Sveiki,
Nemėgstu filmų apie katastrofas ir sudėtingas
situacijas, kuriose pademonstruojamas visas žmogaus ryžtas ir tikėjimas, kad
išgyventų. Man sunkoka, nes greitai susitapatinu. Beveik visada filme tai
pasiteisina, todėl man kaskart sudėtinga tai priimti ir patikėti, ar tai būtų
iliustratyvus ir disnėjiškas „Pi gyvenimas“, ar Angelinos Jolie režisuotas „Nepalaužiamas“
– visi jie man arti tokio parodomojo didvyriškojo melo, pažodžiui perfrazuoto kiek
naiviam žiūrovui, kuris mėgsta tik tokius filmus, kuriuose kas nors nuspėjamas
nuo pat pradžių tampa pabaigoje didvyriu. Dažnai dar ir principingai vertybiniu
aspektu, nes neišdavė savęs, nepaliko kitų bėdoje, todėl likimas, dievas ar kas
nors kitas už tai jam atseikėjo.
Nesakau, kad toks kinas meluoja ir kad kinas turėtų
mums teigti vien tik žmones, kurie yra blogi ir ydingi, tiesiog gal per daug
tokių filmų prisimenu, tad baidausi šablonų? Visgi „Oskarui“ nominuota naujoji
istorinių įvykių ekranizacijos versija „Sniego draugija“ (ispan. La
sociedad de la nieve) (2023) pagal 2009 metais pasirodžiusį romaną tuo
pačiu pavadinimu leido apie didvyriškumą pamiršti. Tiesa, kai kas teigė, kad
tai 1993 metų „Išlikę gyvi“ versija, bet, deja, senesnysis filmas statytas ne
pagal romaną, o pagal surinktus kitus liudijimus, nors panašumų gali turėti
itin daug.
Istorija autentiška ir bando rekonstruoti tikrus 1972-ųjų
metų įvykius, kada urugvajiečių jaunuolių regbio komanda spalio mėnesį (Lotynų
Amerikoje tai pavasario metas) išskrenda į Čilę, tačiau nutinka aviacijos
avarija ir lėktuvas nukrenta į Andų kalnų snieguotas viršūnes. Iš pradžių liko
27 gyvieji, bet pamažu, niekieno neaptinkamiems žmonėms tenka prasimanyti, kaip
išgyventi, todėl prasideda atranka. Dažnu atveju, atrodo, kad vyrukai gyvi vien
vilties ir tikėjimo dėka. Tai išties neįtikėtina istorija, bet galiu
pasidžiaugti, kad scenografiškai pavykusi, nes filmas įtraukus, jausmingas,
kiek, žinoma, gali būti katastrofos jausmingos, tad pradedi tiesiog užjausti
tuos jaunus vyrukus, kurie taip išmoningai išgyvena šaltį, badą ir aplinkinių
mirtis. Dar baisiau – imi šlykštėtis, nes jie ima ėsti mirusiųjų mėsą, kad
išgyventų, todėl aplink nuolaužas ima mėtytis atviri ir nugraužti griaučiai,
dažnu atveju mirusiųjų draugų. Po to imi pateisinti, nes pats nežinia, ką
darytum jų vietoje, bet kokiu atveju kai kuriems iš jų tai padėjo išgyventi.
Man patiko, kad pagrindinis šio filmo veikėjas
numiršta ne finale, o tada, kai kančios ir išbandymai dar tik laukia
išlikusiųjų. Geras režisieriaus fokusas (galgi net romano autoriaus) persimesti
nuo pasakotojo prie kitų veikėjų, kurie tam tikra prasme pademonstruoja
neįtikėtiną žmogaus ištvermę kovojant už išlikimą ir savo gyvybę, peržengiant
visas moralines ribas.
Kuo man patiko šis filmas? Beveik viskuo, bet
labiausiai, kad jis įtikinamai perteikė mintį, jog moralė, vertybės,
socialiniai statusai ir visas tas dirbtinis ir išgalvotas civilizacijos
burbulas iš esmės ekstremaliose sąlygose nebegalioja, žmogus nunulinamas, jis
tampa instinktyvus ir nuogas, pasiryžęs paneigti visus savo suinstaliuotus
įsitikinimus, kad išliktų gyvas. Kitą vertus, filmas taip pat sudeda ir
vertybinius kriterijus, nes išlikusieji tikriausiai be vienas kito palaikymo nebūtų
išgyvenę, todėl filme išryškėja pamatinė žmogiškųjų ryšių vertybė – tik gaujoje,
bandoje žmonės kaip vilkai, remdamiesi draugyste, teikdami ir priimdami
pagalbą, gali išgyventi. Po filmo, kuris pilnas veiksmo ir emocinės įtampos,
kurį rekomenduočiau daugeliui, manding, norėjosi sužinoti, ar po visko
beįmanoma kaip nors integruotis tiems veikėjams į visuomenę kaip normaliems
žmonėms? Juk tikrieji išgyvenusieji turėjo tą padaryti ir kažkaip tą padarė. Čia
panašiai kaip tie žydai, kurie grįžo iš koncentracijos stovyklos, jie niekada
nebebuvo tokiais, todėl šioji istorija iš tikrųjų, manau, dar tęsiasi.
Mano įvertinimas: 8.5/10
Kritikų vidurkis: 72/100
IMDb: 7.8
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą