Spektaklis "Sugrįžimas", režisierius Naubertas Jasinskas

 

Sveiki,

 

Klaipėdos dramos teatras jau pasitiko 89-ąjį sezoną ir vieną iš karščiausių premjerų pasiūlė rugsėjo 27-28 dienomis jaunosios kartos režisieriaus Nauberto Jasinsko statytą vienos dalies spektaklį „Sugrįžimas“. Pastarasis pastatytas pagal Čilės rašytojo Roberto Bolano apsakymą, o scenarijų kūrė Edgaras Gerasimovičius. Tiesa, neteko skaityti šio apsakymo, todėl sudėtinga man įsivaizduoti literatūrinės medžiagos adaptaciją, tegul tą aptaria perskaitę ir išmanantys.

 

Iš tikrųjų premjerinėmis dienomis nepastebėti šiaip jau neįprastos Klaipėdos publikos tikriausiai neįmanoma. Pilna nematytų ir iš kitur atvykusių žiūrovų. Iš aprangos, elgesio ir būrio LGBTQ asmenų, atvykusių palaikyti aktorių ir režisierių, galima spręsti, kad Klaipėdos dramos teatrui svarbu, jog čionai statytų ir kitur gyvenantys režisieriai, todėl diena atrodė taip, lyg visas rūmų dvaras su freilinomis būtų persikėlęs į uostamiestį. Ir tai yra labai gerai!

 

Spektaklis „Sugrįžimas“ pasakoja apie besiskiriančią porą, o dėmesio centre – 34 metų Maiklas, kurio vaidmenį sukūrė Džiugas Grinys. Jis kalbasi su žmona Claire (aktorė Justina Vanžodytė), abu vienas kitam atsibodę, užsiėmę savais gyvenimo tikslais, o po skyrybų Maiklas vieną naktį linksminasi naktiniame klube, kuriame visko perdozavęs numiršta. Jo siela stebi, kaip su jo kūnu tvarkosi dvi morgo darbuotojos, kaip buvusi žmona iš jo nelaimės pelnosi ir daro karjeristės TV laidą, o galų gale Žanas Klodas Vineliovas dar ir lytiškai išniekina jo palaikus...

 

Žodžiu, pjesėje rodomas ir perteikiamas absoliutus dugnas, nieko čionai gražaus nėra ir būti negali, visi supuvę, išgverę, be moralės, galvojantys tik apie save ir dar kartą apie save. Tokios medžiagos teatrui labai pavojingos, nes spektaklis iš socialinės kritikos gali išeiti į tiesiog vieną didelę režisūrinį „pasibėdavojimą“, koks neteisingas ir baisus tas gyvenimas. Nežinau, ar dėl medžiagos, ar dėl režisūrinio tono, režisierius utriruoja ir ryškina visą tą pasaulį itin šaltu negyvumu. Čionai daug prisideda ir scenografija – didelė ir uždara balta aplinka, švari ir sterili tarsi morgo kamera, ji nušviečia ir išryškina veikėjus kaip fotografijas, pastarosiose išryškinamos veikėjų ydos, blogybės ir parodijuojami socialiniai vaidmenys. Iš pradžių labai pribloškė viso spektaklio negyvumas, čionai net aktoriai šnekėjimą imituoja per fonogramą robotišku balsu tik tam, kad perteiktų, jog jie užvaldyti savo ydų, neturintys jokio gėrio ir nepriklausomybės. Manau, kad aktoriams buvo kiek nepatogu tik dėl to, jog toji fonograma juos įrėmina, reikia atitaikyti surepetuotas schemas, o aktorinis vidinis vaidmens naratyvas prislopintas, neišpildytas – tai nutolina nuo teatro aktoriaus vaidmens klasikinės sampratos, tačiau laimi kita pusė – spektaklio sumanymas viską konstruoti tarsi lėlių namelyje.

 

Morge besidarbuojančios skrodikės imituoja go-go ar striptizo šokėjas, kurios daro asmenukes su lavonu, aptaria jo tatuiruotes (žodžiu viską, išskyrus tyrimą), kol galiausiai jos transformuojasi į lavono grobikus, reikalaujančius 2 milijonų eurų išpirkos. Palaikų savininkams palaikai neįdomūs, jiems kur kas įdomiau tiesiog sumedžioti juos dirginančius nusikaltėlius (dėl azarto). Žodžiu, spektaklis kaip reikiant toks parodomasis, jį sudėtinga jausmiškai išjausti, nes, bent jau man, nebuvo absoliučiai su kuo tapatintis. Manau, kad ir daugeliui kitų žiūrovų. Per dialogus lyg ir atpažįstame savo tikrovės atšvaitus, tačiau spektaklyje jie veikia šiek tiek nevientisai. Šmėkla klajoja paskui savo lavoną ir stebi, kaip yrantis kūnas vis dar yra sistemiškai amortizuotas, juo vis dar naudojasi gyvieji, pelnosi, patyria malonumus. Nors spektaklio pradžioje Maiklas teigiasi esąs prieš pydarus ir viską, kas jam netinka (šiuolaikinis heteroseksualus narcizas), tačiau pabaigoje dramatiškai šypsosi iš to, kad Žanas Klodas pasitenkino su jo palaikais. Nesu tikras, ar visas jungtis ir prasmes supratau iki galo. Spektaklio pradžia gana nuobodi, veikėjai veikia kaip idėjinės šeiminės laimės nesukuriančių vyro ir moteris (kaip iš kokio serialo) hiperbolizuotos karikatūros, kartoja tekstus vienas į kitą nežiūrėdami, veikiau kaip pusiau monologai, o motinos intarpas išvis toks pakleręs reikalas, kad nelabai suvokiau jos funkcionalumo, pristigo plėtotės arba buvo pernelyg abstraktu kaip tokiam ir taip fragmentuotam spektakliui, todėl daugiausiai klausimų kėlė aktorės Samantos Pinaitytės sukurtų veikėjų variacijos.

 

Galiausiai visumoje mane stebino spektaklio ritmika. Žano Klodo judėjimas scenoje toks sulėtintas, toks ištęstas, alinančiai slenkantis pagal muziką, net pamesdavau mintį ir, kol jis ten nuo vieno krašto su kinišku chalatu priėjo prie kito scenos krašto, spėdavau pagalvoti, ko norėtųsi vakarienei ir apie ateinančius savaitės darbus. Tai nėra geras rodiklis, nors spektaklis valanda ir dvidešimt minučių, jaučiu, jog vietomis jis gerokai ištęstas. Lankstinuke pabrėžiamas svarbus keršto motyvas, tad bandžiau sugalvoti už ką Maiklas kerštauja, tačiau susidūriau tik su tuo, kad jam tiesiog įdomu, kur ir kaip atsidurs jo lavonas, šis kerštavimo motyvas (jeigu jis apskritai yra?) pernelyg paskendęs efektuose, dialoguose, nesusikalbėjime ir lėtokame vyksme, kad kelia nuostabą, o ką iš tikrųjų benori Maiklas pasakyti mums?

 

Pabaigoje Maiklo šmėkla nusprendžia pasilikti Žano Klodo namuose, Klodas klausia, ar jam reikia paruošti kokį kambarį, vietą (nes tikriausiai šmėklos neatsieja nuo lavono, o lavoną kažkur reikia talpinti), galiausiai mirusysis Maiklas atsako, kad jam jokios specialiosios vietos nereikia, kas žymi, kad jo dvasia ir mąstymas „atsirišo“ nuo kūno, jis atsisakė žemiškojo gyvenimo malonumų ir ydų – taigi, praranda ir savo ego, tad sugrįžimas iš esmės neįvyksta, o kartu ir įvyksta, sakyčiau, atsiskyrimas, kuris tampa viso spektaklio oksimoronu: sugrįžimas lygu pasitraukimui, susitaikymui ir paleidimui. Labai kontraversiškas ir nelengvai perprantamas spektaklis, nesu tikras, ar jį supratau iki galo, nepasiduoda tiesmukai ir vienai interpretacijai, tiesa, ne viską nuodugniai ir sekiau, nes mintimis spektaklio metu iškeliaudavau į savo pasaulį. Nebuvo blogai, bet kažkokio aiškumo visgi pritrūko. Gal visgi prieš einant reiktų perskaityti ne tik lankstinuką, bet ir apsakymą?

 

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos citata: rašytojas Kurt Vonnegut apie skruzdes ir pasaulio valdymą, karus bei nesantaiką

 

„Ar žinote, kad jei į stiklainį įdėsite 100 juodų ir 100 raudonų skruzdėlių, nieko neįvyks? Bet jei stipriai pakratysite stiklainį, skruzdėlės pradės žudyti viena kitą. Raudonosios skruzdėlės mano, kad juodosios yra jų priešai, o juodosios skruzdėlės mano, kad raudonosios yra jų priešai. Tikrasis priešas yra tas, kas purto stiklainį. Tas pats vyksta ir žmonių visuomenėje. Todėl prieš užpuldami vieni kitus, turėtume pagalvoti, kas purto stiklainį!“ Kurt Vonnegut (1922-2007)

 

Taigi, kai einame ginti amžinai vargšės tėvynes, pirmiausia manome, kad iš savo patriotinio jausmingumo, nes kas kitas, jeigu nemes? Kažkas iš to puikiausiai uždirbs, kratydamas pasaulio pakraščius ir toliau skatins ginkluotis. Argi ne taip yra šiandien?

 

Jūsų Maištinga Siela

Serialas: "Rytinis šou" / "The Morning Show" (1 sezonas / season 1)

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Tęsiu savo atsirinktų serialų peržiūras ir vienas iš tokių šį rudenį tapo populiarus amerikiečių serialas „Rytinis šou“ (angl. The Morning Show). Serialas debiutavo prieš pat pandemiją, 2019 metais, iškart po to, kai per pasaulį nuaidėjo #metoo skandalai, kalbantys apie seksualinius moterų išnaudojimo ir prievartos atvejus įvairių institucijų darbo vietose. Serialas remiasi amerikiečių žurnalisto ir rašytojo Brian Stelter 2013 metais pasirodžiusi romanu „Top on the Morning“. #metoo itin populiari tema, į kurią ne visi norėjo atkreipti dėmesį, tačiau prasidėję susivienijusių moterų liudijimai šį procesą pavertė grėsminga kalnų sniego lavina, staiga visi ėmė apie tai kalbėti, o kinas ir serialai – ne išimtis. Europoje, deja, apie tai nelabai kalbama, įtariu, kad taip pat galingose korporacijų įmonėse, politikoje, žiniasklaidoje moterys taip pat patiria panašius dalykus.

 

Taigi serialas pasakoja apie itin populiarų nacionaliniu lygmeniu „Rytinis šou“ laidą, kuri tikriausiai atitiktų mūsų „Labas rytas!“, rodomą per LRT. Amerikos visuomenė itin mėgsta parodomąjį veidą, viešuosius žmones su nepriekaištinga reputacija, geru humoro jausmu ir puikiais asmeniniais šeiminiais santykiais. Neduok Dieve, Amerikoje būti žinomu ir viešai patirti nuopuolio skandalus, apie tai mes puikiai žinome iš geltonosios spaudos. Vienas pagrindinių veikėjų pirmajame sezone – „Ryto šou“ žymusis vedėjas Mičas Kesleris (aktorius Steve Carell) jau 15 metų drauge su savo kolege Aleks Live (aktorė Jennifer Aniston) veda populiariausią TV rytinę laidą. Charizmatiškas, malonus ir visų mėgstamas vyras, gyvenime auginantis kelis mažus vaikus, iš tikrųjų ilgą laiką darė darbe savo kolegėms seksualinį spaudimą, mezgė slaptus romanus, kurie, prasidėję #metoo judėjimui, sunaikino ir paties Mičo karjerą. Mičas vieną rytą tiesiog buvo pašalintas iš laidos, o vietoj jo įdarbinta liberaliųjų pažiūrų maištingoji reporterė Bredli Džekson (aktorė Reese Witherspoon).

