2011 m. kovo 24 d., ketvirtadienis

Asmenybės: Aiškiaregė Vanga

Sveiki visi,

Kaip ir žadėjau, pridedu Jums informaciją apie bulgarų aiškiaregę Vangą, kurią pavyko surasti internete. Paskaitykit, tikrai yra įdomių faktų ir nutikimų, kurie nūdienos moksliniam protui nepaaiškinami ir nesuprantami. Čia išryškėja ir Vangos asmenybė.

Padavimai ir legendos pasakoja apie moteris atsiskyrėles, mo­teris, žmonių vadinamas šventosiomis, moteris — žiniuones ir užtarė­jas, moteris, palaimingai gyvenusias ir palaimingai mirusias. XX, tech­nikos, amžius padovanojo mums dar vieną padavimą, dar vieną legen­dą. Tai mitas apie nuostabią moterį — aiškiaregę ir žiniuonę, troškusią padėti žmonėms, įžvelgusią pačias slapčiausias jų sielos kerteles, apie aklą pranašę Vangeliją. Ji buvo ne paprasta žiniuonė ar būrėja, bet mokėjo mums nematomais kanalais keliauti per žmogaus gyvenimą: jo praeitį, dabartį bei ateitį ir nepaprastai tiksliai pasakoti.


Aiškiaregė Vanga (1911—1996) buvo ir yra Bulgarijos įžymybė. Jos vardas Vangeliją ilgainiui virto Vanga — taip ją šaukdavo namiškiai. Žmonės žiniuonę vadino Močiute Vanga. Jos sugebėjimai, populiaru­mas, lankytojų minios sukūrė daugybę legendų, ir dabar sunku atskirti, kur tiesa, o kur — išmonė. Vangos dukterėčia Krasimira Stojanova sa­vo knygoje „Aiškiaregė Vanga" įtikinamiau ir tiksliau pasakoja apie šios moters gyvenimą. Šiuo šaltiniu daugiausia ir paremtas šis pasakojimas.


Vanga gimė 1911 m. sausio 31 d. Strumicoje, Jugoslavijoje, smulkių valstiečių šeimoje. Gimė dviem mėnesiais anksčiau, sulipusiais rankų ir kojų pirštais. Niekas nežinojo, ar mergaitė gyvens, bet ji liko gyva ir buvo pavadinta Vangeliją — gerų žinių nešėja.
Vangelijai buvo tik treji, kai antrąkart gimdydama mirė jos moti­na. Vangos tėvas Pandė Surčevas labai išgyveno dėl dukters ateities. O ji augo guvi, mėgo bendrauti. Jai labai patikdavo žaisti ligoninę; ji visada būdavo daktare. Tuoj po Pirmojo pasaulinio karo tėvas vėl vedė. Kurį laiką šeima gyveno gan pasiturimai, tačiau laimė truko neilgai: nau­joji valdžia atėmė iš tėvo jam priklausiusį žemės sklypelį. Pandė tapo piemeniu. Į namų duris pasibeldė skurdas, iš kurio šeima daugelį metų negalėjo išsikapstyti.


Kartą, būdama 12 metų, Vanga su kitais vaikais lakstė netoli kaimo. Diena buvo darganota, ir vaikai išvydo danguje keistą debesį. „Audra", — dingtelėjo jiems. Bet tai buvo ne audra. Smarkus šaltas vėjas, įnirtingai plėšdamas tik ką išsiskleidusius medžių lapus, gainioda­mas ant vieškelio dulkių kamuolius, susisuko į viesulą ir atūžęs iki vaikų pagriebė Vangą. Atsidūrusi šėlstančio viesulo nasruose, ji pajuto, kaip kažkieno delnas palietė jos kaktą, ir... neteko sąmonės. Atsitokėjo jau ant žemės. Skaudėjo galvą ir smėlio pribertas akis.
Vangą surado lauke, užverstą akmenimis ir šakomis. Ją parvedė namo, stengėsi palengvinti jos kančias, tačiau niekas negelbėjo. Vaka­rop mergaitės akys pritvinko kraujo, o paskui jų rainelė pabalo.


Vangą parodė gydytojui, kuris pasakė, kad regėjimą gali išgelbė­ti tik skubi operacija. Mergaitė iškentė dvi operacijas, tačiau jos nepa­dėjo. Vanga apako. Ji puolė į neviltį, meldė Dievą pagalbos, tačiau ste­buklas neįvyko.


1925 m. Vangą išsiuntė į Zemuno aklųjų namus. Čia ji daug ko išmoko: skaityti Brailio raštą, groti pianinu, taip pat megzti, virti, tvarkyti namus. Visa tai vėliau jai labai pravertė.
Aklųjų namuose Vanga praleido trejus metus. Ją aplankė ir pir­moji meilė. Jos išrinktasis — taip pat aklas tų namų auklėtinis — pa­siūlė jai savo ranką. Vanga nesitvėrė džiaugsmu. Tačiau gyvenimas su­tvarkė viską savaip. Vangos pamotė mirė gimdydama ketvirtą kūdikį. Vanga turėjo grįžti namo padėti tėvui ruošoje ir auginti vaikus. Ji atsi­sveikino su savo pirmąja meile.
Namie Vanga rado baisų skurdą. Brolis Vasilas buvo tik šešerių, Tomė — ketverių, o jauniausioji, Liubka, — dvejų metukų. Akla Vanga tapo jiems motina, užtarėja, namų šeimininke. Vanga greitai ir gražiai mezgė. Tai išgirdusios aplinkinių kaimų moterys ėmė nešti jai vilnas. Už darbą atsilygindavo smulkiais daiktais ar senais drabužiais, kuriuos Van­ga išardydavo, o iš siūlų megzdavo rūbelius vaikams. Vanga ėmė ir austi. Ji nemėgo sėdėti be darbo ir niekam iš namiškių neleisdavo tinginiauti. Jų namai, nors ir labai skurdūs, visada buvo švarūs ir tvarkingi.


Tose vietovėse yra įdomus paprotys. Jurginių išvakarėse mergi­nos meta į ąsotį įvairiausius savo daiktus, o kitą dieną iš jų buria likimą. Ąsotį merginos paprastai statydavo Vangos kieme, o Vangai dažnai, galbūt iš gailesčio, pasiūlydavo būti „orakule". Rytą Vanga traukdavo iš ąsočio daiktus ir spėdavo savo draugių likimą. Paprastai visa, ką ji nu­spėdavo, pasitvirtindavo. Tai buvo keista, bet tuomet dar niekas nė ne­įtarė, kad Vanga turi aiškiaregės dovaną.
Kartą iš bandos, kurią ganė Vangos tėvas, dingo avis. Žmogus baisiai nusiminė, nes bijojo netekti darbo. Vanga jam tarė: „Neširsk, tavo avis — pas Atanasą iš Monospitovo kaimo". Tėvas nustebo, nes jis nepažinojo tokio žmogaus, juo labiau jo negalėjo pažinoti Vanga. Kai Pandė paklausė dukters, iš kur ji žino, kad avis nuklydo ten, Vanga atsakė, jog sapnavusi. Ji dažnai sakydavo, kad sapnuoja įvairius daly­kus, ir visi jos sapnai išsipildydavo. Tėvas nuėjo į Vangos nurodytą kai­mą ir iš tikrųjų Atanaso kieme rado avį.


Kasdien Vanga su seserimi Liubka eidavo parsinešti vandens iš šulinio, esančio toliau nuo kaimo, laukuose. Kol Liubka pripildavo ąso­čius, Vanga prisėsdavo ant akmens. Kartais ilgai taip sėdėdavo tyli, nejudėdama, nekreipdama dėmesio į nieką, kas vyko aplinkui. Kartą Vanga nutilo ilgiau nei paprastai. Graudžiai verkė persigandusi Liubka. Staiga Vanga prašneko:
„Nebijok,nieko baisaus neatsitiko, tik aš kalbėjausi su vienu žmo­gumi. Tai buvo raitelis, jis atjojo prie šulinio pagirdyti žirgo. Aš atsipra­šiau jį už tave, kad nepasitraukei jam iš kelio, nes tu jo nematai. Raitelis man kalbėjo: „Matai tą baltais smulkiais žiedeliais žydinčią žolelę prie šulinio? Tai „žvaigždžių žolė", ji gelbsti nuo daugelio ligų".


Liubka apsidairiusi pamatė, kad iš tiesų aplink šulinį tos žolelės gausu. Ji dar labiau išsigando. Be jų su Vanga, aplinkui nebuvo nė gyvos dvasios, ji nematė jokio raitelio...
1940 m. lapkričio 8 d. Vangos tėvas mirė nuo gangrenos. Vaikai liko visiški našlaičiai. Netrukus po laidotuvių Vangos broliai iškeliavo ieš­koti darbo, o Vanga ir Liubka kuriam laikui liko vienos. Baigėsi 1940 metai. 1941-ųjų pradžioje Vanga vėl išvydo raitelį.
„Jis buvo aukštas, rusvaplaukis ir dieviškai gražus, apsirengęs senovės riterio šarvais, kurie blizgėjo mėnulio šviesoje. Jo žirgas švy­tavo balta uodega ir kasė kanopomis žemę. Raitelis sustabdė žirgą prie Vangos vartų, nušoko nuo jo ir pasuko į tamsų kambarėlį. Jis taip spin­dėjo, kad viduje pasidarė šviesu kaip dieną. Atsisuko į Vangą ir prašne­ko tvirtu balsu: „Greitai pasaulis susimaišys ir daug žmonių dings. Tu būsi čia ir pranašausi apie gyvuosius ir mirusius. Nebijok! Aš stovėsiu šalia ir tau sakysiu, ką šnekėti žmonėms!"
Vanga paklausė sesers:


— Liubka, ar matei, kaip iš mūsų kiemo išjojo raitelis?


— Koks raitelis? — nesuprato ta. — Ar žinai, kuri valanda? Turbūt sapnavai?


— Nežinau, gal ir sapnavau. Bet tai labai keistas sapnas.


1941 m. balandžio 6 d. vokiečių kariuomenė peržengė Jugosla­vijos sieną. Po kelių dienų kaimynai užsuko į Vangos kiemą pasižiūrėti, kaip seserys laikosi, bet apstulbę sustojo ant slenksčio ir nedrįso užeiti į vidų. Vanga buvo neatpažįstamai pasikeitusi:
„Vanga stovėjo mažo kambarėlio kampe, prie uždegtos lempe­lės ir kalbėjo skambiu, tvirtu ir kategorišku balsu. Atrodė labai silpna, bet dvasiškai pakili ir nepaprastai susijaudinusi. Jos išblukusi, daug kar­tų taisyta, bet ir vėl per plati suknelė negalėjo paslėpti didžiulės įtampos jos kūne. Iš nereginčių akių dvelkė tuštuma, bet jos veidas buvo toks pasikeitęs ir toks dvasingas, jog atrodė skleidžia šviesą. Ir vis kalbėjo, kalbėjo. Iš jos lūpų sklido ne jos balsas, kuris stulbinančiai tiksliai var­dijo vietoves ir įvykius, mobilizuotų vyrų vardus, tuos, kurie sugrįš iš karo, ir tuos, kuriems atsitiks nelaimė... Tai tęsėsi daug dienų, ir beveik visus metus Vanga visiškai nemiegojo. Vangos išvaizda taip stulbino, jog žmonės norėjo klauptis priešais ją ant kelių. Vyrai, kuriems sakė, kad liks gyvi, iš tiesų grįždavo jos nurodytu laiku."


Garsas apie Vangos aiškiaregystę greitai apskriejo apylinkes, ir į jos kiemą ėmė plūsti minios žmonių. Netrukus ji išgarsėjo ir kaip puiki įvairių ligų gydytoja. Gydė daugiausia vaistažolėmis.
Nepaprastai tiksliai Vanga nurodydavo valstiečiams, kur ieškoti nuklydusiu gyvulio, ir tie jį visada surasdavo.


Žmonės Vangą minėjo su pagarbia baime. Į ją kreipdavosi su įvairiausiais klausimais. Ji padėdavo visiems. Taip atsirado legenda apie Vangą. Kai kurie žmonės bijojo jos pranašysčių ir kaltino ją bendravimu su antgamtiniu pasauliu, raganavimu. Kiti tikėjo jos aiškiaregystėmis.
„1942 m. balandžio 8 d., — pasakoja Liubka, —pas mus atėjo močiutė Tina, mūsų sena bičiulė, kuri pasakė Vangai, kad ją aplankys labai svarbus svečias. Nepaaiškino, kas jis, ir išėjo. Netrukus sugrįžo su vyriškiu, vidutinio ūgio, praplikusiu, su ūsais, pilkų akių, apsivilkusiu pil­ku švarku ir golfo kelnėmis. Jis paprašė Vangą skirti jam truputį laiko. Paklausiau močiutės Tinos, kas yra tas žmogus. Ji sušnibždėjo, kad tai Bulgarijos caras Borisas III. Labai nustebau, nes man ir į galvą nešovė, kad mūsų skurdžius namelius gali aplankyti caras. O Vanga atsistojo įprastoje vietoje kambario gale ir, dar nespėjus carui prabilti, prašneko labai griežtu balsu: „Auga tavo valstybė, tu labai išplėtei jos valdas, tačiau būk pasiruošęs vėl sulįsti į riešuto kevalą." Ir pakartojo: „Būk pasiruošęs!" Paskui pridūrė: „Nepamiršk datos — rugpjūčio 28-osios!"
Caras daugiau nieko neklausinėjo ir išėjo labai sutrikęs. Jis mirė 1943 m. rugpjūčio 28 d.
1942 metais Jugoslavijos ir Bulgarijos siena buvo atvira, ir pas Vangą ėmė plaukti žmonės iš Petričiaus ir kitų vietų.


Vieną dieną pas ją atėjo intendantų pulko kareivis Dimitras Guščerovas. Jo brolį apvogė ir nužudė. Liko trys našlaičiai vaikai ir serganti žmona. Dimitras buvo labai sutrikęs. Staiga Vanga išėjo ant slenksčio, pašaukė jj vardu ir tarė:


— Žinau, ko atėjai. Tu nori, kad aš pasakyčiau, kas nužudė tavo brolį. Gal po kiek laiko ir pasakysiu, bet turi man pažadėti, kad niekada nekeršysi, nes tai nereikalinga. Tu gyvensi ir būsi žudikų mirties liudi­ninkas.


Dimitras Guščerovas buvo suglumintas to, ką pasakė Vanga. Paskui jis dar kelis kartus buvo atėjęs pas Vangą, ir jie abu kalbėdavosi.


Balandžio 20-ąją Vanga pasakė seseriai, kad Dimitras prašo jos rankos ir kad greitai jos abi išvažiuos gyventi pas jį, į Petričių. Taip ir buvo. 1942 m. gegužės 10 d. Vanga susituokė su Dimitru.


Nelengva buvo jaunai šeimininkei vyro namuose. Jos anyta ne­pritarė sūnaus pasirinkimui, bet Vanga užgniaužė savy nuoskaudą ir gana greitai parodė, ką sugeba. Nuo vaikystės ji nebijojo sunkumų ir skurdo. Netrukus namai nušvito švara bei tvarka. Šeima gyveno kaip dauguma to meto žmonių.


Tačiau tai truko neilgai. Žmonės sužinojo, kad Petričiuje apsigy­veno aiškiaregė, ir ėmė srautais plūsti prie jos durų. Jie tikėjosi, kad Vanga jiems padės, pagydys. Vangos vyras, nors labai ją gerbė, buvo nepatenkintas, nes manė, kad ištekėjusi ji turi nutraukti tą veiklą ir tik rūpintis namais bei šeima, kaip ir visos kitos moterys.


Tuo metu pradėjo mobilizuoti atsarginius. Dimitrą išsiuntė į Grai­kiją. Išlydėdama Vanga vyrui pasakė tik tiek: „Saugokis vandens". Iš tikrųjų tie, kurie grįžo gyvi, buvo iškankinti maliarijos ir kepenų ligų, kuriomis susirgo, gerdami tenykštį pelkių vandenį. 1944 metais Dimitras grįžo namo visai paliegęs, iškankintas maliarijos ir neturėjo jėgų dirbti. Jis pasitaisė tik 1945-aisiais.


O Vangos kieme grūdosi žmonės, ieškodami jos pagalbos.
Štai vienas tų laikų atsitikimas. Moteris mugės metu pametė sa­vo trejų metų dukrelę. Visur jos ieškojo, bet veltui. Motina niekaip ne­galėjo nusiraminti ir nuėjo apie savo dukrą pasiteirauti Vangos. Ši pa­pasakojo, kad mergytę pavogė čigonai, ir praeis daug metų, kol motina netyčia išgirs apie savo dukrą ir ją suras. Taip ir buvo. Prabėgo 22-eji metai. Vieną 1962-ųjų dieną moteris, važiuodama j Blagojevgradą, Kres­nos stotyje išgirdo, kaip dvi moterys kalbėjosi apie netolimame kaime gyvenančias čigonų šeimas, kurių jaunesnioji marti visai nepanaši j sa­vo motiną, nes yra rudaplaukė ir mėlynakė. Suvirpėjo moters širdis: ji šitiek metų laukė, kada išsipildys Vangos pranašystė. Ji nedelsdama nuvyko j tą kaimą, lengvai surado namą ir pamatė rudaplaukę marčią. Pasirodė, nuojauta jos neapgavo. Anyta prisipažino prisimenanti, ką jai pasakojo marčios motina. Iš tikrųjų prieš daugelį metų mergaitę jai ati­davė kiti čigonai, kurie lankėsi netoli Petričiaus esančiame kaime, mu­gėje. Čigonė mergaitę užaugino ir išleido už vyro. Moteris jau neabejo­jo, kad prieš ją — dingusi duktė. Motina pasiūlė dukrai vykti į gimtąjį kaimą ir pamatyti tą vietą. Nuvažiavusi „čigonė" prisiminė, jog turėjo broliuką, atpažino kiemą ir namą. Susirinko beveik visas kaimas, susi­tikimas buvo labai jaudinantis, ir visi verkė.
Karo pabaigoje tuose kraštuose susiformavo partizanų brigada. Vangos brolis Vasilas nutarė tapti partizanu. Tada jam buvo 22-eji. Van-ga, išgirdusi tokį brolio sprendimą, prašė jį pasilikti. Ji sakė: „Neik, nu­žudys tave 23-ejų metų!" Bet brolis nepaklausė ir išėjo.
1944 m. spalio 8 d. Vasilas, išminuotojų grupės vadas, susprog­dino tiltą prie Furkos kaimo. Atlikęs užduotį, Vasilas pasislėpė kaime pas draugą. Vokiečiai suėmė visus kaimo žmones ir uždarė juos cerk­vėje. Kartu su visais buvo suimtas ir Vasilas. Vokiečiai paskelbė įsaky­mą, kad jei per valandą kaimo žmonės nepasakys, kur slepiasi sprog­dintojas, jie sudegins cerkvę kartu su žmonėmis. Visi žinojo, kad Vasilas susprogdino tiltą, bet tylėjo. Supratęs beviltišką padėtį, Vasilas išėjo iš minios ir prisipažino: „Aš susprogdinau!" Jį išvedė į cerkvės kiemą ir žmonių akyse ėmė kankinti. Vokiečiai kišo jam į ausis įkaitintas geležis ir jau pusiau gyvą sušaudė. Sudarkytą lavoną paliko gulėti ant žemės kaip įspėjimą kaimo žmonėms. Vasilas žuvo spalio 8-ąją. Tą dieną jam sukako 23-eji...


1947 metais Vangos vyras, pastatęs naują namą, sunkiai susirgo. Jį kankino stiprūs skrandžio skausmai. Bičiulis jam patarė po truputį gerti degtinę. Tačiau jis pamažu įprato ir neklausė nei gydytojų, nei žmo­nos. Vanga nyko nuo sielvarto ir nerimo, o naktimis verkė. Vėliau pra­sitarė seseriai, kad jos vyrui nėra išsigelbėjimo. Slėpė tai nuo visų.
O žmonės su savo rūpesčiais grūdosi jos kieme. Niekas nė ne­įtarė, kokia tragedija vyksta jų namuose.


Po 12 metų, 1962-aisiais, Dimitras mirė nuo cirozės ir vande­nės. Kai vyrą ištiko agonija, Vanga suklupo prie jo lovos, iš jos neregin­čių akių liejosi ašaros, ji kažką šnabždėjo. Po vyro mirties Vanga liovėsi verkusi ir tuoj pat užsnūdo. Ji miegojo iki pat laidotuvių. Paskui pasakė: „Aš jį palydėjau iki vietos, kuri jam skirta".


Kitą rytą Liubka viską paaiškino žmonėms, susigrūdusiems prie vartų ir net neįtariantiems, kas įvyko, ir paprašė išsiskirstyti. Tai išgirdu­si, Vanga sušuko: „Nevaryk jų, visus priimsiu. Esu jiems reikalinga!"


Nuo to laiko ji visą gyvenimą ryšėjo juodą skarelę.


O žmonės vis ėjo ir ėjo. Tuo metu Vanga kasdien priimdavo po 120 žmonių. Pasak spaudos, 1976 m. pas ją apsilankė 102 tūkst. žmo­nių. Būdama 80-ies, Vanga kasdien priimdavo po 10—15 žmonių, kiek­vienam skirdama 3—4 minutes.


Kiekvienas lankytojas, ateidamas pas aiškiaregę, atsinešdavo gabalėlį cukraus, prieš tai 2—3 dienas palaikęs jį po pagalve. Paėmusi į rankas cukraus gabaliuką, kuris tarsi būdavo sukaupęs viską apie žmo­gų, Vanga nusakydavo jo praeitį ir ateitį. Vietoj cukraus galėjo būti kvar­cinis laikrodis (kvarco kristalai taip pat kaupia informaciją) arba papuo­šalai su rubinu. Aišku, laikrodis ar papuošalai po seanso būdavo grąži­nami savininkui.
Vangos dukterėčia Krasimira Stojanova ne kartą užduodavo te­tai klausimų, į kuriuos ši atsakydavo. Tuos atsakymus Krasimira Stoja­nova išsaugojo. Kai surinko juos, išėjo savotiška anketa. Štai ji:


„Į mano (Krasimiros Stojanovos) klausimą, ar mato konkrečius žmones — pavidalą, išorę, vaizdą, aplinką, —ji man atsakė: „Taip".
— Kokj laikotarpį: praeitį, dabartį ar ateitį? — Ji atsakė, jog mato visus tris laikotarpius: „Be jokio skirtumo".
— Ar tas regėjimas labai abstraktus, tik kaip informacija apie asmenybę, ar konkretus? —Atsakymas: „Ir kaip informacija, ir konkre­tus".
— Ar turi žmogus savo „kodą", per kurį galima sužinoti jo gyve­nimą? — Ji neatsakė į šį klausimą.
— Kaip ji mato konkretaus žmogaus ateitį savo seansų metu: ar išryškėja tik svarbiausi įvykiai, ar jo gyvenimas praeina pro ją kaip kino juostoje? — „Aš matau gyvenimą kaip kino juostoje".
— Ar skaito mintis? — „Taip".
— Kokiu atstumu? — „Nėra skirtumo".
—Ar skaito užsieniečių mintis ir kokiu pavidalu pateikiama infor­macija? — „Taip. Paprastai girdžiu balsą, kalbos barjero nėra".
— Ar klausantis radiją girdėta informacija gali sukelti „matomą" vaizdą? —„Taip".
— Ar jos aiškiaregystės jėga priklauso nuo žmogaus fizinės ir psichinės būsenos tuo momentu? — „Ne".
— Jeigu ji žmogui nuspėja nelaimę ar net mirtį, ar jis gali šito išvengti? — „Ne, nieko pakeisti negali nei Vanga, nei tas žmogus".
— O žmonių grupei, gyvenvietei, miestui, valstybei? — „Ne".
— Ar žmogaus gyvenimas priklauso nuo paties „individo energi­jos", ar jis gali ką nors pakeisti? — „Ne. Kiekvienam griežtai nubrėžtas jo gyvenimo kelias".
— Kaip ji sužino pagrindinę lankytojo gyvenimo problemą? — „Mato „pavidalą" ir girdi „balsą".
— Ar jaučia, kad jos aiškiaregystės talentas yra užprogramuotas aukštesnių jėgų? —„Taip".
— Kokių? — Ji neatsakė.
— Kaip ji priima jas? — „Dažniausiai girdžiu balsą".
—Ar yra jas mačiusi? — „Taip. Tai permatomos figūros, prime­nančios žmogaus atspindį vandenyje".
— Ar gali jos materializuotis? — „Ne".
— Kieno noru — jų ar Vangos — gali prasidėti kontaktas? — „Dažniausiai jų".
— Ar ji gali klausinėdama patikslinti įvairius duomenis apie jas? — „A/e. Sunku. Jos atsako labai miglotai".
— Ar ryšys vienpusis, t.y. įvyksta jų noru? — „Dažniausiai taip".
— Ar žmogų sudaro keleto tarpusavyje susijusių kūnų — eteri­nio, fizinio ir protinio — simbiozė? — „Taip".
— Kaip mato mirusį žmogų — jo pavidalą, jį jaučia ar kaip nors kitaip? — Ji mato „pavidalą" ir girdi „balsą".
— Ar kontaktuojant miręs žmogus rodo susidomėjimą, ar tik at­sako į klausimus? — „Ir atsako, ir pats užduoda klausimus".
— Ar išlieka asmenybė po mirties? — „Taip".
— Kaip ji suvokia mirtį? — „Tik kaip fizinę pabaigą".
— Ar vyksta atgimimas? — Ji neatsakė.
— Kuris stipresnis — giminystės ar dvasinis ryšys? — „Dvasi­nis ryšys yra stipresnis".
— Ar egzistuoja aukštesnio proto junginiai? — „Taip".
— Tarkime, kad žmonės — protų bendrija, esanti tam tikroje evoliucijos pakopoje. Ar yra lygiagretus aukštesnis protas? — „Taip".
— Iš kur kyla tas aukštesnis protas — iš kosmoso, iš senovės civilizacijų Žemėje ar iš Žemės ateities? — „Iš kosmoso".
—Ar egzistavo Žemėje prieš mus didelės civilizacijos? — „Taip".
— Kiek jų buvo? — Neatsakė.
— Ar galima mūsų civilizacijos protinį išvystymą prilyginti vaiko protui? —„Taip".
— Ar yra visatoje toks protas kaip mūsų civilizacijos? — Neat­sakė.
— Ar įvyks susitikimas su kitų civilizacijų atstovais? — „Taip".
— Ar yra Žemės atmosferoje „skraidančių lėkščių"? — „Taip".
— Iš kur jos? — ,,Iš planetos, kurią jie vadina „Vanfim" (arba ji taip girdinti jos pavadinimą, ji yra trečia planeta nuo Žemės". — Jokio kito paaiškinimo ji nedavė.
— Ar yra įvykęs abipusis (telepatijos ar koks nors kitas) kontak­tas su jais? — „Ne. Jie patys vadovauja kontaktams".


Nuostabiausia tai, kad Vanga labai lengvai galėjo persikelti iš tolimos praeities į tolimą ateitį.
Netoli Prepečanės kaimo, tarp Sandanskio ir Petričiaus miestų, yra Rupytė. Ji garsi savo šiltaisiais šaltiniais. Vietovė apsupta Kožucho kalnų, o jų papėdėje driekiasi išdžiūvusios Strumos upės vaga. Tenai Vanga turėjo mažutį namelį, kuriame mėgdavo poilsiauti ir priimdavo lankytojus.


Kasmet, spalio 15 d. (pagal slavų kalendorių, šv. Petro dieną) ji sukviesdavo šimtus svečių ir paruošdavo vaišes. Vanga aiškino, kad šios šventės kilmė tokia: „Šią dieną, spalio 15-ąją, prieš tūkstančius metų išsiveržęs ugnikalnis. Ugnies lava palaidojo didelį miestą ir tūks­tančius nekaltų žmonių. Jie buvo augaloti, stiprūs, rengėsi plonais ir blizgančiais kaip folija drabužiais. Tie žmonės buvo labai išsilavinę. Kiek­vieną naujagimį jie išmaudydavo per miestą tekėjusios upės auksinguo­se vandenyse. Miesto vartai buvo papuošti dideliais paauksuotais spar­nuotais gyvūnais. Čia, šioje vietoje, stovėjo trys didžiulės šventyklos. Lava, kuri prarijo šį miestą, dabar siunčia mums šiltus garus, kad ga­lėtume jais gydytis. Tai — nekaltų žuvusių žmonių atodūsiai. Prašau visų — ir ateityje minėkite šią dieną ir pagerbkite visus mirusiuosius visais laikais".

O štai čia prie Jus Vangos paliktos pranašystės žmonijai:

2008 – bus pasikėsinta į keturis pasaulio lyderius ir prasidės konfliktas Indostane. Visa tai taps viena iš Trečiojo pasaulinio karo priežasčių.

2010 – Trečiojo pasaulinio karo pradžia. Karas prasidės lapkričio mėnesį ir baigsis 2014 metų spalį. Prasidėjusiame kaip paprastas karinis konfliktas kare paskui bus panaudoti iš pradžių branduolinis, vėliau ir cheminis ginklai.

2011 – dėl radioaktyviųjų nuosėdų Šiauriniame žemės pusrutulyje nebeliks gyvūnijos ir augmenijos. Paskui musulmonų radikalai pradės cheminį puolimą prieš likusius gyvus europiečius.

2014 – dauguma išlikusių planetos gyventojų sirgs odos vėžiu ir kitomis odos ligomis – tai bus cheminio ginklo panaudojimo pasekmė.

2016 – Europoje beveik nebeliks žmonių.

2018 – naująja pasauline supervalstybe taps Kinija. Besivystančios šalys iš eksploatuojamųjų taps eksploatatorėmis.

2023 – pasikeis Žemės orbita.

2025 – Europa vis dar bus mažai apgyvendinta.

2028 – bus sukurtas naujas energijos šaltinis (greičiausiai valdomas branduolinės reakcijos procesas). Badas pamažu bus įveiktas. Įvyks pirmasis pilotuojamas skrydis į Venerą.

2033 – tirps poliariniai ledynai. Vandens lygis visuose vandenynuose kils.

2043 – pasaulio ekonomika suklestės, bet Europą valdys musulmonai.

2046 – jau bus galima dirbtinai užauginti bet kuriuos žmogaus vidaus organus. Jų transplantavimas taps geriausiu gydymo būdu.

2066 – JAV užpuls musulmoniškąją Romą ir pirmą kartą panaudos naujos rūšies – klimato ginklą. Klimatas staiga atšals.

2076 – visuomenėje nebeliks klasinio susiskirstymo (komunizmas).

2084 – atkuriama gamta.

2088 – atsiras nauja liga: ja susirgę žmonės pasens per kelias sekundes.

2097 – staigus senėjimas bus įveiktas.

2100 – dirbtinė saulė apšvies tamsiąją Žemės pusę.

2111 – žmonės taps kiborgais – gyvaisiais robotais.

2123 – vyks karai tarp mažųjų valstybių. Didžiosios į juos nesikiš.

2125 – Vengrijoje bus gautas signalas iš kosmoso (visi vėl prisimins Vangą).

2130 – ateiviams patarus bus įkurtos kolonijos po vandeniu.

2164 – gyvūnai paverčiami pusiau žmonėmis.

2167 – nauja religija.

2170 – didžioji sausra.

2183 – kolonija Marse taps branduoline valstybe ir reikalaus nepriklausomybės nuo Žemės.

2187 – pavyks sustabdyti dviejų didelių ugnikalnių išsiveržimą.

2195 – jūrų kolonijos bus visiškai aprūpintos ir energija, ir maistu.

2196 – azijiečiai ir europiečiai visiškai susimaišys kaip rasės.

2201 – Saulėje vykstantys termobranduoliniai procesai ims lėtėti. Klimatas – vėsti.

2221 – ieškodama nežemiškos gyvybės žmonija užmegs kontaktą su kažkuo siaubingu.

2256 – kosminis laivas parskraidins į Žemę naują baisią ligą.

2262 – planetų orbitos palaipsniui keičiasi. Marsui iškils susidūrimo su kometa grėsmė.

2271 – iš naujo teks paskaičiuoti pasikeitusias fizikos konstantos.

2273 – geltonoji, juodoji ir baltoji rasės visiškai susimaišys. Atsiras naujos rasės.

2279 – energija bus gaunama iš „nieko“ (tikėtina, iš vakuumo arba juodųjų skylių).

2288 – kelionės laike (nauji kontaktai su ateiviais).

2291 – Saulė vėsta. Bus bandoma „uždegti“ ją vėl.

2296 – galingi plyksniai Saulėje. Traukos jėga keičiasi. Į Žemę ims kristi senos kosminės stotys ir palydovai.

2299 – Prancūzijoje susiformuos partizaninis judėjimas prieš islamą.

2302 – atrandami nauji svarbūs visatos dėsniai ir paslaptys.

2304 – atskleidžiama Mėnulio paslaptis.

2341 – kažkas baisaus artėja prie Žemės iš kosmoso.

2354 – avarija vienoje iš dirbtinių saulių sukels sausrą.

2371 – didysis Badmetis.

2378 – atsiras nauja greitai plintanti rasė.

2480 – susidurs dvi dirbtinės saulės. Žemė panirs į prieblandą.

3005 – karas Marse. Pažeidžiamos planetų trajektorijos.

3010 – Mėnulį taranuos kometa. Aplink Žemę susidarys nuolaužų ir dulkių žiedas.

3797 – iki to laiko Žemėje žus visa, kas gyva, tačiau žmonija sugebės susikurti pagrindus naujai gyvybei kitoje žvaigždžių sistemoje.

Nors vanga mirusi 1996 metais ir sakė, kad atgims 2005 metais Prancūzijoje su kita negalia, tačiau čia ją galite išvysti dar gyvą:

Jūsų Maištinga Siela

4 komentarai:

  1. Tos pranašystės išvardintos pagal metus panašios į nevykusį fantastinį filmą..

    AtsakytiPanaikinti
  2. Man tai čia į Nostrodomą panašu.

    AtsakytiPanaikinti
  3. Gal ir nesuprantama is kur si informacija,bet jeigu ir pasimelsite nebus blogiau...

    AtsakytiPanaikinti
  4. Taigi - prisidedu prie maldos Simona.

    AtsakytiPanaikinti