Memų karalienė iš Brazilijos – Renata Sorrah: matematikos galvojimo memas su formulėmis

Sveiki!

Renata Sorrah (tikrasis vardas Renata Leonardo Pereira Sichman) yra, pasirodo, žinoma brazilų teatro, kino bei televizijos aktorių, gimusi 1947 metais Rio de Žaneiro mieste. Ji jau kelis dešimtmečius yra laikoma tikra Brazilijos pramogų pasaulio legenda, kurios talentas ir charizma užkariavo milijonų žiūrovų širdis. Jos karjera apima gausybę vaidmenų kine ir prestižiniuose teatro pastatymuose, tačiau didžiausią populiarumą ir pripažinimą jai pelnė darbas televizijoje.

Didžiausią šlovę Renatai Sorrah atnešė vaidmenys kultinėse Brazilijos televizijos korporacijos „Globo“ telenovelėse, kur ji dažniausiai įkūnydavo stiprias, sudėtingas ir charizmatiškas moteris. Tarp daugybės jos pasirodymų išsiskiria 2004–2005 metais pasirodžiusi muilo opera „Senhora do Destino“, kurioje ji sukūrė legendinį piktadarės Nazaré Tedesco vaidmenį. Šis personažas dėl savo dramatiškumo, nenuspėjamumo ir dramatiškų poelgių tapo vienu įsimintiniausių blogiečių visoje Brazilijos televizijos istorijoje.

Nors gimtojoje šalyje ji buvo gerbiama aktorė jau daugelį metų, pasaulinę šlovę ir netikėtą kultinį statusą internete jai pelnė viena konkreti scena iš minėto serialo. Šis kadras tapo pagrindu vienam populiariausių pasaulinių memų, internete žinomam kaip „Nazaré Confusa“ arba tiesiog „Confused Lady“. Memas vaizduoja susirūpinusią ir visiškai pasimetusią aktorę, kurios veidą dažnai gaubia arba papildo skraidančios geometrinės figūros bei matematikos formulės. Labai mėgstu šį memą!

Šis vizualinis pokštas internetinėje erdvėje išplito žaibišku greičiu ir tapo universalia pasauline kalba, skirta išreikšti absoliučiam nesusipratimui, kai bandai kažką logiškai apskaičiuoti, bet niekas nebetenka prasmės. Memas akimirksniu prigijo ne tik Lotynų Amerikoje, bet ir JAV bei Europoje, kur jį socialiniuose tinkluose naudojo milijonai paprastų vartotojų ir netgi pasaulinio garso žvaigždės.

Įdomu tai, kad pati Renata Sorrah labai teigiamai ir su didele saviironija priėmė šią netikėtą internetinės šlovės bangą. Ji ne kartą viešai teigė besidžiaugianti, jog net praėjus daugeliui metų po serialo pabaigos, jos sukurtas personažas toliau gyvena savo gyvenimą ir džiugina žmones visame pasaulyje. Šiandien aktorė tebėra aktyvi kultūriniame gyvenime, o jos sukurtas matematiniu chaosu apipintas žvilgsnis visam laikui išliko interneto kultūros aukso fonde.

Maištinga Siela

Nišas, Nišo miestas Serbijoje: istorija, įdomybės, faktai

Sveiki!
 
Jau antrąkart gyvenime Serbijoje apsistoju viename svarbiausių šiandien šalies miestų – Niše. Tiesa, nelabai pamenu pirmojo karto, nes man tai tranzitinis miestas, skirtas pernakvoti, tačiau šįkart gavau viešbutį į naktinį panoraminį, o vėliau jau ir į rytinį Nišo miestą, kuris matosi kaip ant delno.
 
Nišas yra vienas seniausių ir labiausiai istorinių pėdsakų turinčių miestų ne tik Serbijoje, bet ir visuose Balkanuose, įsikūręs strategiškai svarbioje kryžkelėje prie Nišavos upės. Šios vietovės apylinkės buvo apgyvendintos dar priešistoriniais laikais, o paties ištakos siekia senovės gentis – trakų bei ilyrų tribalijus. Vėliau, III amžiuje pr. m. e., šias žemes pasiekė keltai, nustatę pirmuosius svarbius prekybinius ir gynybinius taškus, kol galiausiai regionas tapo romėnų ekspansijos taikiniu.
 
Romėnų imperijos laikotarpiu miestas, vadintas Nasu (Naissus), pasiekė didžiulį klestėjimą ir tapo gyvybiškai svarbiu strateginiu punktu. Per jį nutiestas garsusis kelias Via Militaris sujungė vakarų pasaulį su Rytais, o pats miestas nuolat talpino romėnų legionus ir imperatorius. Čia vykę mūšiai ir politiniai manevrai leido miestui įgyti „imperatoriškojo miesto“ statusą, kurio dvasia iki šiol alsuoja išlikę archeologiniai paminklai, tokie kaip imperatoriškoji Medianos vila.
 
Per ilgą savo gyvavimo istoriją Nišas išgyveno daugybę sukrėtimų, užkariavimų ir gaisrų, keitusių jo veidą. Žlugus Romos imperijai, miestą nusiaubė hunai, vėliau kėlė slavų ir avarų genčių bangos, o viduramžiais jis nuolat ėjo iš rankų į rankas tarp Bizantijos, jaunos serbų valstybės bei Bulgarijos imperijos. Didžiulį lūžį miestas patyrė XIV amžiaus pabaigoje, kai jį užėmė Osmanų imperija, kurios valdžioje Nišas praleido beveik keturis šimtmečius, tapdamas svarbiu rytietišku administraciniu centru.
 
Osmanų priespauda ir kovos už laisvę paliko gilius, kartais kraupius pėdsakus miesto istorijoje, kuriuos simbolizuoja garsusis Kaukolių bokštas (Ćele kula). Šį statinį osmanai pastatė iš sukilusių serbų kovotojų kaukolių po Nišo mūšio XIX amžiaus pradžioje, siekdami pasiųsti atgrasinimo signalą vietos gyventojams. Galutinai iš Osmanų imperijos gniaužtų miestas vadavosi 1878 metais, o po to sekė spartus modernizacijos ir pramoninio pakilimo etapas. Iki šių dienų serbai nekenčia turkų ir atvirai reiškia jiems neapykantą už žiaurumus.

 
Šiandien Nišas yra trečias pagal dydį Serbijos miestas su apylinkėmis apie 250 000 gyventojų. Didžiąją dalį populiacijos sudaro serbai, tačiau per amžius čia formavosi marga bendruomenė, kurioje šalia vietinių gyventojų gyvena romai, bulgarai, makedonai bei kitos tautinės mažumos, palaikančios multikultūrinę dvasios brandą. Gyventojai pasižymi pietietišku temperamentu, svetingumu ir giliomis tradicijomis, o kasdieniame gyvenime skamba serbų kalba.
 
Miestas garsėja kaip gyvas kultūros, švietimo ir mokslo centras, kuriame įsikūręs prestižinis Nišo universitetas sutraukia dešimtis tūkstančių studentų. Nišas pasižymi gausiais festivaliais, tarp kurių visoje Europoje garsėja kasmetinis džiazo festivalis „Nišville“ bei senas tradicijas turintis kino aktorių festivalis. Architektūroje ir kasdieniame gyvenime darniai pinasi romėniškas palikimas, turkiškojo laikotarpio tvirtovės ir šiuolaikiniai socialistinio bei modernaus metropolio bruožai.
 
Viena didžiausių Nišo istorinių įžymybių yra faktas, kad čia 272 metais gimė Romos imperatorius Konstantinas Didysis, vėliau legalizavęs krikščionybę ir pastatęs Konstantinopolį. Šiame regione gimė ar valdė ir keletas kitų romėnų imperatorių, tokių kaip Konstancijus III ar Justinas I. Šios asmenybės suteikė miestui pasaulinį istorinio paveldo svorį, kuris tebetraukia istorikus ir turistus iš viso pasaulio.
 
Kalbant apie šio regiono ir Lietuvos sąsajas, jos reiškiasi per šiuolaikinius tarpvalstybinius bei diplomatinius ryšius tarp Serbijos ir Lietuvos. Lietuvai ir Serbijai palaikant oficialius diplomatinius santykius, bendradarbiavimas plėtojamas per Europos Sąjungos integracijos kontekstą, kultūrinius mainus bei ekonominę prekybą, o Nišas kaip svarbus pramoninis ir ekonominis Serbijos centras kartais tampa partneriu tarptautiniuose verslo ar universitetų tinkluose.
 
Maištinga Siela

Aktorės legendos: nuo Ingrid Bergman, Claudia Cardinale, Catherine Deneuve, Faye Dunaway iki Audrey Hepburn, Grace Kelly ir Shirley MacLaine

 

Sveiki!
 
Brigitte Bardot. Prancūzų aktorė, modelis ir dainininkė, šeštajame ir septintajame dešimtmečiuose tapusi pasauliniu sekso simboliu bei laisvės ir emancipacijos ikona, vėliau pasitraukusi iš kino ir atsidavusi gyvūnų teisių apsaugai.
 
Lauren Bacall. Žymi amerikiečių aktorė, pasižemėjusi savo giliu boso balsu ir „femme fatale“ amplua, išgarsėjusi filmų-nuaro klasikoje kartu su savo vyru Humphrey Bogartu.
 
Ingrid Bergman. Švedų aktorė, viena ryškiausių Holivudo žvaigždžių, pelniusi net tris „Oskarus" ir išgarsėjusi nepamirštamu vaidmeniu kultiniame filme „Kasablanka“.
 
Claudia Cardinale. Italų kilmės tunisiečių aktorė, viena gražiausių ir talentingiausių Europos kino deivių, spindėjusi italų neorealizmo šedevruose ir to meto tarptautiniuose filmuose.
 
Catherine Deneuve. Elegancijos simboliu laikoma prancūzų aktorė, išgarsėjusi tokiuose šedevruose kaip „Šerburo lietsargiai“ ir bendradarbiavusi su garsiausiais pasaulio režisieriais.
 
Faye Dunaway. Amerikiečių kino legenda, septintojo ir aštuntojo dešimtmečių „Naujojo Holivudo“ veidas, pelniusi „Oskarą“ už vaidmenį filme „Tinklas“ ir išgarsėjusi juostoje „Bonis ir Klaidas“.
 
Jane Fonda. Amerikiečių aktorė, aktyvistė ir fitneso pradininkė, dukart pelniusi „Oskarą“ už geriausią moters vaidmenį bei aktyviai kovojusi už socialinius ir politinius pokyčius.
 
Ava Gardner. Amerikiečių aktorė, „MGM“ studijos aukso amžiaus žvaigždė, vertinta tiek dėl savo stulbinančio grožio, tiek dėl stiprių draminių vaidmenų filmuose „Žudikai“ ar „Mogambas“.
 
Rita Hayworth. Amerikiečių aktorė ir šokėja, didžiojo ekrano „meilės deivė“ bei Holivudo aukso amžiaus seksualumo simbolis, kurios įsimintiniausias vaidmuo buvo legendinėje juostoje „Gilda“.
 
Audrey Hepburn. Britų aktorė, humanistė ir mados ikona, pavergusi pasaulį savo trapumu bei elegancija tokiuose filmuose kaip „Pusryčiai pas Tifanį“ ir „Romėnų atostogos“.
 
Grace Kelly. Amerikiečių aktorė, Hitchcocko muzų muza, pelniusi „Oskarą“ už filmą „Kaimo mergina“, vėliau atsisakiusi karjeros ir tapusi Monako kunigaigiene.
 
Gina Lollobrigida. Italų aktorė ir tarptautinio masto sekso simbolis praėjusio amžiaus šeštajame dešimtmetyje, spindėjusi tiek europietiškojo, tiek Holivudo kino juostose.
 
Sophia Loren. Legendinė italų aktorė, tapusi pirmuoju asmeniu, pelniusiu „Oskarą“ už geriausią moters vaidmenį ne anglų kalba sukurtoje juostoje („La Ciociara“), ir pačia ryškiausia Italijos kino ambasadore pasaulyje.
 
Shirley MacLaine. Universali amerikiečių aktorė, dainininkė ir rašytoja, per savo ilgą karjerą pelniusi „Oskarą“ bei pasižymėjusi tiek draminiuose, tiek komediniuose vaidmenyse.
 
Marilyn Monroe. Didžiausia Holivudo aukso amžiaus pop kultūros ikona ir šviesiaplaukė deivė, kurios vardas iki šiol yra tapęs pasaulinio glamūro ir tragedijos sinonimu.
 
Kim Novak. Amerikiečių aktorė, penktojo ir šeštojo dešimtmečių sandūros didžioji „Columbia Pictures“ žvaigždė, geriausiai žinoma dėl savo dvigubo vaidmens Alfredo Hitchcocko šedevre „Vertigo“.
 
Elizabeth Taylor. Viena garsiausių visų laikų Holivudo legendų, garsi savo įstabia violetine akių spalva, audringu asmeniniu gyvenimu ir „Oskarais“ už filmus „Butterfield 8“ bei „Kas bijo Virdžinijos Vulf?“.
 
Ursula Andress. Šveicarų aktorė ir modelis, tapusi pirmuoju oficialiu Džeimso Bondo merginos archetipu filme „Daktaras Ne“, ypač įsiminusia dėl scenos išlendančios iš jūros su bikiniu.
 
Raquel Welch. Amerikiečių aktorė, septintojo dešimtmečio sekso simbolis, išgarsėjusi fantastiniu filmu „Milijonas metų iki mūsų eros“ ir savo kailinių bikinių įvaizdžiu.
 
Natalie Wood. Holivudo aktorė, dar vaikystėje pradėjusi karjerą ir nominacijų „Oskarui“ sulaukusi už tokius filmus kaip „Vesterno istorija“ bei „Maištas be priežasties“.
 
Maištinga Siela

Restoranas Serbijoje, Belgrade "Grčka Kraljica" (Graikų karalienė): istorija, kultūra, maistas

 

Sveiki, mielieji!
 
Belgrado pačiame centre aptikau smagų istorinį restoranėlį, kuriame galima skaniai pavalgyti. Nutariau pasidalyti šios vietelės istorija.
 
Belgrade įsikūręs restoranėlis ir istorinė erdvė „Grčka Kraljica“, kurios meniu nuotrauka užfiksuota mano fotoaparato, yra viena žinomiausių ir išskirtiniausių vietų visoje Serbijos sostinėje. Šis pavadinimas, lietuviškai reiškiantis „Graikų karalienė“, atsirado XIX amžiaus pabaigoje, kuomet Balkanų užeigos pradėjo masiniu būdu perimti europietiško stiliaus dinastinius ar draugiškų šalių valdovų vardus. Šis unikalus pavadinimas simbolizuoja istorinį Serbijos ir Graikijos tautų kultūrinį bei dvasinį ryšį, kuris šioje vietoje puoselėjamas iki šiol.
 
Restorano istorija prasideda dar 1835 metais, kuomet šioje vietoje buvo pastatytas hanas. Šis pastatas yra pats seniausias išlikęs statinys visoje pagrindinėje Knez Mihailova gatvėje ir vienintelis visame mieste ugostellerijos objektas, kuris per beveik du amžius visiškai nekeitė savo pirminės paskirties. Per savo ilgą gyvavimą jis patyrė įvairių istorinių lūžių, tarpukario klestėjimą, o po Antrojo pasaulinio karo komunistinio režimo metais buvo priverstinai pakeitęs pavadinimą į „Plavi Jadran“, kol dešimtajame dešimtmetyje jam sugrąžino istorinį „Grčka Kraljica“ vardą. Po ilgo laikotarpio, neseniai atgimęs naujam gyvenimui po renovacijos, šis pastatas vėl tapo gyvu Belgrado kultūros epicentru.
 
Pačioje pastato ir vietos istorijos pradžioje šis sklypas buvo glaudžiai susijęs su miesto infrastruktūra, kadangi osmanų laikais čia stovėjo vienas iš trijų vandens bokštų, per kuriuos akveduku buvo paskirstomas vanduo. Vėliau žemę įsigijo pirklys Despot Stefanović, kuris pastatė vieno aukšto statinį, o vėliau pastatas buvo praplėstas pridedant antrą aukštą bei rūsius. Įdomu tai, kad ankstyvuoju savo gyvavimo laikotarpiu pastato patalpose kurį laiką veikė ir pirmosios registruotos viešnamio paslaugos, tačiau vėliau ši veikla nutraukta, o vieta sugrįžo prie tradicinio mehanos ir restorano formato. Per visus karus ir negandas šis pastatas per stebuklą išliko nesunaikintas, išsaugodamas autentišką pirminį eksterjero ir istorinio plano pavidalą.
 
Šiandieniniai „Grčka Kraljica“ tradicijų ir meniu bruožai yra kruopščiai subalansuoti tarp dviejų kultūrų, sujungianti autentišką serbišką svetingumą su graikiškos virtuvės subtilumais. Meniu lankytojams siūlomi tradiciniai patiekalai, paruošti pagal originalius receptus iš šviežių ir kruopščiai atrinktų ingredientų, apimantys tiek Viduržemio jūros regiono skonių paletę, tiek Balkanų kulinarijos klasika tapusius valgius. Teminės dienos, tokios kaip graikiškos virtuvės savaitės, leidžia svečiams pasinerti į kulinarinę kelionę, o meniu gausa pritaikyta tiek ieškantiems lengvų užkandžių,  tiek didelių gurmaniškų patiekalų.
 
Aptarnavimas šiame istoriniame restorane pasižymi aukšta elegance, profesionalumu ir šiltu dėmesiu kiekvienam svečiui, o personalas kuria jaukią atmosferą, kurioje susipina praeities šarmas ir šiuolaikinis komfortas. Įžengus į vidų arba apsilankius erdvioje restorano lauko baštoje, lankytojus pasitinka elegantiška aplinka, kurioje kartais skamba gyva muzika, o šventinėse vakaronėse darbuotojai vilki tautiniais motyvais pagrįstus drabužius. Visa ši visuma paverčia „Grčka Kraljica“ ne paprasta maitinimo įstaiga, o gyvu muziejumi po atviru dangumi ir svarbiu miesto simboliu, kuriame gera praleisti laiką Belgrado širdyje.

Padavėjai ir už baro išskirtinai vyrai. Mane aptarnavo itin gyvas, energingas ir bendrauti mėgstantis serbas.

 
Maištinga Siela

Ką skaito serbai? Knygynas Belgrade, Serbijoje: Serbijos mokslų ir menų akademijos knygynas „Ivo Andrić"

 

Sveiki!
 
Kai keliauju, visada stengiuosi įkišti nosį į tos šalies knygynus. Šįkart dalinuosi kadrais iš Belgrado centre esančio dviejų aukštų svarbaus serbams istorinio knygyno.
 
Šis įspūdingas knygynas, įsikūręs pačioje Belgrado širdyje, vadinasi Srpska akademija nauka i umetnosti (SANU) Knižara „Ivo Andrić“ (Serbijos mokslų ir menų akademijos knygynas „Ivo Andrić“). Jis pėstiesiems skirtoje garsiojoje Knez Mihailova gatvėje pasitinka lankytojus išskirtine architektūra, dideliais lenktais langais bei užrašais serbų kirilica, o jo vitrinose dažnai galima pamatyti Nobelio premijos laureatui Ivo Andričiui skirtą skulptūrinę kompoziciją.
 
Ši vieta serbams reiškia kur kas daugiau nei paprastą prekybos tašką – tai reikšmingas kultūros židinys, veikiantis po prestižinės Serbijos mokslų ir menų akademijos stogu. Knygynas simbolizuoja šalies intelektualinį tapatumą, akademinę mintį ir pagarbą nacionalinei literatūrai bei menui, o jo pavadinimas, pagerbiantis garsiausią serbų rašytoją Ivo Andričių, primena gilias šalies pasakojimo ir kultūrinio paveldo tradicijas.
 
Nors didieji komerciniai knygynų tinklai Serbijoje dažnai siūlo masinę literatūrą, ši SANU erdvė išsiskiria savo unikaliu ir specializuotu asortimentu. Čia galima rasti vertingų akademinių leidimų, mokslo veikalų, meno albumų bei kokybiškos užsienio literatūros, todėl knygynas yra tapęs svarbiu susitikimų tašku vietos inteligentijai, studentams, mokslininkams ir visiems, vertinantiems gilesnį žodį. Labai daug knygų, pastebėjau, anglų kalba.

Maištinga Siela

Vatikanas. Vatikano paslaptys: slapti archyvai, Nerono krikščionių kankinimų cirkas, gėrio ir blogio kovos, šv. Petro nukryžiavimas, egzorcizmas

 

Sveiki, skaitytojai!
 
Vatikanas jau daugelį amžių visuomenės sąmonėje suvokiamas kaip oficialus Katalikų bažnyčios dvasinis ir administracinis centras, tačiau po šia išorine fasadine tvarka slepiasi kur kas gilesni, ezoteriniai bei tamsūs istorijos klodai. Oficialiojoje istoriografijoje teigiama, kad ši vieta pasirinkta dėl Šventojo Petro kapo, tačiau gilesni tyrinėjimai atskleidžia visiškai kitokį šios teritorijos pamatą. Vatikano kalva (Mons Vaticanus), esanti kitoje Tibro upės pusėje nei tradicinės septynios Romos kalvos, ilgą laiką buvo laikoma nešvaria, pelkėta ir prakeikta vieta, kurioje romėnai netgi nenorėjo gyventi.
 
Pats žodis „Vatikanas“ kildinamas ne iš krikščioniškų šaknų, o iš senovės etruskų gyvenvietės Vaticum arba netgi nuo senojo etruskų pranašysčių dievo Vaticanus (arba Vagitanus), kuris valdė žmogaus balsą ir ateities pranašystes. Šioje kalvoje dar gerai prieš prasidedant krikščionybei stovėjo pagoniška šventykla, skirta požemių ir pranašysčių dievybėms, kurioje senovės žyniai atlikdavo okultinius ritualus. Romos Respublikos laikais ši teritorija buvo už tuometinės šventosios miesto ribos (pomerium), todėl čia legaliai buvo laidojami nusikaltėliai, deginami mirusieji ir atliekami tamsūs užkalbėjimai, susiję su mirusiųjų pasauliu.
 
Kruviniausias šios vietos etapas siekia I amžių, kuomet imperatorius Kaligula čia įkūrė savo cirko apylinkes, o jo įpėdinis Neronas pavertė šią vietą masinių krikščionių egzekucijų arena. Po didžiojo Romos gaisro 64 metais Neronas suėmė tūkstančius tikinčiųjų ir pasmerkė juos žiauriausioms mirtims: krikščionys buvo gyvi deginami fakelais, draskomi žvėrių arba masiškai nukryžiuojami tiesiai dabartinės Šventojo Petro bazilikos prieigose. Šios kruvinos aukos nudažė kalvos dirvą nekaltų krauju, o mediumai ir regresinės hipnozės specialistai, tyrinėję šią erdvę, teigia, kad emocinis bei energetinis šio teroro šokas iki šiol tvyro po žeme esančiuose sluoksniuose.
 
Kankinimai pasižymėjo ne tik mirties bausme, bet ir itin rafinuotu, sadistišku pasityčiojimu, kurio tikslas buvo visiškai pažeminti pasmerktuosius. Romos istorikas Tacitas aprašo, kad krikščionys buvo aprengiami laukinių ir naminių gyvūnų kailiais, po to paleidžiant pasiutusius šunis, kurie juos sudraskydavo gyvus. Kiti aukų kūnai buvo masine tvarka vinimis prikalami prie kryžių arba paliekami nukryžiuoti aplinkui cirko bėgimo takus.
 
Vienas kraupiausių Nerono išgalvotų metodų buvo gyvų žmogiškųjų fakelų naudojimas naktinėms linksmybėms. Pasmerktieji krikščionys būdavo aptepami dervuotomis medžiagomis, pririšami prie kuolų ir sudeginami tamsoje, kad jų degančios figūros tarnautų kaip apšvietimas imperatoriaus soduose ir naktinėms vežimų lenktynėms bei puotoms vykti. Neronas pats aktyviai dalyvaudavo šiose prodiusuotose egzekucijose – persirengęs vežiko rūbais jis laisvai vaikštinėjo minioje, vadovavo žaidimams ir gėrėjosi reginiu.

Neronas mėgaujasi fakelais iš krikščionių.

 
Manoma, kad būtent šiame cirke po kankinimų mirė arba buvo nukryžiuotas ir apaštalas Petras, kurio kapas, kaip vėliau tikėjo ankstyvieji krikščionys, buvo slapta palaidotas šalia cirko plytėjusiose kapinėse. Nors pats cirkas II amžiaus viduryje buvo apleistas, o vėliau plotas buvo užstatytas kapavietėmis, tūkstančių nukankintųjų kūnų liekanos ir pelenai susimaišė su šios vietos žeme.
 
IV amžiuje imperatoriui Konstantinui nurodžius išlyginti Vatikano kalvos šlaitą pirmajai bazilikai pastatyti, senojo cirko struktūros buvo brutaliai sulygintos, o dalis kapinių ir egzekucijų vietų atsidūrė tiesiai po būsimos šventovės pamatais. Šimtmečius statybų metu dar buvo aptinkami senoviniai statiniai bei palaikai. Šiandien Vatikano požemiuose ir po bazilikos grindimis iki pat šiol tvyro istorinis šio kraujo sluoksnis – žemė, kurioje susipynė imperatoriškoji tironija, nekaltų krikščionių kančios ir senovės pagoniški ritualai.
 
Dabartinė didžioji Šventojo Petro bazilika buvo pradėta statyti IV amžiuje imperatoriaus Konstantino nurodymu, virš tariamos Šventojo Petro kapavietės, tačiau ezoterinis požiūris sugretina šį žingsnį su senuoju pagonišku tinkleliu. Statybų metu senasis Nerono cirkas buvo tiesiog sulygintas su žeme, o jo centre stovėjęs Egipto obeliskas (dabar esantis aikštėje) buvo paliktas kaip galingas saulės bei okultinės valdžios simbolis, sugeriantis visą vietos energiją. Regresinės hipnozės metu kai kurie jautrūs asmenys patiria regėjimus, kad bazilikos pamatai buvo specialiai sumūryti ant senųjų pagoniškų altorių, siekiant užrakinti arba pavergti senųjų dievų energiją po krikščionybės kryžiumi.
 
Giliai po bazilika ir Vatikano rūmais plyti vadinamasis nekropolis bei slapti požemiai, kurie oficialiai vadinami apaštališkaisiais archyvais, o anksčiau oficialiai skambėjo kaip Vatikano slaptieji archyvai. Šiuose požemiuose, besitęsiančiose dešimtyse kilometrų lentynų, saugomi dokumentai, apimantys dvylika amžių: nuo viduramžių popiežių susirašinėjimų iki teismo procesų prieš raganas, orderių ir slapčiausių doktrinų. Uždarose sekcijose, į kurias patekti leidžiama tik išrinktiesiems, guli rankraščiai, kurių turinio Vatikanas iki šiol viešai neatskleidžia, o tai kursto nuolatines sąmokslo teorijas apie pasaulio pabaigos pranašystes ar nuslėptą tikrąją krikščionybės istoriją.
 
Atskirą paslapčių sluoksnį sudaro vadinamasis Vatikano bunkeris ir giliausiai po Belvedere kiemu esančios saugyklos, kurios saugo ne tik finansinius popierius, bet ir artefaktus, surinktus iš viso pasaulio per šimtmečius trukusias kryžiaus žygių kampanijas. Ekstrasensai ir aiškiaregiai tvirtina, kad Vatikano rūsiuose jautrinamas itin stiprus psichinis laukas – esą ten tebelaikomi daiktai, turintys stiprią okultinę ar magiinę jėgą, konfiskuoti iš senųjų civilizacijų ar pagoniškų genčių, kad niekada neišvystų dienos šviesos.
 
Vienas tamsiausių ir labiausiai saugomų Vatikano aspektų yra oficialiai vykdoma egzorcistų veikla, kurios centras slapta veikia šventovės užkaboriuose (ne veltui šis faktas dažnai naudojamas siaubo filmuose). Velionis Vatikano vyriausiasis egzorcistas tėvas Gabriele Amorthas yra viešai atskleidęs, kad per savo ilgametę tarnystę atliko daugiau nei dešimt tūkstančių egzorcizmų, o pačiame Vatikane periodiškai kovoja su aukšto rango dvasininkus apsėstomis tamsiomis jėgomis. Jo ir kitų liudininkų teigimu, Vatikano koridoriuose naktimis vyksta realios dvasinės kovos, o pačių rūmų sienos sugers ne tik šventumą, bet ir giliausią žmogišką blogį.
 
Mediumai, lankęsi Vatikano teritorijoje ar tyrinėję jos energetiką nuotoliniu būdu, apibūdina šią vietą kaip milžinišką energetinį labirintą, kuriame susipina šviesa ir radikalus tamsus autoritarizmas. Jų regėjimuose Vatikanas atrodo tarsi tvirtovė, pastatyta ant skausmo ašarų uolos, kurioje senovės romėnų ir pagonių dvasios iki šiol klajoja koridorių šešėliuose, nesusitaikiusios su tuo, kad jų šventvietė buvo prievarta užgrobta naujųjų dogmų. Šie mediumai tvirtina, kad po popiežiaus apartamentais pulsuoja senovinė ugnis, kurią pastatai tik vos suvaldo.
 
Vatikano bibliotekoje ir archyvuose esantys raštai slepia dar vieną paslaptį – senovinius alchemikų traktatus, hermetinius tekstus bei gnostiku raštus, kurie buvo pasisavinti pirmaisiais amžiais uždraudus bet kokią kitokią mintį, nesutampančią su bažnyčios linija. Šie dokumentai parašyti užšifruotais kodais, o juos tyrinėjantys istorikai privalo pasirašyti griežčiausius paslapties įsipareigojimus. Pasakojama, kad tarp šių raštų yra instrukcijos, kaip valdyti masinę sąmonę ir pasiekti slaptas kosmines energijas, kuriomis naudodamiesi viduramžių popiežiai įgijo absoliučią politinę galią Europoje.
 
Galiausiai, nepaisant šiuolaikinio Vatikano, kaip nedidelės nepriklausomos valstybės su savo banku ir diplomatiniais tinklais, įvaizdžio, jo tikroji esmė lieka giliai paslaptinga. Tai vieta, kurioje praeities pagoniški ritualai, krikščioniškoji kančia, tūkstančių nukryžiuotųjų sielos ir šimtmečių archyvų paslaptys susilieja į vieną neperskaitomą visumą. Visi šie elementai kuria Vatikaną ne tik kaip religinį centrą, bet kaip didžiulį ezoterinį pasaulio tašką, saugantį paslaptis, kurių atskleidimas galėtų iš esmės sukrėsti visą vakarietiškąją civilizaciją.
 
Maištinga Siela

Ayana Gray "Aš, Medūza" – leidykla "Sofoklis" išleis naują graikų mitų šiuolaikinę interpretaciją

 

Sveiki!
 
Netrukus leidykla „Sofoklis“ išleis naują Antikos mitų interpretacijos knygą „Aš, Medūza“. Pastaruoju metu „Sofoklis“ nebeleidžia gerų kūrinių, pakrypo prie detektyvų ir populiariosios literatūros, bet gal šįkart viskas bus kitaip?
 
Ayana Gray romane „Aš, Medūza“ iš naujo perrašo vieną žinomiausių graikų mitologijos monstrų, paversdama ją jauna, pažeidžiama, bet stiprėjančia heroje dėl nesąžiningų olimpiečių dievų žaidimų. Knyga pasakoja apie mirtingąją Medūzą, kuri svajoja apie nuotykius toliau nuo savo gimtosios salos, tačiau patyrusi Poseidono smurtą ir neteisingą Atėnės bausmę yra paverčiama Gorgone su gyvatėmis vietoj plaukų. Tai gili asmeninė išgyvenimo, kaltės ir tapatybės paieškų istorija, kurioje mitinė būtybė atskleidžiama ne kaip pabaisa, o kaip sužalota, bet savo galią atrandanti moteris.
 
Literatūros kritikai šį kūrinį vertina nevienareikšmiškai, tačiau dažniausiai pabrėžia jo emocinį svorį ir drąsą permąstyti nusistovėjusius kanonus. Vieni apžvalgininkai giria knygą už įtraukiantį, feministinį požiūrį į moterų išnaudojimą bei stiprią seserystės liniją, o kiti atkreipia dėmesį, kad pasakojimui kartais trūksta literatūrinio subtilumo. Visgi kūrinys sulaukė didelio skaitytojų pripažinimo dėl savo aktualumo, nes jame gvildenamos prievartos, aukų kaltinimo ir teisingumo paieškų temas giliai rezonuoja šių dienų visuomenėje.
 
Stilistiškai tai yra šiuolaikinė fantastinė proga su stipriais istoriniais ir mitologiniais elementais, priklausanti populiariajam mitologinių perrašymų (angl. retellings) bangos žanrui. Nors knyga priskiriama suaugusiųjų ir jaunimo literatūros paribiams, jos rašymo stilius yra lakoniškas, vaizdingas ir orientuotas į jausmus, todėl kūrinys savo lengvai prieinama forma balansuoja tarp komercinio populiarumo ir prasmingos literatūros.
 
Maištinga Siela