Šios dienos citata: Jurga Ivanauskaitė apie rašymą, gyvenimą ir mirtį

Sveiki,

Šioje citatoje, kurią vėlei užskaičiau Jurgos Ivanauskaitės paskutinėje prozos knygoje „Viršvalandžiai“ yra daug skausmo ir nevilties. Apskritai „Viršvalandžius“ pradėjau po tiek laiko vertinti kitaip. Destruktyvi knyga, kurioje lūšis kamuojasi patekusi į spąstus. Deja, tuose spąstuose buvo Jurga. Jeigu prieš dešimt ir daugiau metų toji knyga padėjo man pačiam gyventi ir grumtis, šiandien ten matau tik proto raibuliavimą. Žinoma, knyga gera, žinoma, ji ir toliau yra paveiki ir daug kam padedanti, tačiau šiandien ji man skamba jau kitokiomis potekstėmis. Rezonuoja kiek kitaip.

J. Ivanauskaitė nemažai yra sakiusi apie savo dievoiešką, gyvenimo ilgesį. Apskritai visi „Viršvalandžiai“ apie tai. Kol menininkas kuria, tol jis mato prasmę gyventi. Ir tai yra tikra tiesa. Kitą vertus, paradoksalu, kai gerai pagalvoji, vis tiek vieną dieną viskas išnyks, ką sukūrė žmogus. Net Mona Lizos paveikslas po milijono ar daugiau metų vis tiek sudūlės, nes viskas, kad atsiranda šioje realybės matmenyje yra pasmerktas išnykti. Laikinumo ir virsmo šokis Visatoje niekur nesibaigia, todėl, kad kol rašome ir dalijamės, kuriame amžinybės iliuziją, tačiau ji tėra tik iliuzija, tačiau padeda išplėšti dar nors vieną dieną iš nuolat senkančio ir smengančio gyvenimo.

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos daina: Jurga Šeduikytė - Aukso pieva [lyrics / žodžiai]

Sveiki,

Šis sena Jurgos Šeduikytės daina „Aukso pieva“ šiandien skamba kažkaip stebuklingai. Tai, kas sena, ir vėl atrandama iš naujo! 2005 metais pasirodęs Jurgos albumas tapo platininis, vos per dvi dienas parduotas 2 tūkstančių tiražas ir tais metais Jurga buvo tikras atradimas Lietuvos muzikos padangėje.

„Aukso pieva“ man tarsi sutemų daina, kuri kalba apie didžiausią žmogaus priešą – jį patį. Muzikos derinys su aiškiai išsakyta mintimi apie tariamas pastatytas sienas tarp pasaulio ir savęs šiandien, bent man, paveikia kiek kitaip. Daina kaip magiškas ritualas, kurioje nuskamba archetipai – vanduo, saulė, naktis, mėnulis, laužas. Šamaniniai, etniniai dainos motyvai muzikoje taip pat veikia svaiginančiai. Sakau, tai labai gera Jurgos daina, galite prisiminti ir paklausyti vėlei.

Žodžiai / Lyrics

Jurga Šeduikytė – Aukso pieva

Kiek daug sužinojau, daug suradau,
Bet nieko nerodau, tau nesakau
Išdrįsti nemoku, gal dar ne, ne, ne šiandien,
Bet ko neramu, ko netelpu tarp sienų, kuriom apsistačiau,
Kodėl jos nesaugo, niekas nepuola kodėl?
Oloje, šešėlyje, taip saugiau,
Atsiminus saugo...

Gal nakty ateinančioj bus drąsiau
Mėnesienoj augau..
Gal tada, kai nemiga miegas
Sapnais sulaužo..
Gal rytoj, o gal šiandien laikas eis,
Kai degančio laužo, saulė bijos...
Ten, toli už kalvų, aukso pieva regiu,
einam tenai
būsim medžiai abu, kur nepaisant šaknų,
girioj vaikšto.
Jeigu bus per baisu, atsimink, kiek sapnų
baisesnių jau buvau,
ar matei kaip giliam ežere nuskandinta
saulė juokėsi

Oloje, šešėlyje, taip saugiau,
Atsiminus saugo..
Gal nakty ateinančioj bus drąsiau
Mėnesienoj augau..
Gal tada, kai nemiga miegas
Sapnais sulaužo..
Gal rytoj, o gal šiandien laikas eis,
Kai degančio laužo, saulė bijos..

Parapam para pam...
Parapam para pam...
Parapam para pam...

Jūsų Maištinga Siela

Vinilinė plokštelė: Jurga Šeduikytė - Ten, kur tu - Geriausios dainos - [Vinyl, 2LP] (2019)

Informacija apie albumą: Jurga Šeduikytė - Ten, kur tu - Geriausios dainos - [Vinyl, 2LP] (2019)

Vinilinė plokštelė: Michael Kiwanuka - Love & Hate [Vinyl, 2LP] (2016)

Informacija apie albumą: Michael Kiwanuka - Love & Hate [Vinyl, 2LP] (2016)

Vinilinė plokštelė: Thomas Anders - History [Vinyl, 2LP] (2016)

Informacija apie albumą: Thomas Anders - History

Filmas: "Platforma" / "El Hoyo" / "The Platform"

Sveiki, skaitytojai,

Dviem Gojos kino apdovanojimais įvertintas ispanų mokslinės fantastikos filmas „Platforma“ (ispan. El Hoyo) (2019) paskutiniu metu tarp lietuvių, sėdinčių namuose dėl karantino, tapo internetine kino sensacija. Niūrioje ir tamsioje juostoje pasakojama apie keistą kalėjimą primenančią „skylę“, kurioje patekę savanoriai ir kaliniai gyvena didžiulėje ir gilioje šachtoje, kurios gyvenamąjį aukštą žmogui pakeičia kas mėnesį atsitiktiniu būdu. Visų tikslas – išgyventi ir tikėtis, kad papulsi kitąkart į aukštesnį aukštą, kur maisto davinys daug geresnis.

Pradėsiu nuo to, kad filmo ir scenarijaus idėja, vaizduoti ateities ar paralelinį pasaulį, kuriame galiotų socialinės klasės kiek kitoje erdvėje, iš tikrųjų veikia. Pirmiausia filmo idėja yra atskleisti sutartinus bendražmogiškuosius siekius t. y. iškelti idėją, kad altruizmas ir humanizmas ekstremaliomis sąlygomis išnyksta, o žmogus pavirsta konkurencingu žvėrimi, kur ankstesni sutartini moraliniai dėsniai nebegalioja. Kitaip sakant, filmo tikslas gana destruktyvus ir toli gražu neįkvepiantis – parodyti, kad didžioji dalis žmonių tėra gyvuliai, o jų platformon patekęs idealistas, tikintis bendruomeniškumu kaip išsigelbėjimo galimybe, tampa Don Kichotu autsaideriu.

Filmui pavyko išgryninti filmo struktūriškumą, todėl nesunku įsivaizduoti, kaip visa šioji izoliuota sistema veikia, ir kad tai iš esmės yra vienos ar kitoks mūsų „laisvos“ visuomenės atšvaitas, simbolis, jeigu palyginsime afrikiečio kasdienybę su, tarkim, švedo – skirtumas akivaizdus.

Žinoma, filme nemažai psichologinės įtampos, kanibalizmo atvejai primena siaubo filmą ir kažkiek tai atrodo kaip „Bado žaidynės“ kitaip – išgyvena tik tas, kuris turi peilį užantyje. Filmas prikausto dėmesį, jis žiūrisi kaip idėjinis filmas, tačiau tenka pripažinti, kad filmas negatyviai angažuotas, hiperbolizuotai žiaurus. Labiau abejotina filmo vieta tampa atomazga, kuri, bent man, nepatiko, neįtikino. Tas „žinutės“ pasiuntimas į viršų atrodo toks suplokštėjęs ir pernelyg simbolinis, kad netenka viso filmo aštrumo. Kitą vertus, galbūt galima į finalą žiūrėti kaip į mažą vilties simbolį, kuris turėtų nuskaidrinti šiaip jau visą filmą rodomus negatyvius dalykus. Bet kokiu atveju filmas turi šį bei tą pasakyti, tačiau tokių eksperimentinių filmų turime ne vieną. Dabar į galvą ateina tokie filmai kaip „Eksperimentas“ arba „Egzaminas“, kur hiperbolizuotomis ekstremaliomis sąlygomis pertransformuojamas socialinis žmonių elgsenos siaubas ir išryškinta negatyvioji, gyvuliškoji žmogaus prigimties dalis.

