Šios dienos daina: Jamala "All or Nothing"

Sveiki, skaitytojai,

Tiesą sakant, niekada nemaniau, kad dar kada klausysiuosi Eurovizijos nugalėtojos Jamalos dainų. Tai ganėtinai keista atlikėja, kuri turi išskirtinį balso tembrą, kurį geba panaudoti savo talentą dainuodama tiek etnines dainas, tiek ir manieringą elitinį džiazą. Jos ankstesni albumai – pritrenkiantys. Neseniai tuo pats įsitikinau, padarydamas jos kelių albumų perklausą ir šiandien noriu su Jumis pasidalyti viena kone labiausiai patikusia daina „All or Nothing“ (liet. Viskas arba nieko).

Iš tikrųjų „All ot Nothing“ yra antrasis Jamalos studijinis albumas ir tuo pačiu daina. Tiesa, daina taip niekada ir netapo singlu, kažkodėl singlais pasirinktos kitos dainos, tačiau šioji nepelnytai, mano nuomone, užmiršta. Albumas pasirodė 2013 kovo mėnesį, balandį – vinilinė plokštelė gurmanams. 

Atlikėja 2012-2013 smarkiai išpopuliarėjo dalyvaudama konkurse „Naujoji banga“. Jos specifinį balsą ir talentą pastebėjo ir įtakingos Rusijos muzikos žvaigždės. Albumas apskirtai, mano galva, nuostabus, nors jame daugiausia dainų anglų kalba ir nė iš tolo nekvepia etninių dainų dainavimu, o daina „All or Nothning“ primena tą seną ir gerą džiazą, grojantį skaniai kava kvepiančiose kavinėse, kur žmonės skaito knygas ir peržiūrinėja senas vinilines plokšteles, tarkim, „Rūdininkų knygyne“!

Smagi daina šiek tiek primena puikiosios Norah Jones dainavimo ir muzikos stilių. Pasiklausykite:

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Niekas nenori nakties" / "Nadie quiere la noche" / "Nobody wants the Night"

Sveiki, skaitytojai,

Ispanų režisierė Isabel Coixet kine tikrai nebėra naujokė. Jos filmas „Mano gyvenimas po manęs“ (2003), „Elegija“ (2008) išties padarė nemenką įspūdį, tad nekantriai laukiau jos naujausio darbo, o kai sužinojau, kad filme vaidins nepakartojama Juliette Binoche – išvis nenustygau vietoje. Filmas „Niekas nenori nakties“ kai kurie dar verčia kaip „Niekam nereikia nakties“ (ispan. Nadie quiere la noche) (2015).

Filmas atidarė 65 Berlyno kino festivalį ir buvo vienas iš konkursinės programos filmų, tačiau kino kritikai neigiamų vertinimų nepagailėjo. Kai kas filmą įvertino kaip „negyvą ir pernelyg humanišką“, kai kam išlikimo istorija neįtikino, tačiau „Niekas nenori nakties“ nesutrukdė tėvynėje Ispanijoje pelnyti net 9 Gojos nominacijas, iš kurių daugiau už vizualumą ir kostiumus pelnė keletą statulėlių. Aktorė Juliette Binoche buvo nominuota šiam apdovanojimui kaip geriausia aktorė. Taigi, filmas visur pasitiktas gana prieštaringai, tačiau, kad ir kaip bebūtų keista, man jis netgi labai patiko.

Ši keista ir nepaprasta istorija tėra viena iš interpretacijų apie žymaus Arkties poliaus ir Šiaurės ašigalio tyrinėtojo Robert Piri žmoną, kuri 1909 metais leidžiasi į poliarinę žiemą ir kartu su vyro meiluže įstringa netvirtai suręstoje medinėje trobelėje. Iš esmės tai išlikimo drama, kur saulė virš horizonto nepakyla pusę metų, o moteris netrukus ima kamuoti badas... Filmas vizualiai patrauklus, apgalvoti kostiumai, kadrų intymumas, bet labiausiai, bent mane, pakerėjo Juliette Binoche vaidyba. Tiesiog negaliu atsistebėti šios aktorės būvimu kino kadruose. Neseniai teko žiūrėti daug naujausių jos darbų ir net nustėrau – nė vieno kičinio vaidmens, visi gilūs ir įtaigūs! Ne ką prasčiau ir įdomiau atrodė „Babilis“ (2006) žvaigždė Rinko Kikuchi, suvaidinusi vietos gyventoja Allaką. 

Tiesą sakant, filmas žavi XX amžiaus apgalvota atmosfera, moteriškumu, aktorių vaidyba, bado ir išgyvenimo žiaurumu. Kitą vertus, kad ir kaip man šis filmas patiktų, suprantu ir kritikų vertinimus. Taip, filme esama apčiuopiamos sintetikos ir patoso, to netikrumo ir veikiau vaizdavimo neįmanomo ryšio, kuris tampa išgyvenimo poetika, nei įtaigumo galia. Kad ir kiek matyčiau įvardytus šio filmo minusus, kad ir kiek jis gali pasirodyti nuobodus kitiems, mane šis filmas įtraukė, patiko jo lėta tėkmė, charakteriai, ir, Dieve, Juliette Binoche bei ta perteikta šiaurietiška žiemos atmosfera. 

Mano įvertinimas: 9/10

IMDb: 6.0

Interviu iš Berlyno kino festivalio:

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Naujasis "Paradiso" kino teatras" / "Nuovo cinema Paradiso"

Sveiki,

Italų režisierius Giussepe Tornatore tikriausiai nustebino ne vieną pasaulyje, sukurdamas daug ką abstulbinusį kino filmą „Naujasis „Paradiso“ kino teatras“ (ital. Nuovo Cinema Paradiso) (1988). Tiesą sakant, šio režisieriaus mačiau filmą ne vieną ir galiu pasakyti, kad jis turi savitą braižą ir matymą kine. Tiesa, jo filmas „Malena“ (2000) manęs nė kiek nesužavėjo, tačiau „Geriausias pasiūlymas“ (2013) išties mane prikaustė savo paslaptingumu.

Daugelis man rekomendavo ir kone primygtinai reikalavo pažiūrėti „Naujasis „Paradiso“ kino teatras“. Ką gi, daugiau atidėlioti nebegalėjau. Tiesą sakant, net suabejojau, ar žiūriu teisingą kiną, turiu galvoje, tas, kuris man patinka. Bendrai filmas nepadarė didelio įspūdžio ir net suabejojau, ar kartais nežiūriu preciziškai nusaldintos beskonybės. Neatsitiktinai pradėjau nuo neigiamo vertinimo, nes filmas milžiniškas – apima beveik tris valandas, tačiau kuo toliau žiūrėjau, tuo labiau keitėsi mano nuostata ir jausmai. Tiesą sakant, filmas karkasinis, jis neturi nieko bendra su realiu gyvenimu. Žinoma, išskyrus istorinį kontekstą. Personažai absoliučiai neįtikina – jie tarsi Volto Disnėjaus braižo: vienkrypčiai, charakteriai taip pat vienplaniai, preciziškai naivūs, jei dori – tai iki begalybės, jeigu nedori – tai totaliai. Filmas absoliučiai nepasiūlo evoliucionuojančio įdomaus veikėjo, na, gal kiek įdomesnis mažylis Salvatorė, tačiau jo paauglystės periodas absoliučiai primena paauglių „Romeo ir Džiuljetą“ – nusaldinta ir paprasta istorija, iš kurių žiūrovas jau kadais išaugęs. Kyla natūralus klausimas, jeigu čia viskas šiame filme jau taip blogai, tai kurių galų jį žiūrėti?

Dėl gerų dalykų! Režisieriui visgi po filmo pavyko sukelti nostalgiją ir susižavėjimą, jog gyvenimas visgi yra gražus. Trys vieno žmogaus gyvenimo atkarpos papasakotos skirtingais polėkiais, perkeliant senųjų filmų elementus, kurias jaunasis Salvatorė žiūrėdavo vaikystėje ir paauglystėje. Apskritai filme labai grakščia linija konstruojami nostalgijos ir susižavėjimo verti laikai, kai kinas iš tikrųjų kėlė daug emocijų, kai sudirginti žiūrovą tereikėjo paprasto romantinio bučinio. Labiausiai filme žavi tai, kad pagrindinio veikėjo gyvenimas, kuris visada bėgo šalia kino meno, pats tapo savaime atsikartojančiu kinu. Ne veltui pasakymas: gyvenime kaip kine. Manau, vienas didžiausių šio režisieriaus užmačių šiame filme buvo sukurti tikėjimą kinu pačiame kine ir kiek priminė režisieriaus Bernardo Bertolucci nuostabų filmą „Svajotojai“ (2003), tačiau šis ne toks erotiškas, priešingai – šviesus filmas, verčiantis patikėti gyvenimo stebuklais. Rekomenduoju gurmanams ir ne tik.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 80/100

IMDb: 8.5

Jūsų Maištinga Siela