20 pačių žymiausių karalių, karalienių ir imperatorių, kurie buvo gėjai, homoseksualūs, lesbietės

 

Sveiki, skaitytojai ir istorijos mėgėjai,

 

Labai seniai lietuviškai buvo išleista knyga „100 įtakingiausių homoseksualistų ir lesbiečių pasaulio pasaulyje“ (Tyrai, 2001), kurią neseniai vėl pavarčiau savo namų bibliotekoje. Net nepamenu to momento, kam, kaip ir kodėl įsigijau šią knygą. Iš išvaizdos – lyg ir iš sendaikčių parduotuvės, nes skaityta kitų. Bet šįkart ne apie dainininkus ir rašytojus, o būtent apie istorines asmenybes tiesiogine to žodžio prasme – apie karalius, karalienes, imperatorius ir valdovus, kurie buvo homoseksualai arba biseksualai. Tad pradėkime šiokia tokia kaip ir chronologine seka nuo Antikos iki šių dienų. Aišku, įraše bus nepaminėti visi, tik patys populiariausi ir žinomiausi. Gal dėl kai ko nustebsite.

 

1. Aleksandras Didysis (356–323 m. pr. Kr.), Makedonijos karalius

 

Aleksandras Didysis yra vienas iš geriausiai žinomų lyderių, kurio artimi ryšiai su vyrais yra plačiai dokumentuoti. Nors turėjo žmonų ir vaikų, jo santykiai su Hefestionu, artimiausiu draugu ir generolu, buvo itin gilūs. Senovės autoriai dažnai lygino jų ryšį su Achilo ir Patroklo meile, pabrėždami, kad tai buvo daugiau nei platoniška draugystė. Kai Hefestionas netikėtai mirė, Aleksandras patyrė gilų sielvartą, kelias dienas atsisakė valgyti ir gėrė. Po to jis surengė itin prabangias laidotuves ir įamžino Hefestiono atminimą visoje savo imperijoje, įsteigdamas kultą, skirtą jo garbei.

Aleksandras Didysis

 

2. Imperatorius Ai Di iš Hanų dinastijos (27–1 m. pr. Kr.), Kinija

 

Imperatorius Aidas (arba Ai Di) labiausiai žinomas dėl savo santykių su Dong Xianu karininku, kuris tapo jo artimiausiu favoritu. Jų ryšys buvo toks stiprus, kad imperatorius apdovanojo Dong Xianą aukščiausiais postais, nepaisant aristokratų pasipriešinimo. Garsiausia istorija, susijusi su jais, yra „nukirptos rankovės“ legenda. Pasak jos, kartą imperatorius atsibudo ir pamatė, kad Dong Xianas miega ant jo rankovės. Nenorėdamas jo pažadinti, imperatorius atsargiai nusikirpo rankovę, užuot patraukęs ranką. Ši istorija tapo homoseksualumo eufemizmu kinų kalboje, atspindinčiu imperatoriaus meilę ir atsidavimą.

 

3. Imperatorius Neronas (37–68 m. po Kr.), Romos imperija

 

Neronas buvo žinomas dėl savo ekstravagantiškų ir skandalingų meilės ryšių. Nors vedęs moteris, jis turėjo viešų homoseksualių santykių. Garsiausias atvejis yra jo santuoka su jaunu berniuku, vardu Sporus. Pasak istoriko Kasijaus Diono, Neronas liepė iškastruoti Sporą ir viešai jį vedė per vestuvių ceremoniją, kurioje Sporus vilkėjo nuotakos suknelę. Neronas manė, kad Sporus yra labai panašus į jo mirusią žmoną Popėją Sabiną, ir kreipėsi į jį jos vardu, kas rodo ne tik homoseksualius, bet ir itin sudėtingus psichologinius motyvus.

 

4. Imperatorius Adrianas (76–138 m. po Kr.), Romos imperija

 

Imperatoriaus Adriano ryšys su graikų jaunuoliu Antinojumi yra vienas geriausiai žinomų homoseksualių meilės ryšių senovės Romoje. Adrianas Antinojų sutiko keliaudamas po Romos imperiją ir iš karto jį įsimylėjo. Kai Antinojus nuskendo Nilo upėje, imperatorius patyrė didžiulį sielvartą. Skirtingai nei kitos Romos elitinės asmenybės, kurios savo meilės reikalus laikydavo paslaptyje, Adrianas viešai gedėjo ir inicijavo plataus masto Antinojaus atminimo kultą. Visoje imperijoje buvo statomos jo statulos, o jo žūties vietoje buvo įkurtas miestas, pavadintas Antinojumi.

 

5. Karalius Ričardas I (Liūtaširdis) (1157–1199), Anglija

 

Karaliaus Ričardo homoseksualumo klausimas kelia diskusijas, tačiau šaltiniai rodo artimą ryšį su Prancūzijos karaliumi Pilypu II. Viduramžių kronikininkai rašė, kad abu karaliai „valgė iš vienos lėkštės ir naktį jų lova neatskirdavo jų“. Nors tai galėjo reikšti tik politinę sąjungą, šis aprašymas, kartu su Ričardo nenoru turėti įpėdinį, daugelio istorikų interpretuojamas kaip homoseksualios meilės įrodymas.

Ričardas I Liūtaširdis

 

6. Karalius Edvardas II (1284–1327), Anglija

 

Edvardas II yra vienas labiausiai žinomų homoseksualių monarchų. Jo meilė ir nevaržoma aistra Gaskonės riteriui Piersui Gavestonui sukėlė įtampą Anglijos teisme ir tarp aristokratų. Dėl Gavestono įtakos karaliui ir dosnių dovanų, kurias jis gavo, didikai pareikalavo jo tremties, ir galiausiai Piersas buvo nužudytas. Vėliau karalius susirado kitą favoritą, Hugh Despenserį jaunesnįjį, kurio santykiai su karaliumi buvo dar atviresni, tačiau ir tai lėmė naują politinę krizę, po kurios buvo nužudytas pats Edvardas.

 

7. Karalius Henrikas III (1551–1589), Prancūzija

 

Henrikas III buvo paskutinis Valua dinastijos karalius, jis taip pat buvo išrinktas, kas nežino, ir Lenkijos ir Lietuvos karaliumi, tačiau pabėgo į Prancūziją. Jis buvo apibūdinamas kaip efeminiškas ir nešiojo prabangius drabužius. Jo artimiausi favoritai buvo jaunų kilmingų vyrų grupė, vadinama „mignons“ (pranc. „mielieji“). Šie jauni vyrai garsėjo savo aprangos prabanga ir elgesiu, už kurį sulaukė kritikos iš karaliaus priešų. Dėl neįprastai artimų santykių su jais, Henrikas III buvo kaltinamas homoseksualumu.

 

8. Karalius Jokūbas I (1566–1625), Anglija ir Škotija

 

Karalius Jokūbas I, kuris pavadintas pagal Bibliją, turėjo ilgą seriją artimų, galbūt ir intymių, santykių su savo favoritais vyrais. Nors buvo vedęs ir turėjo vaikų, jo aistra jauniems, gražiems vyrams buvo gerai žinoma ir atvira. Žymiausi jo favoritai buvo Esmé Stuartas, Robertas Carras ir Džordžas Viljersas. Apie Jokūbo polinkius atvirai kalbėjo to meto dvariškiai. Vienas iš jų kartą parašė, kad „niekada nemačiau tokio aistringo vyro su savo gražiąja žmona, kokį matau karalių su savo favoritais“.

 

9. Karalienė Kristina (1626–1689), Švedija

 

Švedijos karalienė Kristina yra viena iš nedaugelio moterų monarchių, kurių intymūs santykiai su kitomis moterimis yra plačiai diskutuojami. Nors atsisakė ištekėti ir turėti vaikų, ji palaikė glaudžius ryšius su savo padiene Ebba Sparre. Jų laiškai atskleidžia gilų prisirišimą ir galbūt romantišką meilę. Kristina rašė, kad Ebbė yra „vienintelė moteris, kurią myli“.

 

10. Princas Pilypas I, Orleano hercogas (1640–1701), Prancūzija

 

Karaliaus Liudviko XIV brolis, Pilypas I, buvo atvirai homoseksualus. Jo meilės reikalai su vyrais buvo vieša paslaptis teisme. Tarp jo garsių meilužių buvo Filipas Loreno riteris. Pilypas buvo žinomas dėl savo ekstravagantiškos aprangos, makiažo ir perukų, kurie to meto aristokratų akyse atrodė šokiruojantys.

Pilypas I

 

11. Karalienė Ana (1665–1714), Didžioji Britanija

 

Nors karalienė Ana buvo ištekėjusi ir susilaukė 17 vaikų, jos artimi santykiai su moterimis, ypač su Sarah Churchill, Marlborough hercogiene, ir vėliau su jos pussesere Abigail Masham, kelia daug klausimų. Jų laiškai rodo didelį emocinį prisirišimą, o Anos favoričių įtaka politikoje sukėlė daugybę intrigų teisme.

 

12. Fryderichas II Didysis (1712–1786), Prūsijos karalius

 

Frydrichas II yra laikomas vienu iš iškiliausių Prūsijos monarchų. Nors buvo priverstinai vedęs, santuoka liko neįvykdyta, ir jis neturėjo vaikų. Frydricho korespondencija ir memuarai atskleidžia, kad jis turėjo artimų, intymių santykių su vyrais, apie tai esu rašęs savo šiame saite itin dramatišką jo kai homoseksualaus monarcho gyvenimą (galite paskaityti ČIA). Jis atvirai kritikavo moteris ir mieliau leisdavo laiką su savo draugais, kuriuos susirinkdavo į Sanssouci rūmus.

 

13. Isabela iš Parmos (1741–1763), Austrija

 

Isabella iš Parmos, Marijos Antuanetės pusseserė ir būsima Austrijos imperatorienė, buvo įsimylėjusi savo svainę Mariją Luisą iš Ispanijos. Jos meilė jai buvo atvira ir aistringa. Išliko šimtai laiškų, kuriuose Isabella rašo apie savo troškimus ir jausmus, atskleidžiančius gilų ir nerimastingą prisirišimą.

Izabelė (Izabella) iš Parmos 

 

14. Karalius Liudvikas I (1707-1724), Ispanija

 

Ispanijos karalius Liudvikas I buvo įpėdinis, kurio viešas elgesys ir artimi santykiai su vyrais kėlė daug skandalų. Nors jo homoseksualumas buvo vieša paslaptis, jis vis tiek buvo priverstas vesti.

