų pasitaiko visokiausių, o šitas vaidmuo gana vidutiniškas. Rachel McAdams savose rogėse – kiek ji jau romantinių dramų sukūrusi vaidmenų? Taip, keičiasi šukuosena, bet šypsena visur ta pati. Visgi jai tinka ši niša ir aktorė toli gražu nėra prasta. Na, ir žinoma, didžioji priežastis yra dieviškoji Jessica Lange, kuri sukūrė uošvės antraplanį vaidmenį. Vaidmuo menkas, neįsimintinas ir, ko čia slėpti, tikriausiai sutiko jį atlikti įkalbėta režisieriaus Michael Sucsy, su kuriuo dirbo prie kur kas geresnio filmo „Pilkieji sodai“ ir išplėšė Emmy statulėlę. Tiesą sakant, jos talento gaila tokiam filmui, bet nieko nepadarysi...

Filmą žiūrėti galima. Vietomis jis net įdomus. Gražu ir tas santykių pasaldinimas, šabloniškos scenos, tačiau stigo autentiškumo, ypatingos istorijos energetikos, kaip režisieriui pavyko sukurti „Pilkuosiuose soduose“, nes dabar viskas dėl seksualaus aktorių švytėjimo ir romantinės dramos kanonų, liko viskas ganėtinai paviršutiniška.

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 43/100

IMDb: 6.8

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Amerikietiškas nusikaltimas" / "An American Crime"

Sveiki, skaitytojai,

Šįkart apie filmą „Amerikietiškas nusikaltimas“ (angl. An American Crime) (2007), kurį režisavo Tommy O‘Haver. Kažkaip seniai buvau pamatęs šį filmą ir susidomėjęs, tačiau, kaip dažniausiai pas mane būna, atidėliodavau iki begalybės. Filmas lyg ir daug žadantis – intrigą, gerą vaidybą, o svarbiausią – sukrečiančią istoriją. Tikriausiai daugelis, kurie matėte šį filmą, iš tikrųjų galite jį pavadinti sukrečiančiu.

Tikriausiai kuo toliau, tuo sunkiau filme pajausti kažką panašaus į tikrą sukrėtimą. Aišku, po šitiek juostų sunkoka rekonstruoti jausmus, nes į akis krinta klaidos, šablonai ir karkasai, kurių „Amerikietiškas nusikaltimas“ taip pat neišvengė. Žinoma, yra filme gana įdomių ir emocijas pakertančių scenų, kurios priverčia aiktelėti, o jų kaip norėjosi kuo daugiau, bet režisierius kažkaip viską stengėsi maskuoti, viską darė atsargiai, rūsyje, rodydamas tik tam tikrus momentus. Kad istorija paremta tikrais įvykiais – nieko nestebina, bet labiausiai stebina pačių vaikų žiaurumas ir elgesys, kurie pritarė išsekusios motinos veiksmams. Ar jų elgesys ir pritarimas logiškas? Deginti mergaites, liepti į vaginą susikišti butelį? Kad filmas moka „išprievartauti“ iš žiūrovo reakcijas – net neabejokite, nors režisūra, sakyčiau, gana vidutiniška – nežinau, ar dėl režisieriaus talento stokos, ar dėl riboto biudžeto? Žinoma, geriausiai filme atrodė aktorė Chaterine Keener, daugybės filmų aktorė, tikriausiai šįkart, mano akimis, atrodė išties neįtikėtinai gerai, gal ir dėl to, kad dar niekad jos nemačiau tokios „blogiukės“ vaidmenyje. Na, Ellen Page – mažasis talentas ir briliantas, neturiu jai išskirtinių priekaištų, nebent keistokas atrodė pacifistinis nesipriešinančios pozicija, o akyse rodėsi maištininkės parakas – kažkaip prasilenkė viltys ir lūkesčiai iš to užtaiso ir to, kokia pažeidžiama buvo jos kuriamas personažas. 

Filmas išties neblogas. Man asmeniškai jis patiko. Manau, tikrai patiks ir jums, o gal kai ką netgi sukrės.

Mano įvertinimas: 8/10

IMDb: 7.4

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Paliekant Las Vegasą" / "Leaving Las Vegas"

Sveiki, skaitytojai, 

Apie filmą „Paliekant Las Vegasą“ (angl. Leaving Las Vegas) (1995), tiesą sakant, nebuvau nieko girdėjęs. Nieko nuostabaus, nes ne itin žaviuosi aktoriumi Nicolas Cage, o paskutiniu metu jis išvis paniręs į prastokus vaidmenis, tai tikriausiai ir buvo tai, kas lėmė šio filmo būvimą užkambariuose. Tiesą sakant, geriausiu Nicolas Cage vaidmeniu iki šiol laikiau jo debiutą, kuris su Cher atliko puikius vaidmenis komedijoje „Pakvaišę“ (1987). O štai filmas „Paliekant Las Vegasą“ tapo lyg griaustinis iš giedro dangaus.

Pasakysiu taip: jeigu esate kino gurmanas ir dar nematėte šio filmo – nedelskite, nes užkris, pasimirš ir pražiopsosite progą pasimėgauti puikiu ir geru kinu. Žinoma, šis N. Cage vaidmuo kine tapo garsiausiu ir geriausiu jo vaidmeniu karjeroje – Oskaras, Auksinis gaublys ir kt. apdovanojimai pelnyti ne veltui, bet tikriausiai aktorius turėtų dėkoti režisieriui Mike Figgis, kuris sukūrė nepaprastai gerą filmą su galimybe pasireikšti aktoriams visapusiškai. Filmas apie alkoholiką, praradusį žmoną, gerą darbą ir atvykusį mirtinai nusigerti į Las Vegasą nė iš tolo neprimena komedijos „Pagirios Las Vegase“ – priešingai, filmas pilnas skausmo ir gėlos. Jis blaškosi girtas Las Vegaso gatvėmis, kol sutinka jauną užverbuotą prostitutę. Dviejų vienišų ir viską praradusių žmonių gyvenimai susijungia ir tarp jų atsiranda ryšys, galgi net tikra neįmanoma meilė... Siužetas puikus, vaidyba nuostabi, o įtaigumas vertas dėmesio, nors filmas savo rezoliucija ir madomis senstelėjęs, bet tas, kas gyvenime nors kiek susidūrė su alkoholiu ir žino jo destrukcinį poveikį, tą filmas abejingą nepaliks. Kartais tiesiog net graudu būdavo žiūrėti į tuos personažus, ypač į vyrą, kuris jau nieko nebenori ir laiko save mėšlo krūva. Drebėjimas, alkoholio žudymas, amžinos pagirios... Tai jau net filmas nebe apie priklausomybę, o apie tvirtą apsisprendimą gerti iki mirties, dar gailiau pasidarė Seros, kuri iš visų jėgų kabinasi į vyrą, nors šis jai nieko negali pažadėti...

Puiki ir graudi istorija. Tiesa, vos nepamiršau, nors čia giriu N. Cage, bet turiu nuostabių aplodismentų ir žaviajai „CSI kriminalistės“ aktorei Elisabeth Shue, kuri sukūrė ne ką mažiau stulbinamą vaidmenį. Šis aktorių duetas man labai patiko. O jau koks puikus filmo garso takelis – romantinės vienatvės dainos tiesiog iškasa duobę žiūrovams. Labai rekomenduoju nemačiusiems. Stipru. Emocinga. Graudu.

P. S. Lietuviškus filmo subtitrus galite parsisiųsti iš ČIA. Filmą, atitinkantį subtitrų formatą, galite siųstis iš ČIA.

Mano įvertinimas: 10/10

Kritikų vidurkis: 82/100

IMDb: 7.6

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Leonas" / "Leon"

Sveiki, kino žiūrovai,

Esu matęs ne vieną ir ne du Luc Besson filmą ir, kiek teko girdėti, filmas „Leonas“ (angl. Leon) (1994) yra laikomas vienas stipriausių ir geriausių režisieriaus darbų. Frankofoniškasis filmas prikvietė smarkiai tuo metu populiarų aktorių Jean Reno ir debiutuojančią Natalie Porman. Sunku patikėti, kad ši aktorė kiną pradėjo prancūziškoje juostoje ir išlaikė savo kaip aktorės pozicijas Amerikoje. Bet ne apie tai, o apie patį filmą.

Tiesą sakant, filmas neblogas, tačiau, mano nuomone, tai tikrai nėra geriausias, kaip daugelis teigia, L. Bessono darbas. Toli gražu. Suprantama, kad smurtas, mažoji koketiška mergaitė „prisiklijavosi“ prie beraščio ir ganėtinai stokojančio intelektualumo samdomo žudiko ir snaiperio turėjo labai sujaudinti mases, bet šiandien filmas neatrodė man itin intriguojantis. Vietomis „bessoniškas“ humoras atrodė keistas – nesupratau, ar čia pergyvent dėl veikėjų, ar dėl tos kambarinės gėlės vazone? Žinoma, siužetas nėra prastas, personažai irgi netipiniai, kitose žanro rėmuose netgi išeitų puiki komedija, bet veiksmo trileryje, kuris netgi šiek tiek dvelkia tarantiniškumu, tai atrodo išties neįtikinamai. Filme yra daug dailių ir gražių scenų, netgi įsižiebiant intrigos žiežirbas. Tai vienas iš tų filmų, kurį galima pavadinti turintį „stilingą ir estetišką smurtą“.

Visgi galbūt pati istorija manęs neimponavo aikčioti ir žavėtis, o filmui einant link pabaigos pamažu darėsi nuobodoka ir truputį nuspėjama. Suprantu šio filmo gerbėjus, bet, deja, manęs filmas ne itin sužavėjo, nors konkrečiai įvardyti jo trūkumus būtų ganėtinai sudėtinga, todėl kaltinu tiesiog akimirkos skonio ir nuotaikos reikalą. Bet kokiu atveju filmas neblogas.

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 64/100

IMDb: 8.6

Jūsų Maištinga Siela