Sveiki,
Visiškai netikėtas apsilankymas Klaipėdos „Grasso“
itališkame restoranėlyje, įsikūrusiame uostamiesčio Stasio Šimkaus gatvės
6 numeryje. Pamenu šį pastatą, kai praeidavau prieš 10 metų, buvo tokia
griuvena ir net galvojau: o kada jį nugriaus arba bankas pasistatys kokį sau
padalinį? Šiuo metu pastatas restauruotas, jame yra ir kirpykla, ir notaras (o
kaip be šitų, viską susigrobia geriausia!), tame pačiame veikia ir „Grasso“,
kurį, pasirodo, 2022 metais aprašė pats Užkalnis, skyręs restoranui 3 žąsis iš
penkių.
Draugas pasiūlė, sako, reikia paminėti vasaros pabaigą
ir rugpjūčio pačiame gale užsukome į šį restoraną. Tiesa, visai nenorėjau, o
apie Užkalnio vertinimus nė nebuvau girdėjęs, bet kažkaip buvau sotus,
pagalvojau: o kam dar kimšti ir laidyti pinigus? Visgi sutikau, nes gal tokios
progos nebepasitaikysi, todėl.
Restoranas buvo beveik tuščias, nes buvome gana
ankstyvi. Kelios ponios gurkšnojo kavą, o mus aptarnavo tokia užsimiegojusi
mergina, matyt, dar tik ruošėsi naujai dienai, nes kreidute rašė dienos
išskirtinius pasiūlymus ant lentos prie baro. Tiesą sakant, daug pasirinkimo
nebūta, tad ir laužyti galvos nereikėjo.
Nemėgstu makaronų, todėl iškart viską atmečiau, kas iš
miltų. Iš tikrųjų eiti valgyti pas italus ir nemėgti tai, kas su glitimu, yra
išties rizikinga, tada ko išvis eiti, ar ne? Bet aš užsisakiau kažkokios retos
žuvies, kuri šiek tiek priminė menkę, bet tokia riebesnė ir, sakyčiau, visai
skani. Šioji žuvytė buvo patiekta su gabaliuku lazanijos. Bet aišku, tai jie
nevadina lazanija, tačiau labai panašu. Žuvis papuošta korėtu ir valgomu dekoratyviniu
elementu. Žuvies nedaug, alkanam eiti ir valgyti nesiūlyčiau, tačiau pasmaguriauti,
pakalbėti prie vyno ir tokio patiekalo, kuris kainavo apie 21 eurą, manau, gal
ir būtų geras vakaras.
Mano draugas užsisakė raviolų su baravykais, tai tokie
puskoldūniniai makaronai su mėsos įdaru ir grietinėlės padažu. Tradicinis italų
patiekalas – kiekis nei daug, nei badu numirsi, tiesiog tiek, kiek yra, kad
pajustum, jog užmušei alkį. Visgi tai nėra greitojo maisto restoranas ar
picerija, čia reikia mėgautis skoniais ir permanyti maistą kaip filosofinį
kūrinį. Sakyčiau, kad mums abiem mūsų patiekalai saikingai patiko, bet abu
nusprendėm, kad antrąkart už tokią kainą neimtume.
Ko labiausiai man stigo „Grasso“ restorane? Ogi informacijos,
ką ir kaip valgyti, kas tai per patiekalai – beveik jokių aprašų, maždaug
reikia išsikamantinėti ir ištardyti pačią padavėją, o aš tiesiog PAKĘSTI
negaliu, kai reikia kalbėti apie tai, ką neišmanai ir klausti kiekvienos smulkmenos.
Taip ir nesupratau, kas tai per žuvis, nei kokį čia patiekalą suvalgiau, nei
kokią receptūros koncepciją turėjau suvokti. Gal aš primityvus, tačiau man
reikia žinoti viską, nes nuo to tik interesas kyla, o ne nuobodulys ir erzelis
dėl to, kad nieko nežinau, neišmanau ir dar tą neišmanymą turiu pademonstruoti
padavėjams. Pasijutau dėl to nekaip. Labai baisus pats popierinis meniu –
ruoželis aptrinto ir jau gerokai estetinį išvaizdą praradusio meniu, kuris be
jokių aprašų, vien tik kaina su nedaug pasirinkimų pavadinimais primena išties
nudėvėtą ir nepatrauklią skrajutę. Net per karščius vargiai pasivėdinsi.
„Grasso“ man pasirodė šiaip sau. Nežinau, ar čia
grįžčiau, nors vieta patraukli, neužgriozdinta, aplinka taip pat reprezentuoja
Italijos virtuvę ir nesunkiai atpažįstamą kultūrą, tačiau yra kur tobulėti
paties maisto pristatyme ir reprezentavime.
Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą