Radau interneto platybėse
šį puikų juokelį, kuris tikriausiai iliustruoja vieną geriausių lietuvių
savybių: kartais reikia pasijuokti iš savęs ir savo nevykusios valdžios. Nežinau,
kokia turi būti auksinė politikų reputacija, kad neišlįstų jųjų mėšlas į
paviršių šiais laikais, kai vienas pirstelėjimas gali kainuoti Seimo kadenciją.
Žiniasklaida ir viešumas viena galingiausių valdžių ir visai nestebina, kad
naujojo išrinkto Seimo narių „skerdynės“ prasidėjo taip anksti ir reikia
manyti, kad kas savaitę sulauksime vis naujų G. Kildišienės pasekėjų – Lietuvai
reikia skandalų, nors ir juokingų.
Kol žiniasklaida
eskaluoja šias nesąmones, bandydami kiek įmanoma išpūsti burbulą, mums belieka
į viską žiūrėti kaip į serialą.
Kai pamačiau iš pirmo
žvilgsnio šią nykią ir nuobodžią fotografiją, pamaniau, kad ji darytą tokią
pilką dieną kur nors Vilniuje prie šv. Kotrynos bažnyčios, bet ne... Tai gūdūs
1986 metais ir tai yra Kijevas, buvęs LDK miestas. Mėgstu tokią pilkumą
(kartais!), kuri kažin kelia kokius sentimentus. Rodos, paprasta fotografija iš
kaštonų miesto, bet šitiek sentimentų, šitiek prisiminimų...
Dalijuosi šia fotografija
šiandien su Jumis. Ir kas, kad fotografija ne mėlyno skaidrumo jūra iš
Zanzibaro, o tik pilkai plieninė, beveik lietuviška, kasdienybės pilkuma,
kurioje kartais irgi gražu.
Auksiniam gaubliui
nominuota drama „Bet kokia kaina“
(angl. Hell or High Water) (2016)
tikriausiai daugeliui sukėlė neprastų sentimentų laukinių vakarų epams, netgi
savotiškiems niūriems vesternams. Filmas, kuris patenkins didelius rimto kino
smaližius ir gurmanus, manding, pasirodė šiek tiek nuobodokas.
Supraskite mane
teisingai, filmas tikrai geras, stiprus ir rimtas scenarijus apie likimo
nelepintus brolius, turinčius įvairių sutrikimų, savų vertybių, idealų, tėvo
paliktų randų ir visada jaudina tėvų ir vaikų santykiai, ypač, kai atžalos
pasuka ne tokiais keliais, kokiais galėjo pasukti. Tačiau šis filmas... tiesiog
jo žinia manęs nepasiekė, praktiškai nesujaudino, o po pirmųjų apiplėšimo
scenų, kas iš esmės ir buvo įdomiausia, staiga įklimpo į begalinę rutiną ir
istorija lyg ir jau matyta, o potekstės jau kadaise ištransliuotos ankstesnių
filmų. Puiki aktorių vaidyba ir kieta, rūsti vyriškai vakarietišką dvasią
transliuojanti režisūra, pasirodė, kai kada pernelyg teatralizuota, o
charakteriai šabloniškai sugadinti ir jau kažkur matyti.
Taip, filmas geras, bet
jis vis tiek man neįtiko. Tarsi to vakaro seansas būtų pro šydą. Žinote tą
keistą jausmą, kai valgai tiek daug, o pavalgęs nesijauti pasisotinęs, tai
panašiai su šiuo filmu nutiko man: nei jutau kažkokį pasitenkinimą, nei
kažkokią kančią, tarsi žiūrėčiau šiuolaikinių kaubojų dramą. Beje, priminė
filmą „Šioje šalyje nėra vietos senukams“, tačiau pastarasis buvo kur kas
geresnis.
