Sveiki,
„Subkultūrai gyvybiškai reikalinga įtampa,
kurios tikrieji ženklai – aplinkinių dėmesys, pašaipa, bambėjimas („Sudeginsiu
kelnes!“). Laikinai tapusi pagrindine kultūros formuotoja, subkultūra liaujasi
būti subkultūra, jos maištas netenka prasmės ir slopsta. Subkultūra tampa
tradicine, o tai – oksimoronas. Taigi kaskart patenkinus maištautojų poreikius –
pvz., įvedus potvarkį, kad kirpyklose visų plaukai būtų dažomi mėlynai, – būtų
sunaikinta galimybė dėl to maištauti. Tačiau būtent galimybė išsiskirti ir pats
maištas yra svarbiausios subkultūros dalys. Taip skleidžiasi jaudinantis,
trapus jaunystės laikinumas“. Sandra Bernotaitė
Manau, kad anksčiau subkultūrų buvo daugiau. Šiandien nelabai.
Tai leido ne tik išsiskirti, bet ir ideologiškai pagal požymius grupuotis į tam
tikras bendruomenes, pvz., gotai, emo, rokeriai, pankai, „treninginiai“ ir kt.
Dabar visi tiek suvienodėję arba priešingai – suindividualėję, paskendę psichoterapijoje,
savęs ieškojime, savo geriausios versijos kūrime, kad tai, rodos, kas buvo
suvokiama kaip subkultūra deformavosi į kažin ką kitą. Bet yra donaldtrampistai
ir teilorsviftininkai, kurių plika akimi praeinančių neatskirsi.
Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą