Jiddu Krishnamurti's Pathless Land: The Quote That Defined a Life

 Hello Readers,

 

“Truth is a pathless land.” Jiddu Krishnamurti

 

Jiddu Krishnamurti (1895–1986), born on May 11, 1895, in the town of Madanapalle, India, was one of the most prominent spiritual and philosophical figures of the 20th century. He hailed from a relatively poor Telugu-speaking Brahmin family; his father, Jiddu Narayaniah, worked for the British administration and was a member of the Theosophical Society. When Krishnamurti was twelve, he caught the attention of the Society’s leader, Charles Leadbeater, who became convinced that the boy was none other than the incarnate World Teacher (Maitreya), the long-awaited global saviour. The Theosophists, notably Annie Besant, took both him and his brother Nityananda under their wing, ensured their Western-style education, and in 1911 founded a dedicated organisation, the Order of the Star in the East, specifically to prepare Jiddu for this messianic role.

 

Nevertheless, after nearly two decades of being groomed for spiritual authority, Krishnamurti took a radical step in 1929 that shocked the entire spiritual world: he publicly renounced the role of the World Teacher and dissolved the Order of the Star in the East. This marked a crucial turning point in his life. He firmly declared that "Truth is a pathless land" and insisted that truth could not be accessed through any organisation, dogma, or guru, as they breed dependence and create an authority, thereby negating a direct and personal experience of Truth. From that moment on, rejecting any status as a spiritual authority, he became an independent philosopher, spending the rest of his long life travelling the globe and engaging in dialogue with people from all walks of life.

 

Krishnamurti’s philosophy was focused on radical personal transformation and direct self-knowledge. His works, such as The First and Last Freedom, Education and the Significance of Life, and Commentaries on Living, invite the reader into intense introspection. He offered no new system, religion, or practice, but instead called for liberation from fear, authority, past conditioning, and the constraints of the ‘self’ (the ego). His thinking was particularly centred on the investigation of the mind, striving to understand how thought, fear, and time create an illusion that prevents one from living fully in the present and experiencing Reality. He maintained that conflict (both internal and external) is fundamentally a result of a lack of self-understanding.

 

Krishnamurti dedicated a significant portion of his attention to education, establishing several independent schools in India, the United Kingdom (Brockwood Park School), and the United States. The aim of these schools was not only academic but also psychological and spiritual—to educate children free from fear, competition, and all forms of ideological indoctrination. The legacy of these schools rests on his deep conviction that external change in society is impossible without internal change in the individual. While his public talks and dialogues were immensely popular, attracting intellectuals, scientists, and spiritual seekers (he engaged with figures such as Aldous Huxley, Bernard Shaw, and the Dalai Lama), he continually stressed throughout his life that he was not a guru, but simply a "mirror" in which people could see themselves.

 

In his personal life, Krishnamurti never married nor started a family in the traditional sense. He maintained a close and intimate relationship with his brother, Nityananda, who died early. Nevertheless, his life was marked by profound personal connections, including a long friendship with Annie Besant’s daughter. His lasting legacy is not an organisation or a sect, but a textual and auditory body of work comprising around 70 books, including material from his talks, discussions, and writings, translated into dozens of languages. Jiddu Krishnamurti passed away on February 17, 1986, in Ojai Valley, California, at the age of 90, due to pancreatic cancer. His final talks and conversations were dedicated to stressing the independence of his teaching and ensuring that no new organisation would take over his name after his death to establish a new authority. He died as he had lived: rejecting all institutional dependence.

 

The Rebellious Soul

Dienos citata: Džidu Krišnamurtis (Jiddu Krishnamurti) apie tiesą ir tikrovės suvokimą

 

Sveiki, skaitytojai,

 

„Tiesa yra žemė be takų.“ Džidu Krišnamurtis

 

Man labai patiko ši jo citata, kurią aptikau Sal Rachele knygoje „Laiko paslaptis“, tad nusprendžiau labiau pasidomėti šiuo indų dvasiniu mokytoju, apie kurį tikriausiai Lietuvoje mažai kas žinoma.

 

Džidu Krišnamurtis (angl. Jiddu Krishnamurti), gimęs 1895 m. gegužės 11 d. Indijos Madanapalės mieste, buvo viena iškiliausių XX amžiaus dvasinių ir filosofinių figūrų. Jis gimė telugų kalba kalbančioje brahmanų šeimoje, kuri buvo gana skurdi, o jo tėvas, Džidu Narajaniahas, dirbo Britų administracijoje ir buvo Teosofų draugijos narys. Pats Krišnamurtis, būdamas dvylikos, patraukė šios Draugijos lyderio Čarlzo Ledbiterio dėmesį, kuris įtikėjo, kad Džidu yra ne kas kitas, o inkarnuotas Pasaulio Mokytojas (Maitrėja), laukiamas ateiti pasaulio gelbėtojas. Teosofai, ypač Anė Bezant, perėmė jo ir jo brolio Nityanandos globą, pasirūpino jo išsilavinimu Vakarų stiliumi ir 1911 m. sukūrė specialią organizaciją – „Rytų žvaigždės Ordiną“ – ruošiant Džidu šiam mesianistiniam vaidmeniui.

 

Vis dėlto, beveik du dešimtmečius rengtas tapti dvasiniu autoritetu, Krišnamurtis 1929 metais padarė radikalų ir visą dvasinį pasaulį sukrėtusį žingsnį: jis viešai atsisakė jam priskirto Pasaulio Mokytojo vaidmens ir paleido „Rytų žvaigždės Ordiną“. Tai buvo esminis jo gyvenimo lūžis. Jis tvirtai pareiškė, kad „Tiesa – tai neišvaikščiota žemė“ (arba „Tiesa yra žemė be takų“), ir kad tiesos negalima pasiekti per jokią organizaciją, dogmą ar guru, nes jie sukuria priklausomybę ir tampa autoritetu, o tai neigia asmeninę ir tiesioginę Tiesos patirtį. Nuo to momento, atmesdamas bet kokį autoriteto statusą, jis tapo nepriklausomu filosofu, praleidusiu visą likusį gyvenimą keliaudamas ir bendraudamas su žmonėmis visame pasaulyje.

 

Krišnamurčio filosofija buvo orientuota į radikalią asmeninę transformaciją ir tiesioginį savęs pažinimą. Jo veikalai, tokie kaip „Pirmutinė ir galutinė laisvė“ (The First and Last Freedom), „Ugdymas ir gyvenimo prasmė“ (Education and the Significance of Life), bei „Komentarai apie gyvenimą“ (Commentaries on Living), kviečia skaitytoją į intensyvią savianalizę. Jis ne siūlė jokios naujos sistemos, religijos ar praktikos, bet kvietė išsilaisvinti nuo baimės, autoritetų, praeities sąlygojimo ir paties „Aš“ (ego) ribų. Jo mąstymas ypač buvo koncentruotas į proto tyrimą, bandant suprasti, kaip mintys, baimė ir laikas sukuria iliuziją, kuri trukdo gyventi dabartyje ir visiškai patirti Tikrovę. Jis teigė, kad konfliktas (vidinis ir išorinis) yra savęs nepripažinimo rezultatas.

 

Krišnamurtis didelę savo dėmesio dalį skyrė švietimui, įkūręs kelias nepriklausomas mokyklas Indijoje, Jungtinėje Karalystėje (Brockwood Park School) ir JAV, kurių tikslas buvo ne tik akademinis, bet ir psichologinis bei dvasinis – ugdyti vaikus be baimės, konkurencijos ir bet kokios ideologinės indoktrinacijos. Šių mokyklų palikimas yra jo įsitikinimas, kad išorinės permainos visuomenėje neįmanomos be vidinės permainos asmenyje. Nors jo paties viešos paskaitos ir pokalbiai buvo itin populiarūs, pritraukdavo intelektualus, mokslininkus ir dvasinių ieškojimų žmones (jis bendravo su Aldousu Huxley, Bernardu Shaw, Dalai Lama), jis pats visą gyvenimą pabrėžė esąs ne guru, o tiesiog „veidrodis“, kuriame žmonės gali pamatyti save.

 

Asmeniniame gyvenime Krišnamurtis niekada nesukūrė šeimos tradicine prasme ir nevedė. Visą savo gyvenimą jis palaikė intymų ir artimą ryšį su broliu Nityananda, kuris anksti mirė. Nepaisant to, jo gyvenimas buvo pažymėtas giliais asmeniniais santykiais, įskaitant ilgą draugystę su Anė Bezant dukra. Jo palikimas yra ne organizacija ar sekta, bet tekstinis ir garsinis kūnas, kurį sudaro apie 70 knygų, apimančių jo paskaitų, diskusijų ir rašinių medžiagą, išverstą į dešimtis kalbų. Džidu Krišnamurtis mirė 1986 m. vasario 17 d. Ojai slėnyje, Kalifornijoje, sulaukęs 90 metų, nuo kasos vėžio. Jo paskutinės kalbos ir pokalbiai buvo skirti pabrėžti jo mokymo nepriklausomumą ir užtikrinti, kad po jo mirties nebūtų jokios naujos organizacijos, kuri perimtų jo vardą ir sukurtų naują autoritetą. Jis mirė taip, kaip ir gyveno: atsisakydamas bet kokios institucinės priklausomybės.

 

Maištinga Siela

Maištingos Sielos pozityvumo dienoraštis nr. 153: skubėk lėtai ir mėgaukis!

 

Sveiki!

 

Gyvenimas tęsiasi ir viskas yra gerai.

Gyvenimas tęsiasi ir viskas yra nuostabu.

Gyvenimas tęsiasi ir viskas puiku.

Gyvenimas, gyvenimas, gyvenimas ir... viskas su tuo gerai!

 

Svarbu skubėti lėtai. Vėl skaitau iš reikiamybės Balio Sruogos „Dievų mišką“ ir pasakojime vaizduojamas pats Balys Sruoga, kuriam buvo priskirta 12 valandų rausti pelkėje didžiulį kelmą. Tame knygos skyriuje jis kalbėjo apie meną krutėti, bet nepersidirbti. Aišku, šis dalykas yra nesulyginamas su mūsų tikrove ir gyvenimu, tačiau filosofija ta pati: nori gyventi kokybiškai ir lengvai – skubėk lėtai, mėgaukis akimirkomis, laisva minute, nepersitempk, rezultatai nėra jau tokie svarbūs, kur kas svarbiau aistra ir įsitraukimas, kuris yra tikrojo malonumo pagrindas, tada, žinoma, apie laiką nė nereikia galvoti. Svarbiausia, tęsiant ankstesnių pozityviųjų įrašų potemę, – nepersidirbti ir gyventi akimirkoje.

 

Maištinga Siela

David Szalay – 2025 Booker literatūros premijos laimėjas su savo romanu "Flesh" ("Kūnas")

Sveiki, skaitytojai,

 

Apsisuko metai ir vėl turime naują „Booker“ premijos laimėtoją! Dar nesu suskaitęs pernykščių laimėtojų, tačiau lietuviai greitai reaguoja į premijas, tad ir naujausio laureato knyga pasirodys lietuviškai 2026 metais (ją ketina išleisti leidykla „Baltos lankos“). Šiame įraše kviečiu iš arčiau susipažinti su autoriumi ir jo knyga.

 

Šių metų „Bookerio“ premijos laimėtojas – vengrų ir britų autorius Davidas Szalay (g. 1974), yra sudėtingo ir tarptautinio tapatumo rašytojas, kuris savo kūryboje tyrinėja, kaip rašoma internete, šiuolaikinės Europos socialinį ir egzistencinį peizažą. Gimęs Kanadoje vengrų tėvų šeimoje, vėliau augęs Didžiojoje Britanijoje, Szalay įgijo išsilavinimą Oksfordo universitete, kur studijavo anglų literatūrą. Ši skirtingų kultūrų ir kalbų patirtis – nuo vengrų kilmės iki gyvenimo Vakarų Europoje – tapo jo kūrybos pagrindu, suteikiančiu jo romanams ir apsakymams unikalios perspektyvos apie šiuolaikinio žmogaus susvetimėjimą ir tapatybės paieškas. Nors nėra linkęs į didelį viešumą, Szalay užsitikrino reputaciją kaip itin pastabus stebėtojas, kuris nevengia atskleisti visuomenės ir asmeninių ydų.

 

Iki tapdamas 2025 m. Bookerio premijos laureatu, Davidas Szalay jau buvo pripažintas literatūros pasaulyje. Prieš pradėdamas rašyti grožinę literatūrą, jis dirbo marketingo srityje, tačiau paliko šį darbą, kad galėtų visiškai atsiduoti rašymui. Jo pirmoji knyga „London and the South-East“ pasirodė 2008 metais, o už ją autorius gavo Betty Trask apdovanojimą. Didžiausio dėmesio sulaukė jo romanas „All That Man Is“ (2016 m.), kurį sudaro devyni tarpusavyje susiję pasakojimai apie skirtingo amžiaus vyrus Europoje, ir kuris buvo įtrauktas į trumpąjį Bookerio premijos sąrašą (pavyzdžiui, vertėjo Mariaus Buroko ši knyga nesužavėjo). Be to, Szalay yra parašęs ir populiarios „BBC Radio 4“ dramos scenarijų, pademonstruodamas savo gebėjimą valdyti tiek ilgas, tiek trumpas formas. Apie savo kūrybos procesą jis yra pasisakęs, kad jam svarbiausia ne pasakoti dideles istorijas, o užfiksuoti „smulkias, tylias akimirkas“, kurios geriausiai atskleidžia žmogaus būseną.

 

 

Šiais metais Davidas Szalay triumfavo su savo romanu „Flesh“ (liet. Kūnas). Šis romanas, kurį vertinimo komisija apibūdino kaip „galingą ir jėgos kupiną kūrinį“, gilinasi į šiuolaikinės vyriškumo, klasės ir migracijos temas, jautriai ir be stereotipų vaizduodamas vyrų patirtis. Knyga pasakoja apie pagrindinį veikėją, kuris kovoja su savo identitetu, praeities šešėliais ir sudėtingais santykiais šiuolaikiniame, nuolat besikeičiančiame Vakarų pasaulyje. „Flesh“ – tai ne tik asmeninė drama, bet ir platesnis komentaras apie socialinę atskirtį ir ekonominę įtampą tarp skirtingų Europos regionų.

Pagrindinė knygos problema ir reikšmė slypi jos sugebėjime atskleisti trapų vyrų emocinį gyvenimą ir jų pastangas rasti savo vietą pasaulyje, kuris nuolat primeta jiems griežtas elgesio normas. Knygos pavadinimas, „Flesh“ (Kūnas), pabrėžia fiziškumą, pažeidžiamumą ir neišvengiamą gyvenimo žiaurumą. Szalay pasiekia universalumo lygį, kuriuo parodo, kaip asmeninės patirtys neatsiejamai susijusios su geopolitinėmis ir ekonominėmis jėgomis. Tai nepatogi, bet būtina diskusija apie tai, ką reiškia būti vyru XXI a. pradžioje.

 

Vertinimo komisija apdovanojimą Davidui Szalay skyrė dėl romano „nepaprastumo“ ir „singularumo“. Komisijos pirmininkas Roddy Doyle'as pabrėžė, kad knyga ne tik atitinka aukščiausius literatūros standartus, bet ir yra „didelio meninio galingumo“ veikalas, paliekantis ilgai išliekantį emocinį įspūdį. Komisija įvertino autoriaus gebėjimą sujungti tamsią realybę su poetiniu stiliumi ir meistrišku pasakojimo valdymu. Jų nuomone, „Flesh“ ne tik žavi savo proza, bet ir kelia esminius klausimus apie žmonijos būklę.

 

Savo atsakymo kalboje, atsiimdamas apdovanojimą, Davidas Szalay jautriai ir kukliai išreiškė padėką. Jis pabrėžė rašymo, kaip įsiklausymo į pasaulį, svarbą ir dėkojo savo šeimai už palaikymą. Szalay teigė, kad ši premija yra didžiulė garbė ir pripažinimas pastangoms, kurias jis įdėjo, siekdamas nuoširdžiai ir tiksliai atspindėti sudėtingą šiuolaikinį gyvenimą. Jis teigė tikintis, kad literatūra gali padėti žmonėms geriau suprasti vieni kitus ir skatinti empatiją, o šis apdovanojimas suteikia platformą jo idėjoms pasiekti platesnę auditoriją, tokiu būdu įtvirtindamas jo vietą šiuolaikinės britų literatūroje.

 

Maištinga Siela

Dienos citata: Gore Vidal apie politiką, politinių partijų rinkimus ir pokyčių melą

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Šiandien su žmonėmis kalbėjome apie tai, kaip Lietuvoje konservatoriai iš esmės nieko nesiskiria nuo socialdemokratų, kad iš esmės partijos yra neįgalios inspiruoti ir iš tikrųjų padaryti progresyvius pozityvius pokyčius, nes yra užsiėmusios viena kitos ėdimu, o vėliau beskaitydamas vieną knygą aptikau šią citatą, kuri iš esmės patvirtina tai, ką iš esmės galvoju.

 

„Politinių partijų pakeitimą galima prilyginti kėdžių perstumdymui ant „Titaniko“ denio.“ Gore Vidal

 

Gore'as Vidalis (Eugene Luther Gore Vidal) (1925–2012) buvo viena ryškiausių ir kontraversiškiausių XX a. antrosios pusės Amerikos intelektualinio gyvenimo figūrų. Gimęs Niujorko Vest Pointe 1925 m. spalio 3 d., jis priklausė politinei Amerikos aukštuomenei: jo senelis iš motinos pusės, Thomas P. Gore'as, buvo įtakingas JAV senatorius iš Oklahomos. Būtent Vašingtono koridoriuose praleista vaikystė suformavo jo cinišką, bet itin įžvalgų požiūrį į JAV politinę sistemą. Vidalas anksti pradėjo rašyti ir 1946 m. debiutavo romanu „Willivaw“, tačiau tik 1948 m. knyga „The City and the Pillar“, atvirai nagrinėjanti homoseksualumo temą, pavertė jį skandalingai žinomu, bet ir atėmė galimybę kurį laiką spausdintis populiariojoje spaudoje dėl visuomenės konservatizmo.

 

Vidalas (kai kur lietuviškai rašoma pavardė Vidalis) buvo ne tik produktyvus ir įvairiapusis rašytojas, bet ir nepailstantis viešasis intelektualas. Jo kūrybinė veikla apėmė daugybę žanrų: jis rašė romanus (tiek šiuolaikinius, tiek istorinius, tokius kaip „Linksmiau, nei reikalauja etika“ Myra Breckinridge ar „Linkolnas“ Lincoln), pjeses, scenarijus Holivudui ir televizijai, bei tapo vienu įtakingiausių eseistų. Būdamas įsitikinęs, kad rašytojas privalo aktyviai dalyvauti viešajame gyvenime, jis nuolat pasirodydavo debatuose ir politinėse diskusijose, ypač televizijoje. Nors jo paties politinės karjeros bandymai (dalyvavimas rinkimuose į Kongresą 1960 m. ir Senatą 1982 m.) nebuvo sėkmingi, jis išliko radikaliu JAV politikos kritiku, pasisakydamas prieš militarizmą, imperinę politiką ir didžiųjų korporacijų įtaką.

 

Jo pažiūros buvo tvirtai liberalios (JAV prasme, atitinkančios kairiąją pusę) ir anti-sisteminės. Vidalas buvo aršus JAV dviejų partijų sistemos kritikas, tvirtindamas, kad tiek respublikonai, tiek demokratai yra tik du „Turto partijos“ sparnai, tarnaujantys elitui. Būtent jam priskiriama frazė, kad partijų kaita prilygsta „kėdžių perstumdymui ant „Titaniko“ denio“, pabrėžiant, kad esminės problemos lieka nepakitusios. Asmeniniame gyvenime jis atvirai deklaravo savo biseksualumą ir ilgą laiką gyveno su savo partneriu Howardu Austenu (kuris mirė 2003 m.), sudarydamas vieną ilgiausiai trukusių ir ryškiausių netradicinių sąjungų literatūros pasaulyje. Paskutinius savo gyvenimo dešimtmečius jis daug laiko praleido Italijoje, vėliau grįžo į JAV ir mirė 2012 m. liepos 31 d. Los Andžele, palikdamas įspūdingą ir provokuojantį literatūrinį bei politinį palikimą. Jo reikšmė slypi gebėjime nuolat provokuoti, ginti savo nepriklausomą požiūrį ir išlaikyti Amerikos valdžios kritikos liepsną net ir tada, kai tai tapo nepopuliaru.

 

Maištinga Siela

Maištingos Sielos pozityvumo dienoraštis nr. 152: rask laiko nieko neveikti ir nieko nedaryti!

Sveiki, skaitytojai,

 

Savaitės vidurys ir jaučiu, kaip darbas mane išsunkia pamažu, kad ir ką bedaryčiau. Tad grįžęs nusnūstu, vakarais atlieku meditacijas, dėl kurių šiek tiek atsigaunu. Ar pastebėjote, kaip žaibiškai bėga laikas? Per 10 minučių, atrodo, nieko nepadarai, o jos ima ir pralekia kosminiu greičiu... Tame beprotiškai lekiančiame resursų, pasiekimų ir rezultatų laike, kai visi turi būti be galo motyvuoti, „užnorinti“, siekti ir draskytis dėl savo tikslų, kur mūsų laikas suskaičiuotas minutėmis, man regis, nieko neveikimas tampa pačia didžiausia prabanga. Tiesiog niekur savęs neeikvoti, nedaryti nieko, nekurti tariamos ekonominės, šeiminės, bazinės, savęs kaip nors įveiklinančios patirties. Tiesiog būti sau ir be jokios amortizuotos priežasties. Būti šiaip sau, iš dyko dykinėjimo. Tai rezultatų ir pasiekimų žmonės baisiai siutina, o tu tuo metu atsipalaiduoji ir šypsaisi viską suprantančia šypsena, nes suvoki: kad ir kiek save varysi į priekį, visi daugiau ar mažiau esame mirtingi ir tame pačiame taške, tai kam save plakti?

 

Maištinga Siela

Knygos: A. Bitautas "Mokytojo išpažintis", G. Kazlauskaitė "Marialė", Ch. Wood "Akmenyno užrašai", R. Kairienė "Žalia varia", O. Balzakas "Šagrenės oda", M. Ivaškevičius "Miegantys"

 

Vėl sergu ta keista knygine liga, kai negaliu atsisakyti, nors žinau, kad viskam nebus nei laiko, nei jėgų viskam suskaityti, bet tiek jau to, seniai nepirkau tokiu urmu tiek daug naujų knygų, kurias tikrai noriu artimiausiu metu perskaityti ir įspūdžiais pasidalyti su Jumis.

 

Maištinga Siela