Knyga: Jaume Cabré "Prisipažįstu"

Jaume Cabre. „Prisipažįstu“ – Vilnius: Alma littera, 2016.

Sveiki, skaitytojai,

Retais atvejais galima perskaičius knygą paploti ir pagirti. Dar rečiau, kada norisi tą knygą saugoti ir šaukti visam pasauliui apie jos įdomumą, bandyti trumpai įvardyti jos privalumą. Viena iš tokių, žinoma, yra katalonų rašytojo Jaume Cabre didžiulis romanas Prisipažįstu (ispan. Yo Confesso), kurią į lietuvių kalbą išvertė Valdas V. Petrauskas, o išleido Alma littera. Išties knygą pirmą kartą išvydau rudens viduryje viename knygyne ir iškart patraukė dėmesį puikiai pačią knygą atliepiantis viršelis. Dar nė neatsivertus atgalinės knygos dalies, energetiškai buvo galima knygą pajausti, jeigu tai išvis įmanoma: knyga tuokart surado mane, o aš ją. Vėliau įvairios recenzijos, komentarai, topai tik patvirtino, kad knyga išties neeilinė, nors ją ir išleido komercinė leidykla, tik retkarčiais nušvintanti vienu kitu išties puikiu kūriniu.

Kad knyga vertinga, niekas tikriausiai nesiginčys. Romanas Prisipažįstu beveik 800 puslapių storio epas, kuris pasakoja Adriano Ardevolio gyvenimą nuo mažumės iki jo mirties su daugybe istorinių inkliuzų, netikėtai paradoksalių šalutinių siužetų, kurių veiksmas nusidriekia net iki gūdžių viduramžių, kol galiausiai (nors įgudusiam skaitytojui aišku nuo pat pradžių) visose paralelinėse tikrovėse-pasakojimo linijose randasi vienas ir tas pats Adrianas. Rašytojui kažkaip pavyko išvengti fantastinių reinkarnacijos vaizdavimo būdų ir užteko pasitelkti vien nuojautas, ryškias aliuzijas, atsikartojančius įvykių niuansus. Jeigu pagal Prisipažįstu būtų pastatytas vaidybinis filmas, tai tikriausiai jis būtų kažkuo panašus į David Mitchell‘o romano Debesų atlasas ekranizavimą, tik be ateities įžvalgų ir fantastinių motyvų.

Daugiasluoksnis pasakojimas ir dėmesys intelektualiai aplinkai tampa stipriausia šios knygos idėjine jėga. Tiems skaitytojams, kuriems patinka ilgi nenuobodūs, bet priešingai – provokuojantys, grakščios idėjinės architektūros konstruojami pasakojimai kaip L. Tolstojaus Karas ir taika, F. Dostojevskio Idiotas, Nusikaltimas ir bausmė, M. Proust Prarasto laiko beieškant ar netgi egzotiškojo Salman Rushdie romanai, manau, šis tvirtai suręstas pasakojimas turėtų greitai atsidurti Jūsų namų bibliotekoje. J. Cabre išlaiko tradicinio sakinio stilistiką ir savo literatūrinę idėją formuoja ne tiek į paties sakinio manieringumą ir puošnumą, bet į kūrinio struktūros sudėtingumą, kuris primena istorinį šimtmečių labirintą po svarbius Europos tautoms įvykius, pvz., inkvizicijos laikotarpis, žydų holokaustas, Ispanijoje Franko valdymo laikotarpis, Viduramžių vienuolių ordinų gyvenimas ir t. t. Stipriai visame šitame sluoksniuotame istorinėje atodangoje veikia Storiono smuikas, kuris tampa esminiu viso pasakoji simboliniu raktu.

Muzika viena ryškiausių meno šakų šioje knygoje, kurios kruopščiai mokosi vunderkindiškų savybių turintis mažasis poliglotas Adrianas, mokantis per dešimtį skirtingų kalbų. Knygos pradžia smarkiai paveiki, joje atsiskleidžia uždari ir tik nuo tėvų valios priklausomas vaikų auklėjimas XX amžiaus pirmoje pusėje. Tėvo ir motinos auklėjimo politika, Adriano užimtumas kartais toks aštrus ir įtemtas, kad negalima atsiplėšti nuo knygos, todėl lyginant su gana išsišakojusia knygos pabaiga, pirmoji romano pusė atrodo kiek stipresnė, vėliau galima pajusti ištęsimo ir idėjinio „mindžikavimo“. Mažasis Adrianas visą gyvenimą engia muzikos meno ir trokšta visai ko kito, o štai jo draugas Bernatas, kuris neturi vidinių galių griežti tobulai smuiku, tampa jo viso gyvenimą neišsipildžiusios motinos svajonių „trofėjumi“. Kartais skaitytojui gali pasirodyti keista, kad per tiek dešimtmečių du draugai grumiasi su savo vaikystės demonais: Bernatas trokšta būti solo ryškus atlikėjas, todėl imasi literatūros, tačiau jo rašymai neturi vertės, o Adrianas, bėgęs nuo smuiko, imasi kalbų ir kolekcionuoti supirktus rankraščius. Kartais atrodo, kad draugai vieni kitiems pavydi, Adrianas menkina savo atviromis nuomonėmis Bernato kūrybą ir sako, kad jis gimęs muzikai, o Bernatas nesupranta, kodėl Adrianas metė smuiką... Rodos, smuikas, kuris guli Adriano tėvo seife, pelnytas kriminaliniais būdais iš holokausto krematoriuman pasiųstų žydų tampa šių konkuruojančių ir liūdnų draugų jungiančiu simboliu. 

 Rašytojas Jaume Cabrė.

Romanas ne tik apie draugystę, bet ir meilę, kuri kone sumitinta iki Euridikės ir Dantės Beatričės. Adrianas taip smarkiai įsimyli žydaitę Sarą Epštein, kad kartais atrodo, jog jis myli ne pačią moterį, bet būvimą šalia jos ir meilės idėją. Tą sumitinimą sustiprina keli romano pasakojimo sluoksniai: paties Adriano romano rašoma versija apie savo gyvenimą ir Bernato kuriama nusavinta versija. Tačiau kad ir kokia atrodytų šioji meilės linija, kur, bent man, romane atrodė viena nykiausių pasakojimų gijų, kur kas įdomesnė buvo neregėto talento išvaistymas pavėjui, kai žmonijai veikėjai galėjo suteikti kur kas daugiau nei suteikė iš tikrųjų. Kartais personažai atrodo begaliniai melancholikai, sergantys statiška depresija, trūnijantys laiko būčiai, kaip kad rašytojo G. G. Marquez personažai. Tačiau kad ir kiek tų aplinkybių ir gijų J. Cabrė besukurtų šiame epiniame pasakojime, didžiausias idėjinis branduolys – blogio ir atpirkimo, jos nuplovimo, apsivalymo motyvas, kuris per personažus kartojasi kaip koks užkratas. Biblijinis krikščioniškos nuodėmės kaip blogio sampratos pagrindas romane sužvilga įvairiais rakursais, kartais atrodo, kad autorius pamiršo ir pernelyg nukrypo į siužetus nuo blogio idėjos, bet žiūrėkite, štai jis pasireiškia kitoje situacijoje visiškai kitaip. Adrianas perima tėvo nuodėmę dėl kriminalinės praeities, todėl jo mylimoji Sara nuolat jaučiasi besitraukianti atatupsta: užsidariusi savo kambaryje nuolat piešia viena juoda anglimi, apmąstydama savo santykį su žydų praeitimi ir atpirkdama savo praeities klaidas. Kaip išpirkti tai, kas iš pažiūros tau nepriklauso? Tėvo nuodėmės persekioja Adrianą, tačiau blogis vaikšto iš gyvenimo į gyvenimą ir konceptualiai žiūrint, per tuos ištisus šimtmečius štampuoja ir atsikartoja panašiomis paradoksaliomis situacijomis.

Rodos, tuose šimtmečiuose, jungtų nuojautos, glūdi tie patys nuolat reinkarnacijos principu gimstantys veikėjai, tačiau akivaizdu, kad tai nuodėmės atpirkimo idėjos eina per žmones ir kultūras „ieškodama paguodos“ arba tikslaus suvokėjo, kuris įvardytų, pagal kokią matricą rutuliojasi žmogaus likimas. Be analogiškų situacijų per šimtus personažų jungiamuoju simboliu tampa smuikas, padarytas prieš daugel amžių iš ypatingojo klevo, kuris užaugo miške iš užkasto lavono kišenės, perimdamas į savo medieną žmogaus griaučių ir likimo sunkumą, taigi ir blogio prigimtį. Vėliau smuikas keliaudamas per įvairias kartas ir kultūras tampa kaip prakeiksmo estafetės lazdelė, bet iš esmės ir materialus blogio užkrato simbolis, sujungiantis ir čia pat išskiriantis ištisas kartas. 

Esminio romano kūrybiškumo kertiniu rodikliu tampa dinamiškai kintanti kalba. Sakinys gali prasidėti viename laike, kurį pasakoja kuris nors XX amžiaus veikėjas, o užbaigti geba viduramžių vienuolis. Atrodytų tokia kalba sunkiai sutvarkoma ir chaotiška, bet rašytojui šįkart pavyko kalbą paversti meninių vaizdų ir istorinių klodų ekskavatoriumi, kuris išvarpo kompostą taip, kad suprastume, kada joje lapai supuvo prieš dešimtmetį ir kada prieš šimtmetį. Populiariosios literatūros skaitytojus toks kalbos kodas gali šiek tiek erzinti, bet manau, netgi ir jiems įkandama. Milžinišką darbą nuveikė vertėjas Valdas V. Petrauskas, kuriam teko milžiniškas intelektualinis dirvožemis, katalonų ir ispanų kultūros nuorodų perpratimą ir perteikimą lietuvių kalba paversti savaime suprantamu dalyku. Kartais būna, kad giriame vertėjus už tiesiog gerą vertimą, tačiau kai kada jaučiasi ne vien įdirbis, bet ir kultūrinis „užkulisinis“ darbas.

Dievaži, šioje knygoje nemažai jautrių epizodų, skaitytojui vėl teks grįžti ir į koncentracijos stovyklas, išgirsite ir apie Vilnių, apie kalbų genezę, apie muziką, karus, religiją, istoriją, skaitysite apie daugybę personažų, dalyvausite detektyviniuose įvykiuose, kurie švelniu nuojautomis grįstu magiško realizmo pagrindu sukurta kažin kokia pralaidi amžių istorija, kurią kruopščiai aštuonerius metus kūrė J. Cabrė, bandydamas brėžti istorinę priežasties ir pasekmės paradigminą. Skaitant ne kartą galima rasti sąsajų su jau mano minėtais rašytojais, su tuo pačiu Vėjo peizažas autoriumi Carlos Ruiz Zafon, kitais garsiais ispanų rašytojais, bet kažkodėl artimiausias iš viso, ką esu skaitęs, man pasirodė intelektualusis Umberto Eco. Tačiau tik panašus, nes Jaume Cabre turi savitą ir unikalią sukurptą pasaulį, kuriame vaikščiojau taip ilgai, kad ištrūkęs iš šios knygos gniaužtų, pasijutau taip, tarsi būčiau nugyvenęs atskirą kažkieno kito gyvenimą. Ir kartais atrodo, ne gėda dabar ir prisipažinti, įdomesnį nei savo paties gyvenimą.

Jūsų Maištinga Siela