Vinilinė plokštelė: Hawthorne Heights - Lost Frequencies [LP, Vinyl] (2019)

 Informacija apie albumą: Hawthorne Heights - Lost Frequencies [LP, Vinyl] (2019)

Filmas: "Tiesiog meilė" / "Ordinary Love"

 

Sveiki,

Šiaip vengiu ir man visai nepatinka filmai apie vėžiu sergančius žmones, kaip pagrindiniai veikėjai visą filmą kamuojamasi, o pabaigoje vienas iš jų turi susitaikyti su netektimi. Ne dėl to, kad šioji tema būtų kokia nors neįdomi, bet tiesiog panašiuose filmuose emocinis užtaisas būna labai panašus, o istorijos daugiau ar mažiau viena į kitą labai panašios. Gal dėl to kiek nustebau, kad pasirinkęs filmą su Lesley Manville ir Liam Neeson ir tikėdamasis tiesiog preciziškai tvarkingos ir įdomios pagyvenusios poros santykių analizės su puikiais britiškais dialogais filme „Tiesiog meilė“ (angl. Ordinary Love) (2019) iš tikrųjų gaunu visai ne to, ko tikėjausi: ogi dar vieną kankinančią dramą apie kovą su vėžiu.

Visgi filmas ne toks erzinančiai moralizuojantis kaip būna Holivudo tipažuose. Pagyvenusi britų pora sužino, kad moteriai yra krūties vėžys. Ji pasiryžta ilgai ir varginančiais operacijai bei chemoterapijos procesui. Kenčia tiek ji, tiek retkarčiais kantrybės netenkantis sutuoktinis. Bet šiame procese filmų kūrėjams pavyko išgauti kažin kokių tikrų gyvenimiškų spalvų: sutuoktiniai susirieja, jie retkarčiais nesusikalba, spėja pasimylėti, o juodomis valandomis nestokoja juodojo humoro, o kai kada negali vienas kito pakęsti. Filmas taip ir vadinasi „Tiesiog meilė“ ir jame veikia puikūs aktoriais veteranai.

Antraeilių gėjų pora taip pat kovoja su vėžiu, tik jiems jau nebepagydomas vėžys ir ne taip pasiseka. Visgi šios dvi poros, susitinkančios gydymo įstaigoje, perteikia, kaip svarbu sunkiomis akimirkomis yra psichologinė abiejų žmonių būklė ir palaikymas, supratimas. Mes žiūrime tokius filmus ir daugelis nesuvokiame, kokius kelius realiame gyvenime su panašiomis diagnozėmis nueina šie žmonės. Visgi filmas nors ir apie vėžį, tačiau jis apie pozityvius santykius ir istorija šįkart išveda į šviesią ir pozityvią gyvenimo prasmę. Netgi kilstelėjau antakius, kai pagrindinė veikėja pasako po visų kančių tokią frazę: maniau, kad liga mane kažkaip negrįžtamai pakeis, tačiau nepakeitė. Kodėl? Ogi todėl, kad meilė, jeigu ji tikra ir gali įveikti sunkumus, nesibaigia ties ligos diagnoze.

Mano įvertinimas: 6.5/10

Kritikų vidurkis: 70/100

IMDb: 6.6

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Išvarymas 3: Velnias privertė mane tai padaryti" / "The Conjuring: The Devil Made Me Do It"

 Sveiki,

O dievulėliau, kaip aš pasiilgau gero ir įtempto klasikiniais siaubo triukais paremtus kino projektus! Šią vasarą startavo daugelio tikriausiai dešimtmečio ir neabejotinai būsima siaubo klasika tapsianti „Išvarymo“ dar viena serijos dalis „Išvarymas 3: Velnias privertė mane tai padaryti“ (angl. The Conjuring: The Devil Made Me Do It) (2021). Šio sėkmingo projekto trečiąjį dalį režisavo „Verkiančios moters prakeiksmo“ režisierius Michael Chaves.

Istorija toliau pasakoja apie paranormalių reiškinių ir sudėtingų nepaaiškinamų bylų tyrėjus Edą ir Loreiną. Šįkart praėjus keleriems metams nuo anksčiau vaizduotų įvykių. 1981-ieji ir nuo pat pradžių scenarijus „duoda garo“, nes istorija prasideda kaip tik nuo egzorcizmo seanso mažam berniukui, o iš jo piktąją dvasią perima Arnis, berniuko vyresnės sesers vaikinas. Galiausiai filmo tempas sulėtėja, prasideda ganėtinai nuspėjami įvykiai: vaikinas padaro žmogžudystę, kurios motyvų negali paaiškinti, tačiau artimiesiems ir taip aišku, kad tai susiję su apsėdimu. Galiausiai Loreina pradeda matyti raganiškų apeigų vizijas, o po apsėstųjų namu randa ritualinį „pakištuką“...

Iš tikrųjų neslėpsiu, kad filmas pastatytas gerai ir siaubo užtaiso lyg iš pažiūros režisūrine prasme netrūksta, bet siužetine prasme filmas visumoje lieka truputį prėskas. Pirmoji filmo pusė iškart kabina į atlapus, baugina, verčia šiurpti, tačiau, kai prasideda visokios sunkiai šiurpą išlaikančios teisminių procesų vaizdavimo peripetijos, pamažu darosi aišku, kad filmas startavęs su galingu užtaisu ima ir „nukvėpsta“. Be to, labai nuvilia tam tikri siužetiniai apie pastorių ir jo raganišką pajuodėlę dukrą motyvai. Pabaigoje vaizduojantys požemiai, kur atliekamos raganiškos apeigos, tie į akis pučiami milteliai, tas sužaistas veidrodinis fokusas nedarė didelio įspūdžio ir iš klasikinio tikrai baugių elementų buvo pereitą į vadinamąjį bandymą „paturbinti“ t. y. pastiprinti finalinį įspūdį, bet jis visumoje ėmė dėl savo sukarkasinto komiksinio lygio bliukšti, be to, pasigedau kelių stiprių kulminacinių epizodų, kaip, pavyzdžiui, buvo man labiausiai patikusioje antrojoje „Išvarymo“ dalyje.

Iš esmės žaista lyg ir tomis pačiomis žaidimo taisyklėmis, išlaikoma atmosfera, neblogas tempas, siaubo elementai, bet paties siužeto pasažai atrodo pernelyg suprimityvinti, o kai kada net primena tuos prastus pigius amerikietiškus siaubo filmus, kuriems daugiau nei 5 neįmanoma parašyti. Šioji filmo dalis tikrai nėra prasta, žiūrėjau su malonumu, bet kartu tenka pripažinti, kad tai mažiausiai patikusi ir įtikinusi „Išvarymo“ dalis.

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 53/100

IMDb: 6.4

 

Jūsų Maištinga Siela 

Filmas: "Kvyn ir Slimas" / "Queen & Slim"

Sveiki,

Kiek netikėtas amerikiečių režisierės Melina Matsoukas bandymas socialiai kritikuoti esamą dabartinė juodosios rasės žmonių padėtį pietiniuose JAV regionuose. Tą ji daro filme „Kvyn ir Slimas“ (angl. Queen and Slim) (2019), kuriame pasakojama nuo teisėsaugos bėgančios porelės istorija.

Iš tikrųjų istorija kiek adaptuota ir kelianti nuostabą. Nesitiki, kad žiūri XXI šių dienų kontekstinę istoriją. Nuo pat pradžių kavinėje susitikusi juodaodžių porelė nuobodžiai ir šiek tiek pretenzingai kalbasi apie nuobodų vakarą ir viskas primena kaip iš kokio 8 dešimtmečio Amerikos. Galiausiai Slimas nusprendžia parvežti Kvynę namo, bet juos sustabdo baltaodis pareigūnas ir, žinoma, įvyksta konfliktas, susišaudymas ir visa tai, ką iš tikrųjų dabar regime nūdienos JAV kontekstuose. Juodaodžiai vis dar tam tikrose valstijose yra spaudžiami dėl to, kad jie juodaodžiai, vis dar gajūs praėjusio amžiaus rasistinės nuostatos ir baltųjų policininkų nebaudžiamumas. Iš tikrųjų policija, kuri turėtų tarnauti dėl saugumo visiems piliečiams, jie vykdo tik valdžios užsakymus ir neretai linksminasi galios žaidimų pozicijos dėka vien savo malonumui. Nesakau, kad visi, bet tas subordinuotas požiūris, kad juodosios rasės žmonės savaime yra priskiriami prie nusikalstomo pasaulio, rodo tam tikrą JAV susisluoksniavimą. Pastarųjų metų judėjimas Black Lives Matter, kai labai panašiomis aplinkybėmis pareigūnas naudodamas nereikalingą smurtą nužudė baltos dienos šviesoje (tiesiog gatvėje) juodosios rasės vyrą, leido įsigalėti protestams visose valstijose.

Visgi kiek mažai mes žinome apie kasdienį juodaodžių gyvenimą JAV-ose, ypač vidurinėse ir pietinėse valstijose, kitaip sakant, tolyn nuo blizgančio Holivudo. Kad įstatymai negarantuoja laisvės ir saugumo, kol žmonių sąmonėje nėra įvykęs pokytis – irgi tiesa. Bėganti porelė iš tikrųjų lyg ir dalyvauja tikrame veiksmo pabėgimo filme, bet režisierė šįkart čia be galo kantri, nes jai veiksmas ir dinamika nėra esminiai dalykai. Ji kantriai per pabėgimo istoriją kuria socialinių ryšių sanklodą, brėžia periferines dabarties šių sanklodų ribas, nepamiršdama ir, atrodo, šiaip jau veiksmo filmams būdingų elementų: pavojus, meilė, erotinės scenos, automobiliai, ginklai... Bet tai toli gražu iki pramoginio aštraus veiksmo filmo, čia lyg savotiškas protestas, tam tikra politinė ir pilietinė laikysena prabilti moraliniu ir humanistiniu lygmeniu: kodėl leidžiama teisinėje valstybėje vykti tokiems baisiems dalykams? Kodėl odos spalva nulemia tavo vietą toje valstybėje?

Filmas pastatytas kaip „Boni ir Klaidas“ šiuolaikinė juodosios rasės adaptyvi interpretacija, bet priešingai nei „Boni ir Klaidas“, kurie buvo šiaip sistemos maištininkai ir nusikaltėliai, Kvyn ir Slimas turi aiškų nekaltumo prezumpciją – savigyną, tačiau dėl to, kad jie juodaodžiai, jie turi menkus šansus apsiginti. Dvigubų standartų JAV vaizduojama „Kvyn ir Slimas“ filme leidžia žvelgti ne per istorinius kontekstus, o per šių dienų realijas į socialines JAV dabarties problemas. Tiesa, filme pribloškiamas aktorių duetas! Jau kaip aš mėgstu aktorių Daniel Kaluuya!

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 74/100

IMDb: 7.1

Jūsų Maištinga Siela 

Filmas: "Amonitas" / "Ammonite"

Sveiki,

Britų režisierius Francis Lee man pažįstamas kaip filmo „Dievo kraštas“ (2017) – nebanali ir įdomiai atmosferiška LGBTQ tema sukurta kino juosta, įtraukta į įvairius kino prestižinius festivalius. Regis, režisieriui toliau įdomios seksualinės tapatybės ir socialiniai kontekstai, todėl jis ėmė statyti romantinė biografinę dramą apie realiai egzistavusią Mary Anning, mokslininkę ir fosilijų rinkėją. Būdama vos 11 metų Mary atrado naują suakmenėjusių liekanų rūšį, kuri iki šių dienų yra saugoma Britų nacionaliniame muziejuje...

Pačios Mary Anning gyvenimas iš tikrųjų nebuvo lengvas. Mirus galybei brolių ir seserų, galiausiai ir tėvui, jai tenka rūpintis motina ir maža eksponatų krautuvėle. Pastarasis vienintelis šeimos pragyvenimo šaltinis. Mery labai uždara, reikli, netgi šiurkštoka moteris, kuri mieliau už pobūvius renkasi būti perpūsta atšiaurių jūros vėjų. Vieną dieną ji susipažįsta su depresija sergančia jaunute Šarlote, su kuria pamažu užmezga aistringą romaną...

Filmas mus nukelia maždaug į 1840-uosius, kai moters statusas visuomenėje vis dar labai suvaržytas, o moteris-mokslininkė itin retas reiškinys. Mes ir vėl turime socialinį moterų narvą, kuriame moterys ne tik turi būti besąlygiškai paklusnios vyrams, bet ir, neduok Dieve, negalima išsiduoti apie homoseksualius potraukius. Iš tikrųjų filmas jautrus, dėmesys atšiaurioms fosilijų rinkėjos rankoms, šiaurietiškoms spalvoms ir tai trapiai seksualinei traukai iš tikrųjų primena prieš metus matytą prancūzų dramą „Liepsnojančios damos portretas“: panašūs socialiniai pančiai, marinistinė atmosfera, kostiumai ir netgi tam tikri mizanscenų sprendimai būdai.

Pagrindinius vaidmenis sukuria mano mėgstamos aktorės Kate Winslet ir Saoirse Ronan. Nors šis filmas laikosi iš dalies ant itin ekspresyviai perteiktų vaidmenų dueto, manding, Kate Winslet sudėtingesnis veikėjos pasaulis leido kur kas dažniau griežti pirmuoju smuiku ir prikaustyti dėmesį, o ko ir čia slėpti – vaidmuo jai tarsi specialiai parašytas. Filmas sodrus, kostiumuotas, atšiaurus lygiai tiek pat, kiek ir romantizuotas. Sakyčiau aukštu pilotažu „išvairuota“ pasakojimo tapatybių ir laikmečio suvaržymų dermė.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 77/100

IMDb: 6.5

 

Jūsų Maištinga Siela 

Filmas: "Floridos projektas" / "The Florida Project"

 Sveiki,

Jau labai seniai norėjau pamatyti daugelio išgirtą Sean Baker režisuotą filmą „Floridos projektas“ (angl. The Florida Projeckt) (2017) ir pagaliau „prisikasiau“ per visus tuos laukiančius eilėje filmus. Nebuvau nusiteikęs itin rimtam kinui, tačiau užteko 25 minučių, kad suprasčiau, jog jau gyvenu atskirame pasaulyje, sekiodamas vaikučius ir regėdamas tą keistą purpurinės spalvos hostelio getą, kur sunkiai besiverčiantys gyventojai savaip randa būdų kaip išgyventi...

Filmo centre – vieniša motina Heilė, auginanti dukrytę. Pastarosioms gresia išmetimas iš nuomojamo kambario, tačiau Heilė stengiasi iš paskutiniųjų, kad to nenutiktų. Šio pastatų komplekso prižiūrėtojas Benas stebi Heilę ir savotiškai „prigloboja“ dažnai apleistus vaikus, kol jų tėvai dirba, atleidžia tų vaikų išdaigas ir šunybes. Šiame pasaulyje, kuris atskirtas vos už kelių kilometrų nuo Disnėjaus pasakų šalies, galioja visai kitos taisyklės ir vaikystės išdaigos spjaudant ant automobilio langų arba dar blogiau – padeginėjant apleistus pastatus tampa vieninteliai tikriausiai įdomūs vaikystės išgyvenimai. Istorija pasakojama iš vaikų perspektyvos, daug kas atrodo infantilu, bet tuo pačiu ir grubu, atrodo, kad tiems vaikams nuolat gresia kažin koks pavojus, bet labiausiai tai, kad jie užaugs labai panašūs į Heilę, kalbės ta pačia kalba, bandys sudurti galą su galu ir čia belieka vienas žingsnis iki kriminalinio pasaulio...

Dinamiškai ir realistine maniera nufilmuota juosta iš tikrųjų perteikia socialinio skurstančio pasaulio pusę. Motinos meilė retsykiais atrodo atsaini ir nekantri, o vaikų elgesys ir kalbos maniera nepateisinami prieš suaugusiuosius, tačiau ko norėti iš skurstančių žmonių kultūros, kurie neturi gerų pavyzdžių? Pagrindinį ir įsimintiną vaidmenį šiame filme sukūrė lietuvaitė Bria Vinaitė, filme išvystame ir kino veteraną Willem Dafoe.

Tai atmosferinis filmas, kurio temos lyg ir nebe naujos, tačiau daug ką atperka natūralistinė vaikų vaidyba, kuri man priminė iš dalies Richard Linklater filmą „Vaikystė“ (2014). Stipri režisūra, gebėjimas nebanaliai ir be moralizavimo perteikti pasaulio vaizdinį, kurį dažniausiai mes patys esame linkę pasmerkti su visais ten esančiais skurdo iškamuotais žmonėmis. Labai rekomenduočiau ne tik kinomanams, bet ir vidutinių filmų žiūrėtojams, nes šiaip ar taip, manau, jiems kitoks kinas taip pat nepakenktų.

Mano įvertinimas: 9.5/10

Kritikų vidurkis: 92/100

IMDb: 7.6

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Paveldėtojos" / "Las Herederas" / "The Heiresses"

 Sveiki,

Dar vienas „Kino pavasario“ repertuaro filmas ir šįkart Paragvajaus režisieriaus Marcelo Martinessi gerai kino kritikų įvertinta istorija „Paveldėtojos“ (ispan. Las herederas) (2018). Istorija pasakoja apie 30 metų drauge gyvenančią lesbiečių porą Paragvajaus sostinėje. Pora iki tol gyveno pasiturinčiai, tačiau, ištikus šeiminei finansų krizei, dėl machinacijų viena iš draugių nusprendžia atlikti kelių mėnesių kalinimo bausmę, todėl senyva Čela, likusi su nauja tarnaite, kaskart po aukciono tuštėjančiuose namuose ima dar labiau liūdėti, todėl imasi nelegaliai vežioti moteris ir uždarbiauti.

Iš tikrųjų istorija itin paprasta, didžiąją filmo dalį atrodo, kad nieko nevyksta, bet labai daug vyksta pagrindinės veikėjos gyvenime. Čela visada gyveno tarsi savo linksmos ir charizmatiškos draugės šešėlyje, retai reikšdavo nuomonę, būdavo santūri ir atrodo, kad ji be Čikitos neišgyventų nė dienos, bet atsidūrus draugei už grotų, Čelos gyvenimas kaip tik pradeda intensyvėti, pagaliau ji ima keisti gyvenimą smarkiai rizikuodama savo gerove.

Man patiko šis natūralistinio pobūdžio filmas, be teatralizavimo, be charakterio hiperbolizavimo. Ana Brun, atlikusi Čelos vaidmenį, sulaukė tarptautinio pripažinimo: šitaip nepauzuojančiai, nehiperbolizuojančiai per vidinę jėgą perteikė sutrikusios, pasimetusios moters portretą. Juslingas ir gilus vaidmuo, einantis iš gelmės. Taip pat patiko, kad dažnai Lotynų Amerikos mane pasiekiantys filmai, kurie iš dalies turi ir LGBTQ indeksą, priešingai nei daugelis amerikietiškų ar europietiškų filmų pavyzdžių, visuomeniškai neieško tarp lytinės orientacijos ir likusios visuomenės priešpriešų. Moterys ramiai gyvena savo bendruomenėje, aišku, meluoja, policijos nuovadoje, (kaip įprasta ir Lietuvoje), jog yra giminaitės, bet jų asmeniniame gyvenime egzistuoja savas lesbiečių getas, kuris atrodo nekonfliktuoja su likusiomis socialinėmis grupėmis. Štai gerai įvertinti amerikiečių filmų pavyzdžiai dažniausiai būna labai socialiai susitelkę į tapatybių pripažinimo kovos lauką.

Iš tikrųjų šis filmas jaukus, truputį melancholiškas, nes nesvarbu, kokia tavo orientacija, po šitiek gyvenimo metų drauge, (kaip šiame filme vaizduojamos moterys), mūsų asmeninis pasaulis staiga susvyruoja. Kartais atrodę savaime suprantami dalykai ir vaidmenys šeimoje ilgus metus galbūt užgula ir atima galimybę patirti gyvenimo avantiūrą ir trokšti atsinaujinimo, savo naujo aspekto pažinimo ir pripažinimo. Iš tikrųjų iš pažiūros nuobodokame filme atsiskleidžia gyvenimo saulėlydžio pirmosios spalvos ir jos perteikia tą nostalgiją, kuri ir graudi, ir graži po lygiai.

P. S. Filmą kol kas dar galite lietuviškai išvysti LRT mediatekoje.

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 77/100

IMDb: 6.7

 

Jūsų Maištinga Siela