Filmas: "Belfastas" / "Belfast"

 Sveiki,

 

Koks būtų filmas, jeigu kas pastatytų apie sovietinį 1949-1950 m. m. Vilnių? Toks pilkas ir šaltas sovietinis, dar esant Stalinui gyvam. Pilnas baimės ir svetimybės. Galbūt tai būtų spalvomis kažkuo panašus į Belfaste, Šiaurės Airijoje, gimusio aktoriaus ir režisieriaus Kenneth Branagh „Belfastas“ (angl. Belfast) (2021), kurį galima įvardyti kaip tikrą XX a. vidurio odę savo gimtajam miestui. Filme vaizduojamas Belfastas – didžiausias Šiaurės Airijos miestas, kuriame nuolatos vyko probleminiai poliniai karai tarp anglų ir airių, o šiame filme ypač išryškėja religinė katalikų ir protestantų nesantaika. Protestantai jaučiasi viso Belfasto kvartalo šeimininkai, jie naktimis su deglais patruliuoja ir gąsdina vietos katalikus išsinešdinti.

 

Kaip ir visais laikais, taip ir Belfaste šiais vaizduojamaisiais, religija tėra tik priemonė, ginklas būti agresyviam, vaizduoti, jog nekenti. Bet ši nesantaika, nors ir svarbi Belfasto istorinė detalė, iš tikrųjų filmas kur kas šiltesnis ir jaukesnis, nei galima numanyti. Kvartalo istorija papasakota per jaunos šeimos sunkmetį jauniausio sūnaus Badžio akimis. Kamera slampinėja paskui berniuką, renka kasdienes kvartalo istorijas, pirmąsias berniuko meiles, nuotrupomis perteikia gatvėse vykstantį reketą ir terorą, papasakoja apie finansinius tėvo ir motinos sunkumus. Kinematografiškai filmas išties žavus, nostalgiškas (jaudai baltos spalvos) suteikia retrospekcijos įspūdį, tarsi žiūrėtume savotišką intymią dokumentiką. Vizualiai gražiai nuaustas, sunkiais vaikystės pasirinkimais perteikta probleminė ašis kartu pasakoja ne tik apie šeimos santykius ir išgyvenimus, bet ir apie penkto-šešto dešimtmečio Belfastą, bandoma perteikti jausminį įspūdį, koks jis iš tikrųjų buvo.

 

Nesu tikras, ar man šis filmas sukėlė sentimentų pačiam Belfastui, veikiau tai britams ir airiams skirtas filmas, kurie tikrai suvoks, pajus ir perpras tikrąją šio filmo vertę ir energiją. Juolab, kad filmas nebuvo nepastebėtas, jis įtrauktas į įvairias nominacijas apdovanojimuose ir yra laikomas vienu geriausiu kūriniu 2021 metais. Visgi (bent man) šioje istorijoje kažko pristigo. Turiu galvoje, šis jaukus, vizualus, su puikiais žinomais aktoriais filmas man asmeniškai nieko naujo nepapasakojo, ko nebūčiau matęs ar nežinojęs. Noriu pasakyti, kad iš gerųjų filmų tikiuosi bent keletą dalykų, visų pirma, emocinio sukrėtimo, na, o jeigu to nėra, tai bent intelektualinių dalykų t. y. žinių praplėtimo, naujų horizontų. „Belfastą“ vertinti belieka, mano nuomone, už taikliai veikiančius estetinius ir techninius elementus, kurie sukuria filme išskirtinį pasakojimo toną, todėl filmas meniškas. Net neabejoju, kad daugeliui gurmanų patiks.

 

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 77/100

IMDb: 7.4

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas (trumpametražis): "Pasiruošk su manimi" / "Get Ready With Me"

 

Sveiki,

 

Tokių trumpametražių filmų kaip švedų režisieriaus Jonatan Etzler „Pasiruošk su manimi“ (angl. Get Ready With Me) (2018) nepamatau daug. Vengiu trumpametražių dėl paprasčiausių priežasčių, o ypač dėl stereotipų, kad „ką čia per pusvalandį galima spėti įsijausti ir apmąstyti?“. Tačiau kaskart tais retais atvejais įsitikinu, kad be reikalo. Prieš pat Kalėdas LRT išleido tris trumpametražius, skirtus jaunimo pasaulio problematikai perteikti ir vienas iš buvo „Pasiruošk su manimi“ (Kurį laiką filmas dar bus talpinamas ČIA, todėl galite pasižiūrėti).

 

Filmas puikiai tinka klasės valandėlei, pilietiniam ugdymui, literatūros pamokoms, gilesnėms ir aktualesnėms diskusijoms apie nuolat technologijų veikiamą jaunuomenę. Istorija filme pasakoja apie mokinę Vendelą, kuri turi savo asmeninę portalą YouTube kanale ir svajoja, kaip ir daugelis pradedančiųjų mėgėjų influencerių, apie armijas sekėjų ir komentatorių. Jaunoji Vendela per pamoką pristato mokytoją Luką sujaudinusį ir šokiravusį vaizdo įrašą apie tai, kaip reikia taisyklingai persipjauti venas. Mokytojas jaunystėje pats tuo užsiėminėjo, todėl besąlygiškai ima išgyventi dėl mokinės, beldžiasi į jos namų duris, seka jos profilį, pats nesuprasdamas, kad tampa tik menkos savivertės, bet internetinės sėkmės besivaikančios naujos kartos manipuliatorės auka.

 

Filme scenos „susluoksniuojamos“ gana šokiruojančiais probleminio kartų elgesio išsišokimais, kuriuose randasi nemažai mūsų tikrovės. Režisierius taip pat scenas bando sujungti simboliais (kruvini beržai, per religines giesmes norinčią nušokti mokinę), tačiau filmas didžiąją savo dalimi gana tikroviškas ir įtikinamas. Silpnų nervų pedagogas trokšta apsaugoti ir ginti, o nekaltą aukos avele apsimetusi mergioti iš jo pasipelnyti socialiniuose tinkluose. Šiuolaikinis medijų dėmesio troškulys verčia net pilkiausiuosius griebtis kraštutinumų dėl populiarumo, nes kitaip nesi įdomus niekam. Naujas žmogaus tikrovės vertės ir pripažinimo matas nebėra nauji Dolce and Gabana bateliai, tai persikėlė į internetą: kuo gali sudominti šokiruodama(s) aplinkinius savo vaizdo įrašais?

 

Šiaip filmas stiprus dėl savo aktualijų. Kad ir kaip bežiūrėtumėte (jautresnį gali ir šiek tiek šokiruoti), filme galime ieškoti ne tik socialinių tinklų elgseną formuojančių faktorių, veikiau tai tik rezultatas. Galima analizuoti veikėjos santykius su motina (ji sudaužo telefoną, bet ir vėl nuperka naują, kad mergina kartotų tą patį), galima diskutuoti apie pedagogo tinkamą elgesį (kodėl jis elgiasi šitaip? kodėl nesikreipė į tos srities specialistus? Kodėl joks suaugęs nevertino patyčių iš mokytojo ir t. t.). Galima kalbėti apskritai apie tapatinimąsi su trauma ir šiuolaikinio jaunimo antipatijos jausmą žmogiškiesiems dalykams... Šiaip vertas pusvalandžio filmas.

 

Mano įvertinimas: 8.5/10

IMDb: 6.8

Čia galite originalo kalba peržiūrėti visą filmą (su angliškais titrais).

 

Jūsų Maištinga Siela

Aktualijos: Edita Mildažytė vs. Beata Tiškevič - kodėl mus papiktino toji laida, o Radistai niekada?

 

Sveiki,

 

Galvojau, ką pasakyti šia tema. Ir ar išvis reikia, nes socialiniuose komentaruose tiek prirašyta (ir aš rašiau), kad tiesiog tas gynybinis instinktas medijose tampa kaip ir reikalu apginti Lietuvą prieš priešą. Labiausiai mes nepakenčiame pažeminimo ir neteisybės. Ypač, jeigu tas žmogus populiarus ir turi įtakos kitiems.

 

Nekalbėsiu apie Editos Mildažytės vairavimą. Manau, moteriai per skaudi tema, tačiau toji laida su Beata Tiškevič... Kodėl ji išėjo apskritai į LRT viešumą? Negi niekas nepastebėjo? Peržiūrėjau tą laidą ir suskubau beatodairiškai ginti Beatos Tiškevič, kuri, kas be ko, toje laidoje yra tikrąją to žodžio prasme „ant karštosios kėdės“. Bet po kurio laiko atsikvošėjau ir pagalvojau, bet juk esu Beatą matęs panašioje pokalbių laidoje su panašiais provokuojančiais klausimais, į kuriuos ji kuo puikiausiai išsisuko. Ir tos laidos buvo tiesioginės, viešoje auditorijoje. Nieko nepuolu teisinti. Man atrodo, kad Edita Mildažytė šiek tiek išėjo iš savito žanro, prisižiūrėjo buvusių B. Tiškevič interviu su jaunaisiais influenceriais, su kuriais ji šnekėjo apie #NEBEGĖDA, sekso žaislus ir kitus dalykus, ir sumanė, kad ji – puikus paukštelis ir jai pačiai pravartu su tokia be tabu moterimi pakeisti laidos toną ir pabūti freak laidų vedėja tik, žinoma, nepavyko dėl kelių priežasčių.

• a)      Edita Mildažytė niekada nevedė tokių stendapinių be tabu pokalbių.
• b)      Iš laidos vedėjos niekas nesitikėjo (ypač B. Tiškevič) tokių klausimų, todėl ji buvo nepasiruošusi.
• c)      Net stendapininkai nesako: aš matau, kad tavo kojos kruvinos, o kodėl būdama feministe, jas skutiesi?
• d)      Stendapininkai neprimeta savo nuomonės, jos susieina su pašnekovo, „susiliečia“ ir makabriškai prasilenkia, o E. Mildažytė to nemoka. (Prisiminkime, kaip ji išdėstė feminizmo teoriją apie nupjautas krūtis ir t. t. bei pamokslavo).
• e)      Mes E. Mildažytei po „Bobų vasara“, „Krokodilas“ ir „Bėdų turgus“ laidų keliame kitokias etines vertinimų normas nei, pavyzdžiui, Rolandui iš Radistų (tai kaip ir dėl to netikėta kažkiek, pripažinkime) ir šiek tiek segreguojame pagal amžių ir lytį bei nuopelnus laidos vedėją. Jeigu tą laidą vestų, pvz., Raisa Šarkienė su Radži su tais pačiais klausimais, juk visi būtų atsipalaidavę.

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Piktybinis" / "Malignant"

 

Sveiki,

 

Šį keistoką siaubo kriminalinį trilerį mačiau dar anais metais, tačiau pamiršau padaryti įrašą. Kadangi darau įrašu ne tik Jums, bet ir sau (atminčiai, kad nesikartočiau), todėl trumpai aptarsiu James Wan režisuotą filmą „Piktybinis“ (angl. Malignant) (2021).

 

Tikriausiai visi esate girdėję apie piktuosius dvynius, kurie kaip parazitai įauga į sveikojo dvynio kūną? Kai kada juos pašalina, o kai kada gerasis dvynys taip pat miršta. Moteris, kuri vis trokšta susilaukti kūdikio, vis gyvena su smurtaujančiu vyru, po vienos prievartos scenos, ji ima regėti (sapnuoti?) keistą pabaisą, kol galiausiai ji prisipažįsta, kad buvo įvaikinta ir vaikystėje turėjo nematomą draugą vardu Gabrielius... Ar Gabrielius grįžo po daugel metų tik kiek kitokiais pavidalais? Ar jis iš tikrųjų egzistuoja, ar tai tik moters įsitikinimas? Daug klausimų ir hipotezių galima kelti filmo viduryje, todėl filmas neprailgsta, o kaip tik tampa įdomesnis ir nenuspėjamas.

 

Visgi nuobodoki detektyvinių veikėjų šablonai, seserų ryšys ir kiti 90-ųjų panašaus filmų „kvepiantys“ naftaliniai „pertepimai“. Pagrindinė veikėja matomai puikiai įsijautusi aktorė, tik vis galvojau, kiek jai per tuos filmavimus tas perukas buvo nukritęs. Nepaisant tam tikrų techninių erzinančių detalių, pabaigoje (kadangi apie filmą beveik nieko nežinojau) ima ir nustebina: viskas susideda gana logiškai ir taikliai, o galutinis vaizdinys ir kovos priverčia šykštokai pasiraukyti, bet ne todėl, kad būtų kažkas panašaus į „Pjūklą“, o nuo tos minties, kas iš tikrųjų su ta gražia didžiaake moterimi dėjosi ir niekas niekada apie tai nė neįtarė. Visgi filmas fantastinis, išnaudota kiek menkiau siaubo filmuose žinomą teminę nišą. Scenaristai pasistengė tą ištęsti (gerąja prasme) ir beveik įtikinti, kad žiūrime filmą apie vaiduoklius ar kerštaujančius iš vaikystės materializavusius nematomus vaikus. Visgi iki galo visko neatskleisiu, pažiūrėkite, nes filmas tokiame žanre ne pats prasčiausias, bet ir, žinoma, prikaišiotas struktūrinių ir techninių šablonų, todėl ne stebuklas.

 

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 51/100

IMDb: 6.3

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Tyli naktis" / "Silent Night"

 Sveiki,

 

Ką darytumėte, jeigu žinotumėte, kad Kalėdų dieną jus pasitiktų apokalipsė? Tai ne tie veikėjai, kurie klaustų šio klausimo filme „Tyli naktis“ (angl. Silent Night) (2021), nes jie mažų mažiausiai buki, pernelyg arogantiški ir ... komiški. Jau tiek daug filmų mačiau su tuo „Tyli naktis“ pavadinimu (turime netgi lietuvišką!), kad kaskart vis jie man kitokie, beveik nei žanriškai, nei tematiškai nesusieti. Po ilgų diskusijų dėl filmo „Nežiūrėk aukštyn“ vėl imama gvildenti aktuali humoro tema. Kas tas humoras? Kodėl vieniems juokinga, o kitiems ne? Galbūt, kad tas filmas dėl savo populiarumo pralaužė ilgus dešimtmečius „Vienas namuose“ nusistovėjusius komedijos stereotipus masiniam žiūrovui, o šis pamatęs kitokią pateiktį, jaučiasi sutrikęs, netgi nesupratęs, kad ir kokia man asmeniškai „Nežiūrėk aukštyn“ atrodė juokinga. Visgi britiškoji „Tyli naktis“ taip pat kunkuliuoja ir miksuoja žanrais. Filmas prasideda kaip draminė komedija, kai susirenka seni geri pažįstami, bendrauja savo lėkštais būdais, lepina savo atžalas ir visais atžvilgiais atrodo šiurkštūs, atgrasūs ir nemėgstami žmonės.

 

Režisierė nusprendė surizikuoti ir tose komedijos klišėse papasakoti kiek kitokią istoriją. Link susirinkusiųjų artėja apokaliptinis baisus radioaktyvus ir toksiškas audros štormas, todėl per šventę visi turi išgerti mirties piliulę, nes kitaip visi mirs ne tokia oria mirtimi, o baisiose kruvinose konvulsijose. Kas gi nebijo skausmo? Visi. Todėl banalūs pasišnekučiavimai (kaip panašu į amerikietiškas komedijas!) apie praeities pasidulkinimus ir išdavystes veda prie baisiosios tiesos: kaip tą piliulę sugirdyti savo vaikams? Kitą vertus, filmas toks netikroviškas, kad tas kontrastas tiesiog tampa arba filmo cinkeliu (tokiu pabrėžtinai eklektišku), todėl vieniems tai patiks, o kitiems atrodys totali nesąmonė. Jau vien ką reiškia tėvų ir vaikų santykiai, kurie primena paikas pamočių, įseserių ir tikrųjų biologinių vaikų santykius „Pelenės“ pasakose (įžūlūs besikeikiantys sūneliai ir išlepinta princesė dukrelė). Nusižudymo momentai taip pat komiškai perteikiami, nors suskamba itin dramatiškai, bet vėlgi, šiame filme veikia apgaulingai dviprasmiškai.

 

Kai kas yra pasakęs, kad jeigu nori parašyti gerą ir rimtą knygą apie gyvenimą, būtinai jame turi būti humoro. Paskutinieji filmai apie apokalipses (ar tai būtų „Tyli naktis“, ar „Nežiūrėk aukštyn“), savaip linksmai bandoma prabilti apie civilizacijos mirtį. Gal tai koks naujas naujametinių filmų bumas? Sunku pasakyti, tačiau žiūrisi keistai, bet nepasakyčiau, kad neįtraukiančiai. Visgi tai naujos kultūros perteikimo matas. Kas žino, gal po 50 metų per savo laidotuves organizuosime klounų cirką ar striptizo šokėjas(-us). Juokas juokais, bet pasaulyje tai jau vyksta! Mirsime, todėl apsimeskime, kad to neįvyks iki paskutinės akimirkos.

 

Mano įvertinimas: 5.5/10

Kritikų vidurkis: 52/100

IMDb: 5.7

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Leisk jiems kalbėtis" / "Let Them All Talk"

 

Sveiki,

 

Vienas naujausių pripažinto ir žiūroviško režisieriaus Steven Soderbergh filmas „Leisk jiems kalbėtis“ (angl. Let Them All Talk) (2020) šiek tiek nustebino. Jeigu daugelis režisieriaus filmų gana žiūroviški, tai šitas nelabai, pagalvojau filmui įpusėjus. Na, kitą vertus, koks jaunimas ar vidutinio amžiaus žiūrovas tikėdamasis iš kino pramogos, žiūrės filmą apie tris senas moteriškes kelioniniame laive per Atlantą ir analizuos jų pokalbius? Žinoma, nebent susigundysite kino legendomis kaip Meryl Streep, Dianne Wiest, Candice Bergen, kurios ir sukūrė pagrindinius personažus šiame filme.

 

Labai mėgstu filmus apie rašytojus ir jų kūrybines kančias! Čia mes turime Pulitzcerio premija įvertintą pasaulinio garso rašytoją Alice, kuri negalėdama skristi lėktuvu, pasiima sūnėną, dvi drauges ir leidžiasi laivu, kad atsiimtų premiją. Rašytoją slegia vienos knygos šlovė, nors jai patinka kita jos kūrybos pusė. Jausdama nuolatinę kaltę, bet gal to iš dalies nepripažindama, jog sėkmingai knygai siužetą ji „pavogė“ iš geriausios draugės, kuri taip pat yra šioje kelionėje. Jos beveik nesikalba apie tą įvykį, kalbasi apie kelionę, knygas, kūrybą, o tikroji „tiesa“ tarsi lieka visada užnugaryje, todėl žiūrovui belieka laukti sprogimo, kuris, žinoma, filme anksčiau ar vėliau įvyksta, bet kiek kitaip, nei tikėtasi. Iš tikrųjų šis Soderbergho filmas ganėtinai snobiškas (kas nėra blogai, žinoma), didžioji jo dalis nufilmuota laive ir truputį primena intelektualius W. Alleno pasikalbėjimo filmus, todėl nesnobiško kino mėgėjams gali filmas ir nepatikti.

