Knyga: John Williams "Stouneris"

John Williams. „Stouneris“ – Vilnius: Baltos lankos, 2016.

Sveiki, skaitytojai,

Apie John Williams (1922-1994) knygą Stouneris tikriausiai girdėjo kiekvienas knygų gurmanas, sekantis šiuolaikinės verstinės literatūros srautą. Stounerį pavadinti šiuolaikine literatūra tikriausiai būtų rimta faktine klaida, nes šis amerikiečių romanas pirmą kartą pasirodė 1965 metais ir buvo iš esmės nepastebėtas ne tik literatūros kritikų, bet ir skaitytojų. Dabar šis romanas, perleistas 2003 metais, praėjus beveik dešimčiai metų nuo autoriaus mirties, pakilo iš pelenų ir tapo literatūrine sensacija „iš praeities“. Tiesą sakant, itin retai nutinka tokie dalykai, kada nepastebėti kūriniai po šitiek metų šauna savo populiarumu į bestselerių sąrašų viršūnes, tai gal kiek tendencinga, nes literatūra gręžiasi į praeitį, nualinta naujų formų ir atsinaujinimo galimybių.

Atsiribojus nuo šio kūrinio komercinės sėkmės, visgi pabandžiau vertinti knygą be visų „bestselerinių“ etikečių. Daugeliui šis kūrinys paliko neišdildomą įspūdį, todėl vis skaitydamas lyg ir bandžiau šį svetimą emocijų pliūpsnį priskirti savo asmeninėms emocijoms, lyg nevisai pagrįstą pretenziją sau, kaip skaitytojui, kuris irgi privalo patirti skaitymo orgazmą, nes negi šitiek rietuvių puikių paskutiniu metu knygų perskaitęs neva negaliu įžvelgti šiame kūrinyje blyksinčio brilianto? Kartais nereikia bijoti pasakyti, kad knyga per blanki, kad „nusigyvenusi“ panašių temų ir rašytojų kontekste.

Priešingai nei buvo galima tikėtis, visgi knyga man patiko, nors ir priminė neseniai skaitytą Julian Barnes romaną Pabaigos jausmas. Stouneryje veiksmas vyksta pagal visus klasikinio romano dėsnius: romiai viskas pradedama pasakoti nuo pagrindinio veikėjo Viljamo Stounerio vaikystės ir užsibaigia rūškana senatve, aprėpiant visus žmogaus brandos etapus, atskleidžiant daugybę paralelinių tipinio vyro gyvenimo patirčių – darbas, karas, meilė, atžalos, senatvė, konkuravimas... Viskas iš esmės lyg tipiniame romane, kuris be abejo yra sukaltas talentingai. 

Veikėjo Stounerio charakteris – pilnas romios ir mąslios melancholijos, todėl nesunku įsivaizduoti liesą vyrioką (asociacija su knygos viršeliu), kuris lėtai apmąsto savo veiksmus ir įsipareigojimus, todėl itin retai leidžia pasireikšti emocijomis. Pasakojimo tonas atliepia Stounerio charakterio vibracijas ir tai šioje knygoje tampa itin žavu, suteikia harmonijos įspūdį. Neįtikėtinai romus Stouneris toks atrodo tik iš pirmo žvilgsnio, tačiau jis turi ir prigesusių ambicijų bei parako kovoti su dekanu Lomaksu, kuris visomis išgalėmis trokšta atsikratyti teisuoliu Stouneriu. Kartais neaiškios, bet dėl to tik ir įdomiau, paties veikėjo moralinės normos. Turint galvoje, kad romanas parašytas dar prieš seksualinę revoliuciją ir turint galvoje veikėjo nuostatas, kartais atrodo, kad Stouneris ne toks ir vienpusiškai teigiamas, jis susivilioja pagundomis, per teisuoliškumą įsivelia į universiteto konfliktus, susiranda daug jaunesnę meilužę... Galiausiai iš visų „už ir prieš“ susidėlioja gana margas Stounerio paveikslas, kurį galima apibūdinti kaip vyriškai nugyvento gyvenimo peizažą. Ar šis egzempliorius literatūroje vis dar įdomus? Be jokios abejonės, šį įspūdį sutvirtina mano mėgstama vertėja Violeta Tauragienė, pasižyminti geru žodžių pojūčiu ir mokėjimu perteikti atmosferą, netausodama lietuvių kalbos aruodo. 

 Rašytojas John Williams.

Ar tai knyga apie vieno vyro vidinį pasaulį? Galima sakyti taip, ne veltui knygos pavadinimas sutampa su veikėjo pavarde. Šioje knygoje labiausiai žavi rūškanas niūrumas ir kone magiškas Stounerio mokėjimas prisitaikyti be didesnės kančios. Jo požiūris į gyvenimą toks švelnus ir neužaštrintas (nors situacijos pakankamai aštrios), J. Williamso sukurtas veikėjo būdas kažkaip leidžia kristi liūdnai ir minkštai, bergždžiai tikintis, kad veikėjas netrukus bus tiek sukrėstas ir palūžęs, kad ims maištauti, pasirinks desperatiškus sprendimus, tačiau akivaizdu, kad rašytojui rūpėjo ne ugningo charakterio tipo veikėjas (kas, žinoma, būtų patraukliau masiniam skaitytojui), bet iš esmės mąslus žmogus, kurio gyvenimas srūva upės tėkme, kas gali kai kam netgi pasirodyti pernelyg nuobodžiai, tačiau tai kaip tik įdomu. Mes pertekę ryškių, sodrių ir maištaujančių personažų rinka literatūroje, kad kartais galime atsikvošėti, kaip paprastas, didelių ydų neturintis ir konfliktų vengiantis personažas, kuris visada renkasi tylesnį ir saugesnį komforto zoną, staiga gali imti ir sukrėsti. 

J. Williamsas visą Stounerio potencialą nukreipė ne į išorės įvykius, bet į lokalų knygišiaus docento vidinį gyvenimą, kuris tik paviršutiniškai gali pasirodyti nuobodokas, bet stiprus epinis užmojis pasakoti chronologine seka nuo vaikystės iki senatvės rodo norą, (kuris iš esmės autoriui ir išsipildė), sukurti netipišką ir ne literatūrinės formos atžvilgiu novatorišką kūrinį, bet tradiciniu pasakojimu grįstą subtilią biografinio braižu užpildytą pasakojimą. Retkarčiais Stouneris man siejosi su J. M. Coetze romano Nešlovė veikėjų dėstytoju, kuris įsimylėjo nepilnametę mokinę ir dėl to užsitraukę nešlovę. Kai kuriais atvejais šie iš skirtingų kūrinių naivumu pasižymintys veikėjai atrodo itin panašūs, o jų principai tiesiog žudo juos pačius, kas šiuolaikiniam skaitytojui gali pasirodyti netgi mazochistiškai amoralu, tačiau man, kaip skaitytojui, tokie nepopuliarūs sprendimai kaip tik jaudina ir tai, aišku, rodo šios knygos meninę vertę, nes joje glūdi sukurtas „diskutuotinas“ personažas.

Nepasakyčiau, kad knyga kažkuo itin sukrėtė ar sužavėjo, tačiau ji be jokios abejonės gera. Parašyta tradicinės prozos pagrindu, ji gali pasigirti iš esmės nepopuliariais ir masinėms literatūros skaitytojams nepataikaujančiais (keista, juk bestseleris!) autoriaus pasirinktais sprendimais. Žinoma, knygos stiprioji pusė yra melancholiškai švelnus pasakojimo pobūdis, realizuojantis subtilų ir literatūriškai įsimenančią Stounerio charakteristiką. 

Jūsų Maištinga Siela