Maištinga siela

2026 m. rugpjūčio 10 d., pirmadienis

Knygos: Drakula, Kleopatra ir Frankenšteinas, Lolita, Pabusiu Šibujoj, Ko ateini, vilke?, Popierinis laivelis, Trys laukiniai kūnai, Wittgensteino meilužė

Sveiki!

Gyvenimas nesnaudžia, o dar labiau nesnaudžia lietuviška verstinių knygų rinka, kuri nuolat kaip priekyje manęs skubantis traukinys, kurį bandau pasivyti ir niekaip nepavyksta. Prieš rudenį nusprendžiau jau nebekentėti ir pasipildyti naujausiomis knygomis savo namų biblioteką, nes po to tikrai knygos pasimirš, bus išleista naujesnių, geresnių ir taip liks neperskaitytos šios. Tai pirmoji knygų stirta, kita dar laukia savo internetiniame užsakymų krepšelyje. Reikia galvoti, kaip namuose „atsikratyti“ nepatikusiomis ir jau tikriausiai savo eilės niekada nesulauksiančiomis knygomis, kurios pragulėjo penkerius ir daugiau metų. Ką nors sugalvosiu.

Pirmojoje eilutėje, viršuje kairėje, matome Davido Marksono veikalą „Wittgensteino meilužė“, kadangi kolekcionuoju visas Raros knygas be išimties, šią būtinai reikėjo prigriebti. Šis postmodernistinis romanas yra intelektualinė studija apie vienatvę ir meną, kurioje pagrindinė veikėja, vienintelė likusi pasaulio gyventoja, per fragmentiškus prisiminimus ir filosofines aliuzijas rekonstruoja savo tapatybę ir kultūrinį palikimą. Greta eksponuojamas Vladimiro Nabokovo šedevras „Lolita“ – kontroversiškas, stilistiškai turtingas pasakojimas apie apsėdimą ir moralinį nuosmukį, kuriame estetinė kalbos raiška tarnauja kaip priemonė analizuoti sudėtingus, tabu laužančius psichologinius procesus. Turiu senesnį leidimą, kurią vertė Monika Vosyliūtė, bet neabejoju, kad Laimanto Jonušio versija išties kitoniška! Tęsiant tematiką, viršuje dešinėje pateikiama Margaret Atwood poezijos rinktinė „Popierinis laivelis“, apimanti autorės kūrybą nuo 1961 iki 2023 metų. Tai gilus ir įvairiapusis moters egzistencijos, mitologijos, socialinės kritikos ir gamtos pasaulio apmąstymas, pasižymintis aštria įžvalga ir ironija. Pirmojoje eilutėje dešinėje taip pat matome Evos Baltasar romaną „Trys laukiniai kūnai“, reprezentuojantį šiuolaikinę ispanų (reiktų sakyti katalonų) literatūrą ir analizuojantį trijų moterų santykius bei tapatybės paieškas per intymumo ir egzistencinio nerimasties prizmę.

Antrojoje eilutėje, kairėje pusėje, pristatomas Coco Mellors romanas „Kleopatra ir Frankinšteinas“, kuriame per dviejų menininkų santykius nagrinėjami sudėtingi šiuolaikinės meilės, priklausomybių ir asmeninės laisvės aspektai Niujorko meno pasaulio fone. Šalia esantis Annos Cimos grafinis romanas „Prabudę Šibujoj“ yra vizualiai įspūdingas darbas, kuriame pasitelkiant distopinę Tokijo atmosferą tyrinėjama paauglystės tapatybė, susvetimėjimas ir socialinio spaudimo mechanizmai. Toliau dešinėje matome Evos Viežnaviec istorinį-mitologinį romaną „Ko ateini, vilke?“, kurioje per autentišką liaudies pasakos stilių rekonstruojamas kolektyvinės atminties klodas ir nagrinėjami universaliai žmogiški klausimai. Galiausiai, rinkinį užbaigia Bramo Stokerio „Drakula“ – klasikinės gotikinės literatūros pavyzdys, kuriame per vampyro metaforą analizuojama gėrio ir blogio kova, geismas ir mirties baimė, palikusi gilų pėdsaką Vakarų populiariojoje kultūroje. Kadangi keliaudamas po Rumuniją šią vasarą daug girdėjau apie šią knygą, nusprendžiau, kad verta turėti tokį kūrinį savo bagaže.

O kurie kūriniai jums atrodo verti dėmesio?

Maištinga Siela

2026 m. rugpjūčio 9 d., sekmadienis

Knyga: John Boyne "Širdies tūžmai neregimi"

John Boyne. „Širdies tūžmai neregimi“ – Vilnius: BALTO leidybos namai, 2026. – p. 576.

Sveiki, mieli skaitytojai!

Apie Berniukas dryžuota pižama (Gimtasis žodis, 2009; Sofoklis, 2020) airių autoriaus John Boyne (g. 1971) romaną, pasirodžiusį lietuviškai, Širdies tūžmai neregimi (angl. The Heart’s Invisible Furies) sužinojau iš socialinių tinklų, kuriuose knygų skaitytojai dalijosi pirmaisiais atsiliepimais, o jie pasirodė besą suokalbiškai labai puikūs. Knyga lyginama su amerikiečių rašytojo John Irving kūryba. Tiesa, pats J. Boyne skiria šį romaną būtent jam, matyt, išreikšdamas pagarbą ir neslėpdamas šio rašytojo įtaką savo kūrybai. Nesu skaitęs Berniukas dryžuota pižama, parašytą 2006 metais, tačiau kaip ir daugelis mačiau po kelerių metų pasirodžiusią sėkmingą garsiąją ekranizaciją. Nors knyga buvo vertinama gerai, tačiau būtent Širdies tūžmai neregimi yra laikoma ambicingiausia autoriaus knyga. Pastarąją į lietuvių kalbą išvertė Gabrielė Gailiūtė-Bernotienė ir yra priskiriama prie LGBTQ+ literatūros, kuri vis drąsiau verčiama ir matoma lietuviškoje knygų rinkoje.

Romanas Širdies tūžmai neregimi autoriaus parašytas originalo kalba 2017 metais ir vos tik jį pradėjau skaityti, pamaniau, kad ir kūrinį reiktų ekranizuoti, nes knygos stilius absoliučiai kinematografiškas, tarsi jau savaime užprogramuota, jog šioji medžiaga taps mini serialu arba filmu. Beje, teko skaityti, kad tam tikros kompanijos yra susidomėjusios šiuo John Boyne kūriniu ir norėtų adaptuoti ekrane. Neatsitiktinai pradėjau nuo to, kad knyga su LGBTQ+ indeksu, nors tenka pripažinti, kad savaime ji nėra nei politiška, nei skirta vien tik šiai bendruomenei. Kaip ir vyrų ar moterų literatūra, taip ir LGBTQ+ yra skirta visiems skaitytojams, nepriklausomai nuo seksualinės orientacijos ar įsitikinimų apie žmonių seksualumą.

Pats autorius taip pat neslepia savo homoseksualumo. Nors kai kurie jo romanai absoliučiai neturi jokio LGBTQ+ teminių užuominų, John Boyne ilgai nekalbėjo apie savo kaip homoseksualo patirtis itin konservatyviuose 8-jame ir 9-ajame dešimtmečiuose Airijoje, kai seksualinė orientacija viešai buvo smerkiama dėl įsigalėjusio katalikybės požiūrio į šiuos asmenis. Širdies tūžmai neregimi patį autorių paskatino interviu pradėti kalbėti apie šias patirtis, jos labai panašios į Sirilo Eiverio, pagrindinio knygos veikėjo, patyrimus, galima sakyti, tai savotiškas paties autoriaus prototipas. Tai asmeniškiausia autoriaus knyga, kurioje jis apmąsto visų Airijos homoseksualų pasilikusius skaudulius, atsiradusius dėl katalikų Bažnyčios suformuoto viešojo smerkimo, smurto protrūkio dėl AIDS, šiaip keistų žmonių įsitikinimų ir prietaringumo.

Autorius centre vaizduoja Sirilą Eiverį, kuris yra įvaikintas pasiturinčios Čarlio ir rašytojos Modės šeimos, tačiau su įtėviais santykiai yra šalti ir dalykiški. Sirilą paliko motina, negalėjusi jo užauginti, nes ji pastojo nuo savo tetos vyro ir buvo išvaryta iš mažo Airijos miestelio, vietos kunigui ją viešai pažeminus prieš visą bendruomenę mišių metu. Knygoje ne kartą užsiminta, kad Airijos visuomenę valdo ne politikai, o kunigai, kurie pasitelkę neapykantą ir galią niekino moteris, o ką jau bekalbėti apie homoseksualius asmenis. Tikriausiai esate girdėję apie Magdalietes, jaunas merginas skalbėjas, uždarytas vienuolynuose, kol pagimdys benkartus – Sirilo motinos atvejis labai panašus, tik ji pasirinko ne Bažnyčios prieglobstį, o pati save išlaikyti Dubline bei pamiršti buvusį gyvenimą. Lytinio švietimo, žinoma, anuomet nebuvo, tad gimstamumas ir nesusipratimai buvo dažni atvejai. Įtaigiai sukurta Sirilo mamos Katerinos Gogin asmenybė, turint galvoje, jos sunkų ir atkaklų įsitvirtinimą Dubline, ji knygoje tampa protesto simboliu prieš nusistovėjusį tuometinį požiūrį į vienišas motinas.

Istorija prasideda 1945 metais, iškart po Antrojo pasaulinio karo, ir tęsiasi iki pat 2015-ųjų. Iš tikrųjų tai asmenybės tapsmo romanas, vaizduojantis lemtingus augančio, bręstančio, ieškančio ir galiausiai senstančio Sirilo gyvenimą. Labai svarbus romano audinys yra Airijos istoriniai ir kultūriniai kontekstai, kurie atskleidžia suvaržytą visuomenę net tik dėl seksualinės orientacijos, bet ir dėl moterų teisių. Šalis, kurios moralinius aspektus formuoja nuodėmingi ir smerkiantys, nebaudžiami kunigai, iš esmės smukdė šalį į didžiulę ekonominę ir antišvietėjišką duobę. Sirilas myli geriausią savo draugą Džulijaną Vudbydą, kurio tėvas perpirko Sirilo įtėvio namus po sukčiavimo bylos. Jiedu drauge mokosi koledže, Džulijanas turi nepasotinamą aistrą moterims, tad Sirilas supranta, kad neturi jokių šansų užmegzti intymių santykių su geriausiu draugu. Negana to, jis kreipiasi į gydytoją dėl homoseksualumo kaip sutrikimo, o šis tik pasakė, kad Airijoje homoseksualų nėra ir negali būti (panašiai kaip nebūta sekso Sovietų Sąjungoje), todėl jo sėklides pradeda badyti adatomis, idant šitaip sukeltų emocinį skausmą pagalvojus apie vyrus. Tokie sadistiniai „gydymo“ variantai XX amžiuje vis dar buvo labai paplitę ne tik Airijoje, bet ir konservatyviose kitose visuomenėse.

John Boyne

Pasakotojas iš tikrųjų itin kritikuoja Airiją, o veikėjai, ypač nukentėję ir šalį palikę homoseksualai, negaili karčių žodžių savo šaliai. „Toje supistoje skylėje niekas niekada nepasikeis. Airija – atsilikusi skylė, kurią valdo šlykštūs, pikti sadistai kunigai, o vyriausybė taip alpsta nuo koloračių, kad faktiškai leidžiasi vedžiojama už pavadėlio (p. 330).“ Šalies ir homoseksualų susipriešinimas, sakyčiau, būdingas ne tik Airijai, bet ir Lietuvai. Žinau ne vieną homoseksualą, kurie paliko Lietuvą ir nieko gero negali pasakyti apie savo šalį. Toji skaudi konfrontacija, kad savo šalyje esi niekinamas už tai, kas esi, nors iš tribūnos tauzijama apie tai, kad reikia būti savimi, yra skaudinantis veidmainystės fenomenas.

Airija vaizduojama apsėsta moterų užguitumu ir nekentimu. Štai kaip daktaras (išsilavinęs žmogus!) samprotauja su Sirulu: „Mano galva, šio miesto moteriškės eina velniop. Visos kaip viena pasileidusios ir apėjusios ligom. Mano nuomone, nereikėjo leisti joms balsuoti. Tai dabar ir prisigalvoja (p. 213).“ Šie visuomenės niuansai kaip homofobija ir moterų nekentimas romane yra, sakyčiau, vieni įdomiausių romano sudedamųjų temų. Kitas pasakojimo lygmuo yra gana seriališkas. Knyga neatrodo visada įtikinama, o autorius renkasi pagyvinti pasakojimą dinamiškais ir serialą primenančiais sprendimais, pvz., ne kartą Sirilui nutinka kuriozai: per savo homoseksualumo išpažintį numiršta kunigas arba mieste per teroro aktą susprogdintas paminklas sutraiško jo dievobaimingą draugę, su kuria bandė megzti santykius, arba vaikinuko iš Slovėnijos Ignaco rūpinimasis ir detektyvinė-kriminalinė linija su žmogžudystės elementais. Tam tikra prasme net santykiai ir lemtingi susitikimai su biologine motina, apie kurią niekas nenutuokia, taip pat priduoda seriališkumo, kuris būdingas populiariosios literatūros nišai.

Ar tai blogai? Nepasakyčiau, nes skaityti tikrai lengva dėl neapsunkinto literatūriškumo, apskritai šis stilius būdingas airių ir anglosaksų literatūrai. Norisi pagirti, kad šįkart dialogai knygoje pavykę itin gyvi, per kuriuos prasiveržia natūrali šnekamosios ir buitinės kalbos raiška, kurią gerai perteikė Gabrielė Gailiūtė-Bernotienė. Kartais literatūroje dialogai būna perdėm literatūriški, stoiški, šalti ir oficialūs, o čionai suteikiamas dublinietiškas savitas kalbos kodas. Tiesa, didžiąją knygos dalį būtent ir sudaro įvairūs pasikalbėjimai, per kuriuos perteikiami ne tik veikėjų žmogiškieji aspektai, bet ir įvairių Airijos, Amsterdamo ir Niujorko, kur vyksta veiksmas, laikmečio tendencijos. Tenka pripažinti, kad ne visada šie pasiplepėjimai, nusidriekę dešimtis puslapių, atrodė būtini ir įtikinami, bet tokius pat pasakojimo būdus mėgsta minėtas amerikiečių rašytojas John Irvingas.

Visgi romanas pavyko kolosalus, kadangi aprėpia ne vieną laikmečio tendenciją. Šiandien tiek Airijoje, tiek daugelyje Vakarų šalių nebereikia slaptytis ir gyventi prisitaikėliško gyvenimo, kokį sau bandė susikurti Sirilas vesdamas moterį. Simptomiškai vis dar daug gėjų ir lesbiečių niekinančiųjų, kurie mielai norėtų juos visus matyti tylius ir vaidinančius jų akims patogų gyvenimą. Taigi romanas Širdies tūžmai neregimi – tai pasakojimas apie pasaulį, kurio jau nebėra Airijoje. Pasaulį, kurį reguliavo griežta ir gėdinanti Bažnyčia, asmeninės laisvės paaukojimas dėl visuomenės standartų. Šiandienos pasaulyje esame mokomi gyventi visų pirma sau ir dėl savęs, vengti dirbtinių ir nepatogių veidmainiškų visuomenės vaidmenų, bet kartu tikimės iš politikų ir kitų visuomenės veikėjų tam tikro pozavimo. Romanas visa tai perteikia jautriai ir empatiškai parodydamas, kokie nuožmūs ir sudėtingi buvo laikai kitokiems žmonėms. Knyga parašyta sklandžiai, nestokojant emocinio intelekto ir kritikos Airijos istoriniams lūžiams. Būtų galima iš dalies lyginti su Hanya Yanagiharos romanu Mažas gyvenimas, bet John Boyne istorija pasirodė labiau dinamiškesnė ir atviresnė visuomenės nepatogiems klausimams, kaip pavyzdžiui, kas kuria ir ką iš tikrųjų galima laikyti šeima, ar melas gali pateisinti draugystę.

Maištinga Siela