Aktualijos: stresą ir nerimą mažinančios "piliulės" - mūsų vidinių resursų jėga - pozityvus mąstymas

Sveiki, skaitytojai,

Prasidėjus naujam darbo ciklui, ėmiau ieškoti vidinių atsinaujinimo resursų: pakeisti mąstymą, priimti kitokį pasaulį ir save, priimti naujas vibracijas. Kartais tai nėra lengva, tiesiog imti ir laikytis kažko kito, iš esmės nekaičiant nieko, tik mintį, kitokio „priėjimo“ prie tų pačių dalykų, siekiant gyvenimo kokybės. Anksčiau maniau arba bent buvau linkęs manyti, kad viso to galima pasiekti paprasčiausia disciplina, kitaip sakant, kalti sau į galvą, kad reikia siekti tikslų, reguliariai grumtis, nepasiduoti, laužti save, perlipti per barjerus ir...

Ir vieną dieną atsikeli ir suvoki, kad visa tai nedaro manęs laimingu. O Jus ar daro laimingais savęs spaudimas į kampą? Kas iš tų saldžių trumpalaikių pasiektų vaisių, jeigu gyvenimas nėra vien tik pasiektas trumpalaikis tikslas, bet veikiau tas procesas, kurį atlieki nepalyginamai ilgiau už paties tikslo pasiekimą. Skamba labai filosofiškai. Kažkada bandžiau lyg ir paneigti pozityvaus mąstymo galimybes, nes daugelis iš mūsų žinome, kad iš didelio rašto išeinama iš krašto, tačiau kai gyvenime lieka tik ritmas, dėl kurio pamirštama tiesiog gyventi, tikriausiai dera kažką imti ir pakeisti. Nebūtinai radikaliai.

Nutariau tiesiog susidūręs su stresiniu darbu pagalvoti ką nors gražaus – banalybių banalybė, bet veikia! Tiesiog pajusti iš to malonumą ir įžvelgti tose situacijose augimo jėgą. Tačiau visada gyvenime iškyla tokių situacijų, kada tiesiog negali nei savęs motyvuoti, nei „apgauti“, kad tai tau svarbu ir... nereikia, nes tas niurkalas, kuriame skęstame, kartais ir yra beprasmis, todėl geriausia jo tiesiog atsisakyti. Kurį laiką taikęs liberalesnes sankcijas, kitaip sakant, reikalavimus savo disciplinai, pajutau tiesiog kažkokį energijos pliūpsnį – tarsi visa tai, kas atrodo neišjudinamai statiška (problemos, santykiai ir t. t.) viską galima keisti, o jeigu keisti negalima, tai bent kiek įmanoma atsiriboti.

Žinau, tai senos tiesos, kurios netgi atrodo tokios pigios, kad net neveiksmingos, tačiau svarbu ne supresuotas motyvacijos paketas, o tas procesas ir užsidegimas ir dėmesys sau, kaip jį taikai kasdieniniame gyvenime. Dar niekada nepajutau tokio poreikio tiesiog negalvoti apie tai, ką kiti galvoja apie mane. Žinoma, egoistiška, tačiau argi ne daugelis dvasinių praktikų iš esmės teigia, kad be dvasinio tobulėjimo dar svarbus ir žemiškasis gyvenimas, savęs realizavimas, „mūsų asmeninė misija šioje Žemėje“.

Norėčiau, kad paprastas žinojimas, jog keisti save ir skirti sau dėmesį yra taip pat svarbu, kaip ir jį rodyti kitiems. Neretai susiduriu su tuo, kad žmonės linkę į kitus žiūrėti neigiamai, kritikuoti, užuot teisinę, smerkti, užuot kažką pagyrę, skųstis savo dalia ir... Ta programa, vibracija, pasirinkimas menkinti kitus dėl savo menkavertiškumo stelbia galimybę akimirkai sustoti ir pasijusti laimingam čia ir dabar.

To ir linkiu – gyventi čia ir dabar laimingai ir nors truputėlį dėl savęs.

Jūsų Maištinga Siela