2014 m. sausio 16 d., ketvirtadienis

Homoseksualaus jaunuolio savižudybė - gelbėti ir spręsti problemas, ar tik leisti artimiesiems paraudoti ir nutylėti?




Sveiki,

Šiuo savo įrašu noriu išreikšti savo nuomonę dėl sausio 7 dieną Biržų rajone nusižudžiusio septyniolikmečio, apie tai, kai abejingai drabstomas purvas tik į vienerius vartus, noriu pakalbėti ir kai ką apginti. Tai, kad jauni žmonės žudosi konfliktuodami su pasauliu dėl savo seksualinės orientacijos man nėra jokia naujiena, tik šįkart apie tai pasklido aidas kur kas garsiau, nes šiuo įvykiu pasinaudojo LGBT. Daugelis tuoj suskubo kaltinti Lietuvos gėjų ir lesbiečių lygą, kad neva skaudžia nelaime bando daryti reklamą, užuot palikę artimuosius gedului. Man iš vis sunkiai suvokiamas toks Lietuvos žmonių siauraprotiškumas, kurio negaliu tiesiog panešti, aišku, žmonės iš prigimties turi teisę būti kietakakčiais ir tamsuoliais, bet smerkti ir tyčiotis – tai jau, please bitch, taip jau negalima.

Daugelis, rodos, protingų personų, kurie matydami, kas realiai dedasi diskusijose, elgiasi ne tik kaip šviesuoliai, bet dar tyčia pila žibalo ir sofistiškai kramsnoja ir išverčia LGBT kailį, pateikdami homofobijos išraišką su rožiniais kaspinėliais kaip priimtiną dalyką. Baisu.

O buvo taip... Jaunuolis suvokęs savo orientaciją ir apie tai prasitarė tėvams, aplinkinių buvo nemėgiamas ir engiamas, daugelio laikytas tiesiog „keistu“, nenorint spaudai pateikti visų šlykščių pravardžių ir patyčių, kurias jaunuoliui teko iškęsti. Tėvai atvirai grasino apie psichiatrinę – jokio aplinkos palaikymo provincijoje, tai tolygu būti nušautam, pats tai žinau, nes esu iš provincijos ir žinau, kaip greitai sunyksta tokie žmonės mokyklose.

Taigi, vaikinas nusprendžia pasitraukti iš gyvenimo... Ir kas tada? Per spaudą nusirito priežastys, komentatoriai atpylė gėjams savo neapykantos vėmalus, paplojo katučiais, kad Lietuvoje dar vienu gėju, supraskit, iškrypėliu mažiau, spauda prie straipsnių „papostino“ jaunimo linijos etatinius numeriukus, o iš politikų burnų nė žodelio neišsprūdo, kad padėtis realiai Lietuvoje nors kiek pasikeistų. Niekas niekur nė pro kur. Argi nebaisu, kad politikai kiauksėję apie žmonių teisės prieš rinkimus dabar kažkur sulindę nė vieno žodžio į viešumą, o gal net nepastebėjo, o juk mirė etatinis jaunuolis, ką čia jau padarysi, kai tuo tarpu dingęs Graužinienės sūnus buvo surastas sukėlus specialias pajėgas, tuo tarpu nuo dingimo turi praeiti 24 valandos – spėkit, ar praėjo? Absurdas vyksta mums prieš akis, ponai.

Taigi. Kas buvo toliau? Tėvai raudojo sūnaus, politikai tylėjo ir rūpinosi viskuo, išskyrus žmonėmis bei talentingai tylėjo, komentatoriai vėmė tulžimi ant homoseksualų, o savo ruoštu homoseksualų gretose ėmė sklisti įvairūs straipsniai, nes tylėti nebegalima ir aš iš esmės pritariu. Kodėl? Todėl, kad padėtis turi keistis, tačiau niekas nesiklauso homoseksualų straipsnių, bet atvirkščiai, kaltina pasinaudojus padėtimi „reklamai“. O tai kyla natūralus klausimas, kada apie tai kalbėti, kad žmonės žudosi, nes jų nemyli tokių, kokie jie yra? Paprastomis „progomis“ sakoma, kad reklamuojasi, niekas negirdi, įžeidinėja, o ši tragedija įrodė, kad kalbėti ne tik būtina, bet reikia realiai kažką daryti, dievaži, žmonės nebenori gyventi. Tokia „proga“ greitai buvo vėl sumalta su tuo, kad gėjai vėl kelia galvas ir „reklamuojasi“. Man tai skaudu, kada mėginimas tragedijos priedanga spręsti problemas yra laikoma „reklama“, toks jausmas, kad apie tai nereikia kalbėti, užsiūti visas homoseksualistų burnas, o jie tegu išsižudo, teišnyksta nuo žemės paviršiaus. Dar prie to prisideda ir politikų populistinė tyla, o reikalui pribrendus net pasisakoma homofobinei sklaidai plisti, kuri nusirita per TV ekranus, per tėvus, vaikus ir atkeliauja į mokyklas, ir nenuostabu, kad po to vyksta naikinimo ir niekinimo reakcija, nes mes „žinome“, koks turi būti kitas žmogus. Toks smegenų plovimas prilygsta Šiaurės Korėjos valdymo principams. Kodėl mes taip nekenčiame homoseksualų, kitataučių ir visko, kas nors kiek nenacionalistiška?

Reikia didelės šviesos, ir nemanau, kad užtektų kokiam homoseksualui kaip Kalantai susideginti viešoje vietoje, nes žmonių cinizmas ir niekinimas yra kaip vėžys – daugelis vėlgi pasišaipytų. Tikriausiai neužtektų paaugliui įsiveržti į mokyklą su šautuvu imti šaudyti savo skriaudikus, kurie tuoj būtų nupiešti kaip „aukos“, nesvarbu, kad ilgus metus kankino savo bendraklasį. Ne, tokios drastiškos priemonės, manau, vėl masintų skėrius komentatorių teisuolių vemti savo neapykantą. Manau, tiesiog reikia pradėti nuo politikos, įvesti įstatymus, padaryti žmones iš tikrųjų laisvus, lygiaverčius, kalbėti apie tai teigiamai ir galiausiai šviesti mokykloje ne tik apie homoseksualumą, bet apskritai apie tai, kad gera būti savimi, gera būti Lietuvoje lenku, žydu, lesbiete, daugiavaike motina, pensininku, musulmonu ar agnostiku. Gera, gera, gera, bet kol kas yra tik tai, ką, gerbiamieji, turime, o turime tamsuolį, išsigandusį, bet drąsų talžyti lietuvį, kuris geriau mokės baudas, nei priims įvairiapusišką pasaulį.

Sausio septintosios mirtis tėra tik dar vienas pajudintas akmenukas. Jų bus dar daug, kol realiai kas nors keisis. Ačiū visiems šviesuoliams, kurie apie tai kalba, o tie kurie kenčia nuo kitoniškumo – iškęskite šį etapą, prašau, tiesiog gyvenkite, kvėpuokite ir nepasiduokite, neleiskite savęs sutrypti viduje, nes ištrūksite iš provincijų, iš tų žmonių, kurie jus pjudo ir šventai tikiu, kad išgyvenę šį etapą tapsite nepalaužiami, tiesiogine prasme, nemirtingi, stiprūs ir užsigrūdinę, bet nepraradę savo gerumo. Stiprybės Jums visiems, kurie esate šiame etape sugniuždyti, užspausti, nemylimi, stumdomi. Gyvenkite. Išgyvenkite. Ir aš sakau Jums – ateityje viskas pasikeis ir bus geriau. Kvėpuokite.

P.S. Šioje nuotraukoje yra realiai iš gyvenimo pasitraukusio vaikino fotografija.

Jūsų Maištinga Siela

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą