Šios dienos citata: Kristen Stewart apie pirncesės Dianos vaidmenį ir bulimiją

 

Sveiki,

Mane visada domino istorijos, kaip aktoriai ruošiasi fiziškai ir psichologiškai savo vaidmenims. Štai matytas filmas „Spencer“, kuriame pagrindinį princesės Dianos vaidmenį atliko Kristen Stewart, daugelį nepaliko abejingų ir daug kas pamiršo tuos internetinius memus, kai jos vaidybą lygino su neobliuota lenta.

Visgi galvoju apie patį filmą „Spencer“. Kol žiūrėjau, tol žiūrėjau, kai parašiau įrašą šiame saite, vis mintimis grįždavau prie vaidybos ir filmo netipinio siužeto. Gal netgi nepalankaus karališkai šeimai. Atrodo, kad K. Stewart labai paprastutė tame filme – keliskart persivalgo, bijo karališkos šeimos, jaučia nuolatinį stresą, vienatvę ir vaikystės ilgesį. Kad ir kaip bežiūrėčiau, filmą iš laiko distancijos vertinu dar geriau, nei po seanso.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Krautuvių valsas" / "In den Gängen"

 

Sveiki,

Nemažai tikėjausi iš vokiečių režisieriaus Thomas Stuber filmo „Krautuvių valsas“ (vok. In den Gängen) (2018), kuriame pasirodo mano mėgstamiausias šiuo metu vokiečių aktorius Franz Rogowski. Pastarasis šiame filme atlieka pagrindinį vaidmenį.

Beveik visas siužetas vyksta vienaip ar kitaip dėliojant prekes didžiuliuose sandėliuose ir urmo bazę primenančiame prekybos centre. Jis – tatuiruotas vyrukas be praeities, o ji – ištekėjusi saldainių skyriaus darbuotoja. Abu vienas kitą pastebi, šiek tiek flirtuoja, nutolsta, vėl susieina. Tai išties primena paauglišką meilės istoriją iš serijos „myliu-noriu-negaliu“ ir taip daugmaž visą filmą, kol galiausiai žiūrovas pajunta, jog filmo lokali krautuvės aplinka yra savitai hermetiška socialinė erdvė, kurioje „atrinkti“ specifiniai žmonės, atsidūrę beveik socialinėse paribiuose. Jie bendrauja savita kalba, turi savitą humorą, rengia savitus vakarėlius, vagia išmestą maistą iš konteinerių ir mokosi valdyti tobulai keltuvus...

Iš tikrųjų tikėjausi daug daugiau, gal daugiau emocijų, subtilumo, netikėtų siužetinių linijų. Nesumeluosiu šįkart sakydamas, kad Scanoramos repertuaro filmą sužiūrėjau šiek tiek nuobodžiai. Taip, atmosfera ir specifiškumas filme yra išgautas, bet, dievaži, viskas labai ištęsta ir statiška, todėl filmas dažnai atrodo be dinamikos ir labiau fokusuojasi ne į veikėjus ir vyksmą, o atmosferos kūrimą. Veikėjai irgi atrodo be vidinės dinamikos, nors tenka pripažinti, kad įdomu buvo pamatyti Rogowski pagaliau prislėgtą, susikrimtusį tylenį, o ne charizmatišką maištininką donžuaną. Bet tai tikriausiai viskas, ką gavau iš šio filmo. Ne, meluoju, visgi dabar žinau, kad nėra lengva išmokti naudoti mechaniniu keltuvu ir tam reikia išsilaikyti egzaminus.

Filmas savotiškas, monotoniškas, bet jeigu jums rūpi režisūriniai sprendimai ir krautuvės pavertimas teatru ar savotiška romantiška jausmų šokių sale, manau, galite pabandyti žiūrėti.

Mano įvertinimas: 5/10

Kritikų vidurkis: 67/100

IMDb: 6.9

Jūsų Maištinga Siela

Kodėl kūltūros ministras Simonas Kairys ir SRTR direktius Gintaras Songaila nori sunaikinti žurnalą "Kultūros barai"?

 

Sveiki,

Prieš jus galimai paskutinis „Kultūros barai“ žurnalo numeris. Sakau „galimai“ ne visai ironiškai, nors žurnalą nusipirkau vos tik pasirodė, tačiau skaityti pradėjau tik vakarą, nes šis puikus leidinys jau toks, kad nesensta, o jame publikuojami straipsniai nėra tik orų prognozė, kuri nebeaktuali jau kitą dieną. Visgi Laimos Kanopkienės pirmasis straipsnis „Ištrynimas“ labai liūdnas, nes primena nesiliaujamą kultūros įvairovės genocidą.

Leidinį pradėjau skaityti vos pernai, iki tol užtekdavo kitų leidinių, o štai dabar jau pirmu numeriu dairausi „Kultūros barų“. Straipsnio autorė savo straipsnyje viešai išsakė apie siaubingą „Kultūros barų“ finansavimo mažinimą. Įtariamas sąmoningas susidorojimas. Štai kultūros ministras Simonas Kairys tik atsakė, jog leidiniui turėjo ateiti pinigai iš 18 proc. padidinto finansavimo srauto, tačiau, kaip žinia, brangstant popieriui ir sąnaudom, neatėjo. SRTR fondo direktorius Gintaras Songaila, kaip žinia, net neatsakė į tuos klausimus: kas, kaip ir svarbiausia – kodėl?

Toli žiūrėti nereikia, užtenka paskaityti Almanto Samalavičiaus kitą straipsnį „Apie dumble pražystantį lotosą“ ir tampa aišku, jog jis iš esmės stebėdamas visuomenės procesus (pandemijos, ekonomikos valdymo ir nacionalinių švenčių minėjimo neramumus) išskleidžia įvairių tonų spektrą, kuris priešingai nei dažnas „intelektualus“ pasisakymas, nestoja mūru už valdančiuosius, bet aiškiai išdėsto galios svertą turinčių politikų poziciją suagresyvėjusių ir šiek tiek supilietėjusių visuomenės narių atžvilgiu. Tai ne pirmas ir ne paskutinis straipsnis, kuris organiškai apeliuoja į šiokią tokią kritiką, atsisakant budulių, maršistų, dvi Lietuvos socialiniuose tinkluose esančios žeminančios terminologijos, kuri paprastai atstumia „tuos“ nuo auksinių „tokių“. Straipsnis, tarp kitko, labai įdomus, leidžia pajusti subtilumus ir pustonius, o ne vien teisuolišką galingųjų ir nepaklusniųjų rokiruotę ant šventos Lietuvos žemės.

Visgi tokie straipsniai ir žurnalo turinys tikriausiai valdantiesiems kaip durklas po kaklu. Reikia būti pusakliu, jog nesuvoktum, kad ministras Simonas Kairys ir fondo direktorius Gintaras Songaila yra valdančiųjų įtakos zonoje. Valdantiesiems reikia tik dviejų spalvų, geriausia balta ir tik tai jų spalva, o mąstymą veikiantys kultūros leidiniai... juos reikia uždusinti. Kitaip koks paaiškinimas, kad priimtas toks sprendimas? Populiarioji spauda jau seniai nusibaigusi ir išpirkta, „Respublika“ ir „Vakaro žinios“ šiaip kažkokia bulvarinė anekdotinė spauda, nors su ja jau susidorota, dabar atėjo cenzūros tankai prie kultūrinių rimtų leidinių, kurių skaitytojai gal ir nėra dauguma, bet įspūdis toks, kad ir tuos, kurie bando karksėti, bandoma užplombuoti. Sakysite ne taip, Simonai ir Gintarai?

Akylesni turėtų pastebėti, kaip vyrauja spaudos monopolija, pandemija ir karas Ukrainoje išryškino tai, kas buvo atvira. Mes savo žinių ir matymo perspektyvos negalime turėti, nes ji bus laikoma arba budulio, arba „Respublikos“ Tomkaus nesąmonėmis, arba prorusiška demagogija. Pasiūlymas labai paprastas: gal apsimeskime, kad viskas yra gerai ir nieko nevyksta, gyvenkime orvelišką socialinį gyvenimą, bus paprasčiau, o ką mąstyti ir ką žinoti apie pasaulį leiskime tik vienai atsakingai žinias ir tikrovę formuojančiai kampanijai.

Jūsų Maištinga Siela

Laikraštyje "Vakaro žinios" pasirodė Zita Šličytė: leidinys moko moralės, nors pats amoralus?

Sveikučiai,

Kartais norisi pozityvumo, tačiau ima ir patraukia už liežuvio ta mano teisuolio pusė, kuriai sunku pasiduoti. Po audringo skandalo, kurį sukėlė Zita Šličytė savo homofobinėje kalboje Kovo 11-osios proga, regis pergalingas teisininkės ir kankinės Kristaus kelias tik prasideda vis labiau pažerdamas visuomenei pramogos ir apkalbų.

Apie homofobo Vito Tomkaus diriguojamą (Vitas Tomkus) leidinį „Respublika“ ir „Vakaro žinios“ tikriausiai daug kalbėti nereikia, nes visi suvokia, kad tai kliedesiai. Štai prisimenu paauglystę, kai vasaron suvažiavę kaimo paprūdžiais pienburniai dalydavosi „Vakaro žiniomis“ kaip pornografiniu leidiniu, nes ten nuolat publikavo nuogas ir itin erotiškas, šlapius marškinėlius dėvinčias pupytes. Ne vienas tikriausiai iš pornografijos tuo metu bado ir nusimasturbuodavo žiūrėdamas į tą erotiką, o kur dar telefono numeriai, kuriuos šis leidinys reklamuodavo (atrodo, lyg 5 eurai už minutę) pakalbėti su laisvo elgesio moterimi kitapus ragelio. Šiandien šiame leidinyje Zita Šličytė (jeigu netikėti, perskaityti antraštę) suokia apie „Laisvės partijos“ palaidumą?

Žmonės, apie ką mes čia šnekame? Erotinis leidinys, prieinamas vaikams prie „Naminuko“ ir kitų vaikiškų žurnalų mums pasakoja apie politikų paleistuvystę, kai pats siūlo KĄ?

Tiesiog nuostabu, kad šie leidiniai dingo iš prekybos centrų. Juokas suėmė, kai kažkas po mano įrašu šiame poste pakomentavo, jog nervinuosi, kad galimas laisvas žodis. Čia iš serijos: kas apgins Zitą Šličytę? Reikia tam tikriausiai smegenų ir bukumo...

Ir tiesa, „Laisvės partija“ ir Aušrinės Armonaitės saulėlydis jau greitas ir skaudus, ši partija galutinai nuvylė savo rinkėjus ir apskritai jaunus žmones, tačiau ne jų tariamos nuodėmės, mados ir profiliai domina šiame kontekste, o Zitos Šličytės straipsnis pačiame amoraliausiame leidinyje apie moralę. Tai tarsi Užgavėnės per Kūčių vakarienę. Tenka pritarti komentatoriui po Šličytės įrašu, kad ir kaip bebūtų graudu, suokti tokias nesąmones irgi yra žodžio laisvė.

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Andrei Makine "Mano draugas armėnas"

 Andrei Makine. „Mano draugas armėnas“ – Vilnius: Tyto alba, 2021. – p. 128.

Sveiki,

Garsus prancūzų rašytojas ir prestižinės Goncourtų literatūrinės premijos laureatas Andrei Makine (g. 1957), galima sakyti, Lietuvoje turi savo antrąją skaitytojų kartą. Štai 1996 metais leidykla Tyto alba išleidusi jo žinomiausią romaną Prancūziškas testamentas, kuris ir buvo įvertintas Goncourto premija, perleido jau trečiąkart. Lietuviškai taip pat pasirodė ir kiti jo romanai: Žako Dermo žemė ir dangus (2008), Moteris, kuri laukė (2010), Trumpų amžinų meilių knyga (2012), Mylima moteris (2021). 2021 metais originalo kalba pasirodęs trumpas romanas Mano draugas armėnas (pranc. L'ami arménien) Akvilė Melkūnaitė tais pačiais metais kūrinį išvertė į lietuvių kalbą. Man tai antroji skaityta autoriaus knyga. Prieš daugel metų Prancūziškas testamentas padarė didelį įspūdį, tad knygą labai rekomenduočiau paskaityti knygų gurmanams.

Naujausias autoriaus romanas pasakoja apie sovietmetį. Rusijos gilumoje kalinami armėnai sukilėliai, kuriems priskirta Velnio gale, taip vadinamame armėnų kvartalo gete, laukti savo artimųjų teismo. Istoriją pirmuoju asmeniu pasakoja berniukas, kuris mokykloje ima ginti keistuolį Vardaną iš Armėnijos karalystės, todėl jiedu susidraugauja ir pamažu ima drauge leisti laiką. Pasakotojas mokosi iš Vardano teisingos pasaulio sampratos, mąstyti ir priimti pasaulį bei žmones sąžiningai ir besąlygiškai. Graži sofistinė pamokomoji Vardano pamoka apie tai, kad dangus prasideda prie pat žemės, tampa esmine žmogaus gerumo metafora; kiekvienas gali susikurti rojų ir gyventi tarsi danguje, jeigu elgsis pagal visatos dėsnius.

Knygoje įsimintinas Vardano literatūrinis portretas. „Paprastai Vardanui pavykdavo neatskleisti savo keistumo – žinojo, kad paisant savo ligos, mažiausiai nemalonumų ir patyčių sukels santūrus elgesys. Tačiau kartais ypatumas, glūdintis jo kūne, kilmėje ir smarkiai sutrikusiame žvilgsnyje, prasprūsdavo pro jo budrumą ir įstumdavo į nepatogią „nenormalaus“ žmogaus padėtį (p. 47).“ Sergantis keista liga, kuri knygoje vadinama armėniška liga, Vardanas vis dažniau atrodo paliegęs. Žaisdami netoli kalėjimo esančiuose statiniuose jiedu stebi besiglamonėjančią porą, slepiasi nuo vietinių banditėlių ir net sugalvoja kasti gilią duobę, kad atrastų lobį. Pasakojimą paryškina pasakotojo nuostaba apie armėnų išskirtinę kultūrą, getą aprašo tarsi tikrą karalystę, kurioje galioja visiškai kiti įstatymai.

Andrei Makine

Pasakotojo balsas retrospektyvinis, vietomis bylojantis iš tolimos ateities ir mus vedantis į prisiminimų pasaulį, kuris tampa dabarties laiku. Tokia laiko linija suteikia nostalgijos, atrodo, kad istoriją gaubia nuoširdžiai vaiski pasakotojo pagarba ir švelnumas praeities įvykiams, galgi net troškimas išpirkti kaltę. Tokie krikščioniški biblijiniai pasažai tampa esminiu Andrei Makine skiriamuoju kūrybos bruožu. „Tiesa, Ararato kalnas, šventoji armėnų viršukalnė, dabar Turkijoje. Mes jį praradom, bet... Kadangi jo neturim, jis mums dar brangesnis. Toks ir yra pasirinkimas: turėti arba svajoti. Man labiau patinka svajoti (p. 83).“ Akivaizdu, kad vienas iš A. Makine pasakojimo elementų specifinių bruožų yra veikėjus vaikus literatūriškai aprobuoti tarsi pasakų veikėjus, jie ima kalbėti išgrynintomis filosofinėmis mintimis (nors iš tikrųjų tą daro pasakotojo balsas apie prisiminimus), tačiau ne tiek, kad nutoltų nuo tikrovės tragedijų.

Tikrovės lygmenį sudaro iš esmės armėnų tautos tragedija. Ilgą laiką tauta kentusi karus nuo turkų ir net patyrusi genocidą, sovietmetyje armėnai išgyvena sovietizacijos periodą. Atrodo, kad šioji tauta ištisą šimtmetį naikinama, bet nesunaikinama. „Beskaičiuojant milijonus visai atbunka gebėjimas jaudintis, silpsta ir nuoširdžiausias troškimas atjausti. Norim to ar ne, istorinės padėties tyrinėjimas krypsta į faktų analizę, vertinimą, racionalų iliustravimą, kuris pavojingai slysta ties riba – pateisinti (p. 69).“

Skaitydamas nuolat stabteldavau ir vis prisimindavau Prancūzišką testamentą, kurio pasakojimo maniera labai artima ir šiam autoriaus romanui. Taip pat iškilo Khaled Hosseini romano Bėgantis paskui aitvarą epizodai, kuriuose vaizduojama berniukų draugystė. Mano draugas armėnas – trumpa ir vaiski knyga apie žmones, kurie pakeičia suvokimą apie pasaulį, kurie sudrebina mus iš vidaus, jog niekada į tikrovę nebežvelgiame taip kaip anksčiau. Autorius tiesiogiai nevaizduoja žiaurumų su armėnais, neaprašinėja siaubų, tačiau nuolatos subtiliomis užuominomis, kaip antai kulkų skylės sienoje, arba staiga dingęs vienas ar kitas armėnas, leidžia daryti prielaidą apie jaunojo žmogaus suvokimą apie sovietinę sistemą ir nesaugų pasaulį. Galiausiai paskutinės scenos, kada pasakotojas tardomas dėl kasybų šalia kalėjimo, jis atlaiko didžiausią savo gyvenimo egzaminą – jis neišduoda draugo armėno ir pasielgia teisingai sumeluodamas.

Gal ši knyga ir nebepadarė tokio poveikio, kaip Prancūziškas testamentas, tačiau Mano draugas armėnas leido vėl pajusti viltingą pasakojimo tėkmę nesustabdomų didžiųjų tragedijų akivaizdoje.

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos citata: Marija Antanavičiūtė apie nuomonės pareiškimą, turėjimą ir socialinius tinklus

 

Sveiki,

Šios dienos citata tapo Marijos Antanavičiūtės straipsnio „Apie studentų tylą auditorijose“, kuris publikuotas „Literatūroje ir mene“ (Nr. 4, 2022). Šiaip įdomus visas straipsnis, kuriame autorė svarsto dėstytojo ir auditorijos santykius. Ar tyla ir atsitvėrimas nuo auditorijos tikrai yra geros paskaitos rodiklis? Galiausiai autorė ima svarstyti kur kas plačiau apie socializacijos problemas ir viešąją nuomonę socialiniuose tinkluose, kur neretai dabarties kartai yra vienintelis būdas išsakyti savo pilietinę poziciją. Kiek tai iliuzija, kad tarškindami klavišais ir komentuodami esame svarbūs, manau, kiekvienas pasidarys išvadas pats.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Gucci mados namai" / "House of Gucci"

 

Sveiki,

Ridley Scott režisierius yra nemirtingas. Šiuo metu sulaukęs tokio garbingo amžiaus, o vis dar kuria didelio masto grandiozinius kino projektus ir neketina nurimti. Šiuo metu kuria filmą „Napoleonas“, nors dar visai neseniai pristatė visus kino žiūrovus sudominusią kriminalinę dramą „Gucci mados namai“ (angl. House fo Gucci) (2021). Dėl dviejų priežasčių į kiną traukė visi, kas netingėjo t. y. dėl to, kad filmą statė R. Scott ir dėl to, kad jame pirmu numeriu pasirodo Lady Gaga, kurios nepamirštamas rimtas debiutas filme „Taip gimė žvaigždė“ vėlei žadėjo nepamirštamas emocijas.

Filmas pasakoja apie 25 metų moterį Patrizia Reggiani, kuri susipažįsta su turtuoliu Mauricijumi Gucci ir netrukus jaunuolio tėvui prieštaraujant jiedu susituokia ir susilaukia dukters. Bėgant metams Patrizia vis labiau ima kištis į vyro šeimos reikalus, kol sukurpia ambicingą planą, kaip prikelti Gucci mados namus, paveržiant iš giminaičių akcijas. Galiausiai suskaldžiusi šeimą ir vyrą pastačiusi į nemalonę, ji patiria vyro neištikimybę. Pasitarusi su savo būrėja ji ryžtasi labai prastam sprendimui, kas iš esmės sudrebins viso pasaulio žiniasklaidą...

Tiesą sakant, filmas neprailgo, nors ir beveik pustrečios valandos. Kadangi nesidomiu nei Armani, nei Gucci, ir apskritai apie italų kilmės madų grandus žinojau tik apie Versaci nužudymo tragediją iš puikiai sukalto mini serialo „Amerikietiška nusikaltimo istorija“ antrojo sezono. Kalbant apie šį filmą, jis tipiškai epiškas R. Scott filmas, kuris režisūrine prasme lyg nieko naujo ir nepasiūlo, tačiau išlaiko klasiškai tvarkingą pasakojimo naratyvą. Kadangi nieko nežinojau apie Gucci užkulisius, man visų pirma filmas patiko dėl praplečiančios medžiagos: kas galėjo patikėti, kad tokioje giminėje įmanomi tokie dalykai? Žinoma, filmas spalvingas, puikūs veikėjų kostiumai, charizmatiški vaidmenys. Lady Gaga vėl pasirodė puikiai. Filme su draugu susiginčijome dėl kvailelio Paolo aktoriaus. Pasirodo, kad buvau teisus – Jared Leto vėl sunkiai atpažįstamas. Filme pasirodo kino legendos – Jeremy Irons ir Al Pacino, Salma Hayek bei būsima legenda Adam Driver. Nežinau nė vienos priežasties, kodėl šis filmas gali būti laikomas prastu. Netgi tiems, kurie absoliučiai nesidomi mada, manau, filmas susižiūrės kaip nebloga kriminalinė drama.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 59/100

IMDb: 6.7

 

Jūsų Maištinga Siela