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 73/100

IMDb:7.0

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Žydras' / "Moffie"

Sveiki,

Su Pietų Afrikos režisieriumi Oliver Hermanus susidūriau jau antrąkart. Pirmąkart teko matyti jo filmą „Grožis“ (2011), šįkart Kino pavasaris rodo naujausią jo filmą pavadinimu „Žydras“ (angl. Moffie) (2019), kuris pasakoja apie 1981 metų Pietų Afrikoje suklestėjusį militaristinį baltųjų režimą. Istorija apie jaunus šešiolikmečius, kuriuos pašaukia karo tarnybon, o juos ten muštruoja ir drožia kas tik netingi. Iš esmės filmas gana sadistinis, netgi truputį silpnų nervų žiūrovams rekomenduočiau gerai pagalvoti, ar kaip nors militaristinės muštravimo priemonės nepaveiks neigiamai.

Visgi režisierius netoli nutolsta nuo savo filmo „Grožis“. Abiejuose filmuose centrine problema yra susijusi su seksualine tapatybe, tik „Žydras“ tikrai geriau apgalvotas ir sutelktas filmas. Šešiolikmetis gražus ir švelnus berniokas patenka tarp sadistų karininkų ir juos visus mokina būti mėsos patrankos šoviniais. Ilgą laiką piktinausi tais jau ne kartą ir ne du matytais labai panašiais vaizdiniais, kai jaunus šauktinius kankina dėl pramogos, tačiau staiga ateina supratimas, kad ne vien dėl pramogos, bet ir dėl to (kaip kad filme ne kartą vienas veikėjas pasako „aš nieko nejaučiu“), kad jie nieko nebejaustų, ypač nebejaustų baimės numirti. Nes bebaimis karys, išmuštruotas (protiškai išromytas) gali būti naudingas ir besąlygiškai vykdyti įsakymus ekstremaliomis sąlygomis. Iš tikrųjų tas klasikinis proto pavergimo būdas iki absoliutaus palūžimo filme ne juokais vargina, tačiau atsvara ir intriga filme yra būtent vyriškumo ir homoseksualumo problemos sankirta, kuri, kaip žinia, karo lauke nepageidautina. Šiame filme kenčia visi nuo nepripažinimo, nuo slapstymosi, nuo santvarkos, nuo karo padėties... Tai kančios persmelktas laikmetis, kuris ne vieną jaunuolį Pietų Afrikoje išvedė iš proto.

Kodėl šįkart režisieriui pavyko labiau? Kai remiesi istoriniais įvykiais, kai turi ne vien personalizuotą istoriją, bet ir įtaigias aplinkybes, visada filmas atrodo įdomesnis ir universalesnis nei tik istorija apie homoseksualus. Žinoma, filmas brutalus, šiurkštus, nemielas, paliekantis gana slogią nuotaiką, tačiau kalbantis apie universalias problemas, apie pacifizmą, apie švelnumo poreikį visiems, nepriklausomai nuo orientacijos, poreikį, nes brutali jėga, kuri paprastai laikoma dominuojanti, gali pražudyti milijonus gyvenimų, kartais nepraliejant nė lašo kraujo. Įtaigu, stipru, bet, tiesą sakant, labai daug istorijos siužetinių vingių jau vienaip ar kitaip filmuose matyta.

Mano įvertinimas: 8.5/10

IMDb:7.4

Nuoroda į Kino pavasarį ČIA.

Deividas Šlekys apie filmą „Žydras“.

Jūsų Maištinga Siela