 

Nepaisant visko, įsiminė M. Streep sukurtas egocentrikės rašytojos vaidmuo. Tuštoki pokalbiai apie darbo ir kūrybos reikalus atvirai reiškė, jog su veikėjų santykiais tikrai kažkas negerai. Šiurkštokas ir familiarus elgesys bei nutylėjimai filme pasako kur kas daugiau, nei atviri dialogai. Šioje lėtoje kelionėje per Atlantą galbūt lėkštoka pasirodė kai kurie komedijos elementai. Pagyvenusios senos moterys trokšta romantinio vienos nakties nuotykių ir pinigų, egocentrikė rašytoja nepriima savo asistentės, o jaunasis Romeo sūnėnas kaip tik nusižiūri tą asistentę. Visgi filmas atmosferinis, šiek tiek literatūriškas, keliantis nostalgijas. Kas lieka, kai perplauki ne tik Atlantą, bet ir visą savo gyvenimą? Ar mūsų darbai ir būtis jau tokie reikšmingi, jeigu visi vieną dieną išnyksime? Filmo pabaigoje suskamba viena esmingiausių minčių apie kolektyvinės sąmonės poveikį individams, kaip gyvenimo tėkmėje per kūrybą galima „susikalbėti“ vieni su kitais, pratęsti ir suteikti gyvenimo tęstinumo reikšmę. Tai stebuklas, sako pagrindinė veikėja, o aš tik galiu paantrinti.

 

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 72/100

IMDb: 6.1

 

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: César Aira "Vienas keliaujančio dailininko gyvenimo nutikimas"

 César Aira. „Vienas keliaujančio dailininko gyvenimo nutikimas“. – Vilnius: Rara, 2020. – p. 104.

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Naujoji Rara leidykla itin nemažai savo knyginio asortimento siūlo mums iš Lotynų Amerikos literatūros, kitaip sakant, kerta langą ne tik į klasikinius ir pačius garsiausius šio regiono rašytojų darbus, bet ir į šiuolaikinę šio kontinento literatūrą, kuri, beveik nėra jokios abejonės, jau tampa tikra klasika. Klasika, kurią galime perskaityti lietuviškai, nesulaukę, kol kas nors bus įvertintas Tarptautiniu Booker ar Nobelio premija. Vienas iš tokių man nežinomų iki šiol rašytojų buvo argentinietis César Aira (g. 1949), kuris gretinamas su svarbiausiais Lotynų Amerikos literatūros prozos balsais, tokiais kaip Roberto Bolaño ir Jorge Luis Borges. Šiuo metu autorius yra per savo netrumpą rašytojo karjerą išleidęs per 120 knygų. Į rankas paėmus jo knygas, nesunku suprasti, kodėl šitoks produktyvumas, nes jo knygos trumputės. Lietuviškai leidykla Rara išleido Vienas keliaujančio dailininko gyvenimo nutikimas (isp. Un episodio en la vida del pintor viajero) ir Vaiduokliai. Paprastai šios aptariamos knygos trumpinys yra Nutikimai, o ją išvertė į lietuvių kalbą Aistė Kučinskienė.

 

Istorija pasakoja apie realiai egzistavusį keliaujantį dailininką Johaną Moricą Rugendą (1802–1858) (Johann Moritz Rugendas), kuris, lankydamasis po egzotiškiausias pasaulio vietas, tapė egzotiškus gamtinius kraštovaizdžius. Knygos pradžioje pasakotojas trumpai supažindina su šios asmenybės giminės istorija, tačiau greitai istorijoje susitelkia į laikotarpį, kai Čilės Andų kalnais garsus tapytojas atkeliavo į Argentiną. Argentinos pampos garsėja savo neaprėpiamomis lygiomis plokštumomis, todėl vizualiai nesimato nei iš vienos pusės horizonto pabaigos. Vedamas naujų paieškų ir ambicijų, Rugendas keliauja su savo jaunuoju kompanionu Robertu Krauze į vadinamąją Argentinos „tuštumą“ vien tam, kad patirtų kelionę ir naują erdvę, o šis potyris turi suteikti naujos krypties jo nusistovėjusiai žanrinei tapybai, kurią būtų galima apibūdinti kaip gamtos fizionomiką. Šios tapybos vienas ryškiausių atstovų, dariusių didelę įtaką to laikotarpio keliaujantiems tapytojams (nes juk nebuvo fotoaparatų!) buvo vokietis Aleksandras fon Humboltas (1769-1859), kuris žavėjosi draugo darbais, tačiau skatino nevykti į Argentiną, nes ten nėra ką tapyti. Visgi Rugendas nepaklauso ir jis į Argentiną dukart nukeliauja arkliais ir mulais.

 

Knygos autorius yra argentinietis, todėl jis pasirinko atskleisti paslaptingą, mistinę ir galingą Argentinos kalnų ir plynaukščių bei lygumų žemę pasirinkęs itin mistišką pirmąją Rugendo kelionę. Iš tikrųjų C. Aira nušauna du zuikius: reklamuoja Argentiną ir susieja ją su istorinėmis vokiečių asmenybėmis, todėl sužinome ir apie vieną, ir apie kitą. Autorius pradžioje leidęsis į faktines detales kuria biografinį pasakojimą, tačiau netrukus pakeičia žanrą ir iš faktografinės pereina į fiktyviąją, pasirėmęs išlikusiais tapytojo darbais ir siųstais laiškais seseriai į Europą. Kas iš tikrųjų vyko toje klajoklių žemėje? Ar įmanoma priartėti prie tuštumos?

 

Iš pradžių naivūs eksperimentiniai kelionės motyvai tampa pagrindiniam veikėjui tikru egzistenciniu išbandymu. Tai kelionė į savęs pažinimą. Į savo žvėries ir demoniškąją pusę, bet kartu autorius laikosi dailės istorijos ir jos plėtotės teorijos, išmoningai ir neįkyriai perteikia filosofinį egzistencialistinį pajautą, kitaip sakant, tai veikėjo susitikimas su savimi, paneigiant ir priimant savo ribotumą, tamsumą ir genialumą.

 

Autorius lengvais poetiniais štrichais mistifikuoja pampos lygumas, iš pradžių įterpdamas epizodą iš Biblijos apie skėrių nugraužtus laukus ir gyvulius, vėliau netikėtai ištikusią audrą, į kurią su arkliu papuola pagrindinis veikėjas. Šis epizodas gana kinematografiškas, tačiau ekspresyviai pavykęs, kone mistinis. El minogote ispaniškai reiškia „lėlė“, veikėjas apakintas žaibų, išvysta danguje minogotę, kuri, galima sakyti, nubaudžia veikėją už... pernelyg didelį troškimą pažinti ir suvokti pasaulį. Kitą vertus, tai gali būti ir suvokimas, atėjęs iš kančios, kaip dovana ambicingam tapytojui. Galiausiai po audros keliauninkai aptinka Rugendą su smarkiai subjaurotu veidu.

César Aira

„Stambus randas kaktos viduryje driekėsi žemyn link paršiukiškos nosies, abiejų šnervių, dabar esančių skirtingame aukštyje, ir tęsėsi link ausų raudonų spindulių tinklu. Burna susitraukė iki susiraukšlėjusio ir vagoto rožės pumpuro. Smakras pasistūmė į dešinę, iš jo apskritai tebuvo likusi duobutė, lyg šaukštas sriubai. (p. 49).“ Veikėjas tampa savotišku V. Hugo kvazimodu, apakintas nesiliaujančių migrenos priepuolių, iškreipto monstriško veido, raumenų konvulsijų ir opijaus haliucinacijų, jis imasi ambicingai tapyti batalines indėnų ir vietinių gyventojų kovas pagaliau perprasdamas ir suvokdamas grožio ir bjaurasties, gyvuliškumo ir žmogiškumo ribas. Vėlgi autoriaus sukurtas puikus paradoksas: Rugendas atvyko tapyti išorinio pasaulio, bet kelionėje pertapė savo veidą, atidengdamas išorėn monstriškumą.

 

Monstriškumas knygoje svarbus, nes apakintas haliucionacijų jis ligoninėje regi siaubūnus, o ne žmones, galiausiai pats vienu iš jų pavirsta, bet gebėjimo tapyti ir eskizuoti nepraranda. Įdomūs knygoje dažnai nutylimi Krauzės ir Rugendo santykiai. Du tapytojai: vienas talentingas, kitas stokojantis talento, keliauja drauge ir nors niekur neparašyta, jog jiedu homoseksualai, tačiau tam tikrais rakursais ryškėja jų grožio ir santykių lūžis. „Dendis Krauzė labai vertino savo išvaizdą, dailumą, jaunystę; tai jį išlaisvino nuo prievolės turėti visa kita (p. 86).“ Ir tuo pačiu: „Tai, kad Rugendas jau pasiekęs šią stadiją, buvo galima suprasti iš tylių jo pokalbių su savo paties pokyčiu (išvaizdos ir pasaulio suvokimo): jis stebėjo daiktus – nesvarbu kokius – ir nuspręsdavo, kad jie apdovanoti „esme“, lyg koks girtuoklis, apskretusioje landynėje įsistebeilijęs į apsilupinėjusią sieną, į tuščią butelį, į langinių atbrailą ir matantis, kaip tas objektas išnyra iš niekur, iš ten, kur jį panardino jo paties transas. „Koks skirtumas, kas tai yra!“ – sako estetas, giliausiai įsijautęs į paradoksą. Svarbu, kad tai apskritai yra (p. 86-87).“

 

Skaitant žavi knygos pasakojimo polėkis ir dinamika, autoriaus gebėjimas „įsibėgėti“, o įsibėgėjus paversti biografiją į mistinį sapną, kuris atskleistų gaivališką gamtos grožį, kuris nebrandiems civilizuotiems žmogeliams iš Vokietijos gali būti mirtinas. Pažinti savo žemę ir kraštą, kvėpuoti jos oru, debesimis ir kultūra, reikia laiko. Pabaigoje veikėjas patenka pas indėnus su savo baisiu kvazimodišku veidu ir ima piešti, ima daryti tai atmetęs bet kokias proto diktuojamas sąlygas, piešti iš tos pačios besiveržiančios prigimtinės inercijos, transo, iš gamtos padiktuoto ritmo. Nedidukė knygutė demonstruoja šiuolaikinio Argentinos autoriaus gebėjimą perteikti ritmiškai tekstą, perteikti daugiabriaunes esmes apie pasaulio supratimą ir savo būtį. Skaitydamas vis prisimindavau, jog kažką labai panašiai apie du išprotėjusius keliautojus vokiečius jau buvau skaitęs, tad negaliu neparekomenduoti vokiečių rašytojo Daniel Kehlmann Pasaulio matavimas, kuris kiek kitokiais rakursais bando perteikti svajotojų keliaujančių mokslininkų pasaulio vaizdinį. Tačiau ar įmanoma išmatuoti tai, kas iš pažiūros nuolat kinta? „Tiesioginis pasaulio suvokimas yra tiesiog neįmanomas jau pagal apibrėžtį. Vis dėlto tarpininkavimas tam tikru metu netenka galios, negali sakyti, kad jis pranyksta, atvirkščiai, – tampa perteklinis, ir tuomet tą, kas perduodama per tarpininkus, imi laikyti tikruoju pasauliu, taip įgaudamas galimybę per ženklus jį pažinti, nuogą ir pirmykštį (p. 88-89).“

Johano Moricos Rugendos paveikslai iš šios kelionės.

Jūsų Maištinga Siela