 

15. Karalius Ferdinandas I (1861-1948), Bulgarija

 

Bulgarijos karalius Ferdinandas I, Habsburgų palikuonis ir Saksonijos-Koburgo ir Gotos namų narys, yra vienas iš įdomiausių ir labiausiai ekscentriškų XX amžiaus Europos monarchų, kurio homoseksualumas buvo vieša paslaptis ir gerai žinoma diplomatiniuose sluoksniuose. Ferdinandas, nors ir buvo du kartus vedęs ir turėjo keturis vaikus, įskaitant būsimą karalių Borisą III, niekada nerodė didelio susidomėjimo savo žmonomis. Jo didysis meilužis buvo asmeninis sekretorius ir ilgametis palydovas, grafas Hansas von Hoyos. Jų santykiai buvo atviri, o Hoyos jį lydėjo daugelyje kelionių ir buvo artimas patikėtinis. Be Hoyoso, Ferdinandas turėjo ir kitų artimų santykių su vyrais, ypač su įvairiais dvariškiais ir jaunais karininkais. Diplomatų ataskaitose dažnai buvo užsimenama apie „ekscentrišką“ Bulgarijos valdovo elgesį, jo mėgavimąsi prabangiais kostiumais (kartais net moteriškais), makiažu ir moteriškais kvepalais, o tai dažnai buvo įvardijama „šlykščios moteriškos manieros“. Pasak kai kurių šaltinių, diplomatinių misijų metu, norint užsitikrinti karaliaus palankumą, kartais būdavo siunčiami patrauklūs jauni vyrai. Nors pats Ferdinandas niekada viešai nekalbėjo apie savo homoseksualumą, jo elgesys, apranga ir artimi santykiai su vyrais buvo pakankamai iškalbingi ir plačiai žinomi. Jis nebuvo linkęs slėpti savo polinkių, kas to meto konservatyvioje Rytų Europoje buvo gana neįprasta ir drąsu, tačiau jo karališkas statusas leido jam elgtis laisviau. Jo homoseksualumas, kartu su jo polinkiu į botaniką ir ekstravagantiškumu, prisidėjo prie jo kaip spalvingos ir nekonvencinės asmenybės įvaizdžio.

Ferdinandas I

 

16. Karalienė Marija Antuanetė (1755–1793), Prancūzija

 

Marijos Antuanetės, paskutinės Prancūzijos karalienės iki revoliucijos, reputacija buvo nuolat puolama politinių priešininkų, o jos asmeninis gyvenimas tapo įrankiu skleisti gandus. Nors buvo ištekėjusi už karaliaus Liudviko XVI ir turėjo vaikų, plačiai sklandė paskalos apie jos tariamus homoseksualius santykius su kitomis moterimis, ypač su Jolande de Polinjak, Prancūzijos kunigaikštiene. Polinjak hercogienė buvo karalienės artimiausia draugė ir favoritė, gaudavusi iš jos dosnias dovanas ir privilegijas. Jų itin glaudus ryšys ir išskirtinis palankumas Polinjak šeimai sukėlė teisme pavydą ir paskatino politinius priešininkus skleisti šmeižikiškus leidinius, vadinamus „libellėmis“. Šios publikacijos piešė karalienę kaip užsiimančią „nedorais“ ir „nenatūraliais“ veiksmais, siekiant diskredituoti ją ne tik kaip moterį, bet ir kaip monarchę.

 

Šiandien daugelis istorikų sutinka, kad šie kaltinimai Marijos Antuanetės homoseksualumu buvo labiau politinė propaganda, skirta pakenkti jos įvaizdžiui ir sukelti visuomenės nepasitenkinimą prieš ir per Didžiąją Prancūzijos revoliuciją. Nėra jokių patikimų įrodymų, patvirtinančių šiuos gandus.

 

17. Karalius Oskaras II (1829–1907), Švedija ir Norvegija

 

Švedijos ir Norvegijos karalius Oskaras II, valdęs abi karalystes 1872–1905 m., viešumoje buvo pavyzdinis vyras, tėvas ir monarchas, tačiau už uždarų durų ir po jo mirties ėmė sklisti gandai bei spekuliacijos apie jo homoseksualumą. Nors jis buvo vedęs Sofiją iš Nasau ir susilaukė keturių sūnų (tarp jų ir būsimo karaliaus Gustavo V, kuris taip pat turėjo homoseksualių polinkių), Oskaro asmeninis gyvenimas, ypač jo aistra menui, literatūrai ir teatrui, kartais buvo interpretuojamas kaip užuomina į jo gilesnius polinkius. Istorikai ir biografai dažnai nurodo jo artimus ir išskirtinius santykius su tam tikrais vyrais dvariškiais, kurie buvo daugiau nei paprasta draugystė. Yra užsimenama apie „šiltas“ korespondencijas ir ilgalaikes draugystes, kurios galėjo turėti intymų aspektą. Jo asmeniniai dienoraščiai ir laiškai, nors nėra tiesioginiai homoseksualumo įrodymai, neretai interpretuojami kaip slaptų troškimų ar patirčių užuominos. Tačiau tuo metu bet kokios viešos užuominos apie homoseksualumą monarchui būtų buvusios katastrofiškos reputacijai, todėl, jei tokių santykių ir būta, jie buvo laikomi griežčiausioje paslaptyje. Nors nėra konkrečių, neginčijamų įrodymų, patvirtinančių Oskaro II homoseksualumą (kaip, pavyzdžiui, Edvardo II ar Nerono atveju), daugelis modernių istorikų ir LGBTQ+ istorijos tyrinėtojų linkę manyti, kad jis priklausė tiems monarchams, kurie turėjo slaptų homoseksualių santykių, galbūt ir dėl to, kad jo sūnus Gustavas V buvo labiau atviras apie savo polinkius ir paliko aiškesnių įrodymų. Šie gandai ir interpretacijos tapo dalimi platesnės diskusijos apie karališkųjų šeimų narių slaptą gyvenimą ir seksualinę įvairovę istorijoje.

 

18. Karalius Liudvikas II (1845–1886), Bavarija

 

„Pasakų karalius“, garsėjęs savo pilimis (pavyzdžiui, Noišvanšteinu), buvo atvirai homoseksualus. Jo dienoraščiai atskleidžia gilius jausmus vyrams ir aistringą susirašinėjimą su kompozitoriumi Ričardu Vagneriu, kurio kūrybai ir asmenybei jis jautė didelę trauką. Liudvikas niekada nevedė ir buvo nušalintas nuo sosto dėl savo ekscentriškų idėjų ir, kaip kai kurie teigia, homoseksualumo.

Liudvikas II

 

19. Karalius Umbertas II (1904–1983), Italija

 

Umbertas II buvo paskutinis Italijos karalius. Nors vedė ir turėjo vaikų, jo homoseksualumas buvo plačiai žinomas. Net Musolinio slaptoji policija rinko bylas apie jo meilužius. Umberto ir jo žmonos santuoka buvo neįvykdyta, ir jie gyveno atskirai, o pats Umbertas turėjo meilužių iš karininkų ir sportininkų tarpo.

Umbertas II

 

Princas Manvendra Singh Gohil (gimęs 1965 m.), Indija

 

Princas Manvendra Singh Gohil, Indijos Gudžarato valstijos Radžpiplos karališkosios šeimos palikuonis, yra išskirtinė figūra pasaulinėje LGBTQ+ istorijoje, tapęs pirmuoju viešai prisipažinusiu homoseksualiu princu Indijoje. Šis drąsus žingsnis buvo padarytas 2006 metais, kai jis atvirai pareiškė apie savo seksualinę orientaciją Indijos žiniasklaidai, sukeldamas didžiulį ažiotažą tiek Indijoje, tiek tarptautinėje arenoje. Manvendra teigė, kad sprendimas pasisakyti viešai kilo po to, kai jis suprato, kad negali gyventi meluodamas sau ir savo aplinkai. Jis buvo vedęs princesę Chandrika Kumari iš Džhabua, tačiau santuoka, kuri truko vos 15 mėnesių, nutrūko po to, kai jis atskleidė savo homoseksualumą. Pats princas teigė, kad jam buvo labai sunku gyventi dvigubą gyvenimą, o jo sprendimą lėmė ir depresija bei bandymas nusižudyti.

 

Visuomenės reakcija į jo prisipažinimą buvo audringa ir dvejopa. Konservatyvioje Indijos visuomenėje, kurioje homoseksualumas vis dar buvo stigmatizuojamas ir laikomas tabu, princas patyrė didžiulį spaudimą ir atstūmimą. Jo šeima, būtent tėvas ir motina, oficialiai išsižadėjo sūnaus, paskelbdami laikraščiuose, kad jis praranda visus savo karališkuosius titulus ir paveldėjimo teises. Motina netgi viešai pareiškė, kad princas „užtraukė gėdą“ karališkajai šeimai. Taip pat buvo rengiamos demonstracijos, kuriose žmonės degino princo atvaizdus ir reikalavo jam atsiimti savo žodžius. Tačiau, nepaisant šio pasipriešinimo, Manvendra sulaukė ir didžiulės paramos tiek iš Indijos LGBTQ+ bendruomenės, tiek iš tarptautinių žmogaus teisių organizacijų. Jis greitai tapo LGBTQ+ teisių aktyvistu ir ikona, pasisakydamas už lygybę ir priėmimą.

 

Princas Manvendra Singh Gohilas netrukus tapo ne tik aktyvistu, bet ir atvirai kalbančia žiniasklaidos figūra. Jis aktyviai dalyvavo įvairiose televizijos laidose, įskaitant Oprah Winfrey šou, kur dalijosi savo istorija ir kovojo su stereotipais. Jis pats teigė, kad jo pagrindinis tikslas yra šviesti visuomenę ir padėti kitiems LGBTQ+ asmenims, ypač Indijoje, jaustis saugiai ir priimti save. 2007 m. jis įkūrė labdaros fondą „Lakshya Trust“, skirtą LGBTQ+ bendruomenės teisių gynimui ir švietimui. Kalbėdamas apie savo asmeninį gyvenimą, princas yra minėjęs apie savo mylimuosius. 2013 metais jis susituokė su amerikiečiu DeAndre Richardsonu, o 2018 metais atidarė savo rūmų dalį kaip LGBTQ+ bendruomenės centrą ir prieglobstį, skirtą padėti homoseksualiems asmenims, kurie patiria atstūmimą iš savo šeimų. Šis veiksmas dar kartą pademonstravo jo atsidavimą kovai už LGBTQ+ teises ir jo, kaip „vaivorykštės princo“, statusą.

 

Maištinga Siela

Tom and Jerry: 20 Fun Facts about the 'Tom and Jerry' Series

 

The Famous Duo Had Different Names. In the very first episode, "Puss Gets the Boot," created in 1940, the cat's name was Jasper, and the mouse was called Jinx. It wasn't until an internal employee contest that animator John Carr suggested the names Tom and Jerry, inspired by a popular cocktail.

Oscar Leaders. "Tom and Jerry" has won more Academy Awards for Best Animated Short Film than any other character-based animated series. They were nominated 13 times and won a remarkable 7 statuettes.

 

The Price of Art. Each original short cost about $50,000 to produce (a very large sum at the time) and took approximately six weeks to complete.

 

Character Evolution. Initially, Tom the cat walked on all fours and had a more realistic, quadrupedal design. Over time, his appearance evolved, and he began to walk on two legs, taking on more human-like qualities. Jerry's design, on the other hand, remained almost unchanged throughout the years. You can easily compare the 1940 version (created during World War II) with episodes from the 1970s, for example.

 

A Shared Legacy. Although the series is best known for the work of William Hanna and Joseph Barbera, who created most of the original films, later stages of the animation were produced by other directors and studios, such as Gene Deitch and Chuck Jones. Each era brought its own unique style.

 

A Controversial Classic. While the series has been globally popular for generations, it has also faced criticism for its portrayal of violence and racial stereotypes, particularly the character of Mammy Two Shoes, whose depiction was later edited in more recent versions.

 

The Sound of Slapstick. The music, composed by Scott Bradley, played a vital role in the shorts. It helped to explain the action and emotions, compensating for the almost complete lack of dialogue.

 

A Speaking Role. While Tom and Jerry typically communicate through sounds, in the 1992 film Tom and Jerry: The Movie, they actually speak and have a major speaking role.

 

Tom's Singing Debut. In the classic 1946 short "Solid Serenade," Tom performs a serenade, singing the song "Is You Is or Is You Ain't My Baby?" to a cat.

 

Surprising Gender Roles. In one short, Tom dresses in women's clothing in an attempt to trick Jerry. Such situations, though rare, occurred, reflecting the humor of the era.

 

NASA's Inspiration. In 2002, NASA launched two satellites to map Earth's gravity field. Because they orbited while chasing each other, they were officially named Tom and Jerry.

 

A "Looney" Moment. In the 1945 episode "The Mouse Comes to Dinner," Tom falls off a table and appears to hang suspended in the air. This moment became an iconic trope, later parodied in many other animated shows.

 

The Voice of Tom. Tom's iconic human-like scream, which he lets out when in pain, was actually voiced by the series' co-creator, William Hanna.

 

Classical Music Battle. The 1946 short "The Cat Concerto" is famous for its intricate choreography as the two characters' rivalry plays out to the tune of Franz Liszt's "Hungarian Rhapsody No. 2."

 

A Temporary Truce. In the 1975 series, "The Tom and Jerry Show," the two characters became friends and traveled the world together, a decision that sparked much debate among fans.

 

Theater First. The original theatrical shorts were designed to be shown in movie theaters before feature films, much like the Looney Tunes cartoons.

 

The End Is Not the End. A common misconception is that Tom dies at the end of every episode. Despite suffering numerous injuries, he always reappears in the next short, perfectly alive and ready for more shenanigans.

 

First Oscar Win. The first Academy Award was won for "The Yankee Doodle Mouse" (1943), in which Tom and Jerry engage in a war-themed chase using World War II-era props.

 

The Universal Language of Slapstick. The majority of the shorts have no dialogue, with the story being told through physical comedy and music. This universal approach allowed the series to become beloved and understood across the world, regardless of language barriers.

 

The "Rhapsody Rabbit" Controversy. In 1946, a short titled "Rhapsody Rabbit" was released, featuring Bugs Bunny playing the same "Hungarian Rhapsody No. 2." This led to a dispute with the creators of "The Cat Concerto," but the Oscar statuette ultimately went to "Tom and Jerry."

 

Maištinga Siela

Animacinis serialas "Tomas ir Džeris": 20 netikėtų ir įdomių faktų apie "Tomą ir Džerį", kurių galbūt nežinojote!

 

Sveiki,

 

Tikriausiai nėra Lietuvoje žmogaus, kuris nebūtų matęs bent vieno kokio nors amerikiečių kultinio serialo „Tomas ir Džeris“ epizodo. Vaikystėje tai buvo vienas labiausiai laukiamų rodymų televizijoje. Tad šiandien nusprendžiau pasidomėti apie „Tomą ir Džerį“  ir paruošiau 20 netikėtų faktų apie šį animacinį serialą. Reikia paminėti, kad klasikinės trumpos „Tomas ir Džeris“ serijos buvo pradėtos kurti nuo 1940 ir iki 1958 metų, per tą laiką buvo sukurta114 serijų, kitame etape, po pertraukos 1961–1962 – 13 serijų,  paskutiniame etape 1963-1967 metais – 34 serijos. Vėliau „Tomas ir Džeris“ įgavo daug variantų, buvo sukurti ištisi atskiri televizijos serialai ir ilgametražiai filmai, kurie rėmėsi pirmtakų kūryba. Šie faktai bus apie klasikinį variantą, kurį labiausiai mes patys ir žinome. Tad... pirmyn!

 

1. Garsusis duetas turėjo kitus vardus. Pirmame 1940 m. sukurtame animaciniame epizode „Puss Gets the Boot“, katino vardas buvo Džasparis (Jasper), o pelė buvo vadinama Džinksu (Jinx). Tik vėliau, atlikus vidinį konkursą, animatorius Johnas Carras pasiūlė vardus Tomas ir Džeris, įkvėptas populiaraus kokteilio.

 

2. Oskarų lyderiai. „Tomas ir Džeris“ yra laimėję daugiau „Oskarų“ už geriausią trumpametražį animacinį filmą nei bet kuris kitas personažais paremtas animacinis serialas. Jie buvo nominuoti 13 kartų ir laimėjo net 7 statulėles.

 

3. Kiekvieno originalaus filmo biudžetas siekė apie 50 000 JAV dolerių (kas tuo metu buvo didelė suma), o vienam trumpametražiam filmukui sukurti prireikdavo maždaug šešių savaičių.

 

4. Iš pradžių katinas Tomas vaikščiojo keturiomis ir atrodė kaip realistiškesnis gyvūnas, tačiau pamažu jo išvaizda keitėsi, ir jis pradėjo vaikščioti ant dviejų kojų, įgydamas labiau žmogui būdingas savybes. Tuo tarpu Džerio išvaizda liko beveik nepakitusi per visą laiką. Tą galite palyginti 1940 metų (sukurtą per Antrąjį pasaulinį karą) versiją su, pavyzdžiui, septinto dešimtmečio epizodais.

 

5. Nors serialą geriausiai žinome dėl Williamo Hannos ir Josepho Barberos, kurie sukūrė daugumą originalių filmų, vėlesniais etapais animaciją kūrė ir kiti režisieriai bei studijos, pavyzdžiui, Gene Deitchas ir Chuckas Jonesas. Kiekviena era turėjo savo unikalų stilių.

 

6. Serialas buvo ir tebėra labai populiarus visame pasaulyje, tačiau jis sulaukė ir kritikos dėl jame vaizduojamo smurto, rasinių stereotipų (ypač dėl personažo Mammy Two Shoes, kurios vaizdavimas vėlesnėse versijose buvo redaguotas).

 

7. Muzika, kurią kūrė kompozitorius Scottas Bradley, atliko gyvybiškai svarbų vaidmenį, nes ji paaiškindavo veiksmą ir emocijas, kompensuodama beveik visišką dialogų trūkumą.

 

8. Paprastai Tomas ir Džeris nesikalba, o skleidžia garsus, tačiau 1992 m. filme „Tomas ir Džeris: filmas“ (Tom and Jerry: The Movie) jie iš tikrųjų kalba ir netgi turi pagrindinius vaidmenis.

 

9. Viename iš filmų Tomas dainuoja. Klasikiniame filmuke „Solid Serenade“ (1946) Tomas dainuoja dainą „Is You Is or Is You Ain't My Baby?“.

 

10. Seksualinė orientacija nebuvo tabu. Viename iš filmukų Tomas apsirengia moteriškais drabužiais, bandydamas suvilioti Džerį. Tokios situacijos, nors ir retai, pasitaikydavo, atspindėdamos to meto humoro jausmą.

 

11. NASA įkvėpimas. 2002 m. NASA paleido du palydovus Žemės gravitaciniam laukui kartografuoti. Jie skriejo vienas paskui kitą, todėl jiems buvo duoti vardai Tomas ir Džeris.

 

12 „Kritimas“ ir „skrydis“. Epizode „The Mouse Comes to Dinner“ (1945) Tomas krenta nuo stalo, tačiau jis tiesiog pakimba ore. Ši scena tapo kultine ir yra parodijuojama daugelyje kitų animacinių filmų.

 

13.  Dažnai Tomo verksmas, kuris skamba kaip žmogaus klyksmas, iš tiesų yra įgarsintas paties serialo kūrėjo Williamo Hannos.

 

14. 1946 m. filmas „The Cat Concerto“ yra garsus dėl to, kad abiejų pagrindinių herojų kova vyksta grojant F. Listo „Vengriškąją rapsodiją Nr. 2“.

 

15. 1975 m. serijoje „The Tom and Jerry Show“ jie tapo draugais ir keliavo kartu po pasaulį. Šis sprendimas sukėlė daug diskusijų tarp serialo gerbėjų.

 

16. Originalūs trumpametražiai filmai buvo skirti rodymui kino teatruose prieš pilnametražius filmus, panašiai kaip „Looney Tunes“ animacija.

 

17.  Nors daug kur rašoma, kad Tomas miršta kiekvieno epizodo pabaigoje, tai yra netiesa. Nors ir patyręs daugybę traumų, jis visada atsiranda kitame filmuke gyvas ir sveikas.

 

18. Pirmasis „Oskaras“ buvo laimėtas už „The Yankee Doodle Mouse“ (1943 m.), kuriame Tomas ir Džeris kariauja, pasinaudodami Antrojo pasaulinio karo atributika.

 

19. Dauguma serialo epizodų neturi dialogo, o istorija pasakojama per fizinę komediją ir muziką. Tai leido serialui tapti suprantamu ir mylimu visame pasaulyje, nepaisant kalbos barjerų.

 

20. 1946 m. buvo sukurtas animacinis filmas „Rhapsody Rabbit“, kuriame triušis Bugsas Banny groja tą pačią F. Listo „Vengriškąją rapsodiją Nr. 2“. Dėl to kilo ginčas su „The Cat Concerto“ kūrėjais, tačiau „Oskaro“ statulėlė buvo skirta būtent „Tomui ir Džeriui“.

Maištinga Siela

Kaunas. Kokia Kauno "Akropolio" vidinio namo istorija?

 

Sveiki,

 

Kauno „Akropolio“ vieta Karaliaus Mindaugo prospekte iš tikrųjų kadaise priklausė dideliam pramoniniam kompleksui – buvusiam „Kauno audinių“ fabrikui. Šis fabrikas veikė ilgus metus ir buvo svarbi Kauno pramonės dalis. Pastatas, kurį matote nuotraukoje datuojamas maždaug 1914 m. (taigi, Pirmasis pasaulinis karas!) ir tapo integruotas į „Akropolio“ vidų. Visi komplekso pastatai, statyti dar XX a. pradžioje, turėjo ne tik istorinę, bet ir emocinę vertę miestiečiams, kurie prisiminė šią vietą kaip gamybos ir darbo centrą. Kai „Akropolis“ grupė įsigijo šią teritoriją, kilo didelis klausimas, ką daryti su senais, bet istorinę atmintį turinčiais pastatais. Vietoj paprasto griovimo, statytojai pasirinko kur kas sudėtingesnį, bet kūrybiškesnį sprendimą.

 

Priešingai nei buvo įprasta to meto statybose, buvo priimtas unikalus sprendimas – integruoti istorinius fasadus į naująją prekybos centro struktūrą. Vietoj to, kad būtų viskas sulyginta su žeme, dalis fabriko pastatų – jų sienos ir fasadai – buvo kruopščiai išsaugoti ir apjuosti naujais statiniais. Tai buvo puikus pavyzdys, kaip galima suderinti modernią, komercinę architektūrą su kultūros paveldu. Šis žingsnis ne tik leido išlaikyti dalį Kauno pramoninės istorijos, bet ir suteikė prekybos centrui unikalų, atpažįstamą identitetą, skirtingą nuo bet kurio kito. Dabar lankytojai gali matyti, kaip stiklas ir betonas dera su šimtamečio raudono mūro plytomis.

 

Svarbu paminėti, kad šie pastatai niekada nebuvo gyvenamieji namai. Jie tarnavo kaip gamybiniai ir administraciniai pastatai, cechai ar biurai, reikalingi fabriko veiklai. Nors galbūt tam tikrais laikotarpiais juose dirbo tūkstančiai žmonių, jie nebuvo skirti gyventi.

 

Šiandien šie istoriniai fasadai atlieka kitokią, bet ne mažiau svarbią funkciją. Jie tapo savotiška interjero detale, kuri kuria išskirtinę atmosferą prekybos centro viduje. Nors viduje esantys pastatai jau nebenaudojami pagal pirminę paskirtį, jie tapo atskirų parduotuvių, restoranų ar kavinių fasadais. Prie jų įrengtos poilsio zonos ir suoliukai, leidžiantys lankytojams pailsėti ir pasigrožėti unikaliu architektūriniu sprendimu. Šis derinys ne tik primena apie Kauno praeitį, bet ir rodo, kaip kūrybiškai galima panaudoti senus statinius naujam tikslui, suteikiant jiems naują gyvenimą ir prasmę. Tai yra puikus pavyzdys, kaip galima atgaivinti apleistas pramonės zonas, paverčiant jas traukos objektais.

 

Maištinga Siela

Dienos citata: aktorius Marlon Brando apie savo biseksualumą

 Sveiki, skaitytojai,

 

„Kaip ir daugelis vyrų, aš taip pat turėjau homoseksualių patirčių, ir man dėl to nėra gėda. Aš niekada pernelyg nesukau galvos dėl to, ką žmonės apie mane galvoja. Bet jei yra kas nors, kas tiki, jog mes su Jacku Nicholsonu esame meilužiai, tegu tiki. Man tai atrodo linksma.“ Marlon Brando, 1976 iš žurnalo "Playboy"

 

Marlonas Brando, vienas įtakingiausių ir kontroversiškiausių XX a. aktorių, gimė 1924 m. balandžio 3 d. Omahe, Nebraskoje, ir mirė 2004 m. liepos 1 d. Los Andžele, Kalifornijoje. Jo gyvenimas buvo kupinas kūrybinių aukštumų ir asmeninių tragedijų, o jo charizma ir atvirumas sukrėtė ne tik kino pasaulį, bet ir visuomenę.  Brando karjera apėmė šešis dešimtmečius, per kuriuos jis sukūrė nepamirštamus vaidmenis tokiuose filmuose kaip „Geismų tramvajus“ (A Streetcar Named Desire), „Julijus Cezaris" (Julius Caesar), „Paskutinis tango Paryžiuje“ (Last Tango in Paris), „Krikštatėvis“ (The Godfather) ir „Šių dienų apokalipsė“ (Apocalypse Now). Jis du kartus laimėjo „Oskaro“ apdovanojimą už geriausią aktorių, tačiau ne mažiau nei jo talentas, dėmesį patraukė ir jo audringas bei neramus asmeninis gyvenimas.

 

Nepaisant ryškių vaidmenų ir daugybės santykių su moterimis, Brando viešai prabilo apie savo biseksualumą, kas tuo metu buvo retas ir drąsus žingsnis.  1976 m. žurnalui „Playboy“ duotame interviu jis atvirai pareiškė, kad, kaip ir daugelis vyrų, jis turėjo homoseksualių patirčių, ir jam dėl to nėra gėda. Šis pareiškimas sulaužė Holivudo tabu ir atvėrė diskusijas apie seksualinę orientaciją.  Brando pabrėžė, kad jis niekada pernelyg nesuko galvos dėl kitų nuomonės ir netgi juokavo apie spėliojimus, kad jis ir Jackas Nicholsonas yra meilužiai (kaip ir matote iš jo citatos). Nors jis buvo tris kartus vedęs ir turėjo daug vaikų, jo biseksualumas buvo atvirai žinomas artimame rate ir jis turėjo ilgalaikių santykių su abiejų lyčių atstovais.

 

Marlono Brando romanų sąrašas buvo ilgas ir spalvingas, jame buvo ir žinomos aktorės, ir paprastos moterys. Jis buvo vedęs trys kartus: Aną Kašfi, Movita Castaneda ir Taritą Teriipia, su kuriomis susilaukė vaikų. Jo santuokos buvo neramios ir trumpalaikės. Be santuokų, jis turėjo daugybę ryšių su tokiomis garsenybėmis kaip Marilyn Monroe, Ava Gardner ir Grace Kelly.  Visgi, būtent jo santykiai su vyrais ypač atskleidė jo asmenybės sudėtingumą ir atvirumą. Nors jis niekada nebuvo linkęs skelbti detalių apie savo ryšius su vyrais,  jis turėjo ilgą ir gilų ryšį su aktoriumi Wally Coxu. Coxas buvo jo patikimiausias draugas, o jųdviejų santykiai buvo artimi ir truko visą gyvenimą.

 

Viena iš labiausiai iškalbingų detalių, atspindinčių Brando santykius su vyrais, yra jo pelenų sumaišymas po mirties. Brando artimųjų iniciatyva, po jo mirties 2004 m., jo kremuoti palaikai buvo išbarstyti drauge su dviejų jam artimų žmonių pelenais: jo geriausios draugės, prodiuserės Lenos M. E. R. E. M., ir aktoriaus Wally Coxo. Šis veiksmas buvo savotiškas paskutinis pareiškimas, patvirtinantis ne tik gilią draugystę, bet ir ypatingą ryšį, kuris siejo jį su šiuo žmogumi, peržengiant tradicinius lūkesčius. Šis poelgis įrodo, kad Brando gyvenime santykiai buvo svarbesni už socialines normas ir lūkesčius.

 

Paskutinius gyvenimo metus Marlono Brando sveikata sparčiai blogėjo. Jis sirgo cukriniu diabetu, turėjo širdies problemų ir buvo priklausomas nuo vaistų.  Aktorius mirė nuo plaučių fibrozės, 2004 m. liepos 1 d., būdamas 80 metų. Jo mirtis užbaigė vienos ryškiausių Holivudo žvaigždžių erą, tačiau jo palikimas gyvas iki šiol. Brando įtaka aktorių kartoms yra neišmatuojama. Jo įdiegtas natūralistinis vaidybos stilius, pagrįstas emocine atmintimi ir giliu personažo supratimu, tapo „Metodo vaidybos“ (Method Acting) etalonu. Nors jo gyvenimas buvo sudėtingas ir kupinas skandalų, Brando drąsa atvirai kalbėti apie savo seksualumą ir atvirumas asmeniniame gyvenime padarė jį viena iškiliausių asmenybių XX amžiaus kultūroje. Jis visada liks prisimintas ne tik dėl savo neprilygstamo talento, bet ir dėl savo maištingos dvasios bei atvirumo.

 

Maištinga Siela

Maištingos Sielos pozityvumo dienoraštis nr. 133: nėra ribų, ribas susikuriame tik mes

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Naktinėju... Jau ruduo ir viskas taip aplinkui brandu ir savaime aišku. Lūkesčiai, kurie, atrodo, kėlė jaudulį jau pasiekė piką ir viskas stoja į kasdien trumpesnes dienas ir man šis metas visada patinka. Ruduo – tai stabilumas, derlius. Visgi pasirinkęs šį paveikslėlį, kurio debesys išeina iš įrėminimo, galvoju ir apie mus, žmones. Kiek daug mes prarandame save įrėmindami dėl saugumo, baimių, kas ką pasakys. Nepaliauju galvoti, kad dažnas iš mūsų esame sukurti vien kitų įsitikinimais, dažnai nesąmoningai prisiimdami ir kurdami apie save mitus bei istorijas.

 

Ar reikia gėdytis ir bijoti to mus apibrėžiamo rėmo? Ne. Ar reikia visomis išgalėmis iš jo išeiti? Ne. Verta tik tais atvejais, manau, susimąstyti, ko mes netenkame atsisakydami išeiti ir ką įgyjame, kai išeiname. Juk čia paradoksas ir jis apibūdina visą mūsų žmogiškąjį prigimtį: visada esame išėjime, palikime ir naujo savęs sukūrime. Kai tai sau primeni, gyventi vyksme ir pokytyje pasirado lengviau ir paprasčiau.

 

Maištinga Siela