Knyga: Marianne Fredriksson "Ana, Hana ir Johana" / "Anna, Hanna och Johanna"

Sveiki, knygų mėgėjai,

Skandinavų literatūra turi specifinį kvapą, skonį ir pasaulėvaizdį, kuris vieniems labai patinka, o kitiems pasirodo pernelyg slegianti ar atsiduodanti mokyklinės programos gairėmis, per daug melancholiška, lėta. Aš taip nemanau. Priešingai – skandinavų literatūroje daug šviesos, daug spalvų ir įdomybių, man ji labai artima ir įdomi. Vedinas šios uoslės, atsitrenkiau į švedų rašytojos Marianne Fredriksson romaną, moterų šeimos sagą, „Ana, Hana ir Johana“ (šved. Anna, Hanna och Johanna), kuri Lietuvoje stebuklingai sulaukė net trečiosios laidos ir neseniai pasirodė kiek nusaldintu viršeliu, kuris tokiai istorijai, manding, visai netinka. Laimei man pavyko įsigyti šį egzempliorių, išleistą 2005 metais – tai antrasis leidimas.

Su Marianne Fredriksson kūryba buvau susidūręs beveik prieš dešimtmetį, kai pasirodė lietuviškai išverstas jos romanas „Simonas ir ąžuolai“, pastarasis paliko kuo puikiausius prisiminimus. Žinote, apskritai negaliu atsispirti šeimos sagoms, nes tai vienas labiausiai jaudinančių dalykų grožinėje literatūroje, kada kartu su herojais galima kartu gimti, augti, gimdyti vaikus ir pamažu senti, užleisti gyvenimą kitai kartai; patinka justi, kaip keičiasi laikas, kaip keičiasi suvokimas apie save ir pasaulį vis su nauja karta – žinoma, „Ana, Hana ir Johana“ būtent suteikė nugyventi visą šimtmetį ir visa tai patirti. Skandinavai apskritai puikiai kuria šeimos sagas, savo bibliotekoje jau turiu norvego L. S. Christenseno puikųjį romaną „Įbrolis“, kuris savu laiku Lietuvoje buvo tikras bestseleris, taip pat labai vertinu knygą M. Axelsson „Balandžio raganą“. Esama ir Pietų Amerikos rašytojų šeimos sagos, bet jos jau kitokios, labiau atmiežtos magiško realizmo. Nepasakysi, kad ir „Anoje, Hanoje ir Johanoje“ nesama magijos, priešingai, jos yra, tik ji lieka tarp žodžių, kažkokiame nepaaiškintame tikėjime, tylėjime, kaip kiekvienoje giminėje esti savos paslaptys, taip ir šiame romane. 

 

Rašytoja Marianne Fredriksson.

Romanas prasideda 1871 metais ir tęsiasi iki 1994–jų, kada ir buvo parašytas šis kūrinys, todėl skaitant neišvengiamas įspūdis, kad M. Fredriksson rašo savo moterų giminės nutikimus, o paskutinioji giminės kartos atstovė Ana yra pati autorė, tokius įtarimus dar labiau sutvirtina ir tai, kad Ana yra rašytoja, kuri rašo savo giminės istoriją. Aišku, biografiškumo gali nebūti nė lašo, todėl tokių etikečių neverta nė klijuoti. Taigi daugiau nei šimtmetį trunkanti istorija aprėpia didžiulį pačios Švedijos socialinį ir politinį virsmą, raidą, kuri su kiekviena karta keičia moterų mentalitetą, tačiau autorei rūpi ne vien kontrastai, ji visada akcentuoja, kad moterys vienaip ar kitaip panašios, nuolat ryškina tam tikrus gimininės bruožus, paveldimumo galią, įveda pasakotoją į genezę. Moterys paveldi ne tik namus, gimdymo kančias, tinkamo vyro paieškas, tam tikrus likiminius smūgius kaip antai persileidimai, smurtas, patirtas iš vyro, bet pavelti atsakomybę vienaip ar kitaip išsivaduoti ir tapti savarankiškai. Galiausiai Anai taip pavyksta, tačiau ne išsivadavime pasirodo esanti laimė...

Vienas graudžiausių ir tikriausiai nuostabiausių dalykų skaitant šią knygą buvo justi praradimų skausmus, kurie jautresnį skaitytoją gali sugraudinti, tokie epizodai, kai dukra budi prie motinos mirties patale ir tokiais paprastais suvokimais perduoda pasakojimo estafetė: „aš gailėjau jos, tik to gailesčio nemokėjau išreikšti, o ji negalėjo priimti“ (p. 281). Nepasakyčiau, kad tai sentimentalioji literatūra, autorei nesugraudinti svarbiausia, bet suvokti kartų takoskyrą, bambagyslės nutraukimą, kuris pasibaigia su knygos herojų mirtimis, kurios veikiau tampa magiškos, kaip antai tėvo ir sūnaus, kurie buvo pavadinti tuo pačiu vardu Ragnoras, mirtys medžioklėse, bet autorė nesiryžta įvardyti tai kaip magiją, o paslaptingai pabrėžia tai kaip likimą. Ir tai yra tikrų tikriausia realistiškiausia magija, kurią kuria M. Fredriksson t.y. magija iš atsitiktinumų, kurie liaudiškai paaiškinami kaip: „obuolys nuo obels netoli nurieda.“

O liaudiškumo romane taip pat apstu. Ypatingai ryškinamas prietaringumas, kuris ateina iš kartų kartos o, modernizuojant Švediją, kartos tampa nebe tokios prietaringos, veikiau prietarai tampa legendomis. Šimtmečio mąstymo virsmas – ryškus, bet vienas nuostabiausių dalykų buvo užčiuopti skandinaviškuosius nacionalinius niuansus, kurie reiškėsi kaip norvegų ir švedų tautų panašumais ir skirtumais. Romane ne sykį prabylama, netgi savotiškai polemizuojama apie švedų tarmes, norvegų kalbą ir didmiesčių tarmes, kas mūsų Marijos Žemelėje taip pat buvo aktualu dvidešimtame amžiuje. Žinoma, jaučiami Švedijos politiniai nuosmukiai, Antrasis Pasaulinis Karas ir kiti pasaulį bei šalį sukrečiantys dalykai, bet jie visada lieka kaip besikeičiančio pasaulio fonas, kuriame personažai tiesiogiai beveik nedalyvauja.

Viena šiurpiausių knygos vietų būta senatvės suvokimas, kad viskas keičiasi, viskas pamainoma. Štai Johana, kuri tiesiog gyvena ir vieną dieną suvokia, kad jai jau šešiasdešimt, „nemaža laiko praėjo, kol suvokiau, kad matau savo pačios atvaizdą. Taip pasidarė graudu, kad senutės skruostais veidrodyje tekėjo ašaros. <...> Įdomiausia, kad aš to nemačiau, apskritai net nenutuokiau. Nejaučiau. Buvau tokia kaip visada, ta pati vaikiška žmogysta. Viduje. <...> Ar moki švilpauti,  Johana? Ne, jau nebemoku“ (p. 263–264). Autorei ypatingai paprastai ir subtiliai, nedaugžodžiaujant pavyko užfiksuoti skaudų suvokimą, kad gyvenimas, kuris, rodės, dar tik prieš akis, o dabar štai tau tuoj ims ir pasibaigs. Kur jis buvo? Mane kaip skaitytoją šie puslapiai tiesiog „supleškino“.

„Ana, Hana ir Johana“ – tai viena iš tų literatūrų, kurioms pavyko užfiksuoti laiko tėkmę, nostalgiją. Tokias knygas perskaičius, jauti, kad esi kažkokioje estafetėje linijoje, neši „Olimpinį“ deglą, todėl pasidaro liūdna, kai suvoki, jog greitai tą deglą teks perduoti. Kūrinio „gerumas“ ne tame, kad užvertus knygą tave nukrečia nostalgiški pamąstymai apie tai, o kaipgi iš tikrųjų yra su tuo gyvenimu, kodėl jis toks trumpas ir įrėmintas, bet „gerumas“ atsiskleidžia tame, kad suvoki, jog dabar įvyko stebuklas ir tu pagavai save linijinio laiko tėkmėje, pagavai save už uodegos savo gyvenimo sagoje ir, padėjęs knygą į šalį, gali pasidaryto mėtų arbatos, suvokiant gyvenimo laikinumo fantastišką grožį. Laikinumas yra gražu. Beje, nedėkite puodelio ant perskaitytos knygos, o gražiai padėkite į lentyną – ji to verta, o dar geriau, jeigu ją kam nors paskolinsite – ji ir to verta.

Jūsų Maištinga Siela