Filmas: "Kerol" / "Carol"

Sveiki, skaitytojai,

Vienas iš šių metų „Kino pavasario“ populiaresnių filmų buvo režisieriaus Todd Haynes juosta „Kerol“ (angl. Carol) (2015), kuri kuo puikiausiai pasirodė Kanų kino festivalyje ir jos sėkmė „Oskaruose“ taip pat buvo lyg ir garantuota. Nors „Oskaro“ filmas svarbiausiose pozicijose taip ir nepelnė, tačiau filmas buvo išgirstas ir apie jį buvo kalbama daug. Apskritai Todd Haynes galima apibūdinti kaip itin kruopštų ir subtilų režisierių, kuris itin daug dėmesio skiria estetinėms juslėms, nevengia stambaus pirmojo plano vaizdų, kuriam svarbus kiekvienas aktoriaus lūpų krūptelėjimas, kuris nupasakoja filmo veikėjo vidines būsenas. Tokį filmą galėjome pamatyti ir „Toli nuo rojaus“ (2002), kuris pasakoja apie idealią žmoną, kuri sužino, kad jos vyras homoseksualus. Šįkart autorių taip pat jaudina tapatybės tema – dviejų moterų meilės istorija, užgožta idilinio namų šeimininkės dešimtmečio požiūrio, kai moteris suvokiama kaip funkcionali namų tarnaitė, kuri lepina iš darbo grįžtantį vyrą.

Tiesą sakant, filmas „Kerol“ gražus. Tikrai. Vizualiai labai kruopščiai ir momentaliai fiksuojami mikro veikėjų judesiai ir ketinimai, iš ko atsiranda keistoka įtampa, kuri įtraukia žiūrovą į pasakojamą istoriją. Vietomis visgi, bent man, pasirodė, kad filmo kadrai kai kada pernelyg užtęsti, įsiterpia nemaloni nuojauta, kad režisierius šiek tiek vargina, tempdamas gumą ir kurdamas pernelyg didelį subtilumą, artėdamas prie kažin kokio sentimentalumo. Aktorės Cate Blanchett ir Rooney Mara pademonstravo aukštą pilotažą. Cate apskritai tinka tokie aristokratiško tipo vaidmenys dar nuo Elžbietos I-osios laikų, o jau kuklutė ir gležnutė Rooney atrodo kaip nendrė, kuri tuoj nulūš – kontrastinga lesbiečių porelė leidžiasi į keistą meilės nuotykį, kartu maištaudamos prieš esamą to meto konservatyvų požiūrį į tokius santykius. 

Apskritai filmas gana lėtas – jame gana aiškus ir nuspėjamas siužetas. Jau vien tai, kad prieš seansą žinote, kad tai filmas apie moterų seksualinę meilę, gali nubraukti pusę filmo taškų. Iš tikrųjų ne tiek siužetas šiame filme jaudina, kiek režisieriaus ir aktorių dermė, įgyvendinant šio filmo turinio idėjas. Gurmaniška drama tam tikrai akimirkai.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 95/10

IMDb: 7.3

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Fechtuotojas" / "Miekkailija"

Sveiki,

Galbūt ir tiesa, kad estus labiausiai garsina suomiai, mes, lietuviai, deja, tiek kine, tiek literatūroje turime išsakyti apie save pačius tik patys. Suomių filmas „Fechtuotojas“ (suom. Miekkailija) (2015) yra vienas iš tų, kurie atsigręžia į savo kaimyninės Estijos istorines patirtis ir jas perteikia taip, lyg patys tai būtų išgyvenę. Pradėsiu gal nuo paties vertinimo: filmas geras ir jį verta pamatyti. Tai juosta, kuri pasakoja gilią Sovietų Sąjungos sąstingį, infiltruotą politinį šaltį visuose kultūriniuose sluoksniuose, tai užuominos ir į tremtį, ir į kaimynų skundus, o žodis „draugas“ skamba kaip grasinimas, kaip ginklas, kad už žmogystos stovi sovietinė valdžia ir tereikia leptelėti, kad būtum supakuotas.

Filmas pasižymi puikiai surėdyta ir atkurta atmosfera. Tikriausiai vakariečiams ta manipuliuojanti Sovietų Sąjungos sistema neįkandama ir egzotiška, tačiau dažnam lietuviui tikriausiai šis filmas vis dar bus atpažįstamas iš mūsų kasdienybės realijų, nors karta jau ir pasikeitė, tačiau visa tai dar šnopuoja į nugarą. Žiūrėjau šį filmą ir pagalvojau: Dieve, koks baisus ir šaltas skurdas, du įsimylėjėliai mokytojai gauna atsilupinėjusį kambarį su langu, o laimės tiek, kad gyventi norisi iki 100 metų ir dar daugiau – negi taip buvo? Kur dabar ši laimė? Jos vertė pasikeitė ir suvokimas apie ją... Dozuojamų „dovanų ir privilegijų“ visuomenėje žmonės laimingesni, galima pamanyti, tačiau fechtuotojas mokytojas gerai žino, kad trokšti daugiau, reiškia aukotis, kartais net atiduoti gyvybę.

Iš kitos pusės filmas įdomus ir dėl pedagoginių niuansų. Atžagarus ir nekantrus mokytojas tampa nuošalaus miestelio didvyriu, atrodo, neįmanoma klasikinės paradigmos auklėjimo principais mokytojui dar ir mokytis būti mokytoju iš pačių vaikų. Tai jaudina. Tai iš dalies herojiška. Filmas turi tą ir savo holivudinę pusę – sportinė drama, kurioje nugali žmogaus ryžtas ir tikėjimas savo jėgomis. Kiek tokių amerikietiškų juostų susuktų – banalių ir visai gerų? Šimtai. Šį filmą daro ypatingą ir netikėta istorinė, meilės ir sporto konjunktūra, kuri ir stebina, ir užburia atpažįstama atmosfera. Regis, dramoje sujungiamos gana eklektiškos temos, tačiau jos taip suharmonizuotos, kad belieka lenkti galvą režisieriui ir scenaristams. Tiesa, pirmoji filmo pusė visgi pasirodė truputėli nuobodoka, tačiau aštriais simboliais pateiktas istorinis kontekstas ir aplinkybės, nejučia, sužadina blogos pragaišties nuojautą... Patiko ir rekomenduoju.

Mano įvertinimas: 8.5/10

IMDb: 7.3

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Vizijos" / "Visions"

Sveiki, 

Tęsiant lengvų mistinių siaubo filmų peržiūras, šįkart dar vienas pavadinimu „Vizijos“ (angl. Visions) (2015) su serialo „Be namų negerai“ ir filmo „Parduotuvių maniakės išpažintis“ gerai žinoma aktore Isla Fisher. Šįkart kaip niekad neturiu ko pasakyti apie filmą ir nesistengsiu nieko nusakyti, nes juostos turinys daugiau nei paprastas – besilaukianti moteris regi vizijas ir staiga visi aplinkiniai paverčiami keisto sąmokslo teorijos įtariamaisiais.

Filmas iš tos serijos „nieko gero, nieko ypatingo“. Apskritai tragiškiausia filmo pradžia – jau tokia be intrigos, tokia sausa, kad atrodo vien režisierius iš kokios surūdijusios priekabos nufilmavo visas vynuogynų scenas ir po to sujungė su uždarų patalpų scenomis. Galbūt kaltas ir pats scenarijus, kad beveik pusę filmo tiesiog be jausmų vilkina žiūrovą – nei sukelia emocijas, nei išgąstį, vien kažkokį drungną teliuškavimą – lyg ir įdomu, kas bus toliau, lyg ir nelabai... Absoliučiai pusei filmo trūko bent garso takelio, intrigai ar veikėjos nuotaikoms pamasinti, tuokart, pamaniau, netgi Charlis Chaplinas geriau suveiktų tokioje tyloje. Vėliau, aišku, siužetas išsibalansuoja, prasideda mistiniai dalykėliai, kūrėjai bando pritraukti filmą jau prie mistinio „mindfuck‘o“, tačiau tik filmo finale, atskleidus kortas, galima šiek tiek suklusti ir pagalvoti: o ką aš veikiau viso filmo seansą? O ką veikė filmas, kad negalėjo manęs sudominti?

Nepaisant simpatiškosios Islos būvimo, filmas skystoko užpildymo, pirmoji filmo pusė absoliučiai be intrigos ir nyki, antroji lyg ir verčia jau suklusti, tačiau visumoje kelnės jau nusmauktos – toks nei sausas, nei šlapias kūrinys, skirtas lengvam pasisėdėjimui prie kepintų ir sūdytų saulėgrąžų pakelio ir „bliūdu“ lukštams ant kelių.

Mano įvertinimas: 5/10

IMDb: 5.3

Jūsų Maištinga Siela