Filmas: "Žydrasis kaftanas" / "Le bleu du caftan" / "The Blue Caftan"

 Sveiki,

 

Maroko režisierė Maryam Touzani yra itin savita režisierė, kuriai, sakyčiau, svarbu filmo pasakojime išlaikyti viltį ir šviesą. Šią vasarą matytas jos filmas „Adomas“ (2019) apie nėščiosios musulmonės istoriją, kuri įsiminė kaip vilties teikiantis pasakojimas, nors ir vaizduojamos sudėtingos pasirinkimo perspektyvos griežtoje visuomenėje. Dar griežčiau tikriausiai vertinamas Maroke LGBTQ pasaulis, apie kurį iš dalies pasakoja savo naujausioje dramoje „Žydrasis kaftanas“ (angl. The Blue Caftan) (2022). Kaftanas – tai toks tradicinis afrikietiškas-islamiškas rūbas, kuris turi nepaprastą švelnumą ir yra siuvinėjamas aukso siūlais. Šiandien kaftanus siuva mašinos, tad režisierė skyrė dėmesio ir savo krašto papročiams, vaizduodama jau labai retą dalyką – rankų darbo meistrą Halimą, kuris su žmona turi verslą.

 

Halimo žmona pamažu miršta nuo vėžio, todėl papildomiems darbams atlikti jie įdarbino pameistrį, su kuriuo Halimas netrukus labai suartėja. Apie Halimo potraukį žmona žino, jis po darbų eina į viešąsias pirtis ir ten susiranda vienadienių nuotykių. Bet visgi... režisierė su nepaprastu jautrumu papasakoja šią istoriją, išvengdama brutalumo. Visas filmas slysta kaip šilkinis kaftano audinys ir probleminiuose santykiuose išryškėja paprastos filosofinės tiesos: jeigu iš tikrųjų myli, leisk kitam būti laimingam.

 

Marokas konservatyvi šalis, todėl vyrų meilė čionai, priešingai nei daug kur Europoje, yra itin delikatus ir slaptas reikalas, kuris turi būti slepiamas kaip gėdingas faktas. Režisierė šia istorija tarsi išvengia tos gėdos, traumų ryškinimo, visuomenės susiskaldymo ir to, ką galėtume pavadinti „rėksminga“. Sudurstydama modernumą, seksualumo problemas per tradicijas, ji randa formą byloti apie kur kas daugiau, nei seksualumą, bet veikiau apie orumą, pagarbą savo ir kito jausmams. Aišku, filmo finalas, kuris labai tikėtinas buvo vien filmo pradžioje, man pasirodė labai jau melodramatiškai ištęstas ir dirbtinokas – Halimas laidoja savo žmoną su tuo pačiu kaftanu, kurį visą laiką siuvo kartu su savo naujuoju pameistriu. Visgi veikėjai, nepaisant visko, yra nepaprastai švelnūs ir pozityvūs, netgi žmona, kuri slėpė rožinį audinį, taip pat galų gale atsiprašo kaip kokioje pasakoje iš Paulo Coelho knygos. Pagrindinį vaidmenį sukūrė jau režisierės pamėgta aktorė Lubna Azabal, kurią galėjote matyti „Adome“, ji taip pat žinoma iš populiaraus filmo „Moteris, kuri dainuoja“ (2010). Smagu ją ir vėl pamatyti.

 

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 83/100

IMDb: 7.6

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Adomas" / "Adam"

 Sveiki,

 

Kai kalbame apie Maroką ir kiną, tikriausiai visiems stereotipiškai iškyla kultinio filmo „Kasablanka“ vaizdiniai, tačiau retas kuris įvardytų kokią nors marokietišką šiuolaikinį filmą. Viena tokių Maroko kino kūrėjų yra režisierė Maryam Touzani, kuri sukūrė jau ne vieną Europoje pripažintą kino juostą, o tarp pasisekusių darbų yra ir „Adomas“ (angl. Adam) (2019).

 

Istorija pasakoja apie jauną paskutiniosiomis nėštumo savaitėmis besilaukiančią moterį Samiją, kuri išvyko iš savo mažo marokietiško miestelio į didmiestį, kad slapta nuo visų pagimdytų nesantuokinį vaikelį ir sugrįžusi vėl pradėtų gyvenimą iš naujo. Samija slampinėja gatvėmis ir beldžiasi į kiekvienas duris darbo, tačiau niekas nenori problemų ir besilaukiančios moters, kol vieną vakarą ją pernakvoti pakviečia rūstokos išvaizdos ir elgesio moteris našlė Ablah. Netrukus Samija pamažu darydama rankų darbo makaronus, kuriuos itin mėgsta gatvės maistą perkantys prekeiviai, užsitarnauja jos prielankumą, tačiau pati Samija nekenčia savo kūdikio ir trokšta kuo greičiau jį atiduoti į vaikų namus.

 

Šiaip nemėgstu to, bet tenka įvardyti, jog filmas apie moteris ir moterų pasaulį. Gal Vakaruose jau ir pasikeitusi toji situacija, tačiau musulmoniškame Maroke moteris už savo nėštumą yra atsakinga tik ji viena. Iš vienos pusės matome tą atstumtosios moters pasileidėlės įvaizdį, Samija ją perteikia kaip kokios Magdalietės metaforą, iš kitos pusės filmas ir apie moteriškos draugystės solidarumą. Samija padeda savo šeimininkei pamažu patikėti savo laime, pakursto idėją baigti našlystės gedulą ir vėl klausytis muzikos, pradėti dažytis ir šypsotis, tačiau paradoksas tas, kad pati Samija, gimus vaikeliui, nė nenori į jį pažiūrėti ir vaiką laiko klaida. Visumoje filmas brėžia mums, lietuviams, šiek tiek svetimos kultūros moralinius punktyrus ir sako, kad lygiateisiška ir teisinga bei visuomenės pripažinta moteris yra tik ta, kuri pagimdo santuokoje ir turi vyrą. Filmas, nors ir apie Samijos tragediją bei pasirinkimus, nulemtus tradicinių kanonų, visgi randama ir kuo pasidžiaugti, toks energetiškai subalansuotas tarp liūdesio ir džiaugsmo.

 

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 74/100

IMDb: 7.2

 

Jūsų Maištinga Siela