Klaipėdos universitetas (KU): Klaipėdos universiteto pastatų istorija ir architektūra (nuotrauka)

Nuotr. J. Kaminicko

 

Nuotr. Maištinga Siela

Sveiki,

Buvusios vokiečių kareivinės, įkurdintos Klaipėdoje 1904–1907 metais, tarnavo įvairioms karinėms pajėgoms, atspindėdamos sudėtingą miesto istoriją. Iki pat 1923 metų, kuomet Klaipėdos kraštas buvo prijungtas prie Lietuvos, čia dislokavosi Vokietijos imperijos kariuomenės daliniai. Trumpam laikotarpiui, 1920–1923 metais, kraštą administruojant Prancūzijai, šiuose pastatuose buvo įsikūrę Prancūzijos kariuomenės XXI pėsčiųjų šaulių batalionas. Lietuvai perėmus Klaipėdos kraštą, nuo 1923 iki 1939 metų, buvusios kareivinės tapo Lietuvos kariuomenės dalimi, čia buvo dislokuoti įvairūs pulkai, tarp kurių reikšmingas buvo 6-asis Pilėnų kunigaikščio Margio pėstininkų pulkas. Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui ir Vokietijai vėl okupavus Klaipėdą, nuo 1939 metų iki pat karo pabaigos 1945 metais, pastatai tarnavo Vokietijos kariniam jūrų laivynui.

Po Antrojo pasaulinio karo pasibaigus ir Lietuvai būnant Sovietų Sąjungos sudėtyje, buvusios vokiečių kareivinės nuo 1945 iki 1993 metų tapo SSRS karinio jūrų laivyno pakrančių apsaugos dalinių dislokacijos vieta. Šiuo laikotarpiu teritorija ir pastatai tarnavo sovietinės karinės galios interesams. Lietuvai atgavus nepriklausomybę ir 1993 metais išvedus Rusijos Federacijos (buvusios TSRS) kariuomenę, istorinė kareivinių teritorija bei pastatai buvo perduoti naujai besikuriančiam Klaipėdos universitetui.

Klaipėdos universitetas savo veiklą buvusioje kareivinių teritorijoje pradėjo 1993 metais. Pirmasis restauruotas pastatas, kuriame įsikūrė Gamtos mokslų fakultetas, duris atvėrė tais pačiais metais. Tai žymėjo svarbų etapą universiteto plėtroje, kuomet istorinis paveldas buvo pritaikytas švietimo ir mokslo reikmėms. Visas buvusių kareivinių komplekso restauravimo procesas truko ilgokai ir buvo baigtas 2009 metais. Šiandien šie istoriniai pastatai tarnauja kaip svarbūs universiteto fakultetai, administracijos padaliniai ir kitos akademinės erdvės, sėkmingai integruodami praeities architektūrą į modernaus universiteto gyvenimą.

APIE ARCHITEKTŪRĄ

Buvusios vokiečių kareivinės, kuriose dabar įsikūrę kai kurie Klaipėdos universiteto fakultetai ir administracijos padaliniai, pasižymi XIX amžiaus pabaigos ir XX amžiaus pradžios karinei architektūrai būdingais bruožais. Šiems pastatams dažnai būdingas monumentalumas, simetriškumas, griežtos geometrinės formos ir santūrus dekoras. Statybai buvo naudojamos tvirtos medžiagos, tokios kaip raudonos plytos, kurios suteikia pastatams solidumo ir ilgaamžiškumo įspūdį.

Architektūriniu požiūriu, buvusios kareivinės gali turėti istorizmo ar neogotikos elementų, kurie buvo populiarūs to meto karinėje statyboje. Galima pastebėti tokias detales kaip arkiniai langai, karnizai, bokšteliai ar kitos dekoratyvinės detalės, kurios pabrėžia pastato funkciją ir statusą. Planuojant kareivinių kompleksus buvo svarbu ne tik patogus kareivių apgyvendinimas ir mokymas, bet ir bendras ansamblio įspūdis, pabrėžiantis karinę galią ir discipliną.

Maištinga Siela

"Baltoji varnelė" (Kar Kar) ledai "Junga": istorija ir faktai

Sveiki,

 

Kas dar nuo vaikystės laikų valgo retkarčiais šiuos „Baltosios varnelės“ ledus? Nusprendžiau pasidomėti jų istorija.

 

„Baltoji varnelė“ – įmonės istorija

 

„Baltoji varnelė“ – tai ne tik populiarus ledų prekinis ženklas Lietuvoje, bet ir ilgaamžę istoriją turinti įmonės AB „Klaipėdos pienas“ dalis. Šios įmonės ištakos siekia 1948 metus, kuomet Klaipėdoje buvo įkurtas pieno perdirbimo cechas. Ilgus metus įmonė sėkmingai vykdė įvairių pieno produktų gamybą, tačiau tikrasis proveržis ir ilgalaikė sėkmė atėjo 1997 metais, kai „Klaipėdos pienas“ pasirinko specializuotis valgomųjų ledų gamyboje. Šis strateginis sprendimas leido įmonei sutelkti visą dėmesį į ledų technologijų tobulinimą, naujų receptūrų kūrimą ir aukštos kokybės produkcijos užtikrinimą. Būtent tada ir įsitvirtino prekinis ženklas „Baltoji varnelė“, kuris tapo kokybės, tradicijų ir puikaus skonio sinonimu.

 

„Baltosios varnelės“ ledai greitai pelnė vartotojų simpatijas ne tik Klaipėdoje, bet ir visoje Lietuvoje. Prekinio ženklo pavadinimas, tikėtina, siejamas su pajūrio regionu ir simbolizuoja lengvumą, gaivumą bei vasaros malonumus. Įmonė nuolat plėtė savo asortimentą, siūlydama įvairiausių skonių ir rūšių ledus: nuo klasikinių vafliniuose indeliuose iki įmantrių glaistytų desertų. Vienas iš populiariausių ir ilgiausiai gaminamų šio prekinio ženklo ledų yra „Kar Kar“, kuris tapo savotiška nostalgijos dalimi daugeliui Lietuvos gyventojų. Taip pat verta paminėti ledus „Junga“, sukurtus specialiai Klaipėdos miesto jubiliejui, kurie puikiai iliustruoja įmonės ryšį su vietos istorija ir bendruomene. „Baltoji varnelė“ per savo gyvavimo istoriją sugebėjo išlikti konkurencinga rinkoje, nuolat prisitaikydama prie vartotojų poreikių ir diegdama naujoves, tačiau kartu išsaugodama savo pagrindines vertybes – kokybę ir tradicijas. Šiandien „Baltoji varnelė“ yra gerai žinomas ir vertinamas prekinis ženklas, džiuginantis pirkėjus įvairiais skoniais ir primenantis apie vasaros džiaugsmus bei Lietuvos pajūrio dvasią.

 

Ledai „Junga“ istorija

 

Ledai „Junga“ yra vienas iš „Baltosios varnelės“ prekės ženklo produktų, pasižymintis savo unikaliu pavadinimu ir, tikėtina, specifiniu skoniu bei dizainu. Pavadinimas „Junga“, reiškiantis jauną jūreivį, neabejotinai yra susijęs su Klaipėdos, kaip jūrinio miesto, identitetu ir istorija. Šie ledai buvo sukurti maždaug 2005 metais, minint svarbią Klaipėdos 750 metų sukaktį. Būtent ši proga ir lėmė pavadinimo pasirinkimą, siekiant pabrėžti miesto jūrines tradicijas ir simboliką. Tikėtina, kad kuriant šiuos ledus buvo galvojama apie skonį, kuris patiktų tiek vietiniams gyventojams, tiek miesto svečiams, o galbūt ir apie vizualinį pateikimą, kuris primintų jūrą ar jūreivystę.

 

Maištinga Siela

Maištingos Sielos pozityvumo dienoraštis nr. 114: niekada viskas

 

Sveiki,

 

Sekmadienis. Keista ir darbinga visomis prasmėmis diena. Protu ir siela. Daug dvasinių paleidimų ir balanso tarp proto ir emocijų. Manau, žinau, ką iš tikrųjų reikia daryti, kad viskas būtų gerai ir šiandien supratau, kiek mažai tam skiriu laiko.

 

Dėkoju Sal Rachele ir jo knygai „Sielos integracija“. Žinau, niekaip jos nepabaigiu, tačiau, matyt, tokia ir yra neskubėjimo ir integravimosi proceso dalis.

 

Visi mūsų geri ir blogi patyrimai tėra tik mūsų patyrimai, už kuriuos tikriausiai neverta niekada gėdytis ar smerkti. Esame gėdinimosi visuomenė, čia tokia liniuotė, matas, kas tave padaro „normalų“, o kas ne. Deja, šis matas, sakyčiau, absoliučiai primityvus ir mūsų blogio ir gėrio samprata dažnai klaidinga. Šiandien supratau ir vėl, kiek reikia ilgai dirbti, kol gali atleisti sau ir integruoti anksčiau neigtus dalykus. Apie tai rašo ir Sal Rachele savo knygoje, daugiau aprašysiu, kai recenzuosiu ir aptarsiu visą knygą, tačiau taip... Ar ne stebuklas, kad reikiama informacija į rankas ateina tada, kai jos labiausiai reikia?

 

Te viskas švyti aukso spalva, te Aukštesnioji Savastis nušviečia protą kaskart, kai atrodo, kad jau viskas. Niekada viskas.

 

Maištinga Siela

Šios dienos citata: rašytojas William Paul Young apie gyvenimo kančią ir grožį, prasmę ir pokyčius

 Sveiki,

Labai seniai, kai dar blaškydavausi Vilniaus gatvėmis ir buvau tarsi su išlupta siela, ėmiau ir iš paskutinių skatikų nusipirkau amerikiečių rašytojo Williamo P. Youngo romaną „Trobelę“, tikėdamas viršelio skambiomis antraštėmis, kad šioji knyga pakeis manąjį gyvenimą. Tai nėra savipagalbos knyga, bet tąkart perskaičiau, nuteikė kaip kūrinys optimistiškai, tačiau poveikio, deja, žadėto nebuvo. Gal ne laiku ir ne vietoj? Pasirodžiusi ekranizacija verčiama „Pašiūrė“ dar labiau nuvylė, tačiau visgi visada, prie ko prisilietei, vienaip ar kitaip grįžta.

Šiandien iš bernardinai.lt puslapio sužinojau, kad William P. Young gegužės 11 dieną sukanka 70 metų. Bernardinai.lt labai riekalingas portalas, neįtikėtina, kaip jis išsilaikė tiek metų! Jis taip pat savo facebooko puslapyje skelbia dienos citatas.

„Nepamiršk, kad nepaisant viso tavo skausmo ir sielvarto tave supa grožis, kūrybos stebuklas, menas, muzika ir kultūra, juokas ir meilės garsai, šnabždamos viltys ir šventės, naujas gyvenimas ir pokyčiai, susitaikymas ir atleidimas.“ William P. Young

William Paul Young (gimęs 1955 m. gegužės 11 d.) yra kanadiečių rašytojas, labiausiai žinomas dėl savo debiutinio romano „Trobelė“ („The Shack“), kuris tapo neįtikėtinu pasauliniu bestseleriu. Jo gyvenimo kelias iki literatūrinės sėkmės buvo vingiuotas ir paženklintas tiek džiaugsmais, tiek iššūkiais, kurie vėliau atsispindėjo jo kūryboje ir pasaulėžiūroje. Young užaugo Naujosios Gvinėjos aukštumose, kur jo tėvai dirbo misionieriais tarp vietinių Dani žmonių. Ši ankstyva patirtis, būnant tarp skirtingų kultūrų ir religinių perspektyvų, formavo jo atvirą ir tolerantišką požiūrį į tikėjimą ir dvasingumą. Vėliau šeima persikėlė į Kanadą, kur Young patyrė sunkumų prisitaikant prie naujos aplinkos ir susidūrė su asmeninėmis traumomis. Jis studijavo religijos mokslus ir kurį laiką dirbo įvairiose srityse, įskaitant darbus statybose ir ofise. Šie įvairūs gyvenimo etapai suteikė jam gilios įžvalgos apie žmogiškąją patirtį, skausmą, praradimą ir atleidimo svarbą, kurios vėliau tapo pagrindinėmis jo kūrybos temomis.

Romano „Trobelė“ istorija yra ne mažiau įdomi nei paties autoriaus gyvenimas. Iš pradžių Young šią istoriją parašė kaip dovaną savo šeimai ir draugams, norėdamas jiems perteikti savo asmeninį supratimą apie Dievą ir atleidimą po didelės tragedijos. Knyga pasakoja apie Mackenzi Allen Phillips, kuris po siaubingos dukters nužudymo giliai grimzta į sielvartą ir kaltės jausmą. Praėjus keleriems metams po tragedijos, jis gauna mįslingą kvietimą sugrįžti į trobelę, kurioje įvyko nusikaltimas. Ten jis susitinka su trimis neįprastomis būtybėmis, įkūnijančiomis Šventąją Trejybę – Dievą Tėvą (vaizduojamą kaip malonią afroamerikietę moterį, vardu Papa), Jėzų ir Šventąją Dvasią (vaizduojamą kaip azijietę moterį, vardu Sarayu). Praleisdamas laiką su jomis, Mack giliai išgyvena savo skausmą, užduoda sudėtingus klausimus apie Dievo prigimtį ir blogio egzistavimą pasaulyje, ir galiausiai atranda kelią į atleidimą ir gydymą. Knyga pirmą kartą buvo išleista 2007 m. gegužės mėn. ir iš pradžių buvo savarankiškai išleista. Vėliau ji sulaukė didžiulio populiarumo, tapo ilgalaikiu bestseleriu ir buvo išversta į daugybę kalbų. „Trobelė“ sukėlė nemažai diskusijų dėl savo netradicinio Dievo vaizdavimo ir teologinių interpretacijų, tačiau daugelis skaitytojų ją įvertino už nuoširdų ir jaudinantį požiūrį į skausmą, tikėjimą ir atleidimą.

William P. Young savo interviu ir rašymuose dažnai dalijasi savo nuostatomis apie rašymą, kūrybą ir žmones. Jis pabrėžia, kad rašymas jam yra ne tiek profesija, kiek būdas tyrinėti savo vidinį pasaulį ir megzti ryšį su kitais žmonėmis. Jo kūrybos varomoji jėga yra noras dalytis savo asmeninėmis įžvalgomis ir patirtimis, ypač susijusiomis su skausmu, praradimu ir vilties paieškomis. Young tiki, kad kiekvienas žmogus turi unikalią ir vertingą istoriją, kurią verta papasakoti. Jis ragina rašytojus būti drąsiems ir nuoširdiems savo kūryboje, nebijoti pažeidžiamumo ir leisti savo asmeninėms patirtims praturtinti pasakojimus. Rašytojas taip pat akcentuoja kūrybos kaip bendradarbiavimo su Dievu arba aukštesne jėga idėją, teigdamas, kad kūrybinis procesas gali būti dvasinė praktika. Kalbėdamas apie žmones, Young išreiškia gilų tikėjimą jų gebėjimu augti, keistis ir rasti prasmę net ir sudėtingiausiomis aplinkybėmis. Jo kūryboje dažnai nagrinėjamos atleidimo, empatijos ir meilės temos, kurias jis laiko esminėmis žmogiškųjų santykių ir asmeninio išsipildymo sąlygomis. Young savo rašymu siekia ne pateikti galutinius atsakymus, o skatinti dialogą, kelti klausimus ir atverti naujas perspektyvas į gyvenimą, tikėjimą ir tarpusavio supratimą.

Maištinga Siela

Asmenybės. Mokslininkas ir menininkas Walter Russell. Kuo jis neįtiko elito mokslininkams? Apie Visatos energiją ir sandarą

 

Sveiki,

Kaip diena, taip naujiena. Apie tai, kad mokslo pasaulis slopina ir tam tikras idėjas nurašo šarlatanams, jau žinoma seniai. Kaip žinia, egzistuoja toksiškos technologijos, o gerosios dažnai užslopinamos, nes šiaip mokslas dažnai yra kontroliuojamas kaip ir patys mokslininkai „iš viršaus“. Sakyčiau, kad Valterio Raselo (Walter Russell) istorija yra viena iš tų. Kodėl mes nieko apie jį nežinome? Štai kokias idėjas jis skleidė dar XX a. pirmojoje pusėje. Pristatau jo asmenybę ir darbus.

Walter Russell gimė 1871 metais Bostone, Masačusetso valstijoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose. Jo ankstyvasis gyvenimas paženklintas ankstyvu polinkiu į meną. Būdamas vos devynerių metų, jis pradėjo lankyti vakarinę piešimo mokyklą, o vėliau tęsė studijas Masačusetso menų mokykloje. Ankstyvaisiais karjeros metais Russell pasižymėjo kaip talentingas iliustratorius laikraščiams ir žurnalams, o netrukus jo kūrybinis talentas atsiskleidė ir tapyboje bei skulptūroje. Jo impresionistiniai paveikslai pelnė pripažinimą, o skulptūros sulaukė didelio įvertinimo. Vienas reikšmingiausių jo pasiekimų šioje srityje buvo pergalė konkursuose dėl Marko Twaino memorialo (atidengto 1934 m.) ir prezidento Franklin D. Roosevelt „Keturių laisvių“ paminklo (atidengto 1943 m.). Jo meninė veikla buvo plačiai pripažinta, o jis pats netgi vadovavo Meno ir mokslų draugijai.

Nepaisant sėkmės mene, Walter Russell aistringai domėjosi mokslo ir Visatos veikimo principais. Ši aistra galiausiai peraugo į intensyvų savarankišką mokymąsi ir originalių teorijų kūrimą. Jis ėmėsi nagrinėti fundamentalius klausimus apie materijos, energijos, šviesos ir sąmonės prigimtį. Savo įžvalgas ir koncepcijas jis pradėjo publikuoti knygose. Pirmoji reikšminga jo knyga buvo „The Universal One“, išleista 1926 metais. Šiame veikale Russell pristatė savo unikalų Visatos modelį, kuriame teigė, kad Visata yra neatsiejamai susijusi su Dieviškuoju Protu ir kad jos pagrindą sudaro elektromagnetinės vibracijos. Jis atmetė tuo metu vyravusias materialistines mokslo koncepcijas ir siūlė holistinį požiūrį, pabrėždamas sąmonės ir dvasinės energijos svarbą kosmoso sandaroje.

Vėlesnėse savo knygose Russell toliau plėtojo šias idėjas. „The Secret of Light“, išleista 1947 metais, gilinosi į šviesos prigimtį, kurią jis laikė fundamentaliu Visatos kūrimo ir palaikymo principu. Jis aiškino, kaip šviesos dualumas – bangos ir dalelės savybės – yra esminis visų reiškinių pagrindas. Kitos jo svarbios knygos apima „A New Concept of the Universe“ (1953 m.), kurioje jis dar kartą apibrėžė savo kosmologinį modelį, ir „Atomic Suicide?“ (1957 m.), kurioje jis reiškė susirūpinimą dėl branduolinio ginklavimosi ir siūlė dvasines vertybes kaip išeitį. Russell taip pat parašė veikalų apie žmogaus potencialą ir dvasinį tobulėjimą, tokius kaip „God Will Work With You But Not For You“ (1956 m.).

Walter Russellio mokslinės idėjos susidūrė su dideliu skepticizmu ir atmetimu iš pagrindinės mokslo bendruomenės. Tam buvo kelios svarbios priežastys. Visų pirma, jo teorijos dažnai rėmėsi intuicija ir dvasinėmis įžvalgomis, o ne griežtais eksperimentiniais įrodymais ir matematiniu formalizmu, kurie yra mokslo metodo pagrindas. Antra, jo Visatos modelis radikaliai skyrėsi nuo tuo metu nusistovėjusių fizikos ir kosmologijos teorijų, tokių kaip reliatyvumo teorija ir kvantinė mechanika. Russell kritikavo šias teorijas ir siūlė visiškai alternatyvų požiūrį, kuris nebuvo pagrįstas pripažintais moksliniais principais. Trečia, jo darbai dažnai buvo parašyti filosofiniu ir netgi mistiniu stiliumi, kuris atrodė neįtikinamas ir neaiškus mokslininkams, įpratusiems prie aiškaus ir konkretaus mokslinio diskurso. Dėl šių priežasčių Russellio mokslinės idėjos nebuvo priimtos akademiniame pasaulyje ir dažnai buvo laikomos pseudomokslinėmis.

Yra žinomas įdomus epizodas, susijęs su Walterio Russello ir garsaus išradėjo Nikolos Teslos santykiu. Pasak paties Russello ir jo pasekėjų, Tesla labai domėjosi Russello kosmogonija ir netgi perspėjo jį tūkstantį metų laikyti savo teorijas paslaptyje nuo pasaulio. Tesla esą manė, kad žmonija dar nėra pasiruošusi priimti tokių radikalių idėjų ir kad jų paviešinimas gali sukelti nesusipratimų ir netgi pavojų. Nors šis epizodas yra plačiai cituojamas Russello gerbėjų, trūksta nepriklausomų patvirtinimų apie Teslos tokį perspėjimą. Vis dėlto šis pasakojimas rodo, kokį didelį poveikį Russello idėjos galėjo daryti kai kuriems mąstytojams, net jei jos ir nebuvo priimtos mokslo bendruomenės.

Walter Russell buvo talentingas menininkas, kuris savo gyvenimo antroje pusėje atsidėjo mokslinių ir filosofinių idėjų plėtojimui. Jis sukūrė išsamią Visatos teoriją, paremtą sąmonės, elektromagnetizmo ir šviesos principais. Nors jo meniniai pasiekimai buvo pripažinti, jo mokslinės idėjos sulaukė atmetimo iš pagrindinio mokslo dėl jų neortodoksalumo, trūkumo empirinių įrodymų ir neatitikimo nusistovėjusioms mokslo paradigmoms. Vis dėlto, Walter Russell paliko savitą pėdsaką tiek mene, tiek alternatyviame mokslo mąstyme.

Mokslininko pagrindinės idėjos ir mintys apie Visatą ir gyvenimą.

Walter Russell savo filosofiniuose ir moksliniuose veikaluose pateikė išsamią ir holistinę žmogaus, sielos ir Visatos sampratą, kuri radikaliai skyrėsi nuo to meto vyravusių materialistinių ir redukcionistinių požiūrių. Jo teigimu, Visatos pagrindas yra Dieviškasis Protas arba Visatos Sąmonė, kuri yra vienintelė tikroji realybė. Visa kita, ką mes suvokiame kaip materialų pasaulį, yra šio Proto emanacija, jo kūrybinės minties išraiška. Russell manė, kad Visata nėra atsitiktinis materijos ir energijos rinkinys, o dinamiška, pulsuojanti ir sąmoninga sistema, veikianti pagal harmoningus dėsnius. Jis pabrėžė ritmo ir pusiausvyros svarbą visuose Visatos procesuose, teigdamas, kad viskas juda cikliškai – plečiasi ir traukiasi, kaip Visatos „kvėpavimas“. Šis nuolatinis judėjimas ir sąveika tarp priešingų, bet viena kitą papildančių jėgų (kurių jis nelaikė absoliučiomis priešybėmis, o tik skirtingais vieno tęsinio poliais) yra esminis Visatos gyvybingumo ir evoliucijos variklis.

Kalbant apie žmogų, Russell jį laikė ne tik fiziniu kūnu, bet ir esmingai susijusiu su šiuo Visatos Protu. Siela, jo požiūriu, nėra atskiras, nematerialus darinys, o pati Dieviškojo Proto individualizuota išraiška žmoguje. Tai yra nemirtinga, nekintanti žmogaus esmė, jo tikrasis „aš“, kuris yra sąmoningas Visatos Kūrėjo dalis. Fizinis kūnas tėra laikina priemonė šiai sielai patirti ir išreikšti save materialioje plotmėje. Russell teigė, kad žmogaus tikslas yra suvokti šį savo dieviškąjį prigimtį, atpažinti savo vienybę su Visata ir sąmoningai dalyvauti kūrybiniame Visatos procese. Jis pabrėžė minties galios svarbą, teigdamas, kad žmogaus mintys yra kūrybingos ir formuoja jo paties realybę bei prisideda prie kolektyvinės sąmonės. Todėl žmogaus dvasinis tobulėjimas yra susijęs su savo minčių valdymu, pozityvumo kultivavimu ir harmoningo santykio su Visata siekimu.

Russell atmetė tradicinį dualistinį požiūrį į sielą ir kūną, laikydamas juos neatsiejamais vienos visumos aspektais. Mirtis, jo manymu, nėra sielos pabaiga, o tiesiog fizinio kūno atsisakymas, leidžiantis sielai grįžti į savo pirminį šaltinį – Visatos Protą – ir tęsti savo evoliucinį ciklą kitose egzistencijos formose. Jis netikėjo bausmės ir atpildo koncepcijomis po mirties, nes Visata, jo požiūriu, yra paremta meile ir kūryba, o ne teismu. Laikas, kaip ir materija, Russellio teorijoje nėra absoliutus ir linijinis, o veikiau spiralinė struktūra, kurioje praeitis, dabartis ir ateitis egzistuoja potencialiai vienu metu. Žmogaus siela keliauja per šias laiko spirales, įgydama patirties ir tobulėdama. Galutinis žmogaus tikslas yra visiškai suvienyti savo individualią sąmonę su Visatos Sąmone, pasiekiant apšvietimą ir pilnatvę. Russellio vizija apie žmogų, sielą ir Visatą buvo giliai dvasinė ir holistinė, pabrėžianti žmogaus potencialą ir jo neatsiejamą ryšį su kūrybine Visatos jėga.

Keletas diagramų ir schemų apie Visatos dėsnius, energiją ir materiją, kuriuos aiškino ir siūlė mokslininkas Walter Russell. Deja, lietuviškai neturime apie jį lektūros, todėl neturiu kompetencijų aiškinti ir versti, bet visada galima pasidomėti anglų kalba. Visgi daugelis dalykų, kaip matau, jau pagrindžiami šiuolaikinių kitų mokslininkų, kurie jau iš dalies pripažinti ir pagrįsti, tad Russell buvo išties pranokęs laikmetį.

Maištinga Siela

Šios dienos citata: filosofas Slavoj Žižek apie ideologijos pergalę prieš laisvę ir atmintį

 

Sveiki, skaitytojai,

Šiandien truputį noriu pristatyti ne tik citatos reikšmę, bet ir patį filosofą, kadangi artimiausiu metu ketinu apsilankyti Slovėnijoje, visada domiuosi jų filosofais, literatūra ir vertimais į lietuvių kalbą. Taigi.

Slavoj Žižek (Slavojus Žižekas), gimęs 1949 m. kovo 21 d. Liublianoje, tuometinėje Jugoslavijoje (dabartinė Slovėnija), yra vienas ryškiausių ir įtakingiausių šiuolaikinių filosofų, psichoanalitikų ir kultūros kritikų. Jo kilmė yra susijusi su intelektualia ir menine aplinka. Tėvas buvo ekonomistas, o motina – buhalterė, tačiau šeimoje buvo vertinamos kultūra ir intelektualinės diskusijos. Žižeko intelektualinis kelias prasidėjo studijuojant filosofiją ir sociologiją Liublianos universitete. Vėliau jis tęsė studijas Paryžiuje, kur gilinosi į psichoanalizę pas Jacques'ą-Alainą Millerį, Jacques'o Lacano žentą ir pasekėją. Šis laikotarpis Paryžiuje turėjo didelę įtaką jo mąstymui, sujungdamas kontinentinės filosofijos tradiciją su Lacano psichoanalitine teorija.

Žižeko tapimą filosofu lėmė ne tik formalios studijos, bet ir jo aistra kinui, literatūrai bei politikai. Jis sugebėjo originaliai sujungti šias sritis, analizuodamas kultūros reiškinius per psichoanalitinę ir marksistinę prizmę. Jo ankstyvieji darbai, tokie kaip „Sublimusis ideologijos objektas“ (1989), iškart atkreipė tarptautinį dėmesį dėl novatoriško požiūrio į ideologijos sampratą, kurią jis traktavo ne kaip sąmonės klaidą, o kaip realiai veikiančią pasąmonės struktūrą. Žižeko gebėjimas aiškinti sudėtingas filosofines idėjas pasitelkiant populiariosios kultūros pavyzdžius padarė jo darbus prieinamesnius ir patrauklesnius platesnei auditorijai.

Žižeko knygų svarba Slovėnijai ir Europai yra daugialypė. Slovėnams jis yra vienas žinomiausių intelektualų pasaulyje, savo darbais reprezentuojantis šalies intelektualinį potencialą. Jo kritinė analizė postkomunistinės transformacijos ir globalaus kapitalizmo kontekste rezonuoja su daugelio Rytų Europos šalių patirtimi. Europai jo filosofija siūlo radikalų kairiosios minties atnaujinimą, kritikuojantį dominuojančias liberalias ir postmodernias tendencijas. Jis kelia esminius klausimus apie šiuolaikinės demokratijos paradoksus, vartotojiškumo kultūrą ir socialinę nelygybę, skatindamas permąstyti politinius ir etinius orientyrus.

Lietuvai, kaip ir kitoms posovietinėms šalims, Žižeko įžvalgos apie ideologijos veikimą, postkomunizmo palikimą ir integraciją į globalų kapitalistinį pasaulį gali būti labai aktualios. Nors jo knygų vertimų į lietuvių kalbą skaičius yra ribotas (vienas žinomas pavyzdys yra „Sveiki atvykę į tikrovės dykumą“), jo idėjos per kitus šaltinius ir intelektualinius mainus pasiekia Lietuvos filosofus ir humanitarų bendruomenę. Jo filosofinė laikysena, būdama kritiška ir provokuojanti, gali paskatinti Lietuvos mąstytojus giliau analizuoti vietos socialines ir politines realijas, atsižvelgiant į platesnius globalius kontekstus.

Žižeko filosofinė laikysena yra eklektiška, tačiau ją vienija radikalus kritinis požiūris. Jis remiasi Hegelio dialektika, Lacano psichoanalize ir marksizmu, tačiau nėra griežtai prisirišęs prie vienos mokyklos. Jo mąstymui būdingas nuolatinis prieštaravimų ir paradoksų nagrinėjimas. Jis kritikuoja tiek dešiniuosius, tiek liberaliuosius diskursus, atskleisdamas jų paslėptas ideologines prielaidas.

Apie tikrovę Žižekas teigia, kad mūsų suvokiama realybė yra ne tiesioginis objektyvaus pasaulio atspindys, o simboliškai konstruojama per kalbą ir ideologiją. Remdamasis Lacano sąvokomis, jis skiria simbolinę tvarką (kalbos ir socialinių normų sistema), įsivaizduojamą tvarką (mūsų subjektyvius vaizdinius ir tapatybės konstrukcijas) ir Realųjį (traumuojantį, nepasiekiamą simbolizacijai tikrovės branduolį). Ideologija, jo požiūriu, yra būdas, kuriuo mes maskuojame šį Realųjį, sukurdami mums priimtiną tikrovės iliuziją.

Žmogų Žižekas mato kaip būtybę, įrašytą į šią simbolinę tvarką. Mūsų subjektyvumas yra formuojamas per kalbą ir santykius su kitais. Jis kritikuoja šiuolaikinį individualizmą ir narcisizmą, teigdamas, kad jie atitraukia mus nuo esminių socialinių ir politinių klausimų. Žižekas pabrėžia etinės atsakomybės svarbą ir būtinybę konfrontuoti su socialinėmis nelygybėmis ir ideologinėmis manipuliacijomis, o ne pasiduoti patogioms iliuzijoms. Jo filosofija skatina kritinį mąstymą ir nuolatinį klausimų kėlimą apie mus supančią tikrovę ir mūsų vietą joje.

„Didžiausia šiuolaikinės ideologijos pergalė – kai žmonės nebežino, ką jie praranda,“ – sako S. Žižekas. Šioje citatoje slypi gili kritika vartotojiškumui, individualizmui ir nuolatiniam naujovių bei progreso naratyvui, būdingam šiuolaikinei visuomenei. Žižekas argumentuoja, kad šios ideologinės formos veikia ne per prievartą ar tiesioginę propagandą, o per subtilesnius mechanizmus, įtikinėdamos mus, kad dabartinė tvarka yra vienintelė įmanoma ar net geriausia. Tokiu būdu mes tampame akli alternatyvioms galimybėms ir istorinėms patirtims, kuriose egzistavo kitokios socialinės, ekonominės ar politinės santvarkos. Praradimas tampa ne tik materialus (pvz., prarastos socialinės garantijos, bendruomeniškumas), bet ir konceptualus – prarandame patį suvokimą, kad galėtų būti kitaip, kad mūsų dabartinė būklė nėra nei neišvengiama, nei galutinė.

Filosofas šia citata nori atkreipti dėmesį į tai, kaip šiuolaikinė ideologija veikia per mūsų sutikimą su esama tvarka, net jei ji mums nėra visiškai palanki. Kai nebesuvokiame, kokios alternatyvos buvo prarastos ar kokios galėtų egzistuoti, mes tampame pasyvūs šios tvarkos palaikytojai, net nesuvokdami, kad esame ideologijos įkaitai. Žižekas ragina kelti klausimus, dekonstruoti tariamai natūralius dalykus ir atkurti istorinę atmintį, kad vėl pamatytume tai, ką praradome ir galėtume pradėti mąstyti apie kitokias ateities vizijas. Ši citata yra galingas priminimas apie būtinybę nuolat kritiškai vertinti mus supančią socialinę ir politinę tikrovę ir nepasiduoti iliuzijai, kad „nėra jokios alternatyvos“.

Ar esate kada nors apmąstę, ką asmeniškai arba kaip tauta esame netekę per tas baisias istorines XX a. represijas? Net, sakyčiau, sunku galvoti, nes pirmiausia reikia žinoti galimas perspektyvas ir jų galimus kelius bei baigtis.

Maištinga Siela

Šios dienos daina: Irena Starošaitė – Saulė leidžias [žodžiai / lyrics]

 

Sveiki, skaitytojai,

Daina, kuri ateina iš vaikystės prisiminimų, kada prieš einant į mokyklą, pusryčiaujant laukdavau per televiziją, kada ją dainuos ir parodys vaizdo klipą.

Irena Starošaitė yra žinoma Lietuvos pop muzikos atlikėja, savo muzikinį kelią pradėjusi dar 1987 metais. Vėliau, apie 1998 metus, prasidėjo jos itin sėkmingas karjeros etapas, kai ji pradėjo aktyviai koncertuoti ir įrašinėti dainas duete su tuometiniu savo vyru Žilvinu Žvaguliu. Šis duetas greitai tapo vienu populiariausių Lietuvos pop muzikos scenoje ir gyvavo daugiau nei du dešimtmečius. Galiausiai, Irena Starošaitė pradėjo ir sėkmingą solinę karjerą, įsitvirtindama kaip viena ryškiausių šalies estrados dainininkių. Jos lyriškos ir romantiškos dainos, charizmatiška asmenybė bei nuoširdus bendravimas su publika padėjo jai išlaikyti populiarumą iki šių dienų. Per savo ilgametę karjerą Irena Starošaitė yra išleidusi ne vieną albumą ir surengusi daugybę koncertų Lietuvoje bei užsienyje

Tikslios informacijos apie dainos „Saulė leidžias“ išleidimo datą internete rasti nepavyko, tačiau remiantis kontekstu apie Irenos Starošaitės karjeros pradžią, galima spėti, kad daina tapo populiari apie 1997-1998 metus, kai ji pradėjo solinę karjerą. Dainą „Saulė leidžias“ Irenai Starošaitei parašė žinomas Lietuvos atlikėjas ir dainų autorius Ovidijus Vyšniauskas. Pati dainininkė yra ne kartą minėjusi, kad ši daina jai yra ypač svarbi ir artima, tapusi savotiška vizitine kortele, be kurios neapsieina nė vienas jos koncertas. Ovidijus Vyšniauskas yra minėjęs, kad visos jo dainos jam yra vienodai brangios.

Žmonių priėmimas dainos „Saulė leidžias“ yra itin šiltas ir pozityvus. Ji yra laikoma vienu populiariausių ir mylimiausių Irenos Starošaitės kūrinių. Klausytojai vertina jos romantišką melodiją, lyriškus žodžius apie meilę ir gamtos grožį besileidžiančios saulės fone. Daina dažnai sukelia nostalgijos jausmą ir yra mėgstama dainuoti kartu koncertuose. Internete gausu dainos žodžių ir akordų, o didelis peržiūrų skaičius „YouTube“ platformoje rodo jos ilgalaikį populiarumą.

 

Irena Starošaitė – Saulė leidžias

[žodžiai / lyrics]

 

Saulė leidžias, aplink tyla

Tu ir vėl esi šalia

Po kelionių ilgų

Iš naujo tave randu

 

Rausvo vyno taurė pilna

Skamba vėl sena daina

Nieko man nesakai

Nes tų žodžių vis tiek per mažai

 

Kaip man išpažinti tau

Kaip ilgai pas tave ėjau

Kaip tame kelyje aš pavargau?

 

Saulė leidžias, užmigs diena

Ir laiminga, ir liūdna

Ar dabar jau galiu

Pasakyt, kaip tavim tikiu?

 

Apkabinki tvirčiau mane

Žodis degins kaip liepsna

Neužges židinys

Mūsų laimė tamsoj nepaklys

 

Kaip man išpažinti tau

Kaip ilgai pas tave ėjau

Kaip tame kelyje aš pavargau?

 

Pažiūrėkim, kaip saulė leidžias

Patylėkim greta

Ši trapi valanda

Mūsų šventė ilgai laukta

Tavo balsas ir tavo veidas

Vėl svaigins mane

Lyg žadėtam sapne

 

Maištinga Siela