Filmas: "Pakeleiviai" / "Passengers"

Sveiki, skaitytojai,

Dar vienas galingas fantastinio turinio kino projektas prašlavė pasaulines kino sales, o nuomonių būta pačių įvairiausių. Filmo „Pakeleiviai“ (angl. Passengers) (2016) scenarijaus geidė visas Holivudas, tačiau jį gavo „Vaizduotės žaidimas“ kūrėjas Morten Tyldum – patikimas, įrodęs, kad geba dirbti su skirtingo pobūdžio medžiaga, tačiau visos viltys išvysti stiprų filmą išlėkė į orą, kaip prieš naktį užvalgius pupelių ir atsigėrus daug vandens...

Patrauklūs Holivudo aktoriai turėjo velniai žino ką padaryti, kad šis filmas patiktų visiems, tačiau ką jie gali padaryti, kai nėra medžiagos? Daugelis aikčiojo: vaje, koks geras šis filmas, kaip byrėjo ašaros pabaigoje... Palaukit, arba aš nebeturiu širdies, arba kažko iš šio filmo nesupratau, nes išlikau ganėtinai šaltai abejingas. Apskritai sakant, skurdus šio filmo scenarijus, kuris laikosi ant vienos vienintelės idėjos: kiek žmogus gali būti savanaudis ir pasmerkti kito žmogaus laimę savo asmeninei laimei patenkinti ir kita ašis – kur pasibaigia pyktis dėl neteisingo žmogaus poelgio ir užgimsta meilė. Taip, situacija keliaujantiems kosmose itin nepavydėtina, tačiau aplinkiniai niuansai ir kitų įvykių užpildymas pasibaisėtinai skurdus. Pamažu pradeda gesti laivo įranga ir staiga herojams belieka tik viena misija – ataušinti erdvėlaivio reaktorių. Ak, kaip iš kokio prasto fantastinio filmo, herojai didvyriškai pasiaukodami leidžiasi gelbėti savo ir kitų skūros... Ir viskas? Nieko daugiau neparodė, kaip iš kokio prasto 1985 metų fantastinio filmo? Atsiprašau, net Sovietų Sąjungoje sukurtas „Soliaris“ šio filmo kontekste atrodo kaip kitoniškas ir unikalus filmas dėl savo siužeto.

Tiesą sakant, neturėjimas ką papasakoti, išskyrus jau matytus siužetinius ale pasiaukojimo iš meilės liniją ir yra didžiausia šio filmo problema. Ilgoka ir nuobodi filmo pradžia – praktiškai visą pirmąjį valandą nieko nevyksta, ko žiūrovas vienur ar kitur nebūtų matęs ar regėjęs: visi herojų veiksmai nekelia ne tik nuostabos, bet ir nuobodžiai atspėjami. Antroji filmo dalis perauganti į kylančią apokalipsinę grėsmę taip pat per silpna ir nuobodi. Be romantinės atmosferos kūrimo, kūrėjui nepavyko išspausti kažin ko daugiau, vien tik pasakojimo šablonus, o tos kosmoso vienatvės ir žmogaus menkumo bei trapumo, kurio taip verkė filmo tinkamai neįvertinę žiūrovai, tėra tik padrėki štrichai su romantinėmis gairėmis. Štai filmas „Gravitacija“ yra apie kosmoso vienatvę arba tas pats filmas „Mėnulis“ (2009), kuris pateikia stulbinamai netikėtą fantastinį siužetą, o „Pakeleiviai“ gražus, blizgus, ryškių aktorių darbas beviltiškai išsisėmusiame scenarijuje atrodo kaip musės pakliuvusios į tinklą – viskas beviltiškai nuobodu ir kažkur jau matyta.

Mano įvertinimas: 5/10

Kritikų vidurkis: 41/100

IMDb: 7.0

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos nuotrauka: Mėsinių gatvė (Vilnius), Katedros aikštė (Vilnius) - autorius Vaclovas Žylinskas / Wacław Żyliński

 Mėsinių gatvė 1920-1930 m.

Katedros aikštė 1929 m.

Sveiki, skaitytojai,

Šįkart fotografijose – senasis gerasis Vilnius prieš Antrąjį pasaulinį karą. Dar nepraėjo nė šimtas metų, bet viskas pasikeitę. Visi papuolę tąkart į nuotrauką jau kadaise mirę. Žinoma, ir pats nuotraukų autorius Vaclovas Žylinskas.

Praktiškai visa epocha nugarmėjo į Vilniaus grindinį ir nutekėjo grioveliais kažkada čia gyvenusių žmonių. Galbūt Jūsų senelių ar prosenelių. Niekada nepabosta žiūrėti senas Vilniaus fotografijas ir lyginti su dabartimi, tai neįtikėtinas laiko šuolis, kurio anuomet gyvenę žmonės paprasčiausiai negalėjo sau leisti, nes nebuvo tokios technologijos. O dabar tokios nuotraukos plevėsuoja laisvai interneto skystyje ir ne visi mes tai įvertiname.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Virpantys kūnai" / "Carne trémula"

Sveiki, skaitytojai,

Ispanų režisierius Pedro Almodovaro jau seniai įrašytas į kino meno istoriją dėl savo išskirtinio braižo, paradoksalių siužetų ir kičinio žiūros taškų. Dar mano nematyta kino juosta „Virpantys kūnai“ (ispan. Carne tremula) (1997) iš esmės yra atsispyrimo lieptelis į tikrą šio režisieriaus kino aukso amžiaus laikotarpį, kada po šio filmo sukurs pačius geriausius savo kūrinius bei pelnys „Oskarą“. Na, o „Virpantys kūnai“ jau turi visus tamsius P. Almodovaro atspalvius – beprotišką kontrastingą aistrą, pavydą, nemeilę, išdavysčių virtinę, ryškų trileriui būdingą siužetą ir be proto charizmatiškus personažus.

Nesvarbu, koks bebūtų šio režisieriaus filmas – komedija, drama ar trileris, jis visada skaniai ir įdomiai žiūrisi. „Virpantys kūnai“ derina kriminalinę liniją su erotika, erotiką su aistra ir meile, o meilę su išdavyste. Kitą vertus čia rasite visus muilo operai būdingus elementus – skirtingus socialinius sluoksnius, kai kuriuos dialogus, primenančius gana pigokus pasišnekėjimus, tačiau kartu visas tas pigumas, (pavadinkime tai kiču), įvilktas į kažkokį spalvingai elegantišką rūbą. Čia viskas šiek tiek teatralizuota, nors psichologiškai viskas motyvuota, viskas šiek tiek kompoziciškai paryškinta, todėl sukuriamas nuolatinis kino menui būdingas svingavimas – tai Pedro Almodovaro ir už tai mes jį labai mėgstame.

Filme vieną pagrindinių vaidmenų sukuria vienas ryškiausių ispanų kilmės aktorių Javier Bardem bei antraeilį vaidmenį – Penelope Cruz, kurie vėliau gyvenime taps pora. Įdomiausia ir tikriausiai užtikrinčiausia visame filme visgi buvo aktorė Angela Molina, už šį vaidmenį pelniusi „Gojos“ (ispaniškieji „Oskarai“) nominaciją. Be galo mėgstu jos būvimą kadre, tačiau bėda tame, kad nesu su ja matęs tiek daug filmų, kiek norėčiau. Apskritai aktoriai hiperbolizuoja, melodramatiškai teatralizuoja, todėl sugeba sukurti ryškius ir įsimenamus, kiek amoralumu ir nevaldomomis aistromis grįstus vaidmenis, o tai kinui visada paranku – demaskuoti gerąsias žmogaus savybes-vertybes, atskleidžiant visuomeninį kiek dirbtina morale slepiamą veidą. Žavus filmas, gal ne geriausias režisieriaus darbas, mano galva, bet vis tiek P. Almodovaro gerbėjams filmas tikrai patiks.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 69/100

IMDb: 7.5

Jūsų Maištinga Siela