Maištinga siela

2023 m. lapkričio 11 d., šeštadienis

Filmas: "Žydrasis kaftanas" / "Le bleu du caftan" / "The Blue Caftan"

Sveiki,

Maroko režisierė Maryam Touzani yra itin savita režisierė, kuriai, sakyčiau, svarbu filmo pasakojime išlaikyti viltį ir šviesą. Šią vasarą matytas jos filmas „Adomas“ (2019) apie nėščiosios musulmonės istoriją, kuri įsiminė kaip vilties teikiantis pasakojimas, nors ir vaizduojamos sudėtingos pasirinkimo perspektyvos griežtoje visuomenėje. Dar griežčiau tikriausiai vertinamas Maroke LGBTQ pasaulis, apie kurį iš dalies pasakoja savo naujausioje dramoje „Žydrasis kaftanas“ (angl. The Blue Caftan) (2022). Kaftanas – tai toks tradicinis afrikietiškas-islamiškas rūbas, kuris turi nepaprastą švelnumą ir yra siuvinėjamas aukso siūlais. Šiandien kaftanus siuva mašinos, tad režisierė skyrė dėmesio ir savo krašto papročiams, vaizduodama jau labai retą dalyką – rankų darbo meistrą Halimą, kuris su žmona turi verslą.

Halimo žmona pamažu miršta nuo vėžio, todėl papildomiems darbams atlikti jie įdarbino pameistrį, su kuriuo Halimas netrukus labai suartėja. Apie Halimo potraukį žmona žino, jis po darbų eina į viešąsias pirtis ir ten susiranda vienadienių nuotykių. Bet visgi... režisierė su nepaprastu jautrumu papasakoja šią istoriją, išvengdama brutalumo. Visas filmas slysta kaip šilkinis kaftano audinys ir probleminiuose santykiuose išryškėja paprastos filosofinės tiesos: jeigu iš tikrųjų myli, leisk kitam būti laimingam.

Marokas konservatyvi šalis, todėl vyrų meilė čionai, priešingai nei daug kur Europoje, yra itin delikatus ir slaptas reikalas, kuris turi būti slepiamas kaip gėdingas faktas. Režisierė šia istorija tarsi išvengia tos gėdos, traumų ryškinimo, visuomenės susiskaldymo ir to, ką galėtume pavadinti „rėksminga“. Sudurstydama modernumą, seksualumo problemas per tradicijas, ji randa formą byloti apie kur kas daugiau, nei seksualumą, bet veikiau apie orumą, pagarbą savo ir kito jausmams. Aišku, filmo finalas, kuris labai tikėtinas buvo vien filmo pradžioje, man pasirodė labai jau melodramatiškai ištęstas ir dirbtinokas – Halimas laidoja savo žmoną su tuo pačiu kaftanu, kurį visą laiką siuvo kartu su savo naujuoju pameistriu. Visgi veikėjai, nepaisant visko, yra nepaprastai švelnūs ir pozityvūs, netgi žmona, kuri slėpė rožinį audinį, taip pat galų gale atsiprašo kaip kokioje pasakoje iš Paulo Coelho knygos. Pagrindinį vaidmenį sukūrė jau režisierės pamėgta aktorė Lubna Azabal, kurią galėjote matyti „Adome“, ji taip pat žinoma iš populiaraus filmo „Moteris, kuri dainuoja“ (2010). Smagu ją ir vėl pamatyti.

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 83/100

IMDb: 7.6

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Išvaizda" / "Pasirodo" / "Showing Up"

Sveiki,

Kai kurie filmas būna tokie slogūs, kad atrodo, jog į juos atsimuši kaip į sieną. Režisierė Kelly Reichardt mums, lietuviams, labiausiai žinoma iš Kino pavasario festivalio atidarymo filmo „Pirmoji karvė“ (2019) – pastarasis man irgi padarė nemenką įspūdį, tad ir iš naujausio darbo „Išvaizda“, kai kur galima versti „Pasirodo“, o aš sakyčiau „Paroda“ (angl. Showing Up) (2022), tikėjausi nemažai.

Kaip ir būdinga režisierei, ji neskuba nei šokiruoti, nei pasakoti suktų ir painių siužetų, ji tiesiog vaizduoja, susitelkusi į veikėją, tėkmę, tarsi žiūri, kas iš to išeis. Pagrindinė veikėja – Lizė ir ją suvaidino Michelle Williams, neseniai įgarsinusi Britney Spears audio knygą ir dėl to sulaukusi nemažai pagyrimo. Lizė – menininkė, ji nuomojasi iš kitos menininkės būstą, kovoja su kasdienybės absurdiškumu (neturi karšto vandens, negali nusiprausti), ruošiasi savo skulptūrėlių parodą. Lizės šeima visada šalia, nors, tiesa, jų santykiai sudėtingi. Tėvai išsiskyrę, brolis turi rimtų psichinių problemų, visi menininkai, visi nelaimingi ir užsikapstę darbais ir problemomis. Vieną dieną Lizė pradeda rūpintis balandžiu, kurį apdraskė jos katinas...

Filme, atrodo, nieko nevyksta. Lizė ruošiasi parodai ir laksto paskui savo šeimos problemas. Filmas lėtas, mąslus, vaizduoja kasdienybės tėkmę. Dėmesio centre – Lizė, kuri iš vienos pusės pervogusi iki kaulų, sėdi per dienas savo garaže ir lipdo statulėlės. Žiūrovas stebi jos kruopštumą, jos nuovargį, jos įsipareigojimus. Visgi Lizę įdomi kaip menininkė, nes per ją gimsta menas, kuris vertinamas, kurios geidžia lankytojai, tačiau kaip tas menas atsiranda? Iš tos paslikos menininkės, kuri neturi gyvenimo džiaugsmo? Atrodo, kad Lizės niekas neįkvepia, ji beveik nesišypso. Aktorė Michelle Williams tiesiog puikiai perteikė veikėjos kasdienybės rutiną ir niūrumą su saikingais absurdo elementais, perteikė veikėjos dvilypumą, egoizmą ir bandymus rūpintis kitais, o pabaigoje iš parodos išskridęs sveikas balandis – žinoma, simbolis viso to, ką Lizė nuveikė iki parodos. Bet man tas balandis kaip koks paties žiūrovo išlaisvinimas nuo Lizės rūpesčių, kad belieka atsidūsėti: pagaliau baigėsi filmas!

Filmas paneigia tai, ką paprastai manome apie menininkus t. y., kad jie gyvena pašėlusiai aistringus gyvenimus, patiria nuotykius, kurių patirtis panaudoja savo kūrybai. Ne, šis filmas sako, kad menininko veikla – tai beveik tas pats kanceliarinis darbas, kurį reikia nudirbti, o menininkai susiduria su buitinėmis ir šeiminėmis problemomis, kurias sprendžia kaip ir bet kurie kiti.

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 85/100

IMDb: 6.4