Narcisizmas
– tais asmens charakterio savybė, kuriai būdingas savo reikšmės pervertinimas
ir didelis noras, kad juo būtų žavimasi. Sąvoka neretai vartojama neigiama,
kritiška prasme, pabrėžiant asmens tuštybę, puikybę, egoizmą ar paprastą
savanaudiškumą. (Sąvoka kilusi iš senovės graikų mitologijos herojaus Narcizo,
kuris įsimylėjo save išvydęs savo atspindį vandenyje. Kankinamas meilės jis nei
valgė, nei gėrė ir taip numirė. O toje vietoje išdygo gėlė – narcizas).
„Žmogaus teisių
deklaracija jį išlaisvino, tačiau save cenzūruodamas žmogus pateko į savo
paties tinklą. Plaukiame kaip silkių būry. Toks eismas – nežinia kur, bet viena
kryptimi. <...> Sukuriama konkurencijos iliuzija, nors vienas iš kito
imame, skolinamės, kopijuojame. Dar atsirado dirbtinis intelektas, „padėsiantis“
mums geriau gyventi, kursiantis meno kūrinius. Šiandien gajus mitas, kad žmogus
yra visagalis, kad nemirs, nebus ligų, jam siūlomos utopijos maisto papildais, chirurginiais
atradimais. Jeigu anksčiau jis buvo gamtos, Visatos, transcendencijos dalis,
dabar išlipo iš to vienio, atsiskyrė“. Valentinas
Masalskis
Vis nepaliauju galvoti po
žurnale „Nemunas“ perskaityto interviu Valentinas Masalskis: šių dienų
visuomenei žmogus tapo nebeįdomus (Nr. 03, 2024) mintis. Argi
neparadoksalu, jog, anot aktoriaus ir režisieriaus, žmonės praradę autoritetus,
nusidavę į interneto erdves tapo vienodesni? Kuo daugiau pasirinkimų ir
laisvės, tuo žmonės labiau panašūs vieni į kitus, gal dėl to Lietuvoje išnyko
subkultūros, apnyko marginalai ir pan.? Bet argi panašumas neturėtų kurti
kolektyvinio tapatumo vakuumą, kur sumažėjusios skirtybės suartina žmones? Bet ištiko
priešinga lemtis – dar didesnis susvetimėjimas, pasirodo, suvienodėjimas davė nepagrįstos
konkurencingos iliuzijos, o kalbėti kitiems tapo svarbiau, nei išgirsti, dar
dažniau – užsikimšti ausis ir reikalauti, kad kiti tave suprastų. Tai, žinoma,
nulėmė ir internetas, kur susikuriama netikra tapatybė ir su kuo žmogus dabar
labiausiai konkuruoja? Tikriausiai besižvalgydamas į kitų profilius tik su
savimi pačiu: kaip dar galiu save pranokti? Kiti tampa nebeįdomūs, įdomu individui
tampa tik jo geresnė versija. Argi nepanašu į telefono atnaujinimo funkciją?
Mes atnaujiname savo gyvenimą naujomis patirtimis, bandydami perinstaliuoti
mintis ir pagerinti būsenas.
Pamačiau šį paveikslėlį
ir pamaniau: o, mano tikrovė! Tiksliau bent jau taip sąveikauja išorinė grėsmė
su mano vidiniais įsitikinimais. Kai kas mėto bombas, nuo ryto iki vakaro kalba
apie karo grėsmę, skaičiuoja aukas, dalijasi ir visaip kitaip maniakiškai
įklimpę į tuos politinius reikalus, kad nustoja gyventi savo gyvenimus. Ne,
nesu abejingas, tačiau nuo to, kad dažnai atsiriboju ir kritiškai pasižiūriu į
TV žinias arba su pasitenkinimu jas išjungiu, kai tik išgirstu militaristinį
tauzijimą, pradedu žiūrėti serialą „Draugai“ (yra toks kanalas, kuriame nuo
ryto iki vakaro rodo „Draugus“), suvokiu, kad patenku į kitą lėlių pasaulį, tad
ar galvosiu apie fronte mirštančius, ar Reičel vestuves su Rosu, niekam nuo to
geriau ar prasčiau nebus. Kalbu baisiai makabriškai, lyginu galbūt
nesulyginamus dalykus, tačiau masindamas karo temas nieko gero nepatirsiu ir tuo
labiau kitiems nepadėsiu, todėl galima tiesiog perjungti tikrovę ir tiesiog
saulėkaitoje atsigerti arbatos bei paskaityti knygą, o jau bombas suskaičiuos
tie, kurie be jų negali gyventi. Parašiau šį sakinį ir pasijutau kaip toji
motina ramiausiai laistanti gėles prie koncentracijos stovyklos sienos iš filmo
„Interesų zona“, juk iš esmės monstriška, tiesa? Bet ar kalbėdami nuo ryto
iki vakaro apie mirtį patys savęs neapsitveriame lagerio tvora ir netampame proto klipatomis? Sunku atsakyti, kurioje tvoros pusėje esu, bet neabejoju, kad kiti
už mane geba ir gali atsakyti.
Šiame žemėlapyje
neatsitiktinai Lietuva „dėvi“ lenkų vėliavą ir neatsitiktinai Lenkija Lietuvos,
nes abi šalys turi viena su kita trumpiausią kaimynystės sieną. Tokiu pat
principu nuspalvintos ir likusios Europos šalys.
Rašydamas apžvalgas apie
filmą pagaunu save galvojant, kiek laiko mano atmintyje išliks vienas ar kitas
filmas. Neįtikėtina, tačiau peržiūrinėdamas 2019 metų čionai aprašytus filmus
stebėjausi, kad nemažai kino juostų man kaip nematyti, neidentifikuoju žiūrėjimo
patirties, net kai kurių pavadinimai išties stebina. Manau, kad vienas
naujausių siaubo filmų „Maišagalvė“ (angl. Baghead) (2023)
bus vienas iš tų, kurių net šių metų pabaigoje neprisiminsiu.
Šiaip tie tamsūs ant
vieno kurpalio susukti siaubo filmai mane iš vienos pusės labai masina, ypač
kai esu pavargęs po darbų ir bežiūrint nebus gėda užmigti, todėl renkuosi
siaubo trilerius, nes jie paprastai primityvoki, viensiužečiai su nuspėjamais charakteriais.
„Maišiagalvė“ joks išskirtinis, sakyčiau, tipiškai nišinis filmas, skirtas
fonui.
Tiesa, norisi retsykiais
pagirti filmo idėjas, kurios, deja, nevirsta „paturtbintais“ scenarijais ir
nežinia dėl ko... Dėl negabių scenaristų ar režisierių, o gal dėl lėkšto kino
kampanijos užsakymo, kur režisierius gauna finansavimą tik tiek, kiek kampanija
mato filmo potencialą, kitaip sakant, jį sužlugdo. Visgi toji moteris didžiulio
ir seno namo rūsyje su maišu ant galvos, įkalinta už raganavimą prieš 400 metų,
buria ir įtraukia su mirusiais pasikalbėti trokštančius veikėjus. Nežinau savo pažįstamų
rate, kas išvis norėtų pakalbėti su kokiu mirusiu giminaičiu, todėl man nesuprantamas
tas maniakiškas veikėjų troškimas prievartauti maišagalvę ir kalbėtis su
dvasiomis, kurioms tauzija nesąmonės. Bent jau paklaustų: kur pakasei
milijoną?! Būtų prasminga. Bene keli veikėjai filme pasako, kad nori su
artimaisiais atsisveikinti, taigi dėl sentimentų, biliūniškos sąžinės ir
dėl to neįdomu. Tai ko neatsisveikinai prie karsto ar nebuvai mielaširdingesnis,
kai šie buvo dar gyvi? Neatrodo, kad veikėjai norėtų kaip nors numalšinti
kaltės jausmą, nors scenarijus būtent liguistai kelia šį motyvą kaip pagrindinę
filmo varomąją idėją. Šiaip kvaila pagrindinė veikėja, kvaila maišagalvė, kvailas
tėvas ir kvailas kaimynystės vyrukas... Lyg ir suvokia kuo rizikuoja, tačiau
kaip prisukamos balerinos dirbtinai sukasi apie pernelyg akivaizdžiai
suformuluotus banalius veikimo principus.
Kita vertus, nėra ko
norėti, juk filmas lėkštas ir jis nesugeba daugelio žiūrovų patenkinti.
Baisiausia, kad pagrindinė veikėja toli gražu nieko nebijo ir naktį ryžtasi
nakvoti, žinodama, kad į namus bet kada gali įeiti vyrukas, o rūsyje gyvena
kažkokia moteris. Nei policijos, nei natūralios savisaugos, tiesiog vienas didelis
pigus neįtikinamas teatras. Gaila tik vieno: neužsnūdau ir teko tai susiurbti
iki paskutinės minutės.
Irenos Starošaitės
daina, įrašyta su gyvenimo vyru Žilvinu Žvaguliu „Gintarai“ yra
tikriausiai viena gražiausių dainų lietuviškoje muzikos estradoje.
Nedaugžodžiausiu, tiesiog šioji daina kaip koks nesugriebiamas gintaras mano
gyvenime iškylą, pasidžiaugiu juo ir po to vėl užmirštu. Šiomis dienomis ir vėl
iškilo šis gintaras, tad niūniuoju prieš užmigdamas kaip kokios jaukios
lopšinės melodiją. Pastebėjau, kad prabudęs irgi vis dar niūniuoju. Ši daina,
bent jau man, nesensta, ją mėgsta ir klausosi netgi tie, kurie šiaip iš
principo nesiklauso Žvagulio ir Starošaitės.
Daina įrašyta Irenos
Starošaitės 2000 metais išėjusiam muzikos albumui „Būki su manim“, o jai šioje
partijoje talkina Žilvinas Žvagulis. Daina pasižymi švelnumu ir šviesumu,
nebanaliu skambesiu ir dainos tekstu, kuris imituoja kuršišką gyvensenos
filosofiją. Jūra dosnioji, jūra žiauringoji – ji duoda, bet gali ir atimti. Nesumeluosiu,
kad vaizdo klipas nepaprastai tinka prie dainos melodijos ir žodžių, man jis
irgi atrodo nepaprastai pavykęs ir gražus. Kviečiu vėl prisiminti šią dainą.
Žodžiai / lyrics
Irena Starošaitė ir
Žilvinas Žvagulis – Gintarai
Tu užverk namų duris
Ir pušų taku ateik
Greit atplauks laukta
banga
Bus tokių nedaug
Šiandien mums dosni gelmė
Suspindės vėl pro metus
Gal ne mums ji bus skirta
Bet vis tiek ji bus
Tu paklausyk (tu
paklausyk), kaip neša smėlį
Tu pažiūrėk (tu
pažiūrėk), žole užžėlė
Vaiko žaislai, langai
praverti
Delnai ištiesti ir
paukščiai taikūs
Švelniai laikyk (švelniai
laikyk) sakų saujelę
Jūra tikėk (jūra tikėk) -
ji viską gali
Jūros valia (jūros valia)
laše gelsvame (laše gelsvame)