 

Serialas rodo senbuvės Aleks ir naujokės Bredli sunkiai besiklostančius darbinius santykius, intrigas. Kol Mičas bando nuplauti savo skandalus ir kaip nors sugrįžti į eterį, studijoje perteikiami vidaus galios žaidimai, persitvarkymai. Dėmesio centre – Bredli ir Aleks nesutarimai dėl laidos formato ir eksperimentavimo. Akivaizdu, jog serialo draminis fonas nori atkreipti dėmesį į tai, kad tokios panašios laidos kaip „Rytinis šou“ yra labai gerai ir politkorektiškai apgalvotas žaidimas, kurį valdo iš esmės žiniasklaidos kompanijos magnatai, palaikydami galingus politikus ir iš žinių darydami pelną. Kitaip sakant, juk tai istorija, kaip moterys griauna ir pertvarko patriarchalinius galios žaidimus, pačios klysdamos ir bandydamos atrasti naują vaidmenį besikeičiančiame pasaulyje. Atsiradusi Bredli, kuri tiesioginiame eteryje neapsikentusi ištaria, kad penkiolikos metų turėjo pasidaryti abortą, sukelia tikrą audrą. Moterys vėl matomos, nors sulaukia ir pasmerkimo, tačiau visas serialo centras sukasi apie tai, kiek kiekviena moteris viešai pasisakydama ir kalbėdama apie asmenines patirtis prisideda prie visuomeninio pokyčio, dažnai atiduodamos galgi net savo karjeras ir asmeninio gyvenimo ramybę.

 

Nors serialas turi tris pagrindinius veikėjus (Mičą, Aleks ir Bredli), tačiau sezone plėtojamos ir šalutinės istorijos, pavyzdžiui, akcentuojama dirbti pasilikusių moterų psichologija, traumos ir emocinės būsenos po Mičo skandalo, kurios turėjo intymių santykių su juo. Taip pat išskirčiau ir vyrų žaidimų reikalus. Novatoriško šelmio Korio (aktorius Billy Crudup) ir Čipo (aktorius Mark Duplass) bandymai išsiveržti iš kieto kompanijos savininko kontrolės. Sezone nemažai įtampos tarp stovyklų pasiskirstymo, kas palaiko senbuvę Aleks, o kas novatoriškąją Bredli, bandoma organizuoti vidinius politinius pačios laidos pokyčius, griaunant nustatytus standartus ir politkorektiškumo ribas.

Kadrai iš pirmojo sezono "Rytinis šou".

 

Serialas buvo pastebėtas ir įvertintas įvairių prestižinių apdovanojimų, pelnė daug nominacijų, tačiau šiame sezone mane labiausiai nustebino kultinio serialo „Draugai“ aktorė Jennifer Aniston, kuri šiaip jau labiau laikoma komedijos žanro aktore (turint galvoje, kiek nemažai ji nusifilmavo romantinių komedijų filmuose), tačiau jos draminius sugebėjimus galėjome įvertinti jos pasirodyme „Pyragas“ 2015, kada ji pirmąkart buvo nominuota kaip draminė aktorė „Oskarui“ (beje, geras filmas, rekomenduočiau). Šiame seriale, manau, ji iš naujo atgaivino savo kaip aktorės vardą ir pelnė SAG apdovanojimą kaip geriausia draminė aktorė. Jos Aleks personažas sudėtingas, moteris su ryškiais karjeristės bruožais, narcizė staiga susvyruoja, nebežino, kas ji tokia, griūna jos santuoka, dukra nusisuka, ji pikta darbe, bet drauge pamažu „išsilukštena“ ir išsigrynina, evoliucionuoja kaip veikėja, todėl šiuo atveju man jos personažė visame sezone buvo pats įdomiausias reikalas. Visi kiti maždaug nuspėjami, tipažiniai, tačiau, kiek žinau, kituose sezonuose bus galimybė atsiskleisti ir kitiems personažas, kurie net bus įvertinti „Emmy“ apdovanojimu.

 

Noriu pasakyti, kad man patiko šis serialas. Įtraukė, suintrigavo. Galbūt tikėjausi netgi šiek tiek lengvesnio ir į pramogą linkusį istorijos toną, daugiau komiškų situacijų, tačiau ne, serialas išties dramatiškai sudėliotas, scenarijus labai geras, o sezone pasirodo visas pulkas puikiai pripažintų aktorių. Visgi momentais serijose pagaudavo didaktinio elemento patosas, toks visgi teisingumo perteikimo troškimas, pvz., kai veikėjai lyg ir turėtų savanaudiškai kibti vienas kitam į atlapus, visgi tam tikrais momentais drėgnomis akelėmis, žiūrėdami vienas į kitą, atveria prie taurės vyno sielas, nors ateina rytojus ir vėlei tenka konkuruoti, grumtis, dalyvauti viename didžiuliame industriniame intrigų dvare. Klausimų kilo ir dėl aštuntos serijos, kuri „išgriebta“ iš retrospekcijos, pasakoja apie Mičo praeitį iki skandalo. Matomai, kad toji serija buvo pilotinė ir nufilmuota anksčiau, nes dar nesusiformavęs Aleks personažas. Toji serija išties pristabdo sezono pagreitį, bet iš esmės ir paruošia tramplynui – paskutiniosioms dvi, kurios užbaigia sezono #metoo probleminį epicentrą.

 

Kiek jau peržiūrėjau šiemet nematytų serialų pirmųjų sezonų, šis ir dar „Sekso terapija“ yra tie, prie kurių, manau, tikrai drąsiai grįšiu anksčiau ar vėliau, tačiau norisi dar keliems nematytiems serialams suteikti progą. „Rytinis šou“ paliko išties neblogą įspūdį.

 

Jūsų Maištinga Siela

Žalias estiškas ir suomiškas vanduo Baltijos jūroje – poetiški pamintijimai

 

Labas,

 

Šią nuotrauką radau archyve.

Prisiminiau dainą: „Žalias vynas – ne vanduo, ne vanduo, o studentas – ne piemuo!“

Nuotrauka daryta 2024 metų gegužę iš laivo, paliekant Taliną ir plaukiant link Suomijos.

Nustebino iš po laivo kylantys turbinų sukelti purslai ir smaragdinio vandens srovės.

 

Nuo Talino turėjo būti kokie 5 kilometrai.

 

Vieną akimirką netyčia nutaikiau. Neplaningai... ir štai –

Akimirka prieš jus.

 

Ne kartą tuo keliu ir vandenimis palieku Taliną. Naktis virš Baltijos.

Visada kajutėje prieš užmiegant mąstau apie tai, kas jūros dugne,

Ką praplaukiame paviršiumi ir kas niekada nebus iškelta.

 

Visus tuos ledynmečio paskendusius riedulius,

Kai Baltija buvo Joldija,

Kai prasiverdavo ir užsiverdavo; visus tuos

Dūlančius griaučius, senus laivus, karo paliktas nuolaužas, žuvis,

Kurias manėme esant išnykusias.

 

Ramu ir gera tame kokone, tame žinojime

Žinoti, kad netapsi nuskendusia relikvija.

 

Žali sapnai žalioje jūroje.

Ponia Bovari buvo palaidota su svajonėmis žalio aksomo karste.

 

Aš ne Bovari, aš bandau neturėti svajonių, nes jos netikros.

Geriausi dalykai nutinka net nežinant,

Tarsi kas gyvenimo turbina išverstų žalią pasaulį į šviesą

Ir staiga nutiktų nesuvokiant

Svajonė be svajojimo.

 

Maištinga Siela

Šios dienos citata: rašytojas Ignas Šeinius (Jurkūnas) apie pasaulio įvairovę ir vienodumą

 

Sveiki,

 

„Dievas sukūrė įvairius pasaulius, jis nori, kad ir kiekvienas pasaulis būtų įvairus. Visa ko vienodumas nėr gyvenimas. Ir žmonės, kurie kuria, jie atlieka didžiausią Aukščiausiojo Kūrėjo pavestą uždavinį. Jie įturtina pasaulį, jie daugiau gyvenimo ir noro gyventi jam suteikia. Jie irgi kovoja su medžiagos palinkimu suvienodinti, aprimti, amžinai nutilti.“ Ignas Šeinius (Jurkūnas) (1889-1959).

 

Ignas Šeinius! Ir net gyvenęs prieš tiek laiko, žymiausias mūsų impresionistas, netgi pasitraukęs iš Lietuvos ir visada dirbęs tik Lietuvos labui suprato žmonių įvairovę kaip būtinybę išgyventi ir skleistis tolerantiškam Kūrėjo sumanymui. O ką bando padaryti mūsų šiuolaikiniai radikalūs nacionalistai su visokiais neaiškiais Gražuliais, prisidengę burnas savo krikščioniškais postringavimais? Ogi suvienodinti, atimti iš pasaulio įvairovės pripažinimą ir iš esmės, sakyčiau pagal I. Šeinių, paneigti Aukščiausiąjį Kūrėją.

 

Maištinga Siela

Šios dienos citata: rašytoja Sandra Bernotaitė apie subkultūrų reikšmę ir jaunimo maištą

 

Sveiki,

 

„Subkultūrai gyvybiškai reikalinga įtampa, kurios tikrieji ženklai – aplinkinių dėmesys, pašaipa, bambėjimas („Sudeginsiu kelnes!“). Laikinai tapusi pagrindine kultūros formuotoja, subkultūra liaujasi būti subkultūra, jos maištas netenka prasmės ir slopsta. Subkultūra tampa tradicine, o tai – oksimoronas. Taigi kaskart patenkinus maištautojų poreikius – pvz., įvedus potvarkį, kad kirpyklose visų plaukai būtų dažomi mėlynai, – būtų sunaikinta galimybė dėl to maištauti. Tačiau būtent galimybė išsiskirti ir pats maištas yra svarbiausios subkultūros dalys. Taip skleidžiasi jaudinantis, trapus jaunystės laikinumas“. Sandra Bernotaitė

 

Manau, kad anksčiau subkultūrų buvo daugiau. Šiandien nelabai. Tai leido ne tik išsiskirti, bet ir ideologiškai pagal požymius grupuotis į tam tikras bendruomenes, pvz., gotai, emo, rokeriai, pankai, „treninginiai“ ir kt. Dabar visi tiek suvienodėję arba priešingai – suindividualėję, paskendę psichoterapijoje, savęs ieškojime, savo geriausios versijos kūrime, kad tai, rodos, kas buvo suvokiama kaip subkultūra deformavosi į kažin ką kitą. Bet yra donaldtrampistai ir teilorsviftininkai, kurių plika akimi praeinančių neatskirsi.

 

Maištinga Siela

Maištingos Sielos pozityvumo dienoraštis nr. 72: pirmoji 7 šaukštų grikių mitybos diena

 

Sveiki,

 

Eksperimentas su mityba! Pirmoji diena su 7 grikių šaukštais. Kadangi esu daręs organizmo valymus su kelių dienų badavimu, tai šįkart nusprendžiau išbandyti dėl dar geresnės fizinės savijautos grikių mitybą. 7 šaukštai be jokių pipirų ir druskos, vien tik kruopos visą dieną. Ryte keli šaukštai grikių, grįžus iš darbo – keli šaukštai grikių, vakarienei – likučiai.

 

Pirmoji diena, laikantis saikingos grikių mitybos (net nesakau, kad dieta), praėjo sklandžiai. Buvo, žinoma, pagundų pavakariais pasišildyti skanios gruzdintos vištienos, kitaip sakant, nusižengti, tačiau sąmoningai to nedariau, nes žaisti mitybą ir valyti organizmą iki penktadienio vakaro yra smagus žaidimas. Valios ir kantrybės, nes ne kūnas valdo mane, o aš kūną – to nereikia pamiršti. Ar buvau labai jau alkanas? Pavakariais taip, bet ne kaip žvėris. Tai visada mano alkio piko metas, norisi lįsti į šaldytuvą, bet sakau NE. Keli grikių šaukštai numalšina alkį ir vėl viskas gerai, nes kimbu į darbus, knygos skaitymą, buitinius apsikuopimus ir pabaigsiu šiandien žiūrėti serialą, kurį norisi rytoj pristatyti ir jums.

 

Viskas sustyguota, proporcingai mankšta ir sportas, poilsis. Kol kas jaučiuosi gerai. Pirmasis grikių šios dienos efektas yra pagerėjusi uoslė. Žiūrėsiu, kaip bus rytoj.

 

Maištinga